Politinis viešasis diskursas, moksliniai tyrimai ir praktinės pertvarkos iniciatyvos įrodo, kad vaiko augimas biologinėje šeimoje, kai tik tai įmanoma, turėtų būti prioritetas. Lietuvos kontekste deinstitucionalizacija - perėjimas nuo didelių stacionarių globos įstaigų prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų - yra tiek politinė ambicija, tiek kasdienės socialinės apsaugos užduotis.
Problemos kontekstas: institucinės globos žalojimas ir sistema, kurią reikia pertvarkyti
2015 m. pradžios įvykiai - seksualinio išnaudojimo atvejai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, smurtas ir prievarta Vilijampolės socialinės globos namuose, LR Seimo kontrolierių ataskaita apie socializacijos centruose esančius nusiraminimo kambarius, pedofilijos atvejis Viešvilės vaikų globos namuose - patvirtino Lietuvos globos sistemos ydingumą. Deja, tokie šokiruojantys įvykiai nesupurto sistemos, jie pamirštami, o po kurio laiko vėl kas nors skandalingo nutinka tose įstaigose, kurios turėtų būti iš esmės pertvarkytos.
Moksliniai tyrimai patvirtina, jog daugybė vaikų, patekę į globos įstaigą būdami dar labai maži, vėliau kenčia dėl socialinės ir emocinės raidos sunkumų. Institucinės globos žalą vaikui tiria įvairūs mokslininkai (Gudžinkienė ir Navaitis, 2016; Tamutienė, 2004; Johnson, Browne ir Hamilton-Giachritsis, 2006; Pūras, 2012).
Tarptautinis teisės ir politika požiūris
Tarptautiniai dokumentai, tokie kaip Vaiko teisių konvencija ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, pabrėžia, jog tokios paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir bendruomeninė globa turėtų būti prieinamos visoms šeimoms. Rekomendacijos nurodo, jog pats geriausias sprendimas vaikui yra jo grąžinimas į šeimą ir to reikia siekti, net jei vaiko biologinė šeima neatrodo ideali.
Deinstitucionalizacijos samprata ir praktika Lietuvoje
Deinstitucionalizacija gali reikšti ne tik didelių institucijų uždarymą, bet ir kompleksinių bei individualių bendruomeninių paslaugų kūrimą, veikiančių prevenciškai ir užkirsti kelią vaikų institucionalizavimui. Nors VGN pertvarka pradėta 2014 m., o politinis šūkis „Lietuva 2020 - be vaikų globos namų!“ reiškė dideles ambicijas, 2020 m. pabaigoje daug vaikų dar gyveno institucinėje globoje.
Taip pat skaitykite: Situacija ir nuostatos dėl įvaikinimo
Nors vaikų globos namų (VGN) pertvarka pradėta dar 2014 metais (tuomet vaikų globos institucijose gyveno 4 030 vaikų), tačiau, SADM duomenimis, VGN 2020 metų pabaigoje gyveno beveik tūkstantis vaikų. Vaikų skaičius didelėse institucijose buvo sumažintas keturis kartus, tačiau sukurtos alternatyvios priemonės (daugiausia - masinis bendruomeninių vaikų globos namų steigimas) kelia daug diskusijų dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo.
Profesionali globa ir globos centrai kaip deinstitucionalizacijos priemonė
Vienu iš sprendimų, leidžiančių užtikrinti vaiko teisę į šeimą, laikomas profesionalios globos institutas - budintys (profesionalūs) globotojai ir nuolatiniai globėjai. Globos centrai (GC), pradėti kurti nuo 2018 m., rengia nuolatinius globėjus ir budinčius globotojus, teikia paslaugas vaikui, globotojams, šeimoms ir socialinėms įstaigoms.
Globos centrų institutas atitinka profesionalių globėjų sistemos bruožus. Šioje organizacijoje rengiami ne tik nuolatiniai globėjai (rūpintojai), bet ir budintys globotojai, kurie suteikia vaikui paramą savo šeimose, kai šis patiria socialinę riziką savo šeimoje.
