Staiga plačiai atsimerkiu…tamsu, naktis…neina susivokti. Kas vyksta? Širdis pašėlusiai daužosi, gerklėje lyg užstrigęs gumulas, trūksta oro. Kur aš? Stengiuosi susikaupti. Galvok, Diana, galvok. Taip. Gimdymo namuose.
Bandau rikiuoti mintis, kurios, atrodo, kaip bičių spiečius dūzgia galvoje. Spaudžia krūtinę, atrodo, kad luitas betono užgulė. Kas vyksta? Vėl bandau susivokti, sugauti ir sustabdyti galvoje skriejančias mintis…atrodo, jei įsitverčiau bent vienos - būtų nuo ko atsispirti. Bet jos padrikos, betikslės, persmelktos neaiškaus nerimo, baimės, abejonių. Nepavyksta.
Įjungiu šviesą, atsisėdu ir bandau giliai kvėpuoti. Apsižvalgau….dar vakar tokia jauki atrodžiusi pogimdyminė palata, dabar manęs visai nebedžiugina. Jaučiu užgimusį norą tiesiog dingti iš čia, bėgti, ištrūkti. Kur? Nežinau. Gal namo?
Staiga suprantu, kad prisiminusi namus, kuriuos taip puoselėjau, ruošiau ir puošiau vaikelio sutiktuvėms - nebejaučiu tų šiltų jausmų, neberandu tos ramybės, kuri turėtų manęs ten laukti, nes suprantu, kad viskas pasikeitė ir niekada nebebus taip kaip buvo. Žinoma nebebus….juk gimė sūnus - labai lauktas, planuotas, svajotas, sveikas ir gražus berniukas.
Juk to ir norėjau….tad kodėl gerklėje įstrigęs gumulas neleidžia net kvėpuoti, o skruostais rieda ašaros? Argi jos neturėtų būti laimės ir džiaugsmo ašaros? Juk turėčiau jausti euforiją, kad viskas vyko taip sklandžiai ir taip pagal planą. Juk aš mėgstu viską planuoti, viską tvarkingai sudėlioti į tvarkingo savo gyvenimo lentynėles. Juk taip ir padariau - mylimas ir mylintis vyras, sėkminga karjera, finansinis stabilumas, planuotas šeimos pagausėjimas, gimęs sveikas ir gražus berniukas….tik kodėl aš noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau…iki šios ligoninės….iki turėjusios būti laimingiausios mano, kaip moters gyvenime dienos, kuomet aš - moteris, tapau mama?!
Taip pat skaitykite: Kompensacijų skyrimo tvarkos apžvalga
Žiūriu į lovelėje gulintį tik vakar gimusį savo sūnų ir nesuprantu savęs, nesuprantu savo jausmų, atrodo, kad kažkokia vidinė tamsa ir tuštuma užpildžiusi kiekvieną mano esybės kertelę. Kažkoks beprotiškas nerimas ir baimė sukaustę visą mano kūną, jaučiuosi sustingusi, nerangi, o aplink viską matau ribotai, tarsi ant galvos kas būtų užmovęs kibirą ir palikęs jame dvi skyles akims. Viskas lyg suspausta.
Tikrai nejaučiu laimės, nejaučiu jokios euforijos, jokio pasitenkinimo….net nežinau ar jaučiu meilę šiam saldžiai miegančiam kūdikėliui. Glostau drebančiais pirštais sūnaus galvelę ir tyliai lyg maldą vis kartoju :” aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu…” Atrodo, lyg kartodama tai, sugebėsiu ir pajusti…
Ir staiga - išsigąstu! Stipriai, tiesiog paniškai! Išsigąstu pati savęs, savo jausmų, savo minčių, nes negaliu savęs pažinti! Atrodo, kad tai ne aš. Gal tai baisus sapnas? Gal tuoj prabusiu ir viskas stos į savas vėžias? Taip. Tikriausiai. Taip ir bus.
