Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai krikščioniškojo socialinio mokymo principai, jų santykis su pasaulėžiūra, žmogaus asmens samprata, bendruoju gėriu ir subsidiarumu, taip pat pateikiamas kontekstas, kuriame veikė ir rašė to mokymo propaguotojai bei tyrėjai. Aptariami ir praktiniai aspektai: kaip visuomenė gali laisvai ir dorai laiduoti socialinį teisingumą, kodėl dėmesys vargšams yra pamatinis ir kokią reikšmę turi dovanojimo kultūra bei solidarumas.
Krikščioniškojo socialinio mokymo pasaulėžiūra ir tikslas
Krikščionybėje žmogaus prigimtis neatsiejama nuo santykio su Dievu kaip Kūrėju. Žmogaus prigimtis čia laikoma gera: tai - Dievo kūrinys, bet paveiktas gimtosios nuodėmės. Taigi, blogis yra ne kažkur anapus prigimties, glūdintis visuomenėje, kurią neva reikia pertvarkyti, kaip manė komunistai ar liberalai. Krikščionybėje blogis suvokiamas kaip sudėtinė tikrovės dalis. Krikščionys ... būtent krikščionys šiuo atveju pasirodo esą realistai pačia fundamentaliausia šio žodžio prasme. Krikščionybė neignoruoja tikrovės.
Todėl krikščioniškasis socialinis mokymas siekia atsakyti į modernios politikos ir ekonomikos iššūkius remdamasis asmens orumu, bendruoju gėriu ir subsidiarumo principais. Socialinis Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad yra taip pat politinis, socialinis, kultūrinis ir svarbiausia - moralinis žmogaus bei visuomenės vystymasis. Be šių vystymosi dimensijų nėra ir ekonominio augimo.
Personalo (personalizmo) principas: žmogaus asmens nelygstama vertė
Pirmasis atraminis šio mokymo stulpas yra personalizmas - žmogaus asmens nelygstamos vertės pripažinimas. Šio principo esmė gali būti nusakyta imperatyvu visus svarstymus apie visuomenę - jos kultūrą, ekonomiką ar politiką - pradėti ne nuo tautos, klasės, valstybės, religinės bendruomenės ar kurio nors kito grupinio darinio, o nuo paties žmogaus. Priešingai nei kad teigia nemaža dalis ideologijų, žmogaus vertė nepriklauso nuo jo lyties, rasės, klasės, turtinės padėties ar tautos. Žmogus yra orus ir vertingas pats savaime vien savo buvimu.
Graikiškas žodis persona visų pirma reiškia kaukę, su kuria buvo vaidinama antikiniame teatre. Kaukė, kuri dengia ir slepia veidą. Bet taipogi persona kai kuriose šiandienos kalbose - prancūzų, anglų ir pan. Sąvoka ir jos turinys atsiranda tik su krikščionybe. Visų pirma - kalbant apie dieviškuosius asmenis, Švenčiausiąją Trejybę, bandant apibrėžti, kas tai yra ir koks Jų tarpusavio santykis.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie krikščioniškąjį socialinį mokymą
Bendrojo gėrio principas
Antras svarbus Katalikų bažnyčios socialinio mokymo atraminis stulpas yra bendrojo gėrio principas. Šis bendrojo gėrio principas kyla būtent iš žmogaus kaip visuomeninės būtybės suvokimo. Jis papildo ir užbaigia personalistinį principą. G.Weigelis teigia, kad bendrasis gėris kalba apie tai, jog kiekvienas iš mūsų savo prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis turime naudotis taip, kad visa tai pasitarnautų ne tik mūsų asmeninės, tačiau ir visos visuomenės gerovės didinimui.
XX amžiaus pradžioje pasirodžiusiame katekizme nurodomi trys pagrindiniai bendrojo gėrio elementai: pagarba asmeniui kaip tokiam; socialinė gerovė ir visuomeninis išsivystymas (pvz., maistas, apdaras, sveikatos apsauga, darbas, švietimas bei kultūra); taika kaip teisingos tvarkos tvarumas ir saugumas.
Subsidiarumo principas
Trečiasis atraminis Bažnyčios mokymo apie visuomenę stulpas yra subsidiarumo principas. Pastarasis reiškia, kad aukščiau esanti bendruomenė neturi teisės kištis į žemiau esančios bendruomenės vidaus gyvenimą, atimdama iš pastarosios jos funkcijas. Tad jeigu šeima pati gali išspręsti kilusią problemą, tai valstybė kištis neturi, lygiai taip pat ji neturi kištis, jei su užduotimi puikiai gali susidoroti vietos savivaldos institucijos arba, tarkime, religinės bendruomenės.
