Resocializacija yra kompleksinis socialinio mokymosi procesas, kurio metu siekiama skatinti pozityvų teisės pažeidėjų elgesį ir motyvuoti juos savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais. Tai - esminis aspektas siekiant ne tik asmeninio nuteistojo pokyčio, bet ir visuomenės saugumo bei nusikaltimų prevencijos. Lietuvoje ši tema itin aktuali, o jos svarba nuolat pripažįstama strateginiuose dokumentuose, kuriuose nurodoma, kad vienintelis bausmių vykdymo tikslas yra nuteistųjų resocializacija.
Resocializacijos įgyvendinimas kalėjimuose susiduria su reikšmingais iššūkiais, kuriuos lemia demotyvuojanti bei desocializuojanti kalėjimo aplinka ir bausmės kultūra. Tyrimai parodė, kad resocializacija, deklaruojama kaip prioritetas, praktikoje dažnai tampa antraeiliu tikslu įkalinimo įstaigose, kur trūksta tiek žmogiškųjų, tiek finansinių išteklių siekiant ją efektyviai vykdyti.
Resocializacijos sąvoka ir jos vertinimo kaita
Resocializacija yra neatsiejama visą gyvenimą trunkančio socializacijos proceso dalis. Ji neužtikrinama prievarta ar be nuteistojo motyvacijos - tai privalo būti savanoriškas ir motyvuotas dalyvavimas. Dažnai viešajame diskurse resocializacija painiojama su reabilitacija ar socialine integracija. Tačiau reabilitacija daugiausia orientuota į fizinę ir psichinę sveikatą bei priklausomybių gydymą, o socialinė integracija - į sėkmingą naujo gyvenimo bendruomenėje palaikymą ir nusikaltimų prevenciją.
XX amžiaus raida iliustruoja skirtingą požiūrį į resocializaciją: nuo pozityvistinės paradigmos, kuri laikė resocializaciją veiksminga, per aštuntojo dešimtmečio „nothing works“ doktriną, iki XXI a. - kai klausimai, kokie metodai veikia ir kokiomis sąlygomis, vėl tampa aktualūs.
Pozityvistinės ir kritinės kriminologijos požiūriai į resocializaciją
Pozityvistinė kriminologija laikosi nuostatos, kad nusikaltimas yra tam tikra visuomenės patologija, kurią galima gydyti bausmės ir resocializacijos priemonėmis. Šios paradigmos atstovai mano, kad resocializacija yra tinkamas įkalinimo tikslas, o jos procesas gali būti sėkmingas, jei kalėjimai bus reformuoti ir išspręstos resocializacijos kliūtys, tokios kaip nepalankus socialinis kalėjimo klimatas.
Taip pat skaitykite: Priklausomybių gydymas ir resocializacija Lietuvoje
Socialinis kalėjimo klimatas yra svarbus veiksnys resocializacijos potencialui, jį lemia nuteistųjų saugumo jausmas, darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai ir suvokimas apie sąlygas pokyčiams. Pozityvus klimatas skatina nuteistųjų motyvaciją įsitraukti į resocializacijos programas.
Resocializacijos sėkmei taip pat ypatingai svarbios darbuotojų kompetencijos ir jų požiūris į nuteistuosius, nes būtent darbuotojų bendravimas įtakoja nuteistųjų požiūrį į resocializaciją ir jų įsitraukimą į procesą.
Kritinė kriminologija į resocializaciją žvelgia kaip į prieštaringą ir dažnai nepavykusią koncepciją. Kalėjimai yra suvokiami kaip desocializuojančios, skausmą keliančios institucijos, kurių tikslas - bausti ir izoliuoti, o ne gydyti ar resocializuoti. Kritiniai tyrėjai, tokie kaip N. Christie ir G. Sykes, pabrėžia, kad kalėjimo kultūra ir joje vyraujantis skausmas bei praradimai (laisvė, autonomija, saugumas) kuria aplinką, kuri trukdo teigiamam asmens pokyčiui.
B. Crewe pažymi psichologinius įkalinimo skausmus, kurie dažnai yra mažiau matomi, bet lygiai grioviamo efekto. Jis taip pat kalba apie paradojalų nuteistųjų vaidmenį - tikimąsi, kad jie patys imsis atsakomybės, tačiau kartu yra laikomi mažaveiksniais priežiūros objektais.
Resocializacijos etapai ir įgyvendinimo konkretybės Lietuvoje
Resocializacija yra procesas, kurį būtina planuoti ir vykdyti skirtinguose etapuose: ne tik kalėjime, bet ir visuomenės institucijose, kurios orientuojasi į pagalbą be represijų. Lietuvos politikos dokumentai numato resocializacijos proceso valdymo sistemos kūrimą, siekiant padidinti šio proceso efektyvumą ir kontrolę.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Tačiau praktikoje resocializacija dažnai sprendžiama antraip, nes kalėjimuose vyrauja bausmės ir izoliacijos kultūra, o socialinė pagalba nuteistiesiems ir paslaugų kokybė smarkiai ribota. Visuomenėje ir politikos lygmenyje išlieka atotrūkis tarp siekių ir realių galimybių įgyvendinti resocializaciją.