Globos centrų veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto ir ES lėšų. Projekto „Vaikų gerovės ir saugumo didinimas...“ vertė yra 18,6 mln. eurų. Projekto tikslas - įveiklinti GC savivaldybėse, padidinti jų teikiamų paslaugų prieinamumą ir kokybę, sukurti papildomas specialistų darbo vietas - psichologų, globos koordinatorių ir socialinių darbuotojų.
| Aspektas | Reikšmė deinstitucionalizacijai |
|---|---|
| Globos centrai (GC) | Rengia globėjus ir budinčiuosius globotojus, teikia tęstines paslaugas šeimoms, vaikams ir specialistams |
| Profesionalūs globotojai | Alternatyva didelėms institucijoms; suteikia saugią šeimos aplinką ir prevenciją |
| Bendruomeninės paslaugos | Prevencinės priemonės, mažinančios institucionalizacijos riziką |
| Politika ir finansavimas | ES ir valstybės finansavimas, teisės aktų reglamentavimas, SADM iniciatyvos |
Įvaikinimas kaip galimybė užtikrinti šeimos aplinką
Įvaikinimas yra galimybė suteikti naują šeimą vaikui, kuris negali augti biologinėje šeimoje. Tai teisinis procesas, kurio metu visos biologinių tėvų teisės ir pareigos yra perduodamos įtėvių šeimai. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariais.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimo tyrimai
Įvaikinimas yra baigtinis procesas. Įvaikinus vaiką yra sukuriami teisiniai vaiko ir įtėvių šeimos santykiai, kurie trunka visą gyvenimą. Todėl apsisprendimas įvaikinti turėtų būti vieningas tarp sutuoktinių, tvirtas ir labai sąmoningas. Apsisprendimo bei pasiruošimo procesas yra labai individualus.
Kas gali įvaikinti?
- Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus asmenys, tinkamai pasirengę įvaikinti.
- Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai; nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali, išimtiniais atvejais leidžiama vienam asmeniui.
- Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų (išimtys įmanomos).
- Sveikata, teistumas, gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos yra vertinami - yra reikalavimų ir kontraindikacijų.
Įvaikinimo procedūra Lietuvoje
Įvaikinimo procesas susideda iš dviejų etapų: pasirengimo (iki 5 mėn.) ir galimo vaiko pasiūlymo laukimo. Mokymų trukmė - ne ilgiau nei 3 mėn. (7 grupinės sesijos ir ne mažiau kaip 2 individualūs susitikimai). Po mokymų pateikiama išvada dėl pasirengimo įvaikinti.
- Kreipimasis į savivaldybės administraciją arba Tarnybos teritorinį skyrių.
- Dokumentų pateikimas.
- Pasirengimo įvaikinti patikrinimas.
- Mokymai būsimiems įtėviams.
- Išvados apie pasirengimą.
- Įrašymas į norinčių įvaikinti sąrašą.
- Galimo įvaikinti vaiko pasiūlymas.
- Teisminis procesas dėl įvaikinimo.
Įvaikinimo procedūros trukmė priklauso nuo pageidaujamo vaiko amžiaus, sveikatos būklės. Jei šeima pageidauja įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų; įvaikinti vyresnį vaiką ar kelis vaikus gali užtrukti iki 6 mėnesių.
Socialinės garantijos ir finansai
Įvaikinimo procedūros Lietuvoje yra nemokamos. Šeima pati padengia tam tikras išlaidas (dokumentų rengimas, kelionės, vertėjo paslaugos, žyminiai mokesčiai ir kt.). Įtėviams gali būti prieinamos tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos pagal motinystės socialinio draudimo reikalavimus, o vaiko priežiūros išmoka mokama nepriklausomai nuo įvaikinto vaiko amžiaus pasirinktinai 18 arba 24 mėn.
Paruošimas, motyvacija ir psichosocialinė parama
Lietuvos visuomenėje vyrauja daug išankstinių nuostatų ir stereotipų susijusių su globos netekusių vaikų įsivaikinimu. Tyrimai rodo, kad potencialūs įtėviai dažnai turi nerealistinių ir prieštaringų įsitikinimų apie vaiko interesus ir teisinę aplinką. Todėl svarbu kurti paruošimo ir palaikymo sistemas, kurios suteiktų aiškią informaciją, padėtų suprasti įvaikinimo esmę ir paneigtų mitus.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai įvaikintojams
Mokslinėje literatūroje išskiriamos dvi pagrindinės parama teikiančios kryptys globėjams: kokybiškas mokymas ir tęstinė pagalba (palaikymas, atokvėpio galimybės, supervizija). Vaikų globos agentūrų pagalbos stoka lemia tai, kad asmenys, pasiryžę tapti globėjais, ilgainiui „lūžta“ ir atsisako globos (Bass, Shields ir Behrman, 2004).
