Gyvūnų globa yra veikla, kuria siekiama išgelbėti ar išsaugoti gyvūnų sveikatą ar gyvybę, perkelti gyvūnus iš jiems kenksmingos ar neįprastos vietos ir suteikti laikiną ar pastovų prieglobstį arba tinkamoje vietoje paleisti į laisvę (laukinius gyvūnus). Globojami visi naminiai (augintiniai, ūkiniai gyvūnai ir kiti) ir laukiniai gyvūnai. Gyvūnų globa yra vienas būdų, padedančių užtikrinti gyvūnų gerovę, ypač tų gyvūnų, kurie pateko į nelaimę ar yra benamiai. Kartu tai yra būdas pagelbėti laukiniams gyvūnams atsidūrus žmonių gyvenamoje teritorijoje, kai gresia pavojus jų ar žmonių sveikatai arba gyvūnai trukdo žmonių veiklai.
Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą dėl gyvūnų globos, kuris įsigaliojo 1998 m. sausio 1 d. Įstatymas buvo paskelbtas "Valstybės žiniose" 1997 m. lapkričio 28 d., Nr. 108-2728.
Gyvūnų globos organizacijos
Gyvūnų globos organizacijos yra nevyriausybinės, ne pelno institucijos, kurios daugiausia rūpinasi augintinių (kačių, šunų ir kitų) globa - benamių ar nereikalingų gyvūnų surinkimu, identifikavimu, laikymu, priežiūra ir gydymu, savininkų ar naujų globėjų paieška. Organizacijų veikla gali būti finansuojama iš paaukotų lėšų, t. p. savivaldybės gali pasitelkti šias organizacijas gyvūnų globai savo teritorijose ir skirti tam finansavimą. Kai kurios gyvūnų globos organizacijos vykdo ir laukinių gyvūnų globą urbanizuotose teritorijose.
Surinkti benamiai ar kiti gyvūnai, kuriems reikalinga globa, apgyvendinami gyvūnų prieglaudose.
Valstybės institucijų vaidmuo
Valstybės institucijos t. p. iš dalies atlieka gyvūnų globos funkcijas. Šias funkcijas sudaro gyventojų skundų ir pranešimų registravimas, gyvūnų buvimo ir laikymo vietų apžiūra ir patikra, žiauraus elgesio su gyvūnais užkardymas, pažeidėjų sulaikymas, reikalui esant gyvūnų konfiskavimas, tinkamų prieglaudų suradimas tolimesnei globai. Šias funkcijas Lietuvoje vykdo policija, Valstybinė veterinarijos tarnyba, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos.
Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo tarifai
Naminiai gyvūnai (daugiausia augintiniai - katės ir šunys), jei jie yra benamiai, surenkami ir atiduodami į prieglaudas.
Laukinių gyvūnų globa
Laukiniai gyvūnai savo gyvenamuose arealuose yra savarankiški ir nuo žmonių nepriklauso. Prielaidos laukinių gyvūnų globai atsiranda tada, kai gyvūnai patenka į gyvenamąsias teritorijas, ypač jei šiose teritorijose jie patenka į nelaimę. Laukinėje aplinkoje patekęs į nelaimę, sužeistas ar žūstantis laukinis gyvūnas, jei tai įvyko ne dėl žmonių kaltės, paprastai nėra gyvūnų globos objektas, t. y. neturėtų būti imamas ar kaip nors gelbėjamas, nes gyvūno žūtis dėl natūralių priežasčių gamtoje yra įprasta situacija. Tačiau tokios situacijos nėra vienareikšmės, nes patekę į nelaimę laukiniai gyvūnai gali būti reti ir globojami valstybės, arba atvirkščiai - invaziniai ir nepageidaujami.
Bet kokiu atveju pamačius sužeistą, į nelaimę patekusį gyvūną reikia kreiptis į bendrosios pagalbos centrą ar atitinkamas valstybės institucijas ir laukti tolesnių nurodymų arba specialistų atvykimo. Nepatartina patiems imti laukinį gyvūną, nes jis gali būti infekcinių ligų šaltinis ar gali sužeisti jį liečiantį žmogų. Dažniausiai laukiniai gyvūnai žmonių gyvenamose teritorijose nukenčia susidūrę su automobiliais. Patekę į nelaimę ir sužeisti laukiniai gyvūnai, jei jų neįmanoma pagydyti, yra eutanazuojami. Jei gyvūnai yra pagydomi, tačiau nebegali toliau savarankiškai gyventi gamtoje, jie neribotą laiką laikomi prieglaudose ar zoologijos soduose. Sveiki ar visiškai pasveikę gyvūnai paleidžiami į laisvę tam tinkamose vietose (toliau nuo gyvenamųjų teritorijų, konkrečiam gyvūnui tinkamame gamtiniame areale) ir tinkamu laiku (kad gamtoje būtų maisto ir palankios oro sąlygos).
Istorija
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie gyvūnų globą aptinkami jau 18 amžiuje. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas ūkinių gyvūnų, ypač arklių, tinkamai priežiūrai. 1739 ant bažnyčių ir karčemų durų buvo kabinami įsakai dėl arklių tausojimo.
1873 Rietave Oginskių iniciatyva įkurta pirmoji Gyvulių globos draugija. 1874 draugijos nariams buvo paskelbtas valstiečiams skirto lietuviško veikalo apie gyvulių globą ir priežiūrą konkursas. Konkurso komisijai tik L. Ivinskis įteikė parašytą knygelę Arkliai žemaičių; Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligų gydymas Lietuvoje
1912 apie blogą elgesį su naminiais gyvūnais rašė Vydūnas. Gyvulių globos draugijos veiklą 1940 nutraukė sovietinė okupacija. 1990 įvyko atkuriamasis Gyvulių globos draugijos suvažiavimas ir draugija buvo pavadinta Lietuvos gyvūnų globos draugija. 1999 05 13 įkurta Gyvūnų globėjų asociacija. Mažinant beglobių gyvūnų skaičių vykdoma gyvūnų beglobystės ir nepriežiūros prevencija. 2022 Gyvūnų globėjų sąraše buvo apie 80 gyvūnų globos įstaigų ir organizacijų.
Gyvūnijos įstatymas
Sausumoje, vandenyje, atmosferos ore ir dirvoje laisvai gyvenančių laukinių gyvūnų apsaugą ir naudojimą reguliuoja Lietuvos Respublikos Gyvūnijos įstatymas ir kiti teisiniai aktai.
Pagrindinės sąvokos:
- Gyvūnai - visi daugialąsčiai, jutimus turintys gyvieji organizmai, t.y. visi gyvūnai nuo duobagyvių iki žinduolių imtinai.
- Dekoratyviniai gyvūnai - visi domestikuoti ar jaukinami laukiniai gyvūnai laikomi tenkinti žmonių estetinius, auklėjimo ir mokymo poreikius. Šiai kategorijai priskirtini ir laukiniai gyvūnai, laikomi zoologijos soduose, akvariumuose, terariumuose, okeanariumuose ir gamtininkų stotyse.
- Laboratoriniai (eksperimentiniai) gyvūnai - gyvūnai, auginami, veisiami ir laikomi mokslinio tyrimo, veterinarijos, medicinos tikslais. Šių gyvūnų kategorijai priskirtini gyvūnai, naudojami mokomosioms operacijoms, farmakologinių medžiagų veikimo demonstravimui, kitokioms manipuliacijoms jų kūnu ir elgesiu.
- Nelaisvėje laikomi laukiniai gyvūnai - gyvūnai, kuriems sudaromos dirbtinės sąlygos, kuriose žmogus gali tiesiogiai juos veikti. Šiai kategorijai priskiriami zoologijos soduose, akvariumuose, terariumuose, okeanariumuose, namų sąlygomis laikomi arba dėl sužeidimų ar kitų priežasčių esantys sąveikoje su žmogumi, gyvūnai.
- Gyvūno laikymas - žmogaus veikla, nuo kurios priklauso gyvūno egzistavimo zoohigieninės sąlygos, komfortas ar diskomfortas.
Draudimai ir reikalavimai
- Be veterinarijos specialistų nurodymo duoti ar, būnant šeimininku, įsakyti duoti gyvūnams nuodų ar kenksmingų medžiagų arba provokuoti, kad tokios medžiagos būtų duodamos gyvūnams.
- Auginimo ir laikymo sąlygos turi būti parenkamos atsižvelgiant į gyvūno rūšies bei veislės ypatumus.
- Skirtingų gyvūnų rūšių auginimo ir laikymo sąlygos turi atitikti standartus, nustatytus gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklėse, kurias tvirtina Žemės ir miškų ūkio ministerija bei Valstybinė veterinarijos tarnyba.
- Visuomeninėse transporto priemonėse (priemiestiniuose ir tarpmiestiniuose autobusuose, traukiniuose, taip pat lėktuvuose ir laivuose leidžiama vežti šunis, kates bei kitus ne žemės ūkio paskirties gyvūnus pagal galiojnčias “Keleivių ir bagažo vežimo taisykles”. Vežimo tvarką miesto ir rajono transportu nustato savivaldybės.
- Visi šunys kasmet turi būti skiepijami nuo pasiutligės.
- Darbui, medžioklei ir kitiems tikslams gyvūnai naudojami tik pagal jų paskirtį.
- Gyvūnai turi būti transportuojami laikantis transportavimo agal npustatytus standartus taisyklių, kurias tvirtina Žemės ir miškų ūkio ministerija kartu su Valstybine veterinarijos tarnyba.
- Gyvūnams pervežti turi būti naudojami specialūs talpintuvai, kuriuose nuolat palaikomi aplinkos parametrai, atitinkantys tų gyvūnų zoohigieninius reikalavimus. Ilgesnio pervežimo metu gyvūnai turi būti reguliariai maitinami ir girdomi. Gyvūnus galima pervežti tik specialiai paruoštu transportu ( laivais , lėktuvais , automobiliais), kad transportavimo metu gyvūnai nebūtu sužalojami ir nepatirtų streso.
- Skirtingų rūšių, taip pat sužeisti ar ligoti gyvūnai turi būti pervežami atskirai.
- Prekiauti naminiais gyvūnais leidžiama savivaldos institucijų nustatytose vietose ir laikantis prekybos naminiais gyvūnais reikalavimų, nustatytų Prekybos naminiais gyvūnais taisyklėmis, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
- Ruošiami skerdimui gyvūnai turi būti vežami, laikomi, maitinami ir girdomi pagal atitinkamoms gyvūnų rūšims pritaikytus reikalavimus.
- Prieš skerdimą gyvūnai laikomi ir vėliau skerdžiami pagal reikalavimus, nustatytus Gyvūnų skerdimo taisyklėse, kurias tvirtina Valstybinė veterinarijos tarnyba. Ūkinės paskirties gyvūnai turi būti apsvaiginami ir skerdžiami staigiai, nesukeliant nereikalingo skausmo ir kančių.
- Gyvūnai turi būti apsvaiginami ir skerdžiami Valstybinės veterinarijos tarnybos patvirtintais būdais ir instrumentais, pritaikytais konkrečiai gyvūnų rūšiai.
- Teisę operuoti ir gydyti gyvūnus turi veterinarijos gydytojai ir specialiai apmokyti asmenys.
- Gyvūnų pratinimas, mokymas ir dresavimas turi nesukelti jiems kančių.
- Gyvūno savininkas privalo nuolat rūpintis gyvūno sveikata, šėrimu, taip pat įrengimais, naudojamais gyvūnui laikyti, eksploatuoti.
- Moksliniams Laboratoriniams bandymams gali būti naudojami tik specialiai šiems tikslams veisti ir auginti gyvūnai.
- Gyvūnų naudojimą bandymams kontroliuoja laboratorinių gyvūnų naudojimo etikos komisija, sudaryta iš suinteresuotų institucijų ir organizacijų atstovų prie Valstybinės veterinarijos tarnybos.
- Numarinti nepagydomai sergančius, sužeistus, taip pat ir dėl kitų priežasčių kenčiančius gyvūnus galima tik laikantis humanizmo principų, nesukeliant jiems didelių kančių.
Laukinių gyvūnų paėmimas iš aplinkos ir laikymas nelaisvėje
Paimti laukinius gyvūnus iš aplinkos ir laikyti juos nelaisvėje globos ir gydymo tikslais leidžiama vadovaujantis šiuo įstatymu, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu ir Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis.
Išgijusius laukinius gyvūnus (išskyrus invazines rūšis) būtina grąžinti į buveines, iš kurių jie paimti, arba į jiems būdingas buveines, arba būtina perkelti į voljerus, aptvarus ar kitus statinius, įrengtus pagal Laukinių gyvūnų naudojimo taisykles, jeigu tikėtina, kad laisvėje šie gyvūnai neišgyvens.
Taip pat skaitykite: 32 straipsnio komentaras
Nuolat nelaisvėje globos tikslais laikant paimtus iš aplinkos laukinių rūšių žinduolius ir paukščius, turint privataus veterinarijos gydytojo rašytinę išvadą, patvirtinančią, kad gyvūnui reikalinga nuolatinė globa, leidimas laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, nurodytas šio įstatymo 7 straipsnyje, nereikalingas.
Laisvėje gyvenančius laukinius gyvūnus globos tikslais leidžiama šerti ar lesinti tik Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse nustatytais atvejais ir būdais, išskyrus medžiojamuosius gyvūnus, kurių šėrimas ir jaukinimas nustatytas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse.