Lietuvos bankas kas ketvirtį skelbia kiekvieno pensijų fondo rezultatus savo tinklapyje. Tačiau pateikiama lentelė nėra ypač lengvai perprantama kiekvienam pensijų fondų dalyviui - joje yra bent dešimt stulpelių su skirtingais rodikliais.
Pensijų fondų investavimo strategija ir valdymas
„Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skaičių yra per daug, todėl sudėtinga suprasti, kas yra svarbiausia. Pensijų fondų investicinė grąža, kitaip tariant, jų uždarbis dalyviams, atrodytų, turėtų būti pagrindinis dalykas, tačiau šis rodiklis taip pat yra pateikiamas keturiais būdais. Dalyvis turi būti pakankamai „pasikaustęs“, kad tiksliai žinotų, ką parodo grąža, skaičiuojama tiek nuo metų pradžios, tiek per 3, 5 ar 10 metų“, - komentuoja Andrius Adomkus, UAB „Luminor investicijų valdymas“ Pensijų turto valdymo grupės vadovas. Kita problema, pasak jo, yra tai, kad daugelis pensijų fondų dalyvių nežiūri į kitus rodiklius, nors vien uždarbis parodo ne visą paveikslą.
Kaip Teisingai Vertinti Rezultatus?
Ilgo Laikotarpio Grąža
„Visų pirma, be abejo, reikia žiūrėti, kokia yra fondų grąža, tačiau labiausiai koncentruotis į patį ilgiausią laikotarpį - 10 metų. Pensijų fondai yra ilgalaikis produktas, jų strategijos kuriamos taip, kad atneštų didžiausią naudą po kelių dešimtmečių, todėl investavimo rezultatai irgi geriausiai matosi vertinant ilgą distanciją. Aišku, kai kurie fondai veikia trumpiau, todėl bus galima vertinti tik 3 ar 5 metų vidutinę grąžą, tačiau ją lyginant reikia turėti omenyje, kad toks laikotarpis - ganėtinai trumpas pensijų fondų srityje“, - sako A. Adomkus.
Anot jo, nuo šių metų keisis visi II pakopos pensijų fondai - iki šiol veikusius pakeis gyvenimo ciklo fondai, kurių investavimo strategija pritaikyta pagal dalyvių amžių. Kadangi fondai bus nauji ir neturės savo istorijos, kurį laiką bus sudėtinga objektyviai įvertinti jų rezultatus. Tuo metu III pakopos fondai tęsia veiklą kaip ir anksčiau, todėl jų atveju toliau bus galima pakankamai užtikrintai įvertinti, kaip sekasi skirtingų bendrovių valdomiems fondams.
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Tačiau kalbėti apie grąžą nevertinant rizikos - tai tas pats, kaip lyginti obuolius su apelsinais, abu yra vaisiai, tačiau jų skonio ir kitos savybės skiriasi. Tačiau daugelis investuotojų visą dėmesį sutelkia tik į grąžą, o rizikos matą ignoruoja laikydami, kad visų investicijų rizika yra vienoda. Bet čia ir daroma didžiausia klaida.
Profesionalai naudoja daug apibrėžimų investicijų grąžai, t.y. investicijų pelningumui, apibūdinti iš skirtingų analizės kampų. Čia panašiai kaip ir fizikoje varža gali būti elektrinė, šiluminė, reaktyvioji, aktyvioji, pasyvioji ir t.t. Kaip matome, lentelėje pateiktos tik dažniausiai naudojamos grąžos sąvokos, todėl labai svarbu kalbant apie grąžą įsitikinti apie kokią grąžą eina kalba.
Nes dažniausiai investicinių produktų pardavėjai naudoja patraukliausią istorinę grąžą, kuri neįvertina nei investavimo kaštų, nei rizikos, nei kitų faktorių, kurie gali sumažinti tikrąją grąžą ateityje. Dažniausiai mokslinių tyrimų ataskaitose naudojama metinė vidutinė geometrinė grąža, nurodant ar ji yra pakoreguota atsižvelgiant į infliaciją, kaštus, laikotarpį ir pan. Todėl lyginant tos pačios investicijos grąžas iš skirtingų šaltinių galime pastebėti ženklių skirtumų dėl skirtingo laikotarpio ar infliacijos įtakos.
Riziką Parodo Svyravimai
Kitas labai svarbus rodiklis - standartinis nuokrypis, kuris atspindi investavimo riziką. Kuo labiau fondo grąža svyruoja, tuo didesnis yra nuokrypis.
„Šis skaičius tiesiog parodo, kaip intensyviai svyravo fondo investicinio vieneto vertė visame 5 metų laikotarpyje. Vertinant fondų grąžą, būtina į jį atkreipti dėmesį. Jei rezultatas labai geras, bet standartinis nuokrypis irgi aukštas, tai rodo, kad uždarbis pasiektas rizikuojant labiau. Didesnė rizika nėra savaime blogas dalykas, tačiau renkantis fondą, ji yra svarbus veiksnys, - aiškina A. Adomkus.
