Socialinė padėtis - tai vieta, kurią asmuo užima visuomenėje. Tai statinis fiksavimas, kuris gali būti įgytas arba įgimtas. Įgytos padėtys reikalauja daug pastangų ir netgi konflikto su visuomenės nuomone.
Socialinis mobilumas
Socialinis mobilumas - galimybės pakeisti socialinę poziciją - 1970-1984 m. Lietuvoje gimusių asmenų kartoje išaugo, palyginti su jų tėvais. Tačiau galimybių pasiskirstymas visuomenėje nėra tolygus, todėl žemo socioekonominio statuso asmenims ir jų vaikams itin sudėtinga pagerinti savo padėtį.
Pasak T. Venciaus, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje socialinis mobilumas suprantamas kaip judėjimas tarp socialinių pozicijų daugiamatėje socialinėje erdvėje. „Intergeneracinis mobilumas yra skirtumas tarp kartų - tėvų ir suaugusių vaikų - socialinės ir ekonominės padėties: kai lyginamos asmens dabartinės aplinkybės su tomis, iš kurių jis yra kilęs. Intrageneracinis mobilumas - kai žvelgiama į vieno asmens gyvenimo pasikeitimus nuo pat vaikystės: kokį išsilavinimą jis įgyja, kaip pereina į darbo rinką“, - teigia T.
Pasak Vilniaus universiteto lektoriaus, asmens socialinio mobilumo galimybėms didelį poveikį daro jo socialinė aplinka, įskaitant šeimą ir kaimynystę. „Jei mažoje regiono mokykloje mokosi panašaus socioekonominio statuso vaikai, o jų tėvai susiduria su įvairiu nepritekliumi, sudėtinga kalbėti apie kitokią aplinką. Vaikai, kurie mokėsi mokyklose, kur teikiamas šiek tiek prastesnis išsilavinimas, mažiau neformalaus ugdymosi galimybių, galiausiai patiria dvigubą skriaudą: jie negalėjo gauti kokybiškų paslaugų, tėvai jiems negalėjo padėti. Jei tėvai negali padėti, tikėtina, kad asmuo rinksis jam labiau prieinamą mokyklą - profesinę ar kolegiją. Neatmestina ir tikimybė, kad toks asmuo visai netęs mokslo“, - sako T.
Prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu kaip socialinio mobilumo veiksnį išskyrė kultūrinį ir socialinį kapitalą. „Įtakos turi net tai, kiek laiko tėvai praleidžia su savo vaikais, kaip bendrauja, ar per pokalbius, neformalią šeimos aplinką yra perduodamos žinios, ar šeimoje turima daug knygų, ar aplinkoje mėgstama skaityti. Sveikata taip pat priskiriama prie socialinio mobilumo veiksnių, nes ją lemia kiti socialiniai veiksniai, įpročiai, gyvenimo būdas, todėl daugeliu atvejų ji negali būti laikoma vien tik fiziologiniu parametru.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
T. Vencius sako, kad tokie pokyčiai siejami su elementariųjų profesijų atstovų skaičiaus sumažėjimu vaikų kartoje. „Lietuva, kaip ir kitos Vakarų visuomenės, išgyveno modernizacijos procesus, lėmusius pasikeitusį darbo rinkos modelį.
Vis dėlto T. Venciaus teigimu, „Įvyko išsilavinimo, arba aukštojo mokslo, infliacija. Lietuva pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių rodiklį pirmauja ES, tačiau vertindami tai, ką žmonės vėliau dirba, matome, kad jie nebūtinai išnaudoja išsilavinimo potencialą.
Anot T. Venciaus, „Ekonominė situacija Lietuvoje gerėja: auga atlyginimai, daugėja galimybių, bet jų pasiskirstymas yra labai netolygus. Patiriantiems socioekonominius nepriteklius labai sunku iš tos aplinkos išeiti ir pasiekti aukštesnį statusą išsilavinimo ir profesiniu požiūriu. Tai yra didžiausia socialinės politikos problema: galimybių tiems, kurie sunkiai verčiasi ir gyvena, iš tiesų nelabai padaugėjo“, - sako T.
Pasak mokslininko, dideliu iššūkiu tokiems asmenims tampa ne tik kai kurių reikalingų paslaugų, pavyzdžiui, psichologų, teisininkų konsultacijų dėl įsiskolinimų, trūkumas, bet ir informacijos apie galimybę tas paslaugas gauti stoka.
Pasak T. Venciaus, „Yra daug gabių ir talentingų žmonių, kurie galbūt neturėjo galimybės mokytis, galinčių pakeisti statusą. Vadinasi, neišnaudojamas žmogiškųjų išteklių kapitalas. Valstybės ekonomikai labai žalinga, kai ne visi joje dalyvauja tiek, kiek leistų jų pajėgumai. Be to, kartų mobilumas gali padidinti socialinį teisingumą - sumažinti ekonominę nelygybę, padėti socialiai teisingiau paskirstyti išteklius. Tačiau šis tikslas lengviau įgyvendinamas visuomenėse, tikinčiose, kad judėjimas ,,socialinėmis kopėčiomis“ įmanomas dėl gebėjimų, talento ir pastangų, o ne dėl socialinių ir ekonominių aplinkybių. Būtent todėl yra šalių, kurios turi parengusios net atskiras socialinio mobilumo didinimo strategijas“, - pasakoja T.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Pasak jo, ypač svarbu, kad švietimo paslaugos visiems vaikams būtų vienodai prieinamos ir kokybiškos - pradedant ikimokykliniu ugdymu ir baigiant aukštuoju mokslu. „Jei profesinis išsilavinimas būtų kokybiškas, stiprių įgūdžių galėtų gauti ir žemesnio profesinio statuso žmonės.
