Priklausomybė - tai psichikos sutrikimas, kuris atsiranda dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar daryti tą pačią veiklą siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai. Ši būklė reikalauja specifinio požiūrio ir bendravimo strategijų, siekiant padėti asmeniui įveikti priklausomybę ir integruotis į sveiką gyvenimo būdą.
Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus. Tiek jūs, tiek jūsų artimieji gali pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu. Priklausomybę, kaip ir kitas ligas, diagnozuoja gydytojas. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras.
Priklausomybės Supratimas ir Keitimosi Stadijos
Norint efektyviai bendrauti su priklausomybę turinčiu asmeniu, būtina suprasti priklausomybės prigimtį ir keitimosi procesą. Keitimosi procesas susideda iš kelių stadijų, kurių kiekviena reikalauja skirtingo požiūrio.
Prekontempliacijos Stadija
Šioje stadijoje žmogus net nesvarsto apie galimybę keistis. Prieš įeidamas į pokyčių ratą, jis net nesvarstė, kad turi problemą ar kad jam reikia keistis. Jei tuo laiku žmogui pasakoma, kad jis turi problemą, jis gali labiau nustebti nei gintis. Tokie žmonės retai patys ateina gydytis. Jie gali ateiti, kai juos priverčia, tačiau tuo metu jie jau greičiau yra gynybiški kontempliatoriai. Žmogui šioje stadijoje reikia informacijos tam, kad padėti įsisąmoninti problemą ir galimybę keistis.
Kontempliacijos Stadija
Kartą atsiradus supratimui, kad yra problema, žmogus patenka į stadiją, kuriai būdingos abejonės ir dvejonės (ambivalencija) - “kontempliacijos” stadiją. Tada žmogus tiek svarsto keitimąsi, tiek jį atmeta. Jei tada žmogui leidžiama netrukdomai kalbėti apie probleminę sritį, greičiausiai jis svyruos tarp priežasčių susirūpinimui ir pateisinimų dėl nesirūpinimo (kartais toks svyravimas ir yra vadinamas neigimu). Šį svyravimą galima aprašyti kaip svarstykles tarp priežasčių keistis ir priežasčių likti ten, kur stovi. Konsultanto uždavinys šioje stadijoje yra padėti subalansuoti svarstykles į keitimosi pusę. Paprastai žmonės ateina į konsultaciją kontempliacijos stadijoje ir būtent čia gali būti ypač naudingi motyvacinio interviu metodai.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Apsisprendimo Stadija
Laikas nuo laiko svarstyklės susibalansuoja ir tuo metu žmogus dažnai kalba apie tai, ką jau galima vadinti “motyvacija”. Apsisprendimo stadija yra lyg langas progai, kuris atsiveria kuriam laikui. Jei tuo metu žmogus imasi veiksmų, keitimosi procesas tęsiasi.
Veiksmo Stadija
“Veiksmo” stadija yra tai, ką daugelis žmonių vadintų konsultavimu arba terapija. Tada žmogus imasi konkrečių veiksmų, kad įvyktų pokytis. Formalus konsultavimas šioms pastangoms gali būti reikalingas arba nereikalingas. Pvz., daugelis žmonių, kurie meta rūkyti, padaro tai patys, be jokio gydymo. Tačiau pokytis negarantuoja, kad pokytis liks stabilus. Žmogaus patirtis pilna gerų ketinimų ir pradinių pokyčių, kuriuos seka maži (“paslydimai”) arba dideli (“atkryčiai”) žingsniai atgal.
Palaikymo Stadija
“Palaikymo” stadijoje pagrindinis tikslas yra palaikyti prieš tai įvykdytą pokytį ir užkirsti kelią atkryčiui. Jei įvyksta “atkrytis”, žmogaus uždavinys yra vėl pradėti iš naujo, o ne užstrigti šioje stadijoje. Paslydimai ir atkryčiai yra normalus, tikėtinas reiškinys, jei žmogus siekia pakeisti bet kokį įsisenėjusį įprotį.
Patarimai priklausomų asmenų šeimoms – (Kaip padėti priklausomam žmogui)
Pagrindiniai Motyvacinio Interviu Principai
Motyvacinis interviu yra efektyvus būdas padėti priklausomybę turinčiam asmeniui įveikti dvejones ir sustiprinti motyvaciją keistis. Štai penki pagrindiniai motyvacinio interviu principai:
- Įsijautimo išreiškimas. Atidžiu klausymusi konsultantas siekia suprasti kliento jausmus ir matymą nespręsdamas, nekritikuodamas ir nekaltindamas.