Imu blaškytis, noriu ištrūkti iš savo pačios sielos skausmo pančių. Ašaros rieda upeliais, o iš krūtinės liejasi nevaldoma rauda…sunki…gili…turiu pabusti, turiu nutraukti visą šitą košmarą. Negaliu. Nepabundu. Ir galiausiai suprantu, kad tai tikrai ne sapnas….tai mano pati tikriausia realybė. Visai ne tokia, kokios tikėjausi. Visai ne tokia, kokią įsivaizdavau. Visai ne tokia, kokios norėjau.
Susiriečiu į kamuoliuką, garsiai raudodama, rankomis nevalingai apglėbdama save tarsi kūdikį…save - pasimetusią, silpną, išsigandusią, trokštančią atgauti vidinę ramybę… moterį - negalinčią pasidžiaugti jog tapo mama.
Taip pat skaitykite: Kas yra socialinės problemos?
Taip….tokia buvo mano Motinystės pradžia. Sunki, skaudi, kurioje buvau pametusi save. Ir nors dabar esu be galo laiminga ir dėkinga augindama du nuostabius savo vaikus sūnų ir dukrą - už šiandieninę laimę turėjau sumokėti savo kainą - pogimdymine depresija.
Tuomet nesugebėjau priimti savo jausmų, jų pilnai išgyventi ir paleisti, kad nebeslėgtų ir nebetemdytų mano gyvenimo džiaugsmo, kad neatimtų gyvenimo spalvų. Nepriėmiau savęs tokios, kokia tuo metu buvau, nemokėjau savęs suprasti. Jaučiausi bloga mama, nesugebanti pakankamai mylėti, pakankamai jausti…tikėjau, kad tai aš viena tokia “nepakankama”…baudžiau save už tai nemeile sau.
Tik daug vėliau, kai pagaliau išdrįsau paprašyti pagalbos, psichologo ir vienos artimos man moters palaikymo dėka, supratau, kad tai, su kuo aš susidūriau po gimdymo, yra gana dažnas reiškinys. Daugelis moterų susiduria su panašiais išgyvenimais, priskiriamais pogimdyminei depresijai, tačiau labai nedaugelis, kurios apie tai kalba garsiai. Gal gėda? Gal nedrąsu? O gal kai kurioms per daug skaudu.
Aš šiandiena apie tai kalbu. Kalbu, nes tikiu, kad galbūt kažkam mano pasakojimas taps tuo vilties šiaudu, padėsiančiu suprasti, kad su jumis yra viskas gerai. Jūs ne vienos, kurios susiduriate su emociniais sunkumais susilaukus mažylio ir tai nėra nei blogai, nei gėdinga, nei kažkaip neteisinga - taip tiesiog yra. Ir tai reikia priimti, kad galėtumėte paleisti, kad priimtumėte pagalbą iš šalies.
Kad nelauktumėte kol tai praeis savaime, kad neprarastumėte to laiko kai galite džiaugtis ir mėgautis motinyste. Neteiskite ir nekaltinkite savęs, negalvokite, kad su jumis kažkas negerai. Jūs ne vienos, jūs nuostabios, jūs pačios geriausios mamos savo vaikams - tik išdrįskite paprašyti pagalbos, kad galėtumėte pradėti džiaugtis ir mėgautis savo motinyste.
Taip pat skaitykite: Viskas apie globą Lietuvoje
Pogimdyminės depresijos realybė ir jos požymiai
„Pogimdyminė depresija nėra tik emocinis sunkumas - ji glaudžiai susijusi su dideliais biologiniais, psichologiniais ir socialiniais pokyčiais, vykstančiais po gimdymo. Moterys patiria ne tik nuotaikos svyravimus ar energijos stoką, bet ir gilų kaltės jausmą (ypač jeigu gimdymas vyko ne taip, kaip planuota), neadekvatumo išgyvenimus, sunkumus prisirišant prie kūdikio ar net egzistencinius klausimus dėl savo vaidmens ir vertės. Tos moterys, kurios dar iki gimdymo abejojo dėl gyvenimo prasmės ar jautė stiprų jausmą, kad jų čia apskritai neturėtų būti, gali būti nusivylusios savimi ir net pykti ant savęs, kad į šį pasaulį kankintis atvedė dar vieną žmogų“, - teigia psichologė V.
