Lenkijoje gyvenęs ir kūręs šis žydų kilmės rašytojas labiausiai žinomas kaip pasakininkas, vaikų knygų autorius, tačiau jo asmenybė aprėpė gerokai platesnį lauką nei vien grožinė literatūra. Tikrasis rašytojo vardas buvo Henrikas Goldšmitas ir gimė jis 1878 arba 1879 metais (tikrųjų gimimo metų nežinojo nė pats J. Korčakas) Varšuvoje, žydo bei lenkės šeimoje.
Gavęs gerą išsilavinimą, nusprendė būti gydytoju pediatru ir visą savo gyvenimą paskirti vaikams, ypač našlaičiams. Sekdamas savo senelio pėdomis jis nusprendė pasukti mediko keliu. Baigęs medicinos studijas J. Korčakas buvo pašauktas kariauti Rusijos-Japonijos kare.
Medicina jam padėjo suvokti tyrinėtojo principus, išmokė moksliškai mąstyti. Preciziškas, tiesiog klinikinis stebėjimas, nepaliaujamos paieškos, teorinė refleksija - tai savybės, nusakančios šio žymaus mąstytojo ir pedagoginių apybraižų autoriaus pirmuosius mokslinius bandymus.
Kaip gimė ryžtas dirbti vaikams ir mūsų laikui svarbios idėjos
J. Korčakas anksti pajuto visuomenininko ir pedagogo pašaukimą. Dar studijuodamas pažino Pavyslio skurdą. Vėliau dirbo Labdarių draugijos bibliotekose, taip pat vaikų vasaros stovyklose Michailuvkos kaime ir Vilhelmuvkoje auklėtoju ir prižiūrėtoju. Dalyvavo draugijos „Pagalba vargšams“ veikloje, lankydavo žydų vaikus Pranciškonų gatvės prieglaudoje.
J. Korčako pedagogikos teorija suformuluota šiose knygose: Auklėjimo momentai (Momenty wychowawcze, 1919), Kaip mylėti vaiką (Jak kochać dziecko, 1919-1920), Vaiko teisė į pagarbą (Prawo dziezka do szacunku, 1929), Gyvenimo taisyklės (Prawidła źycia, 1930), Humoristinė pedagogika (Pedagogika źartobliwa, 1939).
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
J. Korčako nuostatos liudijo modernų žvilgsnį į auklėjimą: skatinta nelaikyti vaikų savo nuosavybe ar savų rankų kūriniu, o kaip tik stengtis pagarbiai įskaityti juose įrašytus ankstesnių kartų genus: „Vaikas yra pergamentas, tankiai prirašytas smulkių hieroglifų, kurių tik dalį pajėgsi perskaityti, o kai kuriuos sugebėsi ištrinti arba tik nubraukti, pagaliau užpildyti savo turiniu.“
Raginama vaikų neapkrauti paliepimais, o ugdyti pavyzdžiu („Kaip stabilizuoti, o ne apsunkinti polėkį, grūdinti, o ne varginti sparnus? Taigi savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu ir žodžiu.“), taip pat nereikalauti priverstinio dėkingumo („Ar atiduodi vaikui, ką paėmei iš tėvų, ar tik skolini, kad atsiimtum, šykščiai užsirašydama ir apskaičiuodama procentus?“) ir neprimesti išorinių sveiko, protingo ar tobulo vaiko standartų.
Našlaičių namų įkūrimas ir idėja „vaiko valstybėlė“
Dar 1911 m. Varšuvoje buvo padėtas pamatinis akmuo būsimiems vaikų namams, kuriuos J. Korčakas sumanė įkurti veikdamas kartu su „Pagalbos našlaičiams organizacija“. 1912 m. pasibaigus „Našlaičių namų“ Krachmalnos gatvėje statyboms, J. Supratęs milžinišką auklėjimo vertę ir suvokęs ją kaip svarbiausią visuomenės užduotį, visam laikui susiejo savo gyvenimą su vaikais.
1911 m. J. Korčakas įkūrė Našlaičių namus, gyvavusius tris dešimtmečius. Korčako dėka ši prieglauda virto pavyzdine įstaiga ir specialiai jai buvo pastatytas naujas pastatas.