Utenos vaikų globos namų patirtis rodo, kad aktyvus darbas su tėvais, globėjais, šeimomis ir bendruomene gali reikšmingai prisidėti prie vaikų grąžinimo į šeimas: 2013 m. 24 vaikai, kuriems buvo teikiamos socialinės globos paslaugos, grąžinti į šeimas. Utenos praktika pabrėžia mamų įtraukimą, Pozityvios tėvystės mokymus ir net vyrų krizių centro veiklą, skirtą smurtaujantiems vyrams, siekiant nutraukti smurtą šeimoje.
Motyvacija tapti globėju ar įtėviu
Motyvacija yra procesas, susijęs su asmenine dispozicija, motyvais, tikslais ir vertybėmis. Tyrimai rodo, kad motyvai gali būti tiek vidiniai (meilė vaikams, vertybės), tiek išoriniai (finansinė paskata, darbo poreikis). Pavyzdžiui, Rumunijos tyrime 46,66% respondentų nurodė, kad globėju tapo iš meilės vaikams, tuo tarpu finansiniai motyvai taip pat yra svarbūs.
Profesionalios globos plėtra turi užtikrinti tinkamą motyvaciją ir paramą globėjams, kad būtų išvengta perdegimo ir užtikrintas ilgalaikis įsipareigojimas vaikui.
Įvaikinimas ir vaiko identitetas: kilmės klausimas
Vienas iš svarbių įvaikinimo aspektų - atviras kalbėjimas su įvaikintu vaiku apie jo kilmę. Kiekvienas vaikas turi teisę į identitetą ir žinias apie savo šaknis. GIMK darbuotojai pataria pasakoti vaikui pagal jo amžių ir brandą kilmės istoriją, kad vaikas sužinotų informaciją iš šeimos, o ne iš svetimų žmonių. Savo kilmės žinojimas padės vaikui užaugti savimi pasitikinčia asmenybe.
Praktiniai iššūkiai ir rekomendacijos deinstitucionalizacijos kontekste
- Kurti ir plėsti kokybiškas bendruomenines paslaugas, kurios veiktų prevenciškai ir mažintų vaikų atskyrimą nuo šeimų.
- Užtikrinti GC ir kitų alternatyvių paslaugų tęstinumą finansavimo ir teisės aktų lygiu.
- Stiprinti paruošimą ir tęstinę psichosocialinę pagalbą globėjams, įtėviams ir budintiems globotojams, siekiant užkirsti kelią „perdegimui“.
- Skleisti visuomenės švietimą, mažinti stereotipus apie įvaikinimą ir globą, skleisti gerąją praktiką (pvz., Utenos VBGN patirtis).
- Užtikrinti, kad vaiko teisė į identitetą būtų gerbiama: parengti aiškias gaires apie informacijos apie kilmę suteikimą vaikui.
- Vertinti alternatyvų masiškumo riziką (pvz., BVGN transinstitucionalizacija) ir skatinti profesionalios globos plėtrą.
Socialinis palaikymas įvaikintojams ir globėjams
Įtėvystė ir globa reikalauja ne tik teisinio pasiruošimo, bet ir nuolatinio praktinio ir psichologinio palaikymo. Tyrimų išvados rodo, kad reikia skirti dėmesį informacijos teikimui, išankstinių mitų naikinimui ir realių galimybių teikti pagalbą įvaikintojams bei globėjams.
Apibendrinimas
Įvaikinimas ir profesionali globa yra esminės deinstitucionalizacijos priemonės, galinčios sukurti nuolatines ir palankias sąlygas vaikui augti šeimoje. Sėkminga pertvarka reikalauja politinės valios, teisinių sprendimų, finansavimo, bendruomeninių paslaugų plėtros, profesionalių globėjų instituto stiprinimo ir nuolatinės psichosocialinės paramos šeimoms. Lietuvos patirtis, tarp jų Utenos globos namų praktika ir globos centrų kūrimas, rodo, kad derinant „iš apačios“ gerąją praktiką ir „iš viršaus“ politines iniciatyvas, galima veiksmingai mažinti institucionalizacijos žalą ir užtikrinti vaikų teisę augti šeimoje.
tags: #ivaikinimas #deinstitucionalizacija #palankiu #salygu #vaikui #augti