Pasak konsultuojančios specialistės, svarbu atsižvelgti į tai, kad pogimdyminė depresija neretai išgyvenama su dideliu vidiniu gėdos jausmu. Kaip teigia V. Petrikienė, jei moteris neigia patirianti pogimdyminę depresiją ir/ar atsisako pagalbos, labai svarbus tampa artimųjų, ypač vaikelio tėčio, įsitraukimas, atjauta.
„Daugelis moterų susiduria su panašiomis problemomis, priskiriamais pogimdyminei depresijai, tačiau labai nedaugelis, kurios apie tai kalba garsiai. Gal gėda? Gal nedrąsu? O gal kai kurioms per daug skaudu.“
„Apie 80 proc. mamų susiduria su pogimdymine melancholija - liūdesio bangomis, sakė S. Valevičienė ir pridūrė, kad paprastai tokie jausmai neužtrunka. „Sunkiausia, kad tai pažeidžia moters santykį su vaiku. Kai moteriai pačiai blogai, jai sunku būti džiaugsmingame santykyje ir su vaiku. Tyrimai rodo, kad vaikai jaučia įtaką, kai jų mamos turi pogimdyminę depresiją“, - vardijo S.
„Taip pat yra tam tikri SOS požymiai, į kuriuos privaloma reaguoti iš karto: mintys apie savižudybę ar grėsmė sužaloti save ar kūdikį. Esant ūmiai būklei, psichozės simptomams, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, vykti tiesiai į ligoninę arba skambinti 112“, - pabrėžė N.
Rizikos faktoriai ir poteminės problemos
Tam tikros išgyventos situacijos ir patirtys padidina pogimdyminės depresijos riziką. V. Petrikienė įvardina susijusias potemes, tokias kaip perinatalinės netektys, priešlaikinis gimdymas ir jį lydinčios baimės, nerimas dėl vaiko ateities.
„Kai kurios situacijos yra pažįstamos kiekvienai mamai: pavyzdžiui, laiko sau stoka ir iššūkiai, kai mamos nesijaučia vertos rūpinimosi jomis, kai pačios nukelia save į „aštuonioliktą“ vietą ir tada pyksta ant artimųjų, kad jos yra paliktos su kūdikiais vienos. Kartais gali pasireikšti perfekcionizmo proveržiai, kai mamos mano, kad tik jos vienos gali tinkamai pasirūpinti kūdikiu, o tai veda į tarpasmeninius konfliktus, pervargimą, kartais net perdegimą motinystėje. Kai kurios mamos patiria itin stiprų, tiesiog gūžtis verčiantį nerimo jausmą, ypač jei su nerimu gyveno ir iki gimdymo“, - teigia V.
„Kai visuomenė ir aplinka nesureaguoja, didelė tikimybė, kad gali kažkas atsitikti, jei mama negaus pagalbos“, - pabrėžia specialistė.
Pagalbos galimybės ir praktiniai žingsniai
Pogimdyminės depresijos centre yra teikiamos psichologinės konsultacijos artimiesiems, kuriose suteikiama žinių, kaip tinkamai pagelbėti psichoemocinių sunkumų po gimdymo patiriančiai moteriai. Taip pat rekomenduojama atlikti savistabą naudojant Edinburgo pogimdyminės depresijos skalę. Skalės įverčių dydis galėtų moterį paskatinti kreiptis pagalbos.
