Įvaikinimas - legalus socialinis procesas, nustatantis tėvų ir vaikų, nesusijusių giminystės ryšiais, santykius. Tai vaiko, gimusio vienai porai (biologiniams tėvams), tapimas kitos poros (įtėvių, turinčių tas pačias teises ir pareigas) vaiku, lyg jie būtų biologiškai susiję. Įvaikinimas priimtinas tada, kai vaiko biologiniai tėvai dėl įvairių priežasčių nenori ar negali juo rūpintis, o kiti suaugusieji nori ir gali teisiškai prisiimti tėvystės pareigas (Volkovas, 1997). Įvaikinimas - ilgalaikis liekamasis (permanentinis) pasikeitimas šeimoje, leidžiantis vaikams pajusti nuolatinių šeimos ryšių privalumus, kurių kitaip jie nepajustų.
Šio straipsnio tikslas - atskleisti įvaikinimo klausimus ir nuostatas Lietuvoje. Uždaviniai: išanalizuoti pedagoginę, psichologinę, teisinę, sociologinę literatūrą įvaikinimo proceso klausimais; atskleisti įvaikinimo socialinius, pedagoginius ir psichologinius aspektus. Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, ekspertų apklausa, anketinė apklausa.
Vaikų psichiatro, Universitetinės sutrikusio vystymosi vaikų centro poliklinikos direktoriaus, medicinos mokslų daktaro D. Pužo (1997) nuomone, „daug Lietuvos našlaičių galėtų augti šeimose. Į tai turėtų būti nukreipta valstybės socialinė politika. Šiuo metu beveik nesistengiama sudaryti galimybių, kad kuo daugiau vaikų galėtų augti natūralioje šeimos aplinkoje" (Elsenberg, Murkoff, 1990). Įvaikinimo teorija ir praktika rodo, kad įvaikinimas yra mažiausiai nuo biologinės tėvystės nutolusi vaiko globos forma. Sėkmingai įvaikintas vaikas mažiausiai pajus biologinių tėvų nebuvimo padarinius ir bus visos reikiamos sąlygos brandžiai asmenybei formuotis.
Daugelyje užsienio šalių jau seniai nėra valstybės išlaikomų vaikų globos įstaigų, tačiau ne todėl, kad ten geresni tėvai ir niekas „neatsikrato" vaikų. Esmė ta, kad tose šalyse nustatyta įvaikinimo ir globos tvarka - vaikai iš karto patenka iš vienos šeimos į kitą.
Mokslinio Tyrimo Problema ir Aktualumas
Moksliniuose darbuose dažniau analizuojamas globos reiškinys, globėjų ir vaikų poreikiai. Užsienio analizėse įvaikinimo fenomenui skiriamas didesnis dėmesys, tai įrodo moksliniuose leidiniuose publikuojami straipsniai bei mokslinių tyrimų įvairovė. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti šeimų įvaikinimo motyvacijos bruožus, nustatyti kaip šeimų įvaikinimo motyvaciją veikia vidinės nuostatos, komunikavimas su institucijomis bei aplinka. Šis įvaikinimo motyvacijos bruožai šiame darbe traktuojami kaip savybės, ypatybės, kuriomis pasižymi šeimų įvaikinimo motyvacija ir kurios atskleidžiamos remiantis įvaikinimo patirtimi.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimo tyrimai
Lietuviškos mokslinės literatūros įvaikinimo bei įvaikinimo motyvacijos tema yra mažai, todėl tyrimas gali pateikti trūkstamos informacijos. Socialiniame pranešime (2008 - 2009) nurodoma, kad vienas iš įtėvių rengimo programos tikslų yra populiarinti globą ir įvaikinimą. Lietuvoje ilgalaikė vaiko globa institucijoje vis dar išlieka labiausiai Lietuvoje paplitusia vaiko priežiūros forma. Lietuvoje trūksta šeimų pasiryžusių įvaikinti, todėl žinojimas, kas skatina ir motyvuoja šeimas įvaikinti, gali būti naudingas numatant priemones įtėvių pritraukimui, siekiant pagerinti įvaikinimo situaciją bei vaikų padėtį Lietuvoje.
Socialiniame pranešime (2008 - 2009) įvardijama ne tik įvaikinusios šeimos narius, bet ir visuomenę. Šiomis vaikų šeimomis, akcentuojant negalėjimą susilaukti biologinių vaikų, kaip vienintelį įvaikinimo motyvą. Iškyla klausimai - Kokie yra šeimos įvaikinimo motyvai? Kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai lemia šeimos įvaikinimo motyvaciją?
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM 2009 m. veiklos ataskaitos išvadose teigiama, kad daugumos šeimų, dalyvavusių įtėvių rengimo programoje, pagrindinis motyvas įvaikinti yra negalėjimas susilaukti biologinių vaikų. Ataskaitoje bendrai pateikiamos būsimų įtėvių ir globėjų apsisprendimo įvaikinti ar globoti pagrindinės priežastys ir motyvai. Nėra žinoma kaip įvaikinimo motyvaciją veikia išoriniai ir vidiniai veiksniai, kokie motyvai turi reikšmės pasirenkant tarp vaikų globos ir įvaikinimo, taip prarandama galimybė potencialius įtėvius sutelkti kaip svarbų išteklių vaikų gerovei. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti šeimų įvaikinimo motyvacijos bruožus, nustatyti kaip šeimų įvaikinimo motyvaciją veikia vidinės nuostatos, komunikavimas su institucijomis bei aplinka.
Praktinis tyrimo aktualumas - populiarinti globą ir įvaikinimą. Tyrimo naujumas - atliekamas kokybinis tyrimas. Užsienio autorių tyrimai šia tema ir gauti rezultatai gali turėti reikšmingų skirtumų dėl Lietuvos konteksto ypatumų, dėl skirtingų įvaikinimo tradicijų ir istorijos. Šiame darbe taikytas kitoks epistemologinis požiūris į tyrimo temą. Darbe realybė matoma iš tyrimo dalyvių perspektyvos: kokie yra subjektyvūs šeimos įvaikinimo motyvai, kokie patyrimai turėjo įtakos sprendimo įvaikinti ar globoti priėmimui. Realybė konstruojama per sąveiką su aplinka, šeima, komunikavimą su socialiniais darbuotojais profesionalais, tyrėjais.
Pagrindiniai Apibrėžimai
- Įvaikinimas - socialinė ir teisinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti tėvų globos netekusius vaikus.
- Šeima - sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Šeima taip pat gali būti nepilna ar išplėstinė.
- Bruožai - ryškūs veiklos, elgsenos ypatumų visuma.
- Motyvacija - elgesio, veiksmo, veiklos skatinimo procesas, kurį veikia įvairūs motyvai ar jų visuma; vidiniai veiksniai, nesąmoningi troškimai, nerealizuoti tikslai, lemiantys žmogaus elgesį, veiklą.
- Motyvai - veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs tikslai.
- Globėjas - asmuo, kuriam yra paskirta vaiko laikinoji ar nuolatinė globa.
- Vaikus globojanti šeima - tai sutuoktiniai (ar vienas gyvenantis vyresnis kaip 21 metų asmuo), įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrintys ar globojantys nesusietus giminystės ryšiais likusius be tėvų globos vaikus.
Įvaikinimo Raidos Veiksniai Lietuvoje
Kiekvienas vaikas, augantis globos institucijoje, turi teisę augti šeimoje. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje (2003), nurodoma, jog įvaikinimą stabdo įtėvių paieškos ir socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir įvaikinusioms šeimoms stoka, teigiama, jog perdėtas slaptumas įvaikinimo įstatymuose pažeidžia vaiko teisę žinoti tiesą apie save bei stabdo aktyvų įvaikinimo populiarinimą šalyje. Vienas iš veiksnių yra gilių įvaikinimo tradicijų nebuvimas.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai įvaikintojams
Osterienės (2006) teigimu, įvaikinimo raida priklauso nuo ekonominių, socialinių, politinių, religinių veiksnių bei visuomenės požiūrio į tėvų globos netekusius vaikus ir kitų vertybių. Sovietinė okupacija buvo trukdis susiformuoti gilioms įvaikinimo tradicijoms, kurios yra Skandinavijos bei V. Europos šalyse. Švedienė (2008) teigia, jog Lietuva ir Švedija išgyveno visiškai skirtingus istorinius valstybės raidos etapus, kas lėmė jų skirtingą ekonominį lygį ir gerovės valstybės tipą.
