Ką daryti, jei vaikas negrįžta namo

Vaikų dingimas - tai viena iš skaudžiausių patirčių, galinčių ištikti šeimą. Nerimas, baimė ir nežinomybė apima artimuosius, todėl svarbu žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje.

Kodėl vaikai bėga iš namų?

Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Žmogaus elgesys turi tikslą - kam nors priklausyti. Mums, kaip socialioms būtybėms, svarbu jausti, kad esame mylimi, reikalingi, kad mes rūpime. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius.

Dažniausiai iš namų bėga paaugliai, nes šiame laikotarpyje viskas stipriai keičiasi ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir socialiniame, - atsiranda noras atrasti save, priešintis tėvų diegiamoms vertybėms, lūkesčiams. Taigi, paauglys eina ten, kur jo draugai ir bendraminčiai.

Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam.

Būtent. Ir tai gali būti dėl kelių priežasčių. Jeigu šeimoje vyrauja autoritarinis auklėjimas, kai vaikų nuomonės nepaisoma, namuose tvyro emocinė įtampa, įsakinėjimai, baudimai ir draudimai. Kitas atvejis - kai namuose vyrauja liberalus auklėjimo stilius, t. y. kai nėra taisyklių, ribų arba ribos neaiškios, o taisyklės besikeičiančios. Tokiu atveju vaikui sukeliama sumaištis ir nežinomybė, pavyzdžiui, ši taisyklė dar galioja ar nebe, ar taip pasielgęs, būsiu nubaustas, ar niekas nereaguos.

Taip pat skaitykite: Vaikų patyčios mokykloje

Trečia, vaiką iš namų skatina bėgti ir per didelė globa ar, priešingai, nepriežiūra. Be to, dažnai prie visų aukščiau išvardytų priežasčių prisideda kažkuri smurto forma: fizinis, psichologinis, seksualinis ar nepriežiūra, kai vaikas arba pats tampa smurto auka, arba smurto liudininku.

Net ir „geruose“ namuose tėvai pamiršta, kad paauglys nebe mažylis ir su juo reikia tartis, o ne jam įsakinėti. Abejingumas vaikų elgesiui, visko leidimas, taisyklių ir ribų nebuvimas arba laisvo laiko leidimas atskirai, bendravimas akis nudelbus į telefoną ar planšetę vaikams gali siųsti žinią, kad tėvams jie nerūpi.

Ką vaikas savo bėgimu nori pasakyti?

Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam. Vaikas nori rūpėti, jausti, kad yra laukiamas, išgirstas ir mylimas.

Dažnai tėvai nemoka kalbėti apie emocijas, tinkamai reikšti ir, svarbiausia, tinkamai į jas reaguoti. Taigi, tėvai, nemokantys valdyti ir reikšti emocijų, to negalės išmokyti ir savo vaikų. Vaikas, neišmokęs išreikšti savo emocijų, negali tėvams aiškiai įvardyti, kad „esu nusivylęs, nes tu nuolat neturi man laiko“, „man pikta, mama, kad pavargusi tu pyktį ir liūdesį išlieji ant manęs“ ir t. t. Todėl vienas iš būdų, kaip pasakyti tėvams, jog „man yra blogai“, - bėgimas iš namų.

Kitas aspektas, kad vaikams dar trūksta bendravimo, konfliktų sprendimo, streso valdymo įgūdžių. Todėl paaugliui, kuris sunkumus dažnu atveju sprendžia spontaniškai ir emocionaliai, bėgimas iš namų gali pasirodyti gera išeitimi.

Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei vaikas grįžta iš mokyklos nusiminęs

Kur eina pabėgę vaikai?

Rodoma pagarba, pripažinimas, reikalingumo jausmas, galų gale meilė pavergia paauglio protą ir įtraukia į panašaus likimo jaunuolių grupę. Tokių bendraminčių galima rasti sporto, teatro būrelyje, bet gali būti ir apleistuose pastatuose, kitaip vadinamose landynėse, sodo nameliuose, apleistuose pastatuose, vasarą tėvų paliktuose butuose, kur pagrindinis tarpusavio bendravimas dažnai vyksta vartojant alkoholį, narkotikus ar užsiimant atsitiktiniais ir nesaugiais lytiniais santykiais.

Ypatingai populiaru būriuotis didžiuosiuose prekybos centruose, kuriuose vaikai gauna nemokamą internetą (kas jiems yra labai svarbu) ir šiltai gali praleisti ištisas dienas.

