Su laiku mūsų visuomenėje auga slaugos paslaugų poreikis.
Kad senstantys žmonės, nebegalintys savarankiškai pasirūpinti savimi, turėtų daugiau galimybių būti slaugomi jiems įprastoje aplinkoje, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokama vis daugiau slaugos paslaugų namuose.
Slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, Lietuvoje slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas gali gauti Privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti gyventojai, kuriems dėl pakitusios sveikatos būklės ar dėl funkcinio sutrikimo sunku visavertiškai veikti kasdienėje buityje, taip pat tie, kuriems reikia pooperacinės slaugos.
Pernai PSDF lėšomis apmokamomis slaugos paslaugomis namuose naudojosi per 50 tūkst. gyventojų visoje Lietuvoje. Per pastaruosius trejus metus šių paslaugų skaičius išaugo beveik 4 kartus - nuo 660 tūkst. 2020 metais iki maždaug 2,5 mln. 2023-iaisiais. Taigi kasmet prireikia vis daugiau PSDF lėšų slaugos paslaugoms namuose apmokėti: nuo 12,4 mln. eurų 2020-aisiais iki beveik 38 mln.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Slaugos Paslaugų Teikimas
Slaugos paslaugų namuose teikimą privalo užtikrinti visos pirmines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos prie jos prisirašiusiems gyventojams.
Ar pacientui yra slaugos paslaugų namuose poreikis, vertinama pagal Slaugos paslaugų poreikio vertinimo klausimyną.
Pacientai, kuriems po suteiktų chirurgijos paslaugų išlieka sutrikęs gebėjimas savarankiškai rūpintis savimi ir reikia pooperacinės slaugos, taip pat gali gauti ambulatorines slaugos paslaugas namuose.
Tokiu atveju siuntimą išrašo gydytojas chirurgas, nurodydamas paciento slaugos rekomendacijas.
Jei pagal klausimyną pacientas surenka iki 19 balų, vertinama, kad ambulatorinė slauga namuose pacientui nereikalinga. Mažas ambulatorinių slaugos paslaugų namuose poreikis, kai reikalinga laikina slauga namuose, nuo 2024 m. lapkričio nustatomas tada, kai pagal klausimyną pacientas surenka nuo 20 iki 33 balų. Surinkus nuo 34 iki 49 balų, fiksuojamas vidutinis ambulatorinės slaugos namuose poreikis ir nenuolatinės slaugos namuose reikalingumas. Kai pagal klausimyną surenkama 50 arba daugiau balų, pacientui nustatomas didelis šių paslaugų poreikis.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Tarkime, jei pagal klausimyną surenkama nuo 15 iki 29 balų, slaugos poreikis vertinamas kaip mažas. Pas mažą slaugos poreikį turintį pacientą specialistai, teikiantys slaugos paslaugas namuose, per kalendorinius metus nemokamai gali apsilankyti 52 kartus. Pacientui, turinčiam mažą ar vidutinį slaugos paslaugų poreikį (vertinama pagal užpildytą klausimyną), skiriami ne daugiau kaip 2 apsilankymai per dieną.
Jeigu pacientui skiriamos slaugos paslaugos namuose, pirmą kartą slaugytojas apsilanko per 1-5 darbo dienas.
Slaugos paslaugos namuose gali būti teikiamos kasdien nuo 8 iki 20 val., taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis.
Atvykę specialistai nebūna ištisą dieną slaugomojo namuose.
Slaugos paslaugų namuose teikėjų komandą sudaro slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir kineziterapeutas.
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
Nuo praėjusių metų slaugos paslaugas namuose teikiančios įstaigos gali pasirinktinai įdarbinti ergoterapeutus, o nuo šių metų liepos 1 d. šie specialistai turės papildyti visas slaugos paslaugas namuose teikiančias komandas.
Kineziterapeutas nustato, gydo, atitaiso judesių sutrikimą ir didina fizinį bei funkcinį pajėgumą.
Ergoterapeutai moko atlikti daug skirtingų veiklų: nuo asmens higienos iki laisvalaikio ar net darbinių įgūdžių lavinimo.
Slaugos paslaugos namuose gali būti teikiamos ir socialinės globos įstaigose, turinčiose asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas ir kuriose gyvena 25 ar daugiau asmenų.
Kur galiu gauti slaugos paslaugas arba kas teikia teikia paslaugas mano savivaldybėje? Kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jeigu gydytojų konsiliumas nustato, kad tokia įranga būtina, jos nuomą 100 % kompensuoja ligonių kasa.
Slaugytojo Profesija: Viktorijos Mickevičienės Patirtis
Su slaugytojo profesija supažindindami Jums pristatome Viktoriją Mickevičienę, Vilniaus Centro poliklinikos Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos bendrosios praktikos slaugytoją.
Viktorija Mickevičienė sako, kad šiame darbe susidoroti su įvairiais sunkumais labiausiai padeda pacientų ir jų artimųjų įvertinimas, jų šypsenos. Taip pat - puikus gana didelis kolektyvas, kuriame vieni kitiems labai pagelbėjame patarimais, išklausymu. Be to, yra ir psichologė, kuri padeda ne tik pacientams, bet ir darbuotojams.
Anot Viktorijos, geras slaugytojas turi mokėti bendrauti su žmonėmis, mokėti dirbti komandoje. Jis taip pat turi būti atsakingas, kruopštus, sąžiningas, kantrus, tolerantiškas, rūpestingas ir, žinoma, empatiškas - turi gebėti suprasti paciento padėtį, jo emocinę būklę.
Ši specialybė įgyjama kolegijose arba universitetuose, studijų programose daug dėmesio skiriama tiek teorijai, tiek praktikai. Pabaigus studijas galima pasirinkti tam tikrą specializaciją, pvz., anestezija ir intensyvioji slauga, operacinės slauga, psichikos sveikatos slauga. Taip pat slaugos specialistai gali nuolat gilinti savo žinias bei kelti kvalifikaciją. Yra organizuojama daug įvairias sveikatos priežiūros sritis apimančių kursų, seminarų ir paskaitų, kuriose slaugytojai gali susipažinti su naujausiomis medicinos tendencijomis, įnovatyviais sveikatos priežiūros aspektais.
Slaugytojo profesija labai ilgą laiką buvo išskirtinai moterų specialybė. Dabar jau tenka matytų ir vyrų slaugytojų. Viktorija mano, kad ateityje jų tik daugės, nes tikrai jų reikia šioje srityje.
Nors ir buvo stabdomos kai kurios planinės paslaugos stacionariose gydymo įstaigose ir perorganizuojami pacientų srautai, ambulatorinės slaugos paslaugos namuose buvo teikiamos visa apimtimi tiek pirmosios, tiek antrosios bangos metu. Be abejonės, pandemijos pradžioje susidūrėme su visuomenės skepticizmu dėl plintančios pandemijos, tačiau svarbu pabrėžti, kad ryšys tarp mūsų slaugos komandos specialistų ir pacientų yra šiltas ir artimas, tad pacientai mielai mus įsileisdavo į savo namus.
Viktorija palinkėtų sau ir kolegoms būti tiek fiziškai, tiek emociškai stipriems, taip pat - kantrybės, energijos ir optimizmo šiuo sunkiu laikotarpiu. Žinoma, - gerų atlyginimų ir būti įvertintiems kaip specialistams.
Mūsų skaitytojams gali būti neaišku, kas yra paliatyvioji slauga. Tai - pagalba pacientams, sergantiems pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga bei jų artimiesiems sprendžiant fizines, psichosocialines ir dvasines problemas. Kiekviena slaugytoja turi priskirtą tam tikra miesto dalį, kurioje teikia slaugos paslaugas pacientams namuose. Lankome pacientus, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, taip pat paliatyviuosius pacientus bei kitus neįgaliuosius, vyresnio amžiaus asmenis, negalinčius savarankiškai atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą paslaugoms gauti. Tai yra komandinis darbas, kurį koordinuoja vyresnioji slaugytoja, ji yra tarpinė jungtis tarp šeimos gydytojo ir slaugos bei paliatyvias paslaugos namuose teikiančios komandos bei paciento ir jo artimųjų. Kaip tik vyresnioji slaugytoja ir skiria užduotis komandos nariams. Komandą sudaro paliatyviosios pagalbos gydytojai, slaugytojai, slaugytojo padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologas ir kineziterapeutai.
Vilniaus Vilkpėdės Palaikomojo Gydymo Ir Slaugos Ligoninė
Todėl nemažai senolių gydosi ir yra prižiūrimi slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse.
Vilniaus Vilkpėdės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė yra didžiausia tokio profilio ligoninė Lietuvoje ir bene seniausia.
Ji pastatyta geležinkelininkams ir karo įgulai gydyti 1912 metais, kai per Vilnių buvo nutiesta geležinkelio liniją Peterburgas-Varšuva.
Dabar tai renovuota, sutvarkyta, atokiau nuo miesto centro įsikūrusi, žalio parko apsupta, gydymo įstaiga, teikianti kokybiškas slaugos paslaugas.
Didžiąją dalį čia dirbančio medicininio personalo sudaro slaugytojai. Tiksliau pasakius, tai daugiausia moterys - beveik 70 slaugytojų.
Ilgametę slaugytojos darbo patirtį turinti Rita Stankevičienė sako, kad slaugytojų veikla neapsiriboja medicinine pacientų priežiūra. Slaugytojas turi būti ir socialinis darbuotojas, ir psichologas, ir pedagogas.
Slaugytojai Ritai yra tekę padirbėti ir Ispanijos bei Vokietijos slaugos ligoninėse. Ji gali palyginti sąlygas užsienyje ir Lietuvoje. „Visur slaugytojo darbas reikalauja atsidavimo, atidumo ir geros širdies. Tik, deja, slaugos paslaugų kokybę nemažai lemia ir ligoninių materialinis aprūpinimas. Dėl nepakankamo finansavimo mums dar trūksta slaugos priemonių. Be to, juntame didelį darbuotojų trūkumą, nes nemažai slaugytojų išvažiavo dirbti į užsienį. Aš ilgai ten neišbuvau. Nors viliojo geros darbo sąlygos, didelis atlyginimas, namo grąžino tėvynės ir šeimos ilgesys“, - atvirauja slaugytoja.
Sakykim, Vokietijos slaugos ligoninėse vienas slaugytojas prižiūri 4-5 pacientus, o pas mus - iki 25. Akivaizdu, kad mūsų slaugytojai, nors ir labai norėdami daugiau laiko skirti kiekvienam pacientui, dažnai tiesiog nespėja to padaryti. Lietuvos slaugos ligoninėse slaugytojams labai padeda slaugytojų padėjėjai. Jų Vilkpėdės slaugos ligoninėje dirba maždaug tiek, kiek ir slaugytojų - apie 70. Be jų būtų sunku užtikrinti pacientų asmens higienos poreikius, maitinimą, palaikyti švarą, išvežti į kiemą, pabendrauti. Į pacientų priežiūrą aktyviai įsijungia ir specialiai apmokyti savanoriai.
Slaugytojui tenka ne tik dirbti su pacientais, bet nemažai bendrauti su jų artimaisiais. Jiems dažnai taip pat reikia psichologinės pagalbos ir pamokyti būtiniausių slaugos įgūdžių. „Gaila, bet dar vis pasitaiko, kai ligonių artimieji yra paveikti įvairių neigiamų mitų apie slaugos ligonines. Ne kartą teko girdėti, kad savo mama ar tėtį į slaugos ligoninę ketinantį vežti žmogų aplinkiniai įtikinėja, kad tai reiškia savo artimąjį pasmerkti mirčiai. Nenorėčiau sutikti su tokia nuomone. Tiesiog didžioji dalis slaugos ligoninių pacientų seni, ligoti, neretai ir nepagydomai sergantys, todėl netekčių tikrai nepavyksta išvengti. Tačiau ir tokiems pacientams stengiamės palengvinti gyvenimo pabaigą ir šiam tikslui dirba didelė komanda: gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai, psichologai, kiti specialistai. Ir, žinoma stengiamės, kad daugėtų pacientų, kurie iš mūsų ligoninės išvažiuoja į namus sveikesni, sustiprėję“, - tikina Vilkpėdės slaugos ligoninės slaugytoja.
Pacientų patirtys
Slaugos ligoninės paslaugas savo patirtimi vertina pacientės Pranciškos Kavaliauskienės dukra Jadvyga. Moteris sako, kad jos 86 metų mama jau dvejus metus „ant patalo“ ir turi daug ligų. „Man pačiai sunku ją prižiūrėti namuose, nes pati turiu sveikatos problemų, nesu pajėgi ją vartyti, kilnoti, kitaip aptarnauti. Vilkpėdės ligoninėje gauname kokybiškas medicinines paslaugas ir tikrai nuoširdų rūpestį, kas ne mažiau svarbu. Ir turiu pasakyti, kad tai nėra tik mano vienos nuomonė. Pasikalbu su kitų pacientų artimaisiais, jie taip pat ligoninės personalui jaučia didelį dėkingumą“.
Vilkpėdės slaugos ligoninės direktorės Inos Čebotariovos teigimu, labai svarbus bendravimas su artimaisiais. „Kartu galima padaryti daugiau - galime vieni kitiems padėt. Artimieji gali pasidalinti savo nerimu, lūkesčiais, kartais suteikti ir tiesioginę pagalbą - pamaitinti, pasivaikščioti, pabendrauti. Slaugos personalas gali pasidalinti savo įgūdžiais, padrąsinimais, pastebėjimais, pamokymais, kaip teisingai paversti, pasodinti, prižiūrėti ligoniuką parsivežus į namus. Galime padėti pacientui ir vieni kitiems dirbdami komandoje“, - tikina ligoninės vadovė.
Direktorė taip pat kviečia jaunimą save pasibandyti - būti slaugytojų padėjėjais, pagalbiniais medicinos darbuotojais ar tiesiog savanoriais, įsitikinant koks tai prasmingas darbas.
Slaugos Istorija
Slaugos atsiradimą skatino poreikis rūpintis silpnesniais, bejėgiais, kenčiančiais, sergančiais šeimos nariais, kilęs iš esminio tėvystės ir motinystės, genties išlikimo instinkto.
Motinų rūpinimasis savo naujagimiais ir mažais vaikais lėmė tai, kad pirminėje bendruomenėje slaugos funkcija priklausė daugiausia moterims, buvo instinktyvi ir pagrįsta patyrimu bei stebėjimu.
Senovės Indijoje slaugytojais daugiausia dirbo dvasininkų luomui priklausę vyrai. Traktate Gydytojas, vaistai, slaugytojas ir ligonis aprašoma slaugytojo savybės ir funkcijos.
Senovės Egipte slauga, kaip ir medicina, kilo iš burtininkavimo ir kerėjimo. Vadinamieji sveikatos amatininkai (slaugytojų pirmtakai) ligoniams kalbėdavo užkeikimus, atlikdavo ritualus ir šokius, slaugai ir gydymui naudojo vidurių paleidžiamuosius žolių mišinius, ugnį, vandenį, reikalavo nešioti amuletus ir melstis dievams, t. p. taikė trepanaciją.
Senovės Graikijoje kūrėsi medicinos centrai, kur dirbo žyniai, gydytojai ir jų padėjėjai, vadinami krepšių nešiotojais (juose nešiodavo priemones, kurių reikia ligoniams prižiūrėti). Jie būdavo daugiausia vergai vyrai. Vieni asistavo žyniams, kiti slaugydavo. Buvo taikoma dieta, propaguojamas vegetarizmas, fizioterapinės procedūros, saulės vonios, poilsiaujama ant jūros kranto. Tikėta, kad saulės dievas Apolonas rūpinasi žmonių sveikata, jo sūnus Asklepijas yra gydytojų vadovas, kurio dukros rūpinosi slaugos bei sveikatos ugdymu: Higiėja buvo sveikatos, Panacėja (Panakėja) - sveikatos sugrąžinimo ir stiprinimo, Aglaja ir Meditrina - sveikatos saugojimo deivės. Hipokratas atmetė mitus, prietarus, magiją ir rėmėsi medicinos mokslo samprata.
Senovės Romoje buvo rūpinamasi kūno, dantų priežiūra, asmens higiena. Kurtos prieglaudos, ambulatorijos ir ligoninės, kuriose slaugos paslaugas teikdavo kariuomenės sanitarai. Galenas organizavo ligonių lankymą, siekė, kad slauga būtų pagrįsta gailestingumu, padėdavo gaminti vaistus. Jis plačiai taikė gydymą vandeniu, tam buvo įkurtos viešosios pirtys, kurių darbuotojai atlikdavo vandens procedūras, fizinius pratimus, masažą gydomaisiais aliejais.
Senovės žydų sveikatos priežiūra buvo grindžiama Tora, joje nurodoma, kaip apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, nurodoma moters higiena per mėnesines ir gimdymą, berniukų apipjaustymo apeigos. Judėjų bendruomenėje organizuotos sveikatos prižiūrėtojų grupės, kurios lankydavo ligonius, parūpindavo vaistų, maisto.
Kinijoje gydymui ir slaugai naudotas masažas, vandens procedūros, fiziniai pratimai, žolės, mineralai, taurės, maudymas voniose, labiausiai išpopuliarėjo akupunktūra.
Viduramžių laikotarpiu slaugos profesijai didelę įtaką davė krikščionybė. Dvasininkų pastangomis pastatyta ligoninių, vienuoliai teikdavo pastogę piligrimams, beturčiams, slaugydavo ligonius. Įsteigtos vyrų ir moterų diakonų pareigos, jie rūpinosi ligonių ir vargšų globa, vėliau diakonų namai tapo ligoninėmis. Pirmoji diakonė buvo graikų aristokratė Feba - vizituojančioji namų slaugytoja. Romos aristokratė Fabijola 390 savo namuose įkūrė viešą krikščionišką nemokamą ligoninę, dirbo joje slaugytoja. Pirmieji vienuolynai įsikūrė Egipte, Romoje, Marselyje, vėliau - visoje Vakarų Europoje. Vienuolynuose dirbo nuolatiniai slaugytojai. Vieną pirmųjų slaugos ligoninių 651 įkūrė šv. Augustino ordino seserys Paryžiuje. Augustiniečių ordinas yra pirmoji oficiali visuomeninė moterų slaugytojų organizacija. Šv. Dvasios ordinas įkurtas apie 1180 Monpellier Prancūzijoje. Slauga rūpinosi moterų ir vyrų religinės bendruomenės: 12 a. pabaigoje pradėjusios kurtis beginės prižiūrėjo ligonius, senelius, 13 a. pirmoje pusėje įsikūrę begardai rūpinosi ligonių globa ir mokymu. 12-14 a. sužeistuosius ligonius ir neįgaliuosius slaugė kariniai (šv. Jono, teutonų, šv. Lozoriaus) ir religiniai (šv. Augustino, šv. Pranciškaus) ordinai. Šių ordinų nariai dirbo ligoninėse, lankydavo ligonius namuose, statė nuosavas ligonines, rūpinosi mirusiųjų laidojimu. Slauga buvo kvalifikuota ir veiksminga. Viduramžiais atsidavę savo darbui slaugytojai buvo skelbiami šventaisiais. Iš kanonizuotų slaugytojų žinomesnės šv. Kotryna Sienietė, šv. Hildegarda Bingenietė iš Vokietijos, šv. Elžbieta Vengrė, šv. Brigita iš Švedijos, šv. Jadvyga, Lenkijos karalienė.
16 a. skilus krikščionybei protestantizmą išpažįstančiose šalyse slauga labai sumenko, uždarytos katalikų bažnyčios, vienuolynai ir prie jų veikusios ligoninės, trūko kvalifikuotų slaugytojų, dirbo žemesnių socialinių sluoksnių atstovai.
19 a. atgimė teigiamas požiūris į slaugą. Pastorius T. Fliedneris (1800-64) ir jo žmona diakonė Friederike Fliedner, 1836 Kaiserswertho miestelyje prie Reino įkūrė pirmąją Vokietijoje slaugos ligoninę. Ligonius prižiūrėjo jaunos moterys. Iš gydytojų, vyresnių slaugytojų jos mokėsi medicinos, farmakologijos, teorinių disciplinų.