Alternatyvios socialinės įtraukties ir resocializacijos priemonės
- Individualizuotos socialinio darbo ir psichologinio konsultavimo programos - padeda spręsti asmeninius nuteistųjų sunkumus ir stiprina motyvaciją teigiamam elgesiui.
- Užimtumo ir profesinio mokymo iniciatyvos - stiprina nuteistųjų socialinius įgūdžius ir mažina recidyvumo riziką, padeda pasiruošti darbui po bausmės atlikimo.
- Gydymo programos priklausomybių atžvilgiu - įtraukiamos kaip būtina resocializacijos dalis, siekiant pagerinti fizinę ir psichinę sveikatą.
- Socialinės pagalbos ir reintegracijos modeliai po paleidimo - apimantys socialinę, profesinę ir psichologinę paramą integracijai į darbo rinką ir bendruomenę.
- Savanoriškos pagalbos ir partnerystės iniciatyvos - skatina bendruomenės įsitraukimą ir padeda mažinti socialinę atskirtį.
Lietuvoje įgyvendinami projektai ir mokymo programos
Lietuvoje vykdomi projektai, skirti stiprinti socialinę įtrauktį ir resocializaciją, apima ne tik bausmių vykdymo sistemos reformą, bet ir įvairias mokymo programas suaugusiesiems, skaitmeninių įgūdžių kėlimą, socialinio darbo mokymus bei savanoriškos pagalbos plėtrą.
Praktiniai projektai, tokie kaip „Nauja kryptis - integracijos vadovas socialinės rizikos grupėms“ ir maltiečių inicijuotas „Savanorių pasaulis“, atlieka itin svarbų vaidmenį mažinant socialinę atskirtį ir padedant žmonėms, išėjus iš laisvės atėmimo įstaigų, integruotis į visuomenę.
Be to, vykdomos iniciatyvos integruoti nuteistuosius į darbo rinką, kuriant individualiai parinktus įdarbinimo modelius, padedančius įgyti reikalingų profesinių ir socialinių įgūdžių bei užtikrinančius kompleksinę pagalbą įsidarbinimo procese.
Socialinė įtrauktis kaip resocializacijos dalis
Socialinė įtrauktis yra neišskiriama resocializacijos dalis, skirta užtikrinti, kad asmenys, patyrę įkalinimą, sėkmingai reintegruotųsi į bendruomenę, darbo rinką ir kitus visuomeninius procesus. Tai įtraukia ne tik pagalbos teikimą, bet ir visuomenės informavimą bei sąmoningumo didinimą apie socialinę atskirtį, stigmatizaciją ir recidyvumo prevenciją.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Siekiant šių tikslų, svarbu toliau vystyti ir plėtoti atât pat resocializacijos alternatyvas bei metodus, kurie būtų prieinami ne tik įkalinimo įstaigose, bet ir bendruomenėje, įtraukiant įvairias suinteresuotas šalis - nevyriausybines organizacijas, socialinės apsaugos institucijas ir darbdavius.
Įsisąmoninimu grįstos kognityvinės ir elgesio terapijos pagrindai | Priėmimas iki 2026 10 01 d.
| Resocializacijos aspektas | Problemos | Alternatyvos ir sprendimai |
|---|---|---|
| Kalėjimo socialinis klimatas | Desocializuojantis, bausmės kultūra, žemas saugumo jausmas | Palankaus socialinio klimato kūrimas, humaniški darbuotojų ir nuteistųjų santykiai |
| Darbuotojų pasirengimas | Neigiama darbuotojų nuostata, motyvacijos trūkumas | Mokymai, motyvacinės programos, darbuotojų palaikymas |
| Finansavimas ir ištekliai | Ribotas finansavimas, nepakankamos priemonės | Strateginis programų finansavimas, efektyvus išteklių panaudojimas |
| Resocializacijos tęstinumas | Įgyvendinimo trūkumas po paleidimo | Integracijos modeliai, kompleksinė pagalba darbo rinkoje ir bendruomenėje |
Resocializacijos demokratizavimas ir bendruomenės vaidmuo
Efektyvi resocializacija būtina remti ne tik institucijų viduje, bet ir bendruomenėje, kuri turėtų būti aktyviai įtraukta į socialinės pagalbos bei integracijos procesus. Tokiu būdu galima mažinti stigmatizaciją, didinti visuomenės socialinį solidarumą ir sumažinti recidyvumo bei socialinės atskirties riziką.
Ypatingą dėmesį reiktų skirti švietimui, pilietiškumo ugdymui ir savanoriškos pagalbos plėtrai, kurios ne tik suteikia reikalingą paramą, bet ir prisideda prie teigiamo visuomenės požiūrio formavimo į grįžtančius į bendruomenę asmenis.
tags: #resocializacijos #socialines #itraukties #alternatyvos