Kokio amžiaus dažniausiai pabėga?

Dažniausi pabėgimai iš namų prasideda paauglystėje, kai vyksta daug spontaniškų ir neapgalvotų poelgių, pasidavimų akimirkos nuotaikai. Savo darbe susiduriame su bėgančiais 12-14 metų paaugliais, kuomet bėgimai yra aktyviausi. Yra atvejų, kai pabėga 8-9 metų vaikai, tačiau jaunesnio amžiaus vaikų bėgimas labiau panašus į žaidimą, kai norima pasislėpti, kad jų ieškotų.

Pirmieji veiksmai, kai vaikas dingsta

Kai tik pastebėjote, kad vaikas dingo, svarbu nedelsti ir veikti greitai: Įvertinkite situaciją: Prieš panikuodami, įsitikinkite, ar vaikas tikrai dingo. Galbūt jis tiesiog vėluoja, neatsiliepia į skambutį dėl išjungto telefono ar yra pas kaimynus. Patikrinkite jam žinomas galimas buvimo vietas, pabandykite susisiekti su vaiku telefonu, socialiniais tinklais, komunikavimo programėlėmis.

Išlikite ramūs: Nors tai ir sunku, stenkitės išlikti ramiems. Kuo ramiau elgsitės, tuo daugiau šansų, kad situaciją išspręsite konstruktyviai. Jei aplink yra daugiau žmonių, paprašykite jų prisidėti prie paieškos.

Taip pat skaitykite: Šeimos Istorijos ir Trynukai

Žinutė vaikui: Rekomenduotina išlikti ramiems ir nusiųsti žinutę, jog vaikas žinotų, kad tėvai laukia jo saugiai grįžtant namo. Tokioje žinutėje ypač svarbu negąsdinti vaiko neigiamomis pasekmėmis: negrasinti, nežadėti bausmės.

Patikrinkite daiktus: Tėvai taip pat turėtų išsiaiškinti, kokius daiktus su savimi pasiėmė vaikas (telefonas, kompiuteris, dokumentai, pinigai, drabužiai - kokiais buvo apsirengęs ir galėjo pasiimti su savimi). Jei yra galimybė - patikrinti vaiko kompiuteryje, planšetėje jo susirašinėjimą, naršymo istoriją - galbūt paaiškės jo paskutiniai kontaktai, suplanuotas susitikimas, domėjimosi pobūdis ar kita naudinga informacija.

Kreipkitės į policiją: Jei per kelias valandas nepavyksta rasti jokios informacijos apie dingusįjį, nedelsdami kreipkitės į policiją, skambinant bendrosios pagalbos centro telefonu 112. Pranešant apie vaiko dingimą reikia pateikti visą žinomą informaciją, taip pat tą informaciją, kuri tėvams pastaruoju metu kėlė nerimą - pasikeitęs vaiko elgesys, bendravimo ratas, konfliktai ir panašiai.

Informacija, reikalinga policijai

Policijai turėsite pateikti kuo daugiau informacijos apie dingusį vaiką: Vaiko vardą, pavardę, amžių, požymius ir ypatingas žymes. Aprangą, t.y. kaip jis buvo apsirengęs dingimo metu. Kur vaikas pastaruoju metu lankėsi, jo įprasta dienotvarkė, maršrutai. Kas paskutinis kontaktas, kada paskutinį kartą ir kokiu būdu tėvai bendravo su vaiku ir pan.

Jei vaikas bėga ne pirmą kartą - pas ką jis lankėsi (buvo surastas) ankstesnių dingimų metu, kokios priežastys jį paskatino bėgti anksčiau, su kuo vaikas bendrauja, kokiomis komunikavimo programėlėmis naudojasi, kokių rūpesčių, negalavimų turi (turėjo) ir pan.

Labai svarbu sąžiningai įvardinti galimas dingimo priežastis, buvusius konfliktus šeimoje ar su bendraamžiais.

Paieškos procesas ir institucijos

Dingus vaikui, visais atvejais atliekami visi būtiniausi paieškos veiksmai, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Policija: Atvykę pareigūnai imsis visų būtinų paieškos priemonių ir paaiškins tėvams tolimesnius veiksmus. Atsižvelgiant į dingimo aplinkybes, paieška gali būti pavedama vykdyti kriminalinės policijos specializuotam padaliniui. Taip pat gali būti vykdomas papildomų pajėgų (tarnybų) pasitelkimas.

