Kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas jį kontroliuoti, rodyti savo valdžią - dalykai, kuriuos vardindami, viduje suvirpame: taip daryti negalima. Tačiau ne paslaptis, jog psichologinis smurtas tarpusavio santykiuose, šeimoje - ne toks jau retas reiškinys. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip jaučiasi žmogus, patyręs smurtą psichologiškai ir fiziškai, kokios yra smurto priežastys ir pasekmės, bei kokie yra būdai padėti smurtą patyrusiems asmenims.
Psichologinio smurto priežastys ir smurtautojų portretas
Psichologai bando surasti dėsningumą, kodėl žmogus pradeda naudoti psichologinį smurtą prieš kitus. Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys tapatintis su agresoriaus vaidmeniu ir tokiu būdu „tvarkytis“ su patirta skriauda, problemomis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas, vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Kartais polinkis smurtauti siejamas su tam tikrais asmenybės sutrikimais, pavyzdžiui, emociškai nestabilaus, narcisistinio ar asocialaus tipo asmenybe. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, reikia ieškoti konkrečių susiklosčiusios situacijos priežasčių. Smurtas dažniausiai yra galios ir jėgos išraiška.
Svarbu ne smurtautojo lytis, o santykis: stiprus ir silpnas. Emocinį smurtą dažnai lydi ir fizinis. Statistiškai fizinio ir seksualinio smurto vyrai naudoja daugiau, nes jie fiziškai stipresni nei moterys. Tačiau smurtauti gali ir moterys - turėdamos mažiau fizinės jėgos, agresijai išlieti jos dažniau renkasi žodžius. Vaikus šeimose skriaudžia toli gražu ne vien vyrai.
Mėgindami sudaryti smurtautojo paveikslą, psichologai pastebi tam tikrą jo dvilypumą: viešumoje jis gali būti linksmas, švelnus, žavus, geras, o palaikydamas artimus santykius - žiaurus, piktas, agresyvus. Ir su auka jis čia pat gali būti lipšnus, meilus, čia pat pulti tampyti už plaukų. Kitas žmogus jam tėra objektas, daiktas. Su partneriu elgiasi kaip mažas vaikas su žaisliuku - myli, glosto, bet apsisukęs gali tuoj nutraukti koją ar „išoperuoti“.
Ankstyvi ženklai - perdėtas partnerio pavydas, kontrolė, abejingumas kito jausmams, žiaurumas ar nepakantumas silpnesniesiems (gyvūnams, vaikams), daiktų svaidymas, impulsyvūs pykčio protrūkiai staigiai besikaitaliojantys su lipšnumu, atsiprašymais. Visa tai signalizuoja, kad reikia būti atsargiam. Galvoje turėtų įsijungti tam tikras pavojaus signalas. Santykių pradžioje pavydas ir kontrolė gali atrodyti kaip begalinis rūpestis ar labai didelės meilės išraiška: pavyduliauja, nori viską apie tave žinoti, reikalauja pranešinėti, kur esi ir ką veiki, skatina rengtis taip, kaip jam atrodo gražu, demonstruoja, kaip jam skaudu arba koks yra nelaimingas, jeigu nepaklūsti jo norams. Tačiau ilgainiui tai gali peraugti į visišką kontrolę, manipuliavimą, šantažą, grasinimus.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Kaip atskirti smurtą nuo konflikto?
Dar vienas stereotipas: smurtas yra tik asocialių asmenų problema. Riba yra gana slidi. Konfliktas bendraujant, pyktis nebūtinai reiškia emocinį smurtą. Pykčio išraiškos formos, konflikto sprendimo būdai gali būti konstruktyvūs, o gali būti labai destruktyvūs, griaunantys. Pavyzdžiui, „nekalbadieniai“, kai artimas žmogus baudžiamas nebendravimu, arba „tyla ragelyje“, kai neatsiliepiama galvojant: „Na, tegu pasikankina, tegu paskambinėja,“ - taip pat priskiriami prie emocinio smurto apraiškų, tačiau kažin, ar kartą taip pasielgusį žmogų jau galėtume pavadinti smurtautoju.
Nagrinėjant konkrečius emocinio smurto atvejus labai svarbūs klausimai yra: „Kaip dažnai? Kaip ilgai? Kaip smarkiai?“. Kartais apsižodžiuojame kiekvienas, tačiau kai tai tampa sistemingu žeminimu, grasinimais, bandymu emociškai paveikti, tada jau galima susimąstyti apie psichologinį smurtą.