- Prieštaravimų skatinimas. Pagrindinis motyvacinio interviu tikslas nėra toks, kad klientai priimtų save tokiais, kokie jie yra, ir tokiais liktų.
- Ginčų vengimas. Trečias svarbus motyvacinio interviu principas yra, kad konsultantas vengtų ginčų ir tiesioginių konfrontacijų.
- Sutikimas su pasipriešinimu. Motyvacinis interviu nėra kautynės. Klientas nėra priešas, kurį reikia nugalėti.
- Pasitikėjimo savimi skatinimas. Pasitikėjimas savimi yra žmogaus tikėjimas savo sugebėjimu sėkmingai atlikti konkrečią užduotį.
Įsijautimo Išreiškimas
Atidžiu klausymusi konsultantas siekia suprasti kliento jausmus ir matymą nespręsdamas, nekritikuodamas ir nekaltindamas. Svarbu pastebėti, kad priėmimas nėra tas pats, kas sutikimas ar pritarimas. Yra įmanoma priimti ir suprasti kliento perspektyvą, bet ne sutikti su ja. Tad priėmimo nuostata nedraudžia konsultantui turėti kitokį nei kliento požiūrį. Svarbiausia yra noras suprasti kliento požiūrį. Nors tai atrodo paradoksalu, tačiau toks žmonių, kokie jie yra, priėmimas išlaisvina juos keitimuisi, tuo tarpu kai nepriėmimas (“Tu esi netvarkoje, tu turi keistis”) gali turėti įtakos tam, kad žmonės lieka tokiais, kokie jie yra. Įsijaučiantis konsultantas siekia reaguoti į kliento požiūrį kaip į suprantamą ir (bent jau iš kliento perspektyvos) pagrįstą. Dvejonės yra priimamos kaip normali žmogaus patyrimo ir keitimosi dalis, o ne patologinis asmenybės bruožas ar kenksmingas gynybiškumas. Nenoro keistis reikia tikėtis gydymo metu, nes kitaip žmogus jau būtų pasikeitęs iki to. Klientas nelaikomas patologišku ar nesugebančiu.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Prieštaravimų Skatinimas
Pagrindinis motyvacinio interviu tikslas nėra toks, kad klientai priimtų save tokiais, kokie jie yra, ir tokiais liktų. Taip pat atspindintis klausymas nėra skirtas tik tam, kad sektum paskui klientą, kur tik jis keliaus. Žmogus su sau žalingais narkomaniniais įpročiais gali būti sumotyvuotas keistis. Tam tikra prasme tai iš tikrųjų kliento “konfrontacija” su nemalonia realybe. Todėl antras bendras motyvacinio interviu principas yra sukurti ir išdidinti kliento suvokime prieštaravimą tarp esamo elgesio ir platesnių tikslų. Tai tiesiog neatitikimas tarp to, kur tu esi ir kur tu nori būti. Tokį neatitikimą gali sukelti dabartinio elgesio pasekmių įsisąmoninimas. Tikėtina, kad pokytis įvyks, kai bus suvokiama, kad elgesys neatitinka svarbių asmeninių tikslų. Daugelis žmonių, kurie ateina į konsultaciją, jau suvokia tam tikrą neatitikimą tarp to, kur jie yra, ir kur jie norėtų būti. Tačiau jie vis dar dvejoja. Tikslas yra šį neatitikimą panaudoti, padidinti jį ir didinti iki tol, kol jis įveiks prisirišimą prie dabartinio elgesio. Reikia, kad toks pokytis įvyktų pačiame kliente, o ne pasitikėti išorine situacija (pvz., sutuoktinio spaudimu, nedarbo grėsme ar teisminiu nuosprendžiu). Tai apima svarbių klientui tikslų išaiškinimą ir ištyrimą jo dabartinio elgesio esamų ar potencialių pasekmių, kurios neatitinka šių tikslų. Pagrindinė strategija yra ta, kurios pasekoje ne konsultantas, o klientas pateikia priežastis keistis.