Vaiko Teisių Apsaugos Tarnyba: Informuojama Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Visuomenės įtraukimas: Pavyzdžiui, jei dingo mažametis, sprendžiamas klausimas dėl visuomenės pagalbos pasitelkimo - t. y. informacijos išplatinimo žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose; jei yra duomenų, kad vaikas galėjo pasiklysti atviroje vietovėje - keliamas sraigtasparnis, dronas su kamera ir pan.

Paieškos veiksmų specifiką taip pat gali lemti vaiko charakteristika ir turima informacija apie ankstesnius dingimo atvejus. Vaiko paieškos paskelbimas vykdomas nedelsiant.

Privataus detektyvo pagalba

Jei policijos tyrimas stringa arba norite papildomos pagalbos, galite pasitelkti privačius detektyvus. Privatus detektyvas: Tai licencijuotas profesionalas, kuris turi teisę rinkti informaciją, stebėti, analizuoti faktus ir padėti šeimoms, kurios nebeturi kur kreiptis. Privatus detektyvas gali patikrinti surinktą informaciją, ją įvertinti, iškelti naujas versijas.

Svarbu: Pasirinkti detektyvą reikia atsakingai, ieškant detektyvų, kurių paslaugos aprašytos patikimose svetainėse. Jeigu privatus detektyvas dirba legaliai ir pagal galiojančius įstatymus, jo surinkti įrodymai gali būti panaudoti teisiniuose procesuose.

Pagalba ir parama

Skambinkite 116 000: Dingus vaikui skambinkite nemokamu numeriu 116 000 pranešimams dėl dingusių vaikų. Paskambinus šiuo numeriu, Bendrojo pagalbos centro (112) konsultantas informaciją apie dingusį vaiką perduoda teisėsaugai ir esant poreikiui sujungia su karštosios linijos konsultantu pagalbai gauti.

Karštoji linija: Karštosios linijos paslaugos teikiamos visą parą, 7 dienas per savaitę, dingusių vaikų artimieji nemokamai gali gauti tiek psichologinę, tiek teisinę pagalbą. Į karštąją liniją galima kreiptis ne tik dingus vaikui, bet ir norint pasikonsultuoti prevenciškai - šiuo trumpuoju numeriu gali skambinti tiek vaikų tėvai, tiek patys vaikai, kurie pabėgę iš namų bijo į juos sugrįžti.

Dingusių žmonių šeimų paramos centras: Teikia pagalbą ir paramą šeimoms, susidūrusioms su artimųjų dingimu.

Kaip elgtis, kai vaikas sugrįžta namo?

Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad jis grįžo gyvas ir sveikas, ir tuo pasidalinti su vaiku. Vaikui reikia parodyti, kad jis yra laukiamas ir mylimas, nesvarbu, kokią kvailystę iškrėtė.

Daugeliu atvejų grįžus pabėgusiam vaikui į namus, su juo reikėtų nuoširdžiai, ramiai pasikalbėti, jį išklausyti ir IŠGIRSTI bei bandyti rasti bendrą sutarimą, kuris būtų tinkamas visiems šeimos nariams. Svarbu išsiaiškinti kartu su vaiku jo bėgimo priežastis ir ieškoti tinkamų sprendimų.

Dažnai belaukdami vaikų, tėvai nerimauja, pyksta ir, vaikui grįžus namo, išlieja visas susikaupusias emocijas, baudžia arba visiškai nesikalba. To nereikėtų daryti, nes vaikas, bėgdmas iš namų, tėvams pasiunčia žinutę, kad kažkas namuose ir jų santykiuose yra negerai. Grįžus pabėgusiam vaikui į namus, su juo reikėtų nuoširdžiai, ramiai pasikalbėti, jį išklausyti ir IŠGIRSTI bei bandyti rasti bendrą sutarimą, kuris būtų tinkamas visiems šeimos nariams.

Pasitaiko atvejų, kai šeimoje, kurioje paaugliai ne kartą yra pabėgę, kalbėtis vienam su kitu yra nebeįmanoma, tokiu atveju galima pasitelkti šeimos mediatoriaus, psichologo pagalbą.