Normalus, tradicinis konfliktas atrodo taip: dvi pusės susiginčija, išsako savo nuomonę, randa abiem priimtiną išeitį ir dėl to jaučiasi gana gerai. Emocinio smurto atveju vienas dalyvis jaučiasi kaltas, prislėgtas, nieko nevertas, išsigandęs, sutrikęs, silpnas, o kitas - teisus, pamokęs kitą, piktas, stiprus, galingas. Ilgą laiką terorizuojamas žmogus gali net nesuvokti, kad jis yra emocinio smurto auka. Kartais tai suprasti padeda aplinkiniai, kartais pats ima atsitokėti: „Kiek visa tai tęsis?
Tikriausiai kiekvienas turi ir aukos, ir agresoriaus savybių, tačiau normaliomis aplinkybėmis iki galo nesusitapatinama nė su vienu iš šių vaidmenų, išlaikoma tam tikra sveika pusiausvyra. Patekus į nenormalias aplinkybes (karo belaisviai, koncentracijos stovyklos, teroro aktai, išžaginimas, užpuolimas) kuriam laikui galima tapti ne tik aukomis, bet ir agresoriais. Socialiniai psichologai atlikdami eksperimentą yra bandę imituoti kalėjimo sąlygas. Savanoriams studentams buvo priskiriamas arba prižiūrėtojo, arba kalinio vaidmuo, duodami tam tikri nurodymai. Eksperimentą teko nutraukti, nes „prižiūrėtojai“ pradėjo elgtis pernelyg žiauriai, o „kaliniai“ pernelyg pasyviai. Nei auka, nei agresoriumi negimstama.
Smurto formos
Smurtas artimoje aplinkoje yra esamo ar buvusio partnerio, sutuoktinio ar globėjo sisteminė prievarta, galinti pasireikšti įvairiomis formomis:
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
- fiziniu
- psichologiniu
- seksualiniu
- ekonominiu smurtu
Šios prievartos tikslas - įbauginti ir kontroliuoti artimais ryšiais susijusį asmenį.
Fizinis smurtas yra veiksmas, kuriuo siekiama sukelti skausmą ir (arba) sužaloti. Kaip ir kitų smurto formų atveju, pagrindinis tikslas yra ne tik sukelti fizinį skausmą, bet ir apriboti kito asmens apsisprendimo laisvę. Fiziniu smurtu siunčiama aiški žinutė nukentėjusiam asmeniui: „Galiu tau daryti tai, ko nenori.“
Psichologinis smurtas apima izoliavimą, pajuokimą, žeminimą, pravardžiavimą, kontroliavimą, su kuo asmuo gali matytis, ką dėvėti. Šis smurtas gali būti kitų jo formų pasekmė arba priežastis.
Ekonominis smurtas yra nuosavybės užgrobimas, būtinų išteklių atėmimas, uždarbio kontroliavimas, draudimas dirbti ir asmens pašalinimas iš sprendimų priėmimo proceso.
Su smurtu viešose erdvėse dažnai susiduriama dėl prielaidų ir lūkesčių, siejamų su socialiniais moterų ir vyrų vaidmenimis. Dažnai manoma, kad žodžiai nežeidžia. Verbalinius išpuolius dažnai mokoma ignoruoti. Visaverčius santykius puoselėjantys partneriai žino ir pripažįsta vienas kito jautrias vietas ir imasi atsargumo, kad neįskaudintų. Tačiau smurtautojas ypač stengiasi užgauti žodžiais ir tonu. Užgauliojimai apima žeminimą (privačiai ar prieš kitus), šaipymąsi, keiksmažodžių, kuriuos ypač nepatogu girdėti kitiems, vartojimą, blogų dalykų kitam apie jo artimus žmones (šeimos narius, draugus) sakymą, grasinimus panaudoti įvairias smurto formas prieš auką arba prieš jai brangius žmones. Psichologinis smurtas gali būti susijęs su nukentėjusio asmens aplinka, pavyzdžiui, religija, kultūra, kalba, (numanoma) lytine orientacija ar tradicijomis.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
7 subtilūs emocinės prievartos požymiai
Smurto stadijos
Analizuojant smurtą, būtina aptarti ir tam tikrus specifines smurto stadijas, kurios vienaip ar kitaip pasireiškia konfliktinėje aplinkoje:
- Asmuo paprastai reaguoja ramiai, stengdamasis sušvelninti aplinkybes arba apginti savo padėtį. Abi pusės gali teisinti smurtaujančio elgesį: reakcija į stresą darbe, dėl pinigų ir t.t. Didėjant įtampai, patiriančio smurtą balansavimo galimybės silpnėja.