T. Vencius atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nemažai studentų priversti derinti mokslus ir darbą. „Paramos iš šalies gauti nelengva, o derinant mokslus ir darbą susidaro labai didelis krūvis.
Štai nusipirkote labai brangų telefoną, kurio kaina po pusmečio bus perpus mažesnė, tačiau esate madingas ir galite pasipuikuoti prieš savo draugus. Kyla klausimas, dėl ko tai darote? Galima rasti tam tikrą ryšį ir su vertybėmis. Kiekvienas žmogus renkasi, ką jis nori parodyti, ar jam svarbiau būti pavyzdžiu kitiems, nes turi darnią šeimą, ar tai, kokią prabangos prekę įsigijo.
Nuo kokio amžiaus galima pastebėti, kad vaikams jų padėtis svarbi, ir kuo tai pasireiškia? Dar būdamas darželyje vaikas, nors ir ne visai suprasdamas, gali pradėti didžiuotis tuo, kokius žaislus turi, kokį ar kokius automobilius vairuoja jo tėvai, kokias pareigas jie užima. Tačiau ryškiausias sąmoningas savo socialinės padėties demonstravimas greičiausiai prasideda kartu su paauglyste.
Paauglystė yra itin jautrus amžius, kai pradedamos savo tapatumo paieškos, atsiskiriama nuo namų „sienų“. Paaugliai neretai nori pasirodyti, kad pritaptų prie bendraamžių ir, kas svarbiausia, nori būti mylimi, nes šiame amžiaus tarpsnyje draugystė yra kone gyvybiškai svarbi. Ne veltui sakoma, kad pasitinka pagal išvaizdą, išlydi pagal protą, jei parodysi gražų, fasadą kur kas lengviau įsiliesi į bendraamžių tarpą. Tai tarsi pranašumas, kurį nešiesi kartu su savimi. Išsiskirti iš kitų, pavyzdžiui, nesirengti tuo metu madingais drabužiais, neturėti išmaniojo telefono, tampa itin „pavojinga“, nes galima susidurti su šiuo metu itin aktualia problema - patyčiomis.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Be abejonės, labai svarbus vaidmuo atitenka tėvams. Šeima yra pati pirmoji terpė, į kurią patenka vaikas ir kurios elgesio modelį pradeda stebėti. Pagalvokite: kol vaikas eina į darželį, nuo jo nelabai priklauso, kaip aprengtą jį atves, tačiau mokykla jau yra visai kas kita, čia vyrauja savos mados, kurioms norom nenorom vaikas yra linkęs paklusti. Vis dėlto mokyklinio amžiaus vaikas jau pradeda ieškoti savo tapatumo, ir tėvų nuomonė patenka į antrą planą.
Kaip jau minėjau, tėvai yra tie asmenys, nuo kurių prasideda vaiko vertybių formavimasis. Paprastai žmogus yra linkęs kreipti dėmesį į tai, kokie lūkesčiai yra keliami visuomenėje, todėl siekia bent dalinai juos atitikti.
Padėtis visuomenėje gali būti vienodai svarbi tiek vyrui, tiek moteriai, tik dažniausiai skiriasi jos demonstravimas. Vyras ją demonstruoja tokiomis prabangos prekėmis, kaip prabangūs laikrodžiai ar automobiliai. Be to, jis nepraleidžia progos parodyti savo išmanumo, intelekto, dažnai labai vertina išsilavinimą. Moterys savo socialinę padėti dažniau atskleidžia per išvaizdą. Jos renkasi prabangesnius, žinomų prekinių ženklų drabužius, nešioja brangius aksesuarus, daug dėmesio skiria savo išvaizdai.
Net jei esi gimęs žemesnės socialinės ekonominės padėties šeimoje, turi puikias galimybes susikurti tokią padėti, kokios pats nori, viskas priklauso tik nuo asmeninių pastangų. Tai labiau priklauso nuo asmeninės motyvacijos, tikslų ir siekių gyvenime. Gali tapti kuo nori - tiek aukštas pareigas užimančiu asmeniu, tiek nusikaltėliu. Sociologai vartoja tokį terminą, kaip „vertikalusis mobilumas“, kai „keliaujama“ per socialinius sluoksnius.
Vienareikšmiškai negalima pasakyti, kad aukštesnės socialinės padėties tėvų vaikai patys suaugę lieka tame pačiame socialiniame sluoksnyje, nors dažnai aukštesni lūkesčiai keliami ir tėvų. Vaikas dažnai ne tik perima tam tikrus elgesio modelius iš tėvų, bet ir yra linkęs daliai jų priešintis.
Patogiai gyventi visada yra patraukliau negu verstis vos suduriant galą su galu, tačiau žmogaus vidinė harmonija nesiremia vien socialinės padėties pagrindu.
Tarnybos teisininkai pastebi tendenciją, kad žmonės socialinę padėtį suprantą plačiau nei ją apibūdina įstatymas. Į šią sąvoką jie įtraukia ir gyvenamąją vietą, ir profesiją ir kitus požymius. Vienas svarbiausių tyrimų dėl