Psichologo patarimai tėvams

• Pirmiausia nuo mažų dienų namuose turi būti aiškios taisyklės, ribos ir visiems žinomos pasekmės už taisyklių nesilaikymą.
• Tėvai turėtų atsakingai ir sąžiningai laikytis duoto žodžio, pažadų, leisti vaikams pasirinkti sprendimo galimybes ir už savo pasirinkimą pajusti pasekmes.
• Vaiką reikia drąsinti už jo pastangas, gebėjimus, rodomą savarankiškumą. Drąsinimas yra dovana už pastangas ir tobulėjimą. Jis moko vertinti save tokį, koks esi, įgalina imtis veiklos, pasitikėti savimi.
• Labai svarbu su vaiku kalbėtis ir ypač jo klausytis. Kaip tai daryti? Taip, kaip darote su savo draugais, draugėmis. Pokalbis su vaiku turėtų būti tarsi su draugu - pagarbus.
• Sudarykite vaikui sąlygas parodyti, ką jis gali ir sugeba, leiskite būti savarankiškam, atliekant mažus dalykus, kurie vėliau didėja.
• Turiningas laisvalaikio leidimas kartu, vaiko įtraukimas į šeimos veiklą didina jausmą, kad jis reikalingas, suprastas, vertinamas. Tuomet būti su tėvais smagu ir gera.
• Saugumo ir pasitikėjimo vaiku suteikia jo draugų pažinojimas. Tėvai turėtų bendrauti su jais, sudaryti sąlygas draugams svečiuotis namuose, kartais leisti laisvalaikį kartu.

Prevencija: kaip išvengti vaiko pabėgimo

• Konsultacijos su specialistais: Jei tėvai pastebi elgesio pokyčius, nerimą keliančias emocijas - būtina konsultuotis su specialistu.
• Motyvuotas elgesys: Įvykus konfliktui ar nesutarimams, motyvuoti savo elgesį, argumentuoti sprendimą vaikui suprantama kalba.
• Paaiškinimas apie grėsmes: Paaiškinti vaikui galimas grėsmes, negąsdinti bausmėmis ir ultimatumais, o paaiškinti, kad tėvai pirmiausia nerimauja dėl vaiko saugumo.
• Bendravimas su vaiku: Kurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio ryšį, nevenkite pokalbių apie saugumą.
• Pažintis su draugais: Susipažinti su vaiko draugais, išsiaiškinti kokiais komunikavimo kanalais vaikas bendrauja, kad būtų galima susisiekti.
• Draugai namuose: Nedrausti vaikui atsivesti draugus namo - tokiu būdu tėvai geriau žinos vaiko bendravimo ir interesų ratą.
• Taisyklės: Susitarti dėl taisyklių - jei vaikas užtrunka, tegu trumpai parašo, kur jis ir su kuo būna. Bendravimas su mokykla: periodiškai bendrauti su mokyklos personalu (socialiniu pedagogu, mokyklos psichologu, auklėtoju).
• Technologijos: Vaikams, turintiems išmaniuosius telefonus ar išmaniuosius laikrodžius, įdiekite programėles, pavyzdžiui, programėlę „Findmykids“, kad žinotumėte tikslią savo vaiko buvimo vietą, gautumėte pranešimus, kai vaikas pakeičia vietovę ar vietą.
• Išmokykite vaiką, kaip naudotis buvimo vietos dalijimosi funkcijomis ir SOS mygtuku, kad galėtų susisiekti su jumis nelaimės atveju.
• Susitikimų vieta: Turėkite aiškiai nustatytą vietą, kur susitikti, jei esate viešoje vietoje (prekybos centre, parke) ir netyčia atsiskirsite.
• Stebėkite veiklą internete: Stebėkite vaikų veiklą internete. Paaiškinkite jiems apie pavojus, kurie gali slypėti virtualioje erdvėje.

Vaikai su autizmo spektro sutrikimais

Vaikai „bėgikai“ yra nemažos dalies šeimų, auginančių vaiką su autizmo spektro sutrikimais (ASS), realybė. Net 49 proc. Ypatumai: Jei kartu su autizmu pasireiškia ir protinis atsilikimas, tokiems vaikams gali būti sudėtinga įvertinti pavojų, numatyti savo veiksmų padarinius. Dažnai ASS turinčius vaikus labai traukia vanduo ir vandens telkiniai.

Veiksmai: Kuo greičiau į pagalbą pasikvieskite aplinkinius žmones. Pareigūnams papasakokite apie savo vaiko ypatumus. Gal jis bijo garsų ir policijos sirena jį privers dar labiau slėptis? Galbūt jis bijo svetimų žmonių, dėl to neatsilieps kviečiamas ir dar labiau slėpsis? Kokie jo pomėgiai? Kiek jis pažįsta aplinką?

Apsauga: Informuokite su jūsų vaiku dirbančius asmenis. Užtikrinkite, kad vaikas turėtų identifikuojančią informaciją (medalionas, apyrankė su kontaktine informacija). Investuokite į papildomas spynas ir aptverkite vandens telkinius. Apsvarstykite sekimo įrenginių įsigijimą. Mokykite vaiką, kas yra saugu.

Statistika ir tendencijos

Dingusių žmonių šeimų paramos centro duomenimis, per tris pirmuosius 2023 metų ketvirčius paieškų registre užregistruota apie 1,7 tūkst. vaikų, 2022 metais ieškota beveik 2 tūkst. vaikų. Dingusių žmonių šeimų paramos centras skelbia, kad dauguma tokių vaikų greitai atsiranda: maždaug 70 proc.

Kaip informavo NVO vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė Giedrė Žilinskienė, nerimą kelia faktas, kad tarp dingusiųjų auga nepilnamečių skaičius. „Jei pirmąjį dešimtmetį po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo jie sudarė 20-30 proc, tai šiuo metu - net 49 proc.", - pabrėžė G.

Kaip informavo bendrojo pagalbos centro viršininko pavaduotojas Tadas Maroščikas, per parą telefonu 112 gaunama 5-12 pranešimų apie dingusius žmones, iš kurių apie 80 proc. yra dėl dingusių vaikų.

Ar tėvams gresia atsakomybė?

Tėvams atsakomybė gali grėsti tik už vaiko teisėtų interesų pažeidimus.

Ką daryti konkretumo trūkumo atveju: praktiniai patarimai tėvams

Jeigu vaikas grįžta vėlai ar jo elgesys kelia nerimą, pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad jis grįžo gyvas ir sveikas, ir tuo pasidalinti su vaiku. Vaikui reikia parodyti, kad jis yra laukiamas ir mylimas, nesvarbu, kokią kvailystę iškrėtė.

Siūlau bendraujant su vaiku taikyti atspindintį klausymą, kuris atkreipia dėmesį į jausmus. Jo esmė yra klausyti sūnaus ir pakartoti tai, ką jūsų vaikas sako ir jaučia. Antrasis efektyvus metodas bendravime su paaugliais (ir ne tik su jais), tai „Aš kalba“, kurios metu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta; kaip jaučiatės; kodėl taip jaučiatės.

Pavyzdžiui, vartojant „Aš kalbą“ ir vengiant kaltinimų pokalbis skambėtų maždaug taip: „Aš nerimauju, kai nežinau, kelintą valandą planuoji grįžti, nes nežinau, ar tau kas nors nutiko, ar vis dar linksminiesi“. Taip parodytumėte, kad jums nuoširdžiai rūpi sūnus ir nebijokite kalbėtis apie jausmus.

Pastebėti ir drąsinti sūnų už kiekvieną „savaime suprantamą“ pažangą. Sekite sūnaus iniciatyvas. Padrąsinkite net ir už menkiausią pozityvų elgesį. Nuoširdžiai rekomenduoju atžalą drąsinti, o ne girti, nes gyrimas moko suteikti pasitenkinimą kitiems, o drąsinimas - vertinti ypatingas savo savybes.

Jei iki šiol neturėjote taisyklių, atradus kontaktą su sūnumi, įsiveskite jas (būtinai kartu diskusijų metu). Pavyzdžiui, gali būti, kiek nori pas draugus, bet visuomet informuok, kelintą valandą grįši, ar tinka? Rekomenduotina, kad taisyklės būtų abipusės.

Visuomet būkite nuoseklūs ir, jei ką draudžiate, pasistenkite pasiūlyti ką nors kita, ką vaikas gali daryti (alternatyva). Natūralu, jog net ir taikant efektyvias bendravimo metodikas, kartais kalbėtis būna sunku. Tokiu atveju ieškokite panašumų: „Matau, kad esi piktas, bet ir aš šitoje situacijoje supykau…“

Jūs esate suaugęs asmuo, po konflikto Jūs turite eiti į kontaktą, nes paaugulio ego niekada neleis to padaryti pirmam. Atsakant į klausimą, ar Jūs per daug kontroliuojate sūnaus gyvenimą, vertėtų pasiklausti, kaip jis tą jaučia.

Greitosios nuorodos ir svarbūs numeriai

• Bendrojo pagalbos centro numeris: 112
• Nemokamas numeris pranešimams dėl dingusių vaikų: 116 000

tags: #jei #vaikas #negrizta #namo