- Pykčio priepuoliai tokie stiprūs, kad skriaudėjas nebegali jų paneigti, o patiriantis smurtą nebegali ignoruoti smarkaus poveikio. Tačiau dažniausiai neigiamas incidento rimtumas, būtinybė kreiptis į policiją ar medicinos įstaigas.
- Šiuo laikotarpiu smurtautojas gali būti geras, mylintis, jaustis kaltas, žadėti niekada nebesmurtauti, arba atvirkščiai, apkaltinti smurto auką išprovokavus smurtą. Tokiu metu smurto auka jaučiasi laiminga, tiki to žmogaus pasikeitimu.
Kaip elgtis smurto situacijoje?
Universalaus recepto visiems atvejams nėra. Esant agresoriaus ir aukos santykiams, agresijos kiekis turi tendenciją augti, didėti. Agresorius „truputį“ pabando ir nesutikęs kliūčių tokį elgesį tęsia, smurto daugėja. Atlaidumas, nuolankumas, paklusnumas smurto paprastai nesustabdo.
Jei problemos nėra įsisenėjusios, jei žmogus dar nėra emocinio smurto auka, o tik susiduria su užgauliojimu, įžeidinėjimu, jis turėtų išreikšti savo nuomonę, pasakyti: „Liaukis. Stop. Neįžeidinėk manęs. Aš neleisiu, kad taip su manim elgtumeisi. Čia yra mano riba, jos peržengti negali.“ Jei yra pilamos pamazgos, nereikia jų pilti atgal.
Tačiau kuo smarkiau smurto ratas yra įsisukęs, tuo sunkiau tampa pasipriešinti. Labai dažnai smurtui sustabdyti prireikia kitų žmonių (artimųjų, psichologų, visuomeninių tarnybų) įsikišimo.
Kur kreiptis pagalbos?
Jei ateina tokia akimirka, kai suvoki, kad esi auka, kad gyveni baimėje, grimzti į neviltį, depresiją, jautiesi kaltinamas, menkinamas, išnaudojamas, jei užgimsta nors menkiausia mintis, jog esi vertas gyventi kitaip, tai jau žengtas labai didelis žingsnis. Tuomet galima pradėti ieškoti išeities, pagalbos.
Visų pirma pamėginti pasitelkti savo paties vidinius išteklius, dar likusią stiprybę - juk tikriausiai ne visada taip gyvenote, tikriausiai buvo laikotarpių, kai jūsų niekas neužgauliojo, negąsdino. Kartais labai svarbu prisiminti, kaip tuomet jautėtės, koks buvo jūsų pasaulis be smurto. Labai svarbi artimųjų parama ir pagalba.
Suaugęs žmogus taip pat turėtų išdrįsti ieškoti pagalbos iš šalies. Smurtautojai dažnai izoliuoja aukas nuo bendravimo su kitais, nutraukia jų socialinius ryšius. Todėl labai svarbu juos susigrąžinti arba pradėti megzti naujus. Kentėti vienatvėje nėra „produktyvu“: jei apsidairei ir susivokei, kas vyksta, lieka dar vienas svarbus žingsnis - imtis atsakomybės už savo gyvenimą.
Kreiptis į psichologą drįsta ne kiekvienas, nes tai tebelaiko gėda. Baisiau kreiptis į psichologą negu kęsti smurtą? Atrodytų, nėra logikos. Tačiau šiame klausime tikriausiai atsispindi visas siaubas, kurį patiria į kampą įvarytas žmogus, ir logikai ten tiesiog nebelieka vietos.
Psichologinio smurto problema egzistuoja ne tik Lietuvoje. Sekant užsienio pavyzdžiu steigiami krizių centrai, kuriuose dirba savanoriai, pasirengę suteikti smurtą patiriantiems žmonėms visą pagalbą. Virtualioje interneto erdvėje taip pat galima gauti ir profesionalų, ir savanorių, ir panašaus likimo žmonių pagalbos. Svarbiausia - ryžtis jos ieškoti.
Auka kaltina save, dažnai jaučia, kad yra verta visų pažeminimų, kad tai ji bloga, o ne skriaudikas, todėl ir būna linkusi jį pateisinti, gailisi jo, o ne savęs. Kartais aukos pasitikėjimas savimi būna visiškai sugriautas ir ji mano, jog be skriaudėjo tiesiog nesugebės išgyventi.
Žodžiai „meilė“ ir „terorizavimas“ nedera tarpusavyje. Esant smurto santykiams gana smarkiai turi pasikeisti abu žmonės, kad jų bendras gyvenimas turėtų perspektyvą. Ir manau, kad tokių sėkmės pavyzdžių realiame gyvenime tikrai galima rasti. Tačiau dažniau, deja, tenka girdėti, jog pora taip ir nugyvena gyvenimą su smurtu arba jų keliai išsiskiria.