Subsidiarumo principas yra priešingas kolektyvizmui ar centralizmui, kai visas svarbiausias funkcijas siekia prisiimti centrinė valdžia. Be to, popiežius Leonas XIII kalbėjo apie būtinybę kurti katalikiškas švietimo organizacijas, labdaros institucijas, sveikatos apsaugos įstaigas, katalikiškas žiniasklaidos priemones ir leidybos namus, katalikiškas profesines organizacijas. Šios institucijos turėtų užsikrauti sau didžiąją atsakomybės dalį, o ne laukti, ką padarys valstybė.
Pagrindinių principų taikymas praktikoje
Glaustai apžvelgus pamatinius Katalikų bažnyčios mokymo apie visuomenę principus, verta panagrinėti jų atspindį praktiniuose dokumentuose ir politiniuose pasiūlymuose. Pavyzdžiui, 1936 m. katalikų deklaracijoje „Į organiškos valstybės kūrimą“ autoriai vadovaujasi personalistiniu principu ir subsidiarumu, siūlydami korporatyvinę santvarką, kultūrinę autonomiją bei vietos iniciatyvą, o ne visagalę centrines valdžias.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Profesorius Stasys Šalkauskis rašo, kad kiekviena katalikiška programa turi atsižvelgti į du dalykus - dabarties reikalus ir pamatinius visuomeninio gyvenimo principus. Deklaracijos autoriai kritikuoja tiek liberalistinę demokratiją, kuri išvirto į partokratiją, tiek autoritetinį režimą, kuris buvo nuleistas iš viršaus ir nekyla iš apačios.
Korporatyvinė santvarka ir kultūrinė autonomija
Subsidiarumas praktikoje reiškiasi per kultūrinės autonomijos programą, kurioje skirtingas pasaulėžiūras išpažįstančioms grupėms paliekama teisė spręsti joms svarbius švietimo, tikėjimo ir kitus klausimus. Ekonominėje srityje subsidiarumas reiškiasi per skirtingų profesinių organizacijų, profsąjungų, darbdavių susibūrimų institucionalizuotą sąveiką. Ši korporatyvinė santvarka, kuriai atstovauja deklaracijos autoriai, yra kylanti iš apačios ir pati savaime yra visiškai priešinga fašistiniam korporatyvizmui.
Asmens laisvė ir autoritetas
Asmens laisvė negali būti nei išsižadama, nei atimama. Asmens laisvė yra kiekvienos visuomenės pamatas ir be laisvės nėra įmanoma jokia visuomenės ar valstybės pažanga. Deklaracijos autoriai pabrėžia, kad tikras autoritetas turi pagrindimą antasmeninėje srityje: autoritetas esą gali kilti iš atliekamų funkcijų, arba dėl kompetencijos, arba paprasčiausiai dėl kilnios asmenybės.
Dėmesys vargšams, solidarumas ir dovanojimo kultūra
Dėmesys vargšams - vienas iš svarbiausių Krikščioniškos labdaros ir artimo meilės principų. Dėmesio vargšams principas praktiškai paliečia kiekvieno krikščionio gyvenimą tiek, kiek krikščionis stengiasi sekti Kristaus gyvenimą, tačiau tai taip pat yra visų žmonių socialinė pareiga. Šio principo taikymas pasireiškia priimant sprendimus, susijusius su materialiųjų gerybių įsigijimu ir jų valdymu.
Solidarumo principas reikalauja, kad žmogiškieji ištekliai ir gėrybės būtų paskirstomi arba jais dalinamasi kreipiant dėmesį visų pirmą į labiausiai stokojančiuosius. Dievo malonės dėka, kai kurie žmonės disponuoja didesniais ištekliais bei gėrybėmis, tačiau jie turėtų nepamiršti, jog ši malonė juos įpareigoja šiuos turtus panaudoti didesniam bendrojo gėrio kūrimui, pradedant nuo skurdo mažinimo ir, pagal artimo meilės principą, dalinantis su labiausiai stokojančiais.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Dovanojimo kultūra yra krikščionių praktika, grįsta savęs ir savo išteklių dovanojimu, spontanišku bendravimu, pastabumu tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos. Dovana sukuria glaudžius ryšius tarp žmonių. Praktinis dovanojimo kultūros pavyzdys: organų transplantacija, kur popiežius Jonas Paulius II aiškina, jog žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad galėtų gyventi kiti.
Teisingumo ir taikos santykis
Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo. Bažnyčios socialinio mokymo požiūriu, taika ir teisingumas yra neatskiriami: be teisingumo negali būti taikos, ir tik teisingoje visuomenėje žmonės gali jaustis ramūs ir savimi pasitikintys. Taika apima ir tvirtą moralinį pamatą, ant kurio statomas visuomeninis gyvenimas.
Gyvenimo tikslas: evangelizacija ir socialinis mokymas
Evangelizacijos esmė - perduoti Kristaus mokymą ir skatinti asmeninį atsivertimą bei bendruomeninį gyvenimą. Socialinis Bažnyčios mokymas yra ne tik teoretinis rinkinys, bet ir evangelizacijos priemonė. Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad Naujoji evangelizacija turi skelbti visuomeninį Bažnyčios mokslą, kuris gali nurodyti teisingą kelią ir kelti didžiuosius dabartinės epochos šūkius tuo metu, kai ideologijos pasidaro nebepatikimos.