Ginčų Vengimas
Trečias svarbus motyvacinio interviu principas yra, kad konsultantas vengtų ginčų ir tiesioginių konfrontacijų. Žvelgiant iš šios perspektyvos labiausiai nepageidaujama situacija yra, kai konsultantas ginčijasi su klientu, kad pastarasis turi problemą ir jam reikia keistis, tuo tarpu kai klientas gina priešingą požiūrį. Pats motyvacinis interviu yra savo tikslu konfrontacinis - tikslas paskatinti įsisąmoninti problemą ir paskatinti poreikį kažką su tuo daryti. Ginčai ir įrodinėjimai dažniausiai sukelia pasipriešinimą - žmonės bando apginti savo laisvę. Kuo daugiau tu kam nors sakysi “Tu negali”, tuo labiau jis reaguos “Aš taip darysiu”. Stipriai ginama pozicija (pvz., “tu turi problemą ir tu turi keistis”) greičiausiai sukels kliento gynybiškumą ir norą prieštarauti. Kliento pasipriešinimą stipriai veikia tai, kaip reaguoja terapeutas ir pasipriešinimas gydymo metu gali vesti prie nesėkmės keistis. Todėl bendras tikslas yra vengti tokių būdų, kurie sukeltų kliento pasipriešinimą. Konsultuojant žmones su priklausomybėmis daugiausiai ginčų gali kilti dėl diagnozės pritaikymo. Kai kurie konsultantai teikia didelę reikšmę kliento pasiruošimui “priimti” etiketę tokią, kaip “alkoholikas”. Tačiau bandymai priversti klientą priimti tokią diagnozę gali būti neefektyvūs ir nėra įrodymų, kad blaivėjimą sustiprintų įtikinėjimas žmonių priimti šią diagnozę. Nėra jokių abejonių, kad kai kuriems žmonėms tai yra svarbus momentas, kai jie pirmą sykį pripažįsta savo problemą. Tačiau nėra jokios svarbios priežasties, dėl kurios konsultantas turėtų dėti dideles pastangas, kad įtikintų klientą priimti diagnozę. Tai gali būti kova su klientu, vietoj motyvavimo keistis. Kliento kaltinimai “neigimu”, “pasipriešinimu” ar “priklausomybe” dažniau tik dar labiau sustiprina pasipriešinimą, nei paskatina keistis.
Sutikimas su Pasipriešinimu
Motyvacinis interviu nėra kautynės. Klientas nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Tačiau jo paties pasipriešinimą galima išnaudoti taip, kad sukurtum postūmį link pokyčių. Taip pat svarbu gerbti klientą. Ką daryti, jei iš viso ką nors daryti, yra kliento pasirinkimas. Nenorą keistis ir dvejojimą konsultantas laiko normaliu ir suprantamu. Konsultantas neprimeta naujo požiūrio ar tikslo. Greičiau jis tik kviečia klientą apsvarstyti naują informaciją ir siūlo naują perspektyvą. Konsultantas taip pat dažnai kliento klausimą ar problemą grąžina pačiam klientui. Tai ne konsultanto darbas sugalvoti visus sprendimus. Jei taip daroma, tai leidžiama klientui nuvertinti kiekvieną patarimą su atsakymu “Taip, bet …” Reikia laikyti klientą protingu žmogumi, turinčiu savo svarbių idėjų ir sprendimų savo paties problemai.
Pasitikėjimo Savimi Skatinimas
Pasitikėjimas savimi yra žmogaus tikėjimas savo sugebėjimu sėkmingai atlikti konkrečią užduotį. Pasitikėjimas savimi yra svarbus motyvacijos keitimuisi elementas. Sekdamas pirmais keturiais principais konsultantas gali įtikinti žmogų, kad jis turi rimtų problemų. Pasitikėjimą savimi galima remti įvairiais būdais. Vienas būdų yra pabrėžti asmeninę atsakomybę. Žmogus ne tiktai gali bet ir turi keistis ta prasme, kad niekas negali padaryti to už jį. Motyvacinis interviu neskatina vilties, kad konsultantas pakeis klientą. “Aš pakeisiu tave” nėra tinkama žinia. Klientą taip pat gali drąsinti kitų sėkmė. Kontaktas su ankstesniais klientais tuo gali pagelbėti, bet konsultantas taip pat gali išnaudoti skaičių žmonių, kuriems pasisekė keistis, taip pat istorijas apie sėkmę. Kitas būdas - tai žinoti eilę įvairių būdų keitimuisi, kurie buvo sėkmingi. Net eilė gydymo nesėkmių neturi būti laikoma priežastimi beviltiškumui. Tiesiog tai gali būti suprantama kaip tai, kad šis konkretus žmogus dar nerado teisingo būdo. Pirmosios keturios strategijos kilo iš į klientą orientuoto konsultavimo. Motyvaciniame interviu jos yra naudojamos konkrečiam tikslui - padėti klientui išnagrinėti savo dvejojimą ir išreikšti priežastis keistis. Penktoji strategija yra labiau tiesi ir būdinga motyvaciniam interviu.
Efektyvūs Bendravimo Metodai
Efektyvus bendravimas yra raktas į sėkmingą darbą su priklausomybę turinčiu klientu. Du pagrindiniai metodai, naudojami motyvaciniame interviu, yra atviri klausimai ir reflektyvus klausymas.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Atviri Klausimai
Ankstyvojoje motyvacinio interviu fazėje svarbu sukurti priėmimo ir pasitikėjimo atmosferą, kurioje klientas gali nagrinėti savo problemas. Tai reiškia, kad daugiausia tuo metu turi kalbėti klientas, o konsultantas turi rūpestingai klausyti ir skatinti kalbėjimą. Vienas būdų, kaip tai daryti, yra klausinėti tokiu būdu, kad daugiausia kalbėtų klientas. Klausimai su trumpais atsakymais yra reikalingi, bet jie neturi vyrauti ankstyvojoje motyvacinio interviu fazėje. Geriau pradėti su atvirais klausimais - tokiais, į kuriuos sunku pateikti trumpą atsakymą. Tokie klausimai skatina klientą nagrinėjimuisi. Kai kurie klientai noriai kalba ir jiems tereikia tik paprasto pakvietimo. Kitiems reikia didesnio padrąsinimo. Jei iš anksto žinai ar kitaip jauti, kad klientas turi aiškių rūpesčių, apie kuriuos nori kalbėti, gali pakakti paprasto durų atvėrimo. Aptariant problemą su labiau dvejojančiais klientais (pvz., tais, kurie yra ankstyvoje kontempliacijos fazėje) gali būti naudinga paklausti apie abi konflikto puses arba paklausti keletą neutralesnių klausimų.
Reflektyvus Klausymas
Tai sudėtingiausias įgūdis. Paprastai klausymas suprantamas kaip tylumas ir girdėjimas, ką kitas sako. Tačiau reflektyviame klausyme lemiamas momentas yra kaip konsultantas reaguoja į tai, ką sako klientas. Reflektyvaus klausymo esmė yra ta, kad jis daro spėjimą, ką žmogui reiškia jo pasisakymas. Prieš kalbėdamas žmogus turi konkrečią prasmę, kurią nori perduoti. Ji yra užkoduojama žodžiais, dažnai ne visai tiksliai. Klausytojas turi tiksliai išgirsti žodžius ir tada dekoduoti jų prasmę. Tai reiškia, kad bendravimas gali sutrikti trijose vietose: kodavime, girdėjime ir dekodavime. Svarbu tai, kad spėjimas išreiškiamas teiginio, bet ne klausimo forma. Nors klausytojas nėra užtikrintas ar spėjimas yra teisingas, tačiau gerai suformuluotas teiginys daug mažiau linkęs sukelti pasipriešinimą. Tam, kad reflektyviai klausyti, pirma turi išsitreniruoti reflektyviai galvoti. Tai apima supratimą, kad tai, ką tu manai, kad žmonės turi omenyje, yra nebūtinai tai, ką jie iš tikrųjų nori išreikšti. Daugelis teiginių gali turėti daugybę prasmių. Žodžiai, nusakantys emocijas, tokias kaip “depresija” ar “nerimas” turi labai skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms. Kai tu girdi teiginį, tu svarstai, ką jis galėtų reikšti ir pasirenki labiausiai tikėtiną reikšmę. Daugelis žmonių tokiu atveju ir laiko tai tikrąja teiginio prasme. Tad tai greičiau spėjimas apie tai, ką nori pasakyti žmogus. Paprastai, nors ne visada, tokiame sakinyje naudojama “tu/jūs”.
Kopriklausomybės svarba ir įtaka
Priklausomybė dažnai paliečia ne tik patį priklausomą asmenį, bet ir jo artimuosius. Kopriklausomybė - tai reiškinys, kai artimas žmogus tampa emociškai priklausomas nuo priklausomo asmens ir jo elgesio. Kopriklausomybės požymiai gali būti panašūs į priklausomybės simptomus, todėl svarbu atpažinti šią problemą ir kreiptis pagalbos.
Kas yra kopriklausomybė?
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys, kuris sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašo Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Oksfordo žodyne, sąvoka „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) aiškinama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009), naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: „tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kopriklausomybės požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės...