Taigi, būdamas 29 metų, Janušas apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams. Vaikų namuose jis įsikūrė mažyčiame kambarėlyje pastogėje. Našlaičių namuose buvo daugiau kaip šimtas vaikų (1940 m. - per du šimtus) ir tik aštuoni žmonės - aptarnaujantysis personalas, įskaitant patį direktorių. Beje, visi - netgi virėja ir skalbėja, buvo auklėtojai, palaikantys Korčako idėjas ir jas įgyvendinantys.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Tai buvo maža vaikų valstybėlė, kurią valdė „savivaldos taryba“. Ginčytinais klausimais buvo atliekamos „visuomenės nuomonės“ apklausos. Labai svarbus šiuose namuose buvo „draugiškas teismas“, kuriam „kodeksą“ sukūrė pats „pan doktor“.
Visa Korčako pedagoginė sistema paremta įsitikinimu, jog vaikystė yra absoliuti, nesąlygiška vertybė. Jis aiškiai suformulavo tikslą - sukonstruoti „didžiąją vaiko sintezę“. Siekė vaikų lygiateisiškumo, jų „teisės į pagarbą“, reikalavo rimtai žiūrėti į vaiko reikalus ir išgyvenimus, gynė suverenią jo nepriklausomybę ir specifiką, „teisę būti savimi“.
Kas vyko namuose: kasdienybė, auklėjimo priemonės ir kultūra
Korčako namuose teatro veikla naudota kaip auklėjimo priemonė. Teatru naudotasi kaip auklėjimo įrankiu. Čia veikė draugiškas vaikų teismas, o teatriniai, žaidybiniai ir kolektyvinio gyvenimo elementai padėjo formuoti vaiko jausmus ir dorovines nuostatas.
Literatūriniu keliu J. Korčakas ėjo vienas, atitolęs nuo madingų meninių grupuočių, tačiau nebuvo tradicionalistas, kuriam būtų svetimos naujoviškos to laikotarpio meno tendencijos. Niekada nepraleisdavo progos padirbėti vaikų žurnalų redakcijose - tokiose kaip „Spindulėlis“, „Saulė“, be to, pats buvo eksperimentinio vaikų laikraščio „Mažoji apžvalga“ (Mały Przegląd) redaktorius.
Jo iniciatyva 1926 m. buvo išleistas pirmasis „Mažosios apžvalgos“ (lenk. „Mały Przegląd“) - priedo prie dienraščio „Mūsų apžvalga“ (lenk. „Nasz Przegląd“) - numeris. Tai buvo fenomenas to meto spaudoje - vaikai patys rašė straipsnius bei redagavo šį leidinį, jame nebuvo paternalistinio ar moralizuojančio suaugusiųjų balso.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Vaikų parengti straipsniai buvo atrenkami tarybos, kurią sudarė ir suaugusieji, ir vaikai, o viskam vadovavo du vyriausieji redaktoriai - suaugusysis ir vaikas. „Vertingiausi laiškai yra tie, kuriuose aprašomi dalykai, kurių negalima pasakoti tėvams ar mokykloje. Dalykai, apie kuriuos vaikai kalbasi tarpusavyje.“
Taip šis leidinys tapo platforma, kur vaikai turėjo galimybę laisvai pasisakyti apie klausimus, kurie, kaip paaiškėjo, dažnai buvo aktualūs ne vien vaikams. Per pirmuosius dešimt gyvavimo metų redakcija kasmet sulaukdavo apie 4000 laiškų, kuriuos siųsdavo maždaug 3000 reguliarių žurnalo korespondentų. Turinį sudarė įvairūs straipsniai, taip pat sporto naujienos, įvairūs konkursai, kryžiažodžiai ir žaidimai.
Pedagoginės nuostatos ir dešimt priesakų
Pedagoginė žydų kilmės lenkų rašytojo ir gydytojo Janušo Korčako idėja iš esmės sutelpa į vieną frazę: auklėtojas turi mylėti vaikus. J. Korčakas neidealizuoja vaikų, tačiau jam kiekvienas vaikas - asmenybė. Taip, vaikai kartais būna tokie nedėkingi, užauga visai ne tokie, kaip mes norėtume. Yra tik viena galimybė išvengti griaunamojo abiem pusėms nusivylimo: pripažinti vaikų teisę į vaikystę.