Jeigu smurtautojas suvokia ir pripažįsta savo problemas, tai jau atlikta pusė darbo. Tada galimi ir pokyčiai. Didžiausia bėda yra ta, kad agresoriai nesijaučia kalti ar neteisūs, ar turintys problemų: „Auka to nusipelnė, pati išprovokavo, ji kalta.“ Užsienyje yra steigiami specialūs pagalbos centrai smurtautojams, į kuriuos jie kreipiasi savanoriškai ar yra siunčiami privalomos psichoterapijos. Ten irgi labai didelis dėmesys skiriamas tam, kad smurtautojai įsisąmonintų savo veiksmus, poelgius, suvoktų, jog tai jo problema. Lietuvoje taip pat yra veikiančių krizių centrų vyrams.
Skirti daug dėmesio sau, kad ir kaip tai būtų neįprasta ar nelengva. Remtis į artimuosius, draugus. Atgauti saugumo ir ramybės jausmą, skirti laiko savo sielos žaizdoms užgydyti, savajam „aš“ atrasti ir pažinti, ugdyti pasitikėjimą savimi. Imtis atsakomybės, kad istorija „auka ir agresorius“ nepasikartotų. Ir pradėti kurti kitokį, laimingesnį savo gyvenimą.
Pagalbos linijos
- Pagalbos moterims linija: 8 800 66366 (nemokamas skambutis)
- Vaikų linija: 116 111 (nemokamas skambutis)
- Jaunimo linija: 8 800 28888 (nemokamas skambutis)
- Linija Doverija (pagalba rusų kalba): 8 800 77277 (nemokamas skambutis)
Specializuotos pagalbos centrai (SPC)
SPC teikia specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą patyrusiems asmenims. Jų teisininkai, gavę nukentėjusiojo pageidavimą, gali parengti įvairius dokumentus, pavyzdžiui:
- Prašymą raštu pateikti informaciją apie policijos komisariatui žinomus smurto faktus.
- Prašymą dėl kardomųjų priemonių skyrimo ar jų pakeitimo.
- Prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl smurto prieš mažametį.
- Skundus dėl neteisėto ir nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
- Civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje.
- Civilinį skyrybų ieškinį dėl sutuoktinio kaltės, įskaitant laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimą civiline tvarka.
SPC teisininkai taip pat įspėja dėl mediacijos neefektyvumo ir galimos žalos, kurią auka gali patirti, jeigu mediacija bus taikoma, bei rekomenduoja teisme nustatyti bendravimo su vaikais tvarką, siekiant sumažinti smurtautojo manipuliacijų vaikais riziką.
Vaikai ir smurtas
Lietuvos teisinė bazė įtvirtino pažangią nuostatą, kad vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, yra smurtą patyręs asmuo.
SPC veiklos aprašas nurodo, jog SPC tiesioginės pagalbos vaikams neteikia, tačiau tarpininkauja, kad tokia pagalba būtų suteikta - tam informaciją apie smurtą patyrusį vaiką perduodama VTAS, o šis pagal veiklos pobūdį organizuoja pagalbos teikimą. SPC veiklos aprašas savo ruožtu apibrėžia: „Jei paaiškėja, kad vaikai buvo smurto artimoje aplinkoje liudininkai ir (ar) vaikai gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, ir (ar) buvo smurtauta tiesiogiai prieš juos, SPC konsultantai nedelsdami, ne vėliau kaip kitą SPC darbo dieną po informacijos paaiškėjimo momento, elektroniniu paštu arba telefonu praneša apie tai VTAS ir policijai, jeigu smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo į SPC kreipėsi savarankiškai“
JT Vaiko teisų konvencija (1989) imperatyviai nurodo, kad mažamečio vaiko, išskyrus išimtines aplinkybes, negalima išskirti su jo motina (Preambulė, 6 principas), todėl sprendžiant dėl vaiko palikimo su motina ar institucinės globos, visiškai akivaizdu, jog išmintinga būtų palikti jį auginti motinai. Vaikas yra apsaugomas nuo tolimesnio smurto pašalinus iš jo artimos aplinkos smurtautoją bei pritaikius vaikui reikalingas apsaugos priemones, tokias kaip smurtautojo įpareigojimas išsikelti ir gyventi skyriumi nuo nukentėjusios šeimos, nesiartinti arčiau nei nustatytu atstumu, neieškoti kontaktų, nesilankyti tam tikrose vietose, tokiose kaip vaikų darželis, mokykla, kt..