„Džiaugiamės, kad vis daugiau vyrų registruojasi bent vienai konsultacijai, norėdami padėti pogimdyminę depresiją patiriančiai moteriai, ar ryžtasi ir visam konsultacijų ciklui, stiprindami savo emocinę būseną. Vyrai taip pat gali patirti pogimdyminės depresijos požymių ir jiems pagalba taip pat teikiama. Nors pogimdyminė depresija siejama su mamos patyrimu, pasaulinė statistika rodo, kad 4-10 proc. vyrų serga depresija po gimdymo, todėl juos skatinti atkreipti dėmesį ir į savo savijautą - būtina.“
„Paslaugų lankstumas, nes konsultacijos dažnai vyksta nestandartinėmis sąlygomis, atsižvelgiant į naują moterų gyvenimo ritmą bei kūdikių poreikius.“
Pogimdyminės depresijos centras (VŠĮ „Mediapressa) teikia specifišką konsultavimą, atsižvelgiant į motinystės laikotarpį, asmenines nėštumo, gimdymo, partnerystės, perinatologinių netekčių patirtis, ypatingus rizikos faktorius. Organizacija pagalbą teikti gali tik projektinių arba fizinių ir juridinių rėmėjų dėka, tad norintys palaikyti organizacijos misiją, padėti mamoms išgyvenančioms pogimdyminę depresiją, kviečiami prisidėti www.pdcentras.lt.
Praktiniai patarimai artimiesiems
- Atidus klausymas ir leidimas mamai kalbėtis apie savo jausmus, nepertraukiant ir nedalinant patarimų, gali būti pirmasis žingsnis į atsivėrimą ir pasitikėjimą bei jausmą, kad ji ne viena.
- Patarimų dažniausiai irgi nereikia. Todėl pakaktų pasiteirauti, kokios pagalbos moteris norėtų pati, ir ją pasiūlyti, o taip pat prisidėti prie buities darbų, vaiko ar vaikų priežiūros, maisto gaminimo ir pan.
- Artimieji turėtų būti budrūs ir stebėti kartu, būti žvilgsniu iš šalies. Besitęsianti nemiga arba padidėjęs mieguistumas, nuovargis, nuolatinis liūdesys arba nerimas, tuštumos jausmas, apatija ir sumažėjęs džiugesys, vengimas bendrauti, izoliacija nuo žmonių, sunkumai susikaupti, prižiūrėti kūdikį, energijos trūkumas, verksmingumas, apetito stoka rodo, kad moteriai reikalinga pagalba čia ir dabar.
Kalbėjimo ir bendruomenės jėga
„Jau trečius metus kalbėti apie savo emocines patirtis kviečiame mamas ir tėčius. Kalbėti yra drąsu, girdėti yra būtina. Ambasadoriai, besidalinantys savo patirtimi gauna tiek mokymus, tiek palaikymą ir palydėjimą bei galimybę jiems saugiu ir patogiu būdu pasidalyti savo emociniais sunkumais, tapus mamomis ir/ar tėčiais. Mūsų tikslas, įsitraukus į nacionalinę „Žvelk Giliau“ iniciatyvą, pakviesti tėvus, patyrusius arba patiriančius psichikos sveikatos sunkumų nėštumo metu ar po gimdymo (tai gali būti melancholija, nerimo sutrikimas, depresija, psichozė, potrauminis streso sutrikimas ir kitokie asmens patiriami sunkumai) ar susidūrusius su artimųjų ir šeimos narių psichikos sveikatos sunkumais, tapti psichikos sveikatos ambasadoriais savo bendruomenėse ir dalytis savo patirtimi šioje srityje“, - teigia N.
