„Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje.
Šventosios Dvasios vaidmuo tikėjimo prasme
Šventoji Dvasia savo malone sužadina mūsų tikėjimą ir prikelia naujajam gyvenimui: „pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo siųstąjį Jėzų - Mesiją“. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų - gyvąjį Jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“, Ji mums leidžia išgirsti Tėvo Žodį. Bet Jos mes negirdime. Mes Ją pažįstame iš to, kad Ji mums apreiškia Žodį ir nuteikia priimti Jį tikėjimu. Tiesos Dvasia, kuri mums atskleidžia Kristų, „nekalbės iš savęs“.
Šventosios Dvasios asmenybė ir dieviškumas
Tikėti į Šventąją Dvasią - tai išpažinti, kad Ji yra vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, „su Tėvu ir Sūnumi garbinama ir šlovinama“. Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia, tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunja ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami.
Šventosios Dvasios pavadinimai ir atpažinimo ženklai
„Šventoji Dvasia“ - toks yra tikrinis vardas Tos, kurią garbiname ir šloviname drauge su Tėvu ir Sūnumi. Žodis „Dvasia“ išverstas iš hebrajų Ruah; jo pirmoji prasmė yra „dvelksmas“, „oras“, „vėjas“. Jėzus kaip tik ir vartoja juntamą vėjo įvaizdį, kad Nikodemas lengviau suvoktų, kokia transcendentinė naujovė yra Dievo Dvelksmas - Jo dieviškoji asmeninė Dvasia. Jėzus, skelbdamas ir žadėdamas Šventosios Dvasios atėjimą, vadina Ją Paraklētos, paraidžiui: „tas, kuris kviečiamas būti šalia“, advocatum (Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7). „Parakletas“ paprastai verčiamas „Užtarėjas“, „Globėjas“, nors pirmasis Užtarėjas yra Jėzus.
Šalia Šventosios Dvasios vardo, kuris Apaštalų darbuose ir laiškuose vartojamas dažniausiai, šv. Pauliaus laiškuose randame tokius pavadinimus: „pažadėtoji Dvasia“ (Gal 3, 14; Ef 1, 13); „įvaikystės Dvasia“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6); „Kristaus Dvasia“ (Rom 8, 9), „Viešpaties Dvasia“ (2 Kor 3, 17); „Dievo Dvasia“ (Rom 8, 9. 14; 15, 19; 1 Kor 6, 11; 7, 40).
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
Sakramentiniai simboliai: vanduo, patepimas, ugnis
Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“.
Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.
Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“.
Kiti simboliai: debesis, šviesa, balandis, ranka
Debesis ir šviesa - šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno, Susitikimo palapinėje, keliaujant per dykumą, Saliamonui - Šventyklos pašventinimo metu. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!'“ (Lk 9, 35).
Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje. Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus.
Taip pat skaitykite: Jėzaus Kristaus globa: ką tai reiškia?
Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to - apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Pirštas. Jėzus išveja „demonus Dievo pirštu“. Dievo Įstatymas įrašytas akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (Iš 31, 18), o apaštalų rūpesčiui pavestas „Kristaus laiškas“ surašytas „gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3).
Šventosios Dvasios veikimas išganymo plane
Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“ bendras Žodžio ir Tėvo Dvasios siuntimas liko paslėptas, tačiau veiklus. Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kitas, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. „Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi skelbti gyvai ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas.
„Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jn 1, 6). „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 15), kurią jis gaus per patį Kristų, Mergelės Marijos neseniai pradėtą iš Šventosios Dvasios. Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“: Dvasios ugnis žėri jame, ir Jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Jonas yra „daugiau negu pranašas“. Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“.
Marija, Švenčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė, vainikuoja Sūnaus ir Dvasios siuntimą laikų pilnatvei atėjus. Pirmą kartą išganymo plane ir todėl, kad Šventoji Dvasia parengė, Tėvas randa būstą, kuriame Jo Sūnus ir Jo Dvasia gali apsigyventi tarp žmonių. Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), derėjo būti „malonės pilnai“.
Kaip atpažinti Šventosios Dvasios pripildytą/ ir Jos vedamą žmogų?
Jėzaus misija ir Dvasios dovana
Iki savo pašlovinimo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus ne iki galo apreiškė Šventąją Dvasią. Vis dėlto, net mokydamas minias, Jis po truputį apie tai užsimena apreikšdamas, kad Jo kūnas bus maistas pasaulio gyvybei. Tik atėjus valandai, kai turės būti pašlovintas, Jėzus pažada Šventosios Dvasios atėjimą, nes Jo mirtimi ir prisikėlimu bus įvykdyti tėvams duoti pažadai: Jėzaus prašomas, Tėvas atsiųs kitą Globėją, tiesos Dvasią; Tėvas Ją atsiųs Jėzaus vardu; Jėzus Ją atsiųs nuo Tėvo, nes Ji kyla iš Tėvo.
Taip pat skaitykite: lankytinos vietos Vilniuje: seserų kongregacijos koplyčia
Pagaliau atėjo Jėzaus valanda: Jėzus atiduoda savo dvasią į Tėvo rankas, nugalėdamas mirtį savo mirtimi, o „prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6, 4), tuoj pat dovanoja mokiniams Šventąją Dvasią, „kvėpdamas“ Ją į juos. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus visoje šlovėje tapo „Viešpačiu ir Mesiju“. Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė.
Bažnyčia kaip Šventosios Dvasios vieta
Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje - Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Mes visi, kurie esame gavę vieną ir tą pačią dvasią, būtent Šventąją Dvasią, esame sujungti tarpusavyje ir su Dievu. Nors mūsų daug ir paskirų, ir Kristaus dėka Tėvo ir Jo Dvasia gyvena kiekviename iš mūsų, viena ir nedaloma yra Dvasia, pati suvienijanti skirtingus [...] ir padaranti, kad visi būtų tarsi vienas Joje.
Šventoji Dvasia kaip meilės ir vaisingumo šaltinis
„Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos. Kadangi mes per nuodėmę esame mirę ar bent sužeisti, pirmasis meilės dovanos padarinys yra mūsų nuodėmių atleidimas. Tad Ji „laiduoja“ mūsų paveldą, suteikdama jo „pradmenis“: patį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą; tai tolygu mylėti taip, kaip Dievas „mus [...] pamilo“. Per tą Šventosios Dvasios galybę Dievo vaikai gali duoti vaisių.
Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22-23). Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose, kad juo...
| Simbolis | Reikšmė |
|---|---|
| Vanduo | Naujasis gimimas Krikšte, gyvybė Šventojoje Dvasioje |
| Patepimas (aliejus) | Dvasios patepimas, Sutvirtinimo ženklas |
| Ugnis | Dvasios perkeitimo ir jėgos simbolis |
| Debesis ir šviesa | Dievo garbė, teofanijos ženklas |
| Balandis | Dvasios nusileidimas ir buvimas pakrikštytųjų širdyse |
| Ranka, pirštas | Gydymas, Šventosios Dvasios dovanojimas, Dievo veikimas |
Šventoji Dvasia drauge su Tėvu ir Sūnumi nuo pradžios iki pabaigos įgyvendina mūsų išganymo planą. Tačiau tik „paskutinėmis dienomis“, pradedant atperkančiu Sūnaus Įsikūnijimu, Ji kaip Asmuo buvo apreikšta ir padovanota, pažinta ir priimta. Dabar Dvasia gyvena tarp mūsų ir mums vis aiškiau save atskleidžia.