Praktinė gairė: 10 teisingos visuomenės principų (santrauka)
- Kiekvienas žmogus turi nelygstamą vertę.
- Žmogus yra bendruomeniškas - visuomenė turi padėti jam augti kaip asmeniui.
- Pamatas - pamatinės žmogaus teisės susietos su pareigomis.
- Pamatinis dorovinis testas - kaip elgiamasi su labiausiai pažeidžiamais asmenimis.
- Kiekvienas turi teisę dalyvauti ekonominiame, politiniame, kultūriniame gyvenime.
- Ekonominė sistema privalo tarnauti žmonėms; darbas - žmogaus sklaidos erdvė.
- Pagarba Kūrėjui turi reikštis per kūrinijos puoselėjimą.
- Mes visi esame broliai ir seserys - taikos ir solidarumo principas.
- Valstybė turi pozityvų dorovinį vaidmenį - saugoti žmogaus orumą.
- Kiekvienas krikščionis turi būti taikdarys.
Institucinė pusė: mokytojai, mąstytojai ir institutai
Kardinalas Josephas Hoffneris (1906-1987) nuo 1945 iki 1951 dėstė krikščioniškąjį socialinį mokymą Tryre, vėliau Miunsteryje įkūrė Krikščioniškojo socialinio mokymo institutą; parašė daug veikalų apie šio mokymo istoriją. Tokie instituciniai centrai padeda skleisti ir gilinti Bažnyčios socialinį mokymą, rengti mokytojus bei parengti dokumentus, kurie vėliau gali būti panaudoti praktikoje bei politinėje diskusijoje.
Globalizacija, iššūkiai ir atsakas
Globalizacija atveria naujas bendradarbiavimo galimybes, bet ir kelia pavojų: kultūrinis suplokštėjimas, konsumerizmas, didėjanti nelygybė tarp tautų. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in Veritate užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinumą, galinčią padėti ekonominiam, taikos ir aplinkos apsaugos vystymuisi įtvirtinant etinius kriterijus. Tuo tarpu popiežius Paulius VI ir kiti dokumentai pabrėžia, kad vystymasis reikalauja drąsių transformacijų ir gelmės siekiančio naujoviškumo.
Bažnyčios socialinio mokymo praktinės rekomendacijos
- Skatinti dovanojimo kultūrą ir solidarumą, ypatingą dėmesį skiriant labiausiai stokojantiems.
- Puoselėti subsidiarumo principą: perkelti iniciatyvą į šeimas, bendruomenes, profesines organizacijas.
- Ginti asmens laisvę ir orumą prieš instrumentinį žmogaus naudojimą.
- Užtikrinti socialinę gerovę: prieinamą maistą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą.
- Integruoti socialinio mokymo principus į mokyklų ir institucijų veiklą bei formavimą.
Trumpa lentelė: pagrindinių principų apibendrinimas
| Principas | Esminė idėja |
|---|---|
| Personalizmas | Žmogaus asmens nelygstama vertė |
| Bendrasis gėris | Individualios laisvės turi tarnauti visuomenės gerovei |
| Subsidiarumas | Aukštesnės institucijos remia, bet nekonkuruoja su mažesnėmis |
| Solidarumas | Teisingas gėrybių paskirstymas ir parama stokojantiems |
| Dovanojimo kultūra | Asmeninis pasiaukojimas ir tarpusavio ryšiai |
Septyni katalikų socialinio mokymo principai
Kodėl tai svarbu šiandien?
Šiandien, kai ideologijos keičiasi ir kyla nauji iššūkiai - nuo globalizacijos nelygybės iki pilietinės erdvės nykimo - krikščioniškasis socialinis mokymas siūlo tvirtą vertybinį ir praktinį pagrindą. Jis primena, kad politika ir ekonomika yra priemonės asmens išsiskleidimui, o ne tikslai patys sau. Krikščionybė siūlo alternatyvą ideologiniams klystkeliams: yra Dievas, ir yra asmuo; mums reikia atrasti tiek Dievo Asmenį, tiek ir žmogaus asmenį.
Bažnyčios socialinis mokymas taip pat ragina į asmeninį liudijimą ir naują evangelizaciją, kuri apima tiek dvasinį atsinaujinimą, tiek konkrečias socialines reformas, siekiančias teisingesnės bei labiau žmogų gerbiančios visuomenės.
Taigi krikščioniškasis socialinis mokymas - tai ne tik teorinė doktrina, bet ir praktinis kvietimas kurti visuomenę, kurioje žmogus, jo orumas ir bendruomeninė atsakomybė būtų pagrindas kiekvienam sprendimui.
tags: #j #hoffner #krikscioniskasis #socialinis #mokymas