„Asmeninės istorijos prisideda prie pozityvaus visuomenės požiūrio į psichikos sveikatą, padeda išsilaisvinti iš stereotipų, susijusių su psichikos sveikata. Tai kartu praplečia visuomenės narių žinias, keičia nuostatas, susijusias su psichikos sveikata, skatina tolerantišką elgesį psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patiriančių asmenų ar jų artimųjų atžvilgiu. Tačiau svarbiausias tikslas - paskatinti žmones atpažinti ir suprasti savo ar kitų emocijas, jausmus, sunkumus, ir prireikus kreiptis pagalbos, mažinti stigmines nuostatas, kuriančias socialinę atskirtį tarp skirtingų visuomenės grupių.“
Motinystės džiaugsmai, citatos ir kasdienybė
Artėjant Motinos dienai dažniau nei įprastai susimąstome, ką mums duoda buvimas mama, kokius jausmus jaučiame savo mamoms. TAVO VAIKO feisbuko paskyroje paklausėme mūsų bičiulių, kas jiems yra motinystė ir kas yra būti mama. Sulaukėme daugybės atsakymų, atrinkome pačias geriausius citatas ir žodžius apie mamas.
- Būti mama - tai neapsakomas jausmas, tarsi iliuzija, o ypač tada, kai matai laimingas vaikų akis, kai jie ramūs ir laimingi sako MAMA.
- Būti mama - tai nesibaigiantys iššūkiai, kiekviena meilės pilna diena. Ir žinojimas, kad savo vaikui esi brangiausias ir reikalingiausias žmogus pasaulyje.
- Būti mama - tai pati didžiausia dovana moteriai, kokią davė Dievulis.
- Būti mama - tai nuolatinis nesibaigiantis judėjimas: naujos žinios, naujos pažintys, naujos emocijos, nauji rūpesčiai ir nebegalėjimas savęs įsivaizduoti be viso šito. Tai nepakartojama galimybė grįžti į vaikystę.
- Būti mama - tai besąlygiškai MYLĖTI ir būti MYLIMAI. Kai ašaros rieda iš laimės.
- Būti mama - tai būti visų profesijų specialiste. Turi viską žinoti ir išmanyti. Atlygis pats geriausias - mažųjų išdykėlių apsikabinimai, bučiniai ir prisiglaudimai.
- Būti mama - tai pamatyti tai, ko nematei, išgirsti tai, ko negirdėjai, padaryti tai, ko netikėjai galinti padaryti, suprasti tai, kas buvo nesuvokiama, džiaugtis tuo, kas nebuvo pažįstama, išmokti to, ko nei vienas universitetas nemoko.
- Motinystė - tai darbas 24/7, pats svarbiausias ir geriausias darbas pasaulyje. Tave nuolat supa šypsenos, juokas ir atradimai.
Knygos ir bendruomeniniai projektai kaip pagalbos šaltinis
Metų pradžioje pasirodžiusioje knygoje „Diagnozė - blogmamė“ vilnietė Giedrė Augustauskienė ir kaunietė Rūta Prialgauskienė dalijasi asmenine patirtimi nuo bandymų pastoti iki gimdymo, žindymo ir net primaitinimo. Jų patyrimus komentuoja profesionali gydytoja - ginekologė Gintarė Čipinienė.
GIEDRĖ: Gimiau ir užaugau suvalkijos miestelyje Vilkaviškyje, bet jau daugiau nei 10 metų gyvenu Vilniuje. Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas ir kalbos redaktorės kursus, o iki vaiko priežiūros atostogų dirbau valstybinėje įstaigoje. Visada mėgau rašyti eilėraščius, staipsnius tik retai atrasdavau tam laiko, o motinystė paskatino prie to sugrįžti.
RŪTA: Esu baigusi logistiką, bet iki motinystės atostogų nedirbau pagal specialybę. Taip pat esu baigusi vizažą, bet nesistengiu to paversti pagrindinio darbu, nes žinau, kad atsibos ir nebeteiks malonumo. Tikiuosi per ateinančius du metus sugalvoti, ką noriu veikti, nes liepą vėl išeinu motinystės atostogų.