Bendravimo Patarimai su Priklausomybę Turinčiu Žmogumi
Konfrontacija su priklausomu artimuoju (kaltinimais, ultimatumais ar gėdinimu) jį greičiausiai dar labiau pastūmėsi į neigimą ir aktyvią gynybą. Vienas iš pagrindinių motyvacinio interviu metodų yra reflektyvus klausymasis. Venk kalbų, kuriomis gėdijama ar kaltinama. Pokyčiai yra procesas, o ne įvykis. Apsiginkluok žiniomis apie priklausomybių problematiką. Stenkis išklausyti priklausomo artimojo patirtį ir baimes, leisti jam išsakyti savo nuomonę.
Šeimose, kuriose vienas iš šeimos narių yra priklausomas, ribos stipriai išsikraipo: vieni perima atsakomybę, kuri nepriklauso jiems, kiti praranda atsakomybę už save, emocijos tampa bendros, sumaišytos, o kontrolė ir įsikišimas pakeičia sveiką rūpestį. Išsikraipius riboms tampa neįmanoma sveikai bendrauti, nes nebėra aišku, kur prasideda ir baigiasi kiekvienas asmuo.
Pagrindinės klaidos, kurias daro artimieji, yra priklausomo žmogaus moralizavimas, kaltinimas, žeminimas, gąsdinimas, spaudimas, nusivylimas, taip pat alkoholio vartojimas kartu (dažniausiai iš nevilties). Visi šie būdai yra netinkami, nes jie tik sustiprina priklausomą elgesį, o ne padeda keistis.
Naudingiau būtų bandyti prieiti prie priklausomo žmogaus siekiant jį suprasti, išsakant tikruosius savo jausmus kiekvieną dieną matant priklausomą žmogų: „Aš matau, kad tau sunku“, „Aš jaučiu liūdesį, kai matau tave atsitraukiant“, „Man vieniša, kai tu geri“. Tokie nuoširdūs pasakymai pastebi žmogų, o ne jo simptomą.
Priklausomybe sergantis partneris dažniausiai stipriai susiaurina savo interesus iki vieno vienintelio - vartojimo. Sergantis priklausomybe partneris net nejausdamas permeta atsakomybę už savo elgesį partneriui, pats atsitraukdamas nuo atsakomybės už šeimą, emocijas, įsipareigojimus.
Vienas iš esminių dalykų būtinas sergant priklausomybe yra problemos pripažinimas ir pagalbos ieškojimas. Susitikimui su alkoholio vartojimo problema gali padėti paprasčiausių klausimų uždavimas sau: „Ką aš darau? Ne ką galvoju, o ką realiai darau?“, „Kaip dažnai vartoju?“, „Kokie konkretūs padariniai man jau atsitiko?“
Pagalbos Formos Priklausomiems Žmonėms
Egzistuoja trys pagalbos formos priklausomiems žmonėms. Jei žmogus geria labai daug, pirmiausiai jam reikia išsiblaivyti, tai galima padaryti priklausomybės ligų centruose. Toliau seka psichologinė, o ilgalaikę pagalbą galima rasti anoniminių alkoholikų draugijose.
Svarbu suvokti, kad priklausomas žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimą vartoti, reakcijas, melą, slėpimą ar kitą išsisukinėjimą ir vartojimo padarinius. Jis nėra atsakingas už partnerio nuotaikas, kitų reakcijas, svetimus sprendimus.
Pripažinimas įvyksta, kai žmogus sako: „Tai mano pasirinkimas. Aš jį padariau.“ Pradėti ieškoti pagalbos padeda paprastas suvokimas, kad „man reikia pagalbos“. Įsisąmoninimas, kad man reikia pagalbos ir nep...
Psichologinis trikampis: auka, persekiotojas ir gelbėtojas
Transaksinės analizės pradininkas Bernas alkoholizmą aprašė kaip psichologinį žaidimą, kuriame alkoholikas ir su juo susiję asmenys atlieka tam tikrus vaidmenis. Alkoholikas dažniausiai prisiima Aukos vaidmenį. Jo sutuoktinio (ar kito labai artimo žmogaus) vaidmuo kinta. Jis būna Persekiotoju, kuris trukdo vartoti alkoholį: kontroliuoja finansus, išpila alkoholį ir pan. Kartais jam tenka Gelbėtojo vaidmuo. Gelbėtojas lengvina pagirias, palaiko ir remia alkoholiką. Nutraukti šį žaidimą gali bet kuris veikėjas, atsisakydamas savo vaidmens. Kas tada nutinka? Žaidimas nebegali tęstis ir alkoholikui tenka ieškoti naujo žaidėjo arba baigti žaidimus ir pradėti gyventi iš tikrųjų.
tags: #kaip #bendrauti #su #zmogumi #serganciu #priklausomybe