Vaiko Globa ir Įvaikinimas: Teisiniai Aspektai
Siekiant atskleisti socialinius įvaikinimo problemos aspektus bei šeimos motyvacijos įvaikinti aktualumą, svarbu apžvelgti įvaikinimo raidos veiksnius, įvaikinusias šeimos situaciją, įvaikinimo teisinį reguliavimą bei statistinius duomenis apie vaikų padėtį Lietuvoje. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje (2003), vaiko gerovės politika įvardinama kaip valstybės socialinės politikos dalis, kuri, vadovaujantis tarptautiniais dokumentais, yra nusakyta šiais principais: vaiko teise į socialinę apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą.
Vaiko teisių konvencija, kuri vaikus įvardino kaip teisių turėtojus, Lietuvoje ratifikuota 1995m. liepos 3 d. Šia konvencija įsipareigota imtis visų priemonių vaiko teisėms įgyvendinti.
Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse yra apibrėžtos galimos globos rūšys bei formos: laikinoji globa, nuolatinė globa, taip pat globa šeimoje, globa šeimynoje ir globa vaikų globos institucijoje. Vaiko laikinoji globa - tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje bei vaiko teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas - grąžinti vaiką į šeimą. (Civilinis kodeksas, 3.253 str.). Nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie dėl tam tikrų sąlygų negali grįžti į biologinę šeimą. Tokiu atveju vaikų priežiūra ir auklėjimas, teisės bei teisėti interesai atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai. (Civilinis kodeksas, 3.256 str.).
Įvaikinimas yra alternatyva tėvų globą praradusiam vaikui. Tai socialinė ir teisinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti tėvų globos netekusius vaikus. (Civilinis kodeksas, 2000). Įvaikinti gali pilnamečiai veiksnūs asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Įvaikinto vaiko ryšiai su biologine šeima yra nutraukiami, skirtingai nei globos atveju, kuomet globėjai privalo sudaryti sąlygas biologiniams globojamo vaiko tėvams matytis ir bendrauti su vaiku, jei tai neprieštarauja jo interesams.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimas Lietuvoje: teisiniai aspektai
Lietuvoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau darbe Tarnyba) yra centrinė vaiko teisių apsaugos institucija, užtikrinanti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje, įgyvendinanti nacionalines ir tarptautines vaiko teisių apsaugos priemones, informuojanti visuomenę apie veiklą, globos ir įvaikinimo procedūras.
Pateikiame palyginamąją lentelę, kurioje atsispindi pagrindiniai skirtumai tarp globos ir įvaikinimo:
| Savybė | Globa | Įvaikinimas |
|---|---|---|
| Ryšys su biologine šeima | Palaikomas | Nutraukiamas |
| Teisinis statusas | Laikinas | Nuolatinis |
| Atsakomybė | Globėjas | Įtėviai |
| Tikslas | Grąžinti vaiką į biologinę šeimą (jei įmanoma) | Sukurti nuolatinę šeimą |
Apibendrinant, galima teigti, kad įvaikinimas yra svarbi socialinė ir teisinė priemonė, užtikrinanti vaikų, netekusių tėvų globos, teisę augti šeimoje. Vis dėlto, Lietuvoje ši sritis susiduria su iššūkiais, tokiais kaip gilių įvaikinimo tradicijų stoka, visuomenės nuostatos ir nepakankama parama įtėviams. Siekiant pagerinti įvaikinimo situaciją šalyje, būtina stiprinti socialines paslaugas, šviesti visuomenę ir užtikrinti skaidrų bei efektyvų įvaikinimo procesą.
tags: #braslauskiene #r #ivaikinimas #lietuvoje #situacija #ir