„Pats „Blogmamės“ formatas išskirtinis tuo, kad kalbame eilėmis, nes kūryba išlaisvina. Kartais eiliuotai pasakyti lengviau, drąsiau. Be to, mūsų puslapis atviras visoms, mes viešiname ne tik savo rašliavas, bet beveik visų mamų, kuriuos mums parašo.“
Kaip greitoji pagalba ir kitos tarnybos susijusios su motinyste
Kiekvienas vairuotojas turi žinoti kaip elgtis ne tik prie vairo, bet ir nelaimės atveju. Bendrasis pagalbos centras informuoja, ką reikia žinoti ir kaip tinkamai pranešti apie pamatytą eismo įvykį, kad būtų ne tik suspėta laiku, tačiau ir tinkamai išnaudoti pagalbos tarnybų resursai, jeigu avarija ...
Kipras Rimavičius Paramedikė Liuba: yra daug dalykų, ko niekas nežino apie mūsų darbą. Kasdienė kova su laiku, pavojingos situacijos ir gyvybių gelbėjimas - toks yra Liubos Mockevičienės, Kauno rajono teritorinio skyriaus greitosios medicinos pagalbos tarnybos paramedikės gyvenimas. Kiekvienas iškvietimas gali virsti dramatiška istorija: nuo skubaus gaivinimo iki gimdymo greitosios pa...
Jau eina treti metai, kaip Greitosios medicinos pagalbos brigados, iki tol buvusios Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro sudėtyje, priklauso Kauno GMP. Pertvarka iš esmės kraštiečiams nieko lyg ir neturėjo pakeisti, mat greitosios į iškvietimus vyko kaip vykusios, atvyksta greitai, o naudų ...
Praktinė pagalba: ką daryti kritinėje situacijoje
„Kai kurios situacijos yra pažįstamos kiekvienai mamai: pavyzdžiui, laiko sau stoka ir iššūkiai, kai mamos nesijaučia vertos rūpinimosi jomis, kai pačios nukelia save į „aštuonioliktą“ vietą ir tada pyksta ant artimųjų, kad jos yra paliktos su kūdikiais vienos.“
„Taip pat yra tam tikri SOS požymiai, į kuriuos privaloma reaguoti iš karto: mintys apie savižudybę ar grėsmė sužaloti save ar kūdikį. Esant ūmiai būklei, psichozės simptomams, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, vykti tiesiai į ligoninę arba skambinti 112“, - pabrėžė N.
| Simptomai | Veiksmai |
|---|---|
| Nuolatinis liūdesys, apatija, energijos trūkumas | Pasisakyti artimiesiems, kreiptis į psichikos sveikatos specialistą |
| Mintys apie savižudybę ar žalingą elgesį | Skambinti 112 arba vykti į ligoninę |
| Problemos prisirišant prie kūdikio | Psichologinė pagalba, palaikymas iš šeimos |
„Paprasti dalykai <...> Bet kur juos galima palikti? Ką galiu daryti su vaiku? Palikti gyvybės langelyje metų laiko vaiko negalima. Įstaigos neprieinamos, tai kur tą vaiką padėti, kai man šakės?“ - sakė R.
„Taip pat yra tam tikri SOS požymiai, į kuriuos privaloma reaguoti iš karto: mintys apie savižudybę ar grėsmė sužaloti save ar kūdikį. Esant ūmiai būklei, psichozės simptomams, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, vykti tiesiai į ligoninę arba skambinti 112“, - pabrėžė N.
„Rūpintis savo emocine ir psichikos sveikata svarbu ir nėštumo metu, ir po gimdymo. Todėl numatykite artimųjų, į kuriuos galite kreiptis, sąrašą, aptarkite su jais, kad jaustumėtės saugi ir tikra. Emociniai iššūkiai ir psichikos sunkumai motinystėje aplanko daugelį. Bendraudami su kitomis motinomis, galite pasidalyti savo patirtimi ir išgirsti, kad kitos motinos taip pat susiduria su panašiomis problemomis. Tai gali padėti patirti bendrystės jausmą, palengvinti įsitikinimų naštą, kad esate viena iš nedaugelio, kuriai tai nutinka“, - komentavo N.