Korčako patarimai tėvams ir auklėtojams glaudžiai apibūdinti jo „Dešimt priesakų“ formoje: 1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, kaip tu nori. 2. Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. 3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. 4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. 5. Neižemink. 6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai - tai jo susitikimai su vaikais. 7. Nesikankink, jeigu ko nors negali padaryti dėl savo vaiko. 8. Vaikas - ne tironas. 9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. 10. Mylėk savo vaiką bet kokį - netalentingą, nesėkmingą, suaugusį.
Perkelimas į getą, paskutiniai veiksmai ir mirtis
Įkūrus Varšuvos getą jis kartu su savo įkurtų vaikų namų auklėtiniais buvo priverstas persikelti į jį. 1940 metais jie buvo perkelti į vokiečių įkurtą Varšuvos getą. 1942 m. vasarį, likus vos keliems mėnesiams iki mirties, J. Korčakas užpildė prašymą tapti auklėtoju Centriniuose pabėgėlių namuose, įkurtuose Varšuvos geto teritorijoje. Į šią itin niūrią vietą atkeliaudavo našlaičiais tapę vaikai iš viso geto, tačiau dėl itin prastų sąlygų daugybė vaikų mirdavo.
J. Korčakas atmetė visus pasiūlymus iš ten išeiti ir pasislėpti už jo ribų. Lenkų kilmės auklėtiniai ir buvę kolegos ne kartą Korčakui buvo surengę pabėgimą, tačiau jis atsisakė: argi jis galėtų gyventi žinodamas, kad paliko vaikus vienus mirties akivaizdoje?
1942 m. įsakyta dalį vaikų perkelti į Treblinkos mirties stovyklą, o J. Korčakas nusprendė lydėti savo auklėtinius, nors, pasak kai kurių šaltinių, jam, kaip autoritetingam asmeniui, buvo siūlomos kelios išsigelbėjimo galimybės. Kai vaikai jau buvo vagonuose, komendantas paklausė daktaro, ar ne jis parašė „Mažojo Džeko bankrotą“. Komendantas paklausė: „Tai jūs parašėte „Karalių Motiejuką Pirmąjį“?“ - „Tai jūs parašėte „Karalių Matiušą“? Skaičiau šią knygą vaikystėje. Gera knyga.“ - prisimena liudininkai. - „Vaikai važiuos.“ - „Klystate. Negaliu.“
O po kelių dienų, Treblinkos konclageryje Korčakas kartu su savo vaikais ėjo į dujų kamerą. Iš liudytojų pasakojimų žinoma, kad vaikai ėjo tvarkingai, ramiai, kolonomis po keturis, ir nešė žalią savo Namų vėliavą - su Dovydo skydu. Jis ėjo dainuojančių vaikų kolonos priekyje, ant vienos rankos laikydamas nusilpusį berniuką, kita ranka vesdamas mergytę.
Korčako kūryba, jos ryšys su pedagogika ir palikimas
Nuo tada visą savo kūrybą J. Korčakas skyrė vaikui ir jo poreikiams. Literatūriniu keliu J. Korčakas ėjo vienas, atitolęs nuo madingų meninių grupuočių, tačiau nebuvo tradicionalistas, kuriam būtų svetimos naujovės. Jo kūriniuose - Karalius Motiejukas Pirmasis, Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje, Mažojo Džeko bankrotas, Bamblys, Nesėkminga savaitė, Drugelio išpažintis - atsiskleidžia vaiko pasaulis, svajonės, konflikto su realybe parabolė.
J. Korčakas suformulavo tikslą - sukonstruoti „didžiąją vaiko sintezę“. Pirmiausiai norėjo garantuoti visų dvasinių vaiko galių harmoningą vystymąsi, išlaisvinti užslėptas jo jėgas ir nukreipti jas į gėrį, grožį ir laisvę. Grupė vaikų, Garbės riterių sąjungos narių, padėdami vieni kitiems, lengviau išgyvena likimo staigmenas, pamažu, tačiau nuosekliai, pagal galimybes, kuria savo ateitį.
J. Korčako idėjos iki šiol svarbios pedagogikos istorijoje: skatinta nežiūrėti į vaiką kaip į būsimos naudos instrumentą, o kaip į asmenybę su teise būti savimi, turėti vaikystę ir gauti pagarbą.
Atminimas, centrai ir švietimo iniciatyvos
Analoginiai Daktaro Janušo Korčako centrai įsteigti Varšuvoje, Stokholme, Vašingtone ir kitur. Daktaro Janušo Korčako centras Lietuvoje populiarina gydytojo, pedagogo humanisto veiklą bei kūrybinį palikimą. Alizavos pagrindinė mokykla su nevyriausybine organizacija Daktaro Janušo Korčako centru bendradarbiauja jau nebe pirmus metus.
Holokausto tragedijos negalima pamiršti. Apie ją reikia kalbėti kuo plačiau ir kuo garsiau, ypač jaunajai kartai. Antai birželio 11 dieną Alizavos pagrindinės mokyklos beržynėlyje vyko netradicinė istorijos pamoka 5-10 klasių mokiniams „Valanda su daktaru Janušu Korčaku“. Ją vedė viešnia iš Vilniaus, Daktaro Janušo Korčako centro Lietuvoje vadovė, žydų tautybės lietuvė Irina Belienė.
Centras dar įgyvendina programą „Gydytojai litvakai, pakartoję Janušo Korčako žygdarbį Lietuvoje“ ir projektą „Aš šalia“. Taip pat centro nariai nuolat tvarko paminklą „Geto vaikai“ Sudervės žydų kapinėse ir teritoriją prie jo.
Trumpa lentelė: pagrindiniai Našlaičių namų faktai
| Faktas | Duomenys |
|---|---|
| Įkūrimo pradžia | 1911-1912 m. (pamatinis akmuo padėtas 1911 m.) |
| Vieta | Varšuva, Krachmalna / įvairios laikinos būstinės karo metu |
| Gyventojų skaičius | Virš 100; apie 200 1940 m. |
| Valdymo principas | „Vaikų valstybėlė“, savivaldos taryba, draugiškas teismas |
| Paskutiniai metai | Perkeltas į Varšuvos getą 1940 m., likviduotas 1942 m. |
„Mažoji apžvalga“ ir vaikų balso stiprinimas
Vienas iš „Mažosios apžvalgos“ fenomenų buvo tai, jog nors žurnalas visų pirma buvo skirtas žydų vaikams, nemažai lenkų vaikų taip pat rašė tekstus bei skaitė jį. Per pirmuosius dešimt gyvavimo metų redakcija kasmet sulaukdavo apie 4000 laiškų.
Tarp nuolatinių žurnalo autorių buvo ir rašytojas Józefas Henas bei filosofas Zygmuntas Baumanas. J. Korčakas ne tik rašė vaikams, tačiau sudarė sąlygas ir jiems patiems pasireikšti.
Janusz Korczak - Jis suteikė vaikams laimę, kurios pats niekada nepatyrė | Dokumentinis filmas
Korčako poveikis šiandien: mokyklos, pamokos ir atminimo iniciatyvos
J. Korčakas, tituluojamas vaikų karaliumi, pasaulio reformatoriumi, kovotoju už vaikų teises, buvo ir nepilnamečių resocializacijos, ir „sunkių“ vaikų priežiūros pradininkas. Iki šiol aktualios J. Korčako idėjos, išdėstytos jo knygose „Kaip mylėti vaiką“, „Vaiko teisė į pagarbą“.
Švietimo įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos rengia edukacines pamokas ir projektus, skirtus skleisti jo idėjas jaunajai kartai ir prasmę išlaikyti atminimą apie jo darbą bei tragišką likimą.
Korčako palikimo reikšmė
- Pedagoginė mintis: vaiko teisė į pagarbą, vaiko autonomija ir teisė į vaikystę.
- Praktiniai sprendimai: vaikų valdymo mechanizmai Našlaičių namuose - draugiškas teismas, savivalda, teatrinės praktikos.
- Demokratinė ir pedagoginė iniciatyva: „Mažoji apžvalga“ - vaikų balsas spaudoje.
- Etinis pavyzdys: daktaro pasiaukojimas vaikams iki paskutinės akimirkos.
J. Korčako gyvenimo ir veiklos istorija - tai istorija apie nuolatinį rūpestį vaikais, apie pedagogikos, literatūros ir socialinės veiklos integraciją, kuri iki šiol įkvepia švietėjus, socialinius darbuotojus ir visuomenę.