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
- „Didesne rizika pasižyminčios akcijos turi savybę per ilgą laiką viršyti saugesnių investicijų grąžą, bet jei investuojama trumpai, gali neužtekti laiko galimiems neigiamiems vertės svyravimams kompensuoti. Todėl tai, kiek dalyvis gali sau leisti prisiimti rizikos, priklauso nuo to, kiek metų jam lieka iki pensinio amžiaus. Vyresnio amžiaus žmonėms skirtuose fonduose akcijų dalis būna mažesnė.“
Lietuvos bankas taip pat pateikia lyginamųjų indeksų pokyčius. Šie indeksai atspindi fondo investavimo strategiją. Pavyzdžiui, jei fondas numato investuoti pusę turto į išsivysčiusių šalių bendrovių akcijas, 50 proc. lyginamojo indekso sudarys vienas iš pasaulio akcijų indeksų.
Pasak A. Adomkaus, fondų uždarbis paprastai nusileidžia lyginamųjų indeksų pokyčiams ir tai normalu. „Fondų grynąją grąžą mažina visų pirma valdymo mokesčiai, todėl pavyti ir aplenkti lyginamąjį indeksą investicijų valdytojams yra jau nemažas pasiekimas. Be to, realybėje reikia įvertinti ne tik aritmetinius akcijų pokyčius, bet faktą, kad jas reikia įsigyti, parduoti - visa tai turi savo kainą“, - teigia fondų valdytojas.
Pats populiariausias rizikos matas yra standartinis nuokrypis, dar vadinamas kintamumu (angl. volatility). Jis parodo investavimo rezultato sklaidą (išsibarstymą) nuo vidurkio. Kuo kintamumas/standartinis nuokrypis yra mažesnis, tuo investavimo grąža bus dažniau artimesnė vidurkiui, o investicijos rezultatai labiau prognozuojami. Pavyzdžiui, trumpalaikių JAV vyriausybės vertybinių popierių kintamumas yra apie 1%, tuo tarpu akcijų kintamumas yra apie 15%, t.y. akcijų rizika yra 15 kartų didesnė nei obligacijų.
Lengvai suprantame, kad jeigu šios abi investicijos duotų vienodą grąžą, rinktumėmės investicijas su mažesniu kintamumu, tuo pačiu ir rizika. Paprastai sakant - tai grąža tenkanti rizikos vienetui.
Taip pat skaitykite: INVL pensijų fondų rezultatai
Populiariausias tokios rizikos matas yra Sharpe rodiklis (angl. Sharpe ratio), pavadintas JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato W. F. Sharpe garbei. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo investicija neša didesnę grąžą tenkančią rizikos vienetui. Pavyzdžiui, stabilių vidutinės trukmės obligacijų fondų Sharpe rodiklis dažniausiai svyruoja tarp 0.6 - 0.8, tuo tarpu akcijų fondų rodiklis gali kisti nuo 0.1 iki 0.6. Ribotos rizikos fondai, naudoja įvairias rizikos mažinimo priemones, kaip kad išvestiniai finansiniai instrumentai (angl. derivatives), pardavimas skolon (angl.
Ne Visi Fondai Vienodi
Pasak pašnekovo, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į fondų struktūrą. Lietuvos bankas pagal skirtingo tipo investicijų dalis juos priskiria kelioms grupėms - pavyzdžiui, obligacijų, mišraus investavimo ir akcijų. Tačiau kiekviename fonde šios dalys gali būti kitokios.
„Jei fondas daugiau investuoja į akcijas, o ne obligacijas (valstybių skolos vertybinius popierius) rizika yra didesnė. Kita vertus, per ilgą laikotarpį tai sudaro galimybę uždirbti daugiau. Ekonominio pakilimo laikotarpiu labiau į akcijas investuojantys fondai paprastai rodo geresnius rezultatus. Dėl šios priežasties toje pačioje kategorijoje, pavyzdžiui, mišraus investavimo, esantys du fondai, kurių vieno akcijų dalis yra 50 proc., o kito - 70 proc., tikėtina, uždirbs skirtingą grąžą. Svarbu pastebėti, ar lyginami visai analogišką, ar tik panašią strategiją turintys fondai“, - sako A. Adomkus.
Jo teigimu, kai visus II pakopos fondus pakeis gyvenimo ciklo fondai, skirtumai tarp tai pačiai amžiaus grupei pritaikytų fondų taip pat išliks. Tai taip pat turės įtakos fondų rezultatams.
GBR - tai trumpalaikių, iki vienerių metų, vyriausybės skolos vertybinių popierių grąža. Ji laikoma be rizikos todėl, kad teoriškai vyriausybė visuomet gali apmokėti savo skolas išleisdama naujus skolos popierius arba atspausdindama daugiau pinigų skoloms padengti. Taigi, ši teorija pagrįsta valstybės gebėjimu pasiskolinti, kuris priklauso nuo jos gebėjimo užtikrinti pinigų srautus biudžete, ir jos teisės spausdinti pinigus.
Grąža be rizikos finansų teorijoje yra atskaitos taškas skirtas matuoti visoms kitoms grąžoms, nes jeigu „nulinės“ rizikos grąža yra lygi nuliui (kas yra tiesa daugelio išsivysčiusių šalių atveju šiandienai), tai elementari logika sako, kad didėjant rizikai grąža turi irgi didėti. Kuomet GBR yra didesnė už nulį, tuomet ji atspindi vidutinės infliacijos lūkesčius bei centrinio banko požiūrį į ekonominio ciklo etapą. Centrinis bankas gali nustatyti palūkanas didesnes arba mažesnes už laukiamą infliaciją, priklausomai nuo siekiamo tikslo stabdyti ar spartinti ekonomikos augimą, taip pakoreguodamas GBR dydį.
Lyginant skirtingų investicijų pelningumą būtina įvertinti GBR atimant ją iš investicijos grąžos tam, kad apskaičiuotume grąžą susijusią su rizika. Paprastai šis dydis yra vadinamas rizikos premija (angl. risk premium) - tai ir yra kompensacija už investuotojo patiriamą riziką. Logiškai galvojant ši rizikos premija turėtų būti tiesiogiai proporcinga rizikai, bet praktikoje taip būna ne visada, nes dėl psichologinių ir techninių paklausos/pasiūlos svyravimų konkrečiai investicijai rizikos premija ženkliai svyruoja, nors ilgalaikė rizika dažniausiai išlieka ganėtinai stabili.
Psichologai sako, kad paprastam žmogui rizika yra sunkiai perprantama sąvoka, nes mes žmonės suvokiame pasaulį per jausmus ir pojūčius, o rizika yra tiesiog žodis. Todėl šis žodis skirtingiems žmonėms asocijuojasi su skirtingais jausmais - tai gali būti baimė, pavojus, neužtikrintumas, arba malonus jaudulys. Jausmai savo ruožtu sukelia skirtingas reakcijas - atsitraukti, vengti, stebėti iš šono ar pulti stačia galva vertinant riziką kaip galimybę pajausti jaudulį ar uždirbti.
Todėl ir investuotojai tą pačią riziką vertina skirtingai, nes jie vertina per savo rizikos tolerancijos emocinę prizmę. Šių jausmų stiprumas taip pat keičiasi priklausomai nuo aplinkos, supančių žmonių palaikymo, žiniasklaidos ar autoritetų nuomonės ir panašių socialinių veiksnių. Investavime rizikai matuoti naudojami statistiniai metodai, darant prielaidą, kad įvykiai ir reakcijos į juos linkę kartotis ir ateityje.
Sharpe rodiklis (SR) yra naudingiausias konstruojant investicinius portfelius. Pasiekti didesnę grąžą rizikos vienetui padeda investicijos, kurių kainų pokyčiai nėra susiję, t.y. nekoreliuoja, arba dar geriau juda priešingomis kryptimis. Turint tokias dvi priešingas investicijas investiciniame portfelyje, vienos investicijos nuostolius kompensuoja kitos investicijos pelnas. Be SR yra ir daugiau panašių rodiklių, kurie sušvelnina šio rodiklio netobulumus - Sortino, Treynor arba RoMaD. Jie ima domėn tik „blogą“ (t.y. nukreiptą į nuostolius) kintamumo pusę, nes SR atveju kintamumas vertinamas į abi puses vienodai remiantis teoriniu standartinio pasiskirstymo dėsniu.
Iš praktinės pusės, investuotojui derėtų apsispręsti, kokio lygio rizika jam yra priimtina pagal charakterio savybes, finansinę padėtį ir investavimo tikslus. Ir tik tuomet lyginti siūlomus priimtinos rizikos investavimo produktus tarpusavyje pagal tikėtiną jų grąžą, o ne atvirkščiai. Taip elgiasi šių dienų investavimo profesionalai - jie varžosi kas pasieks didesnę grąžą su mažesne rizika, nes jas abi galima nesunkiai padidinti naudojant svertą.
Pagrindiniai rizikos matai:
| Rodiklis | Aprašymas |
|---|---|
| Standartinis nuokrypis (kintamumas) | Parodo investavimo rezultato sklaidą nuo vidurkio. |
| Sharpe rodiklis | Parodo, kokią grąžą investicija neša, atsižvelgiant į rizikos vienetą. |
Rekomendacijos investuotojams:
- Įvertinkite ilgalaikę grąžą (10 metų).
- Atkreipkite dėmesį į standartinį nuokrypį.
- Lyginkite panašios strategijos fondus.
- Apsispręskite dėl priimtinos rizikos lygio.