Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama neįgaliųjų integracijai į darbo rinką ir užtikrinimui, kad jie galėtų pilnai realizuoti savo potencialą. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, neįgaliųjų įdarbinimas yra skatinamas įvairiomis priemonėmis, įskaitant mokestines lengvatas ir subsidijas darbdaviams. Tačiau svarbu žinoti ne tik apie finansines paskatas, bet ir apie teisinius aspektus, susijusius su darbo santykiais su neįgaliaisiais, taip pat apie socialinio darbo svarbą užtikrinant kokybiškas paslaugas ir paramą.
Mokestinės lengvatos ir subsidijos darbdaviams
Skatindama neįgalius žmones aktyviau dalyvauti darbo rinkoje, o darbdavius - juos įdarbinti, valstybė yra numačiusi nemažai mokestinių lengvatų ir subsidijų. Darbdaviams, įdarbinantiems neįgaliuosius asmenis, yra taikomos įvairios lengvatos, susijusios su darbo užmokesčio ar jo dalies, darbo vietos steigimo išlaidų kompensavimu darbdaviui. Smulkiau apie jas, steigiant neįgaliam žmogui darbo vietą, jūs galite sužinoti teritorinėje darbo biržoje.
Pavyzdžiui, darbdaviui gali būti kompensuojama:
- 75 proc. darbo užmokesčio
- 60 proc. darbo užmokesčio
- 50 proc. darbo užmokesčio
Tikslus kompensuojamas dydis priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir neįgaliojo darbingumo lygio.
Darbo kodekso ypatumai ir neįgaliųjų atleidimas iš darbo
Darbo santykiai su neįgaliaisiais darbuotojais turi tam tikrų ypatumų, kuriuos svarbu žinoti tiek darbdaviui, tiek darbuotojui. Darbo sutartis su neįgaliaisiais darbuotojais gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus ir negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą + raštu pasirašytinai įspėjus darbuotoją ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius.
Taip pat skaitykite: Viskas apie slaugą namuose Lietuvoje
Kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti pareigų ar dirbti darbo sutarto DS, DS gali būti nutraukta be įspėjimo. Šiuo atveju darbuotojas gali būti atleistas ir jo laikino nedarbingumo laikotarpiu (jei įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai nenustato, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką - tokių nežinau).
Svarbu paminėti, kad vien faktas, jog darbuotojas ilgą laiką yra nedarbingas (daugiau nei 120 dienų), savaime nėra pagrindas atleisti jį iš darbo. Taigi, atleisti tokį darbuotoją iš darbo galima tik esant DK 129 str. arba 136 str. 1 d. 4 p. nurodytoms sąlygoms.
Socialinis darbas ir jo reikšmė
Socialinis darbas atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant neįgaliųjų integraciją į visuomenę ir darbo rinką. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis žmonių grupėmis: vaikais, šeimomis, senjorais, negalią turinčiais asmenimis, benamiais, turinčiais priklausomybių, pataisos namuose bausmę atliekančiaisiais, migrantais ir kt.
„Socialinis darbuotojas yra pats kaip instrumentas, kuris mezga ryšį, aiškinasi asmens problemas, siūlo pasinaudoti socialine parama, suteikia informaciją, bando atkurti nutrūkusius asmens ir jo šeimos narių ryšius. Kitaip tariant, tai yra santykio profesija,“ - teigia doc. dr. A. Petrauskienė. Pasak jos, socialinių darbuotojų veiklos laukas yra labai platus ir kartais gali būti sunku jį apibrėžti: „Kitos profesijos labai gerai žino savo ribas, ką jie turi ir ko neturi daryti. O socialiniai darbuotojai yra tie, į kuriuos žmonės dažnai kreipiasi, kai... nebeturi kur daugiau kreiptis“.
Socialinis darbas - tai profesija, kuri veikiausiai nepadės susikrauti didelių turtų nei pelnyti didelės garbės. Todėl gali kilti klausimas, kas paskatina jaunuolius rinktis šią profesiją? Pašnekovės teigė, kad vis dažniau socialinio darbo studijas renkasi skirtingą išsilavinimą įgiję žmonės: medikai, istorikai, vadybininkai, informacinių technologijų specialistai ir kt. Anot doc. dr. E. Šumskienės, sprendimą dirbti socialinį darbą nulemia noras daryti pokytį socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių gyvenime arba pačioje visuomenėje: „Reta specialybė gali pasiūlyti tokią galimybių įvairovę savęs realizacijai ir pokyčio siekimui. O taip pat ir galimybę pamatyti realų pokytį konkretaus asmens, šeimos, bendruomenės gyvenimuose. Norintys užsiimti profesionalia socialinio darbo veikla, privalo turėti reikalingą išsilavinimą, teorinių žinių, patirties, įgūdžių ir kt. Tai nėra lengva veikla, todėl jai reikia pasiruošti. Įgijęs pakankamai žinių ir praktikos, daugelis gali atrasti save plačiame socialinio darbo lauke“.
Taip pat skaitykite: Mokamas PSD net ir nesinaudojant?
Socialinių darbuotojų poreikis yra milžiniškas, ir kiek pastebiu, jis vis auga“, - sakė doc. dr. E. Šumskienė. Jai antrino ir doc. dr. A. Petrauskienė, sakydama, jog žvelgiant į darbo skelbimus akivaizdu, kad paslaugų sektorius plečiasi ir socialinių darbuotojų reikia vis daugiau. Be to, ji pažymėjo, kad nors gyvename Europos Sąjungoje, tačiau kol kas nė viena jos šalis nesiruošia atsisakyti socialinių darbuotojų paslaugų.
Siekiant išvengti minėtų problemų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama tobulinti socialinių darbuotojų profesinę kompetenciją, tokiu būdu prisidėti ir prie jų teikiamų socialinių paslaugų kokybės gerinimo. Kompetencijos tobulinimas bus įskaitomas į darbuotojo darbo laiką, mokant jo vidutinį darbo užmokestį. Taip pat siūloma sukurti socialinių paslaugų srities darbuotojų savireguliacijos mechanizmą. Tai padės užtikrinti, kad kompetencijos tobulinimas atlieps darbuotojų poreikius ir bus pritaikomas tiesioginiame darbe.
Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose, turi teigiamos įtakos kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą bei mažinant nusikaltimų skaičių šalyje.
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas. Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti motinystės išmoką su dviem darbo sutartimis?
Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.