E. E. Žmonės, turintys negalią, dažnai susiduria su įvairiomis kliūtimis, kurios jiems gali trukdyti visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Prie turinčių negalią yra priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų.
Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija numato, jog tam, kad negalią turintys asmenys galėtų lygiai su kitais naudotis visomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, jiems turi būti tinkamai pritaikytos sąlygos.
Tinkamai pritaikytos sąlygos yra būtini ir tinkami pakeitimai bei pritaikymas, dėl kurių nesukeliama neproporcinga ar nepagrįsta našta.
Tinkamas sąlygų pritaikymas nereikalauja, kad būtų įdarbinamas asmuo, kuris neturi reikiamos kompetencijos ar gebėjimų atlikti darbą.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti priklausomybę?
Tinkamas sąlygų pritaikymas reiškia, kad darbuotoja(s) turi reikalingą išsilavinimą, įgūdžius ir kompetenciją atlikti esmines darbo funkcijas, ir galėtų jas atlikti su pritaikymu arba be pritaikymo.
Pavyzdžiui, fizinę negalią turintis darbuotoja(s) gali atlikti visas su darbu susijusias funkcijas, tačiau jam reikia daugiau laiko, kad atvyktų į darbą. Tokiu atveju sąlygų pritaikymas būtų darbo režimas, leidžiantis jam (-i) atvykti į darbą vėliau.
Pritaikymas turi būti veiksmingas ir praktiškas, t.y. pasirinktos priemonės turėtų realiai padėti darbuotojui atlikti konkretaus darbo funkcijas.
Darbdavys (-ė) turi pareigą pritaikyti tik su darbo funkcijomis susijusias ir tik darbui reikalingas sąlygas.
Šių priemonių darbdavys (-ė) privalo imtis, jeigu dėl jų nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio (-ės) pareigos.
Taip pat skaitykite: Darbdavio prieiga prie Sodros duomenų: mitas ir realybė
Ar darbdavio našta pritaikant sąlygas negalią turinčiam darbuotojui yra proporcinga, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną individualų atvejį.
Pritaikymo pavyzdžiai
- Organizaciniai sprendimai. Sudarykite galimybes lanksčiam darbo laiko režimui, darbui nuotoliniu būdu arba lanksčiu grafiku, smulkias, mažiau esmines darbo funkcijas paskirstykite tarp darbuotojų.
- Asmeninė ar individuali pagalba. Užtikrinkite išsamius apmokymus prieš pradedant darbą, sudarykite sąlygas mentorystei, instruktavimui. Atvirai komunikuokite ir paklauskite paties žmogaus, kokios pagalbos jam gali reikėti.
- Kvalifikacijos kėlimo priemonės. Užtikrinkite darbuotojams (-oms) papildomas galimybes kelti kvalifikaciją, dalyvauti specializuotuose mokymuose.
- Sąmoningumo kėlimas. Kelkite visų darbuotojų sąmoningumą. Svarbu sumažinti ir panaikinti neigiamą požiūrį į negalią, paskatinti vertinti individualumą ir įvairovę darbe bei pagarbiai prisidėti padedant darbuotojui (-ai) su negalia įsilieti į organizaciją lygiai su kitais.
- Fiziniai ir techniniai sprendimai. Užtikrinkite fizinį patalpų pritaikymą, parinkite darbovietės baldus pagal darbuotojų poreikius, parūpinkite įvairių techninių priemonių, pavyzdžiui, teksto skaitymo programas darbuotojams (-oms) su regos sutrikimais ar negalia, specialias klaviatūras.
- Fizinis patalpų pritaikymas. Fizinis patalpų pritaikymas reiškia, kad žmonėms su judėjimo negalia sudaromos sąlygos pasiekti patalpas, į jas patekti bei viduje savarankiškai judėti.
Negalios samprata ir terminologija
Pirmiausia, norint kalbėti apie neįgalumą, reikia apsibrėžti, kas apskritai yra negalė ir kaip ji suvokiama.
Labai dažnai vartojami neteisingi terminai, painiojamos įvairios sutrikimų ir sutrikusių asmenų grupės. Tai sukelia painiavą. Todėl vis aktualesnis tampa terminų klausimas.
Žodis „negalė“ labai greitai ir sėkmingai įsiveržė į mokslinę ir šnekamąją kalbą, visų pirma pakeisdamas morališkai pasenusį terminą „invalidumas“.
Tačiau jau dabar galima pastebėti piktnaudžiavimo šiuo terminu pavojų, nes jis vartojamas visais atvejais. Pavyzdžiui, bet kokiai medicininei problemai pediatrijoje įvardinti vartojamas terminas „negalės vaikai“.
Taip pat skaitykite: Socialiniai tinklai: kodėl reikia būti atsargiems?
Svarbu atskirti stabilias būsenas nuo laikinių sutrikimų. Siūlytume negale vadinti tik stabilias būsenas (pvz., kurtumas - klausos negalė, aklumas - regos negalė, VCP - judėjimo negalė, protinis atsilikimas ir kiti psichikos vystymosi sutrikimai - psichikos arba proto negalė).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo susivokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį.
1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne buvo oficialiai panaudotas negalios terminas, apibrėžiant ją kaip „ribotą žmogaus pajėgumą atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“.
Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje. Jis laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui pavadinti.
Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo? Neretai girdžiu ir skaitau, kaip žmonės, tarp jų ir žurnalistai, vartoja frazes neįgali valdžia, neįgalus Seimas, neįgalus vadovas ir panašiai, taip nurodydami asmens ar institucijos nepajėgumą ar negebėjimą.
Tad kyla abejonių, ar terminas neįgalus iš tiesų pakeitė žodį invalidas, kuris tame pačiame Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o neįgalusis - visai ar iš dalies negalintis dirbti.
Invalido terminas nuo senų laikų buvo naudojamas karo suluošintiesiems, kaip netinkamiems karinei tarnybai, pavadinti.
Šiandien Lietuvoje neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka, taikoma negalią turinčiam asmeniui, yra ne kas kita, kaip asmens negalėjimo, netinkamumo, nedarbingumo, silpnumo nustatymas dėl jo ligos ar kitų ypatybių.
Asmenį menkinanti žodžio neįgalus, kaip ir invalidas, reikšmė yra akivaizdi. Reikia pripažinti, kad esmės nepakeitėme invalidą pakeitę neįgaliu.
Ko gero, dėl dviejų priežasčių: Pirma, dėl pažodinio vertimo iš anglų kalbos. Antra, dėl vertimo nesuvokiant negalios, kaip reiškinio, kitaip tariant - dėl teorinio neraštingumo ir mažo socialinio jautrumo.
Tie, kurie sukūrė žodį neįgalus, manytina, rėmėsi angliškuoju disabled, taip pademonstruodami savo teorinį neraštingumą.
Tačiau tiksli angliškojo žodžio reikšmė kyla iš socialinio negalios modelio, kuris reiškia, kad žmogus yra socialinių aplinkų nugalintas arba išgalintas. Taip fizinio prieinamumo nebuvimas uždaro kelius fizinę negalią turintiems asmenims.
Gestų kalbos, subtitrų, Brailio rašto, lengvai suprantamos kalbos ar kitų alternatyvių informacijos ir komunikacijos būdų menkas visuotinumas socialiai izoliuoja neregius, kurčiuosius, intelekto negalią turinčius asmenis.
Pedagoginių metodų, skirtų mokyti įvairius vaikus drauge, stoka į edukacinę atskirtį išstumia regos, klausos, intelekto sutrikimų turinčius arba autistiškus ir kitus vaikus.
Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, kuri buvo inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl ji yra laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti.
Konvencijoje naudojama asmens su negalia, arba negalią turinčio asmens sąvoka (angl. person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine.
Lietuviškas neįgaliojo terminas iš tiesų neturi nei pirmosios (socialiniu modeliu grįstos, nugalinto, angl. disabled), nei antrosios (orumu grįstos, negalią turinčio asmens) tiesioginės reikšmės.
Būtent tai ir nusako JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria šalys narės įsipareigoja skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, taigi, įsipareigojo įgyvendinti žmogaus teisėmis grįstą negalios sampratą.
Konvenciją reikia suprasti kaip negalios sampratos esminį posūkį - atsisakant diskriminacijos ir įgyvendinant žmogaus teises. Taigi, Konvencija skelbia žmogaus teisėmis ir socialinę negalios sampratą, kitaip, tariant, bet kurį negalią turintį asmenį traktuoja esant oriu ir turinčiu lygias teises su visais žmonėmis.
Tenka pripažinti, kad negalią ir negalią turintį asmenį nusakančios terminologijos klausimas nėra išspręstas, nes negalios sampratos pasikeitė santykinai labai neseniai, prieš daugiau nei dešimtmetį, priėmus Konvenciją.
Net jos preambulėje pripažįstama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar tebeplėtojama. Terminai yra istoriškai nulemtos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Pakeisdami invalidą neįgaliu nepakeitėme esmės.
Psichikos negalios samprata ir klasifikacija
Šiame straipsnyje aptariami psichikos negalios lygiai ir klasifikacija, siekiant geriau suprasti šią sudėtingą sritį. Aptarsime terminus, klasifikavimo sistemas ir skirtingus psichikos negalios lygius, atsižvelgdami į jų poveikį asmens funkcionavimui ir gyvenimo kokybei.
Proto negalė ir psichikos ligos
Protinis atsilikimas, t. y. atsilikimas gali būti kartu su bet kokia kita protine ar fizine būsena arba be jos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad PA yra psichikos liga, kaip, pavyzdžiui, šizofrenija, kuria susergama.
Pagal pasaulyje įsigalėjusį požiūrį, jie nėra ligoniai, nes neserga jokia liga. Į PA reikia žiūrėti kaip į tam tikrą būklę, o ne ligą.
Tačiau PA asmenys gali turėti visą psichikos sutrikimų spektrą, ir šie psichikos sutrikimai tarp jų yra paplitę mažiausiai 3-4 kartus daugiau negu bendrai. Be to, šie žmonės turi didesnę išnaudojimo ir fizinės/seksualinės prievartos galimybę.
Proto atsilikimo įvertinimas
Protinis atsilikimas tradiciškai įvertinamas standartizuotais intelekto tyrimo testais.
Lengvas protinis atsilikimas
Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to - atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą.
Apskritai lengvo PA žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai bei to sąlygoti poreikiai gydyti ir remti yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus intelekto žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios iškyla vidutinio ir sunkaus PA asmenims.
Vidutinis protinis atsilikimas
Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą.
Suaugę asmenys su vidutiniu PA paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio PA žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai.
Apskritai šie žmonės yra normaliai judrūs ir fiziškai aktyvūs, ir tai, kad jie sugeba užmegzti kontaktą, bendrauti su kitais, dalyvauti nesudėtingoje socialinėje veikloje, liudija jų socialinį išsivystymą.
Sunkus ir gilus protinis atsilikimas
Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti.
Dauguma gilaus PA asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems.
Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti. Dauguma atvejų nustatoma organinė etiologija.
tags: #informacija #apie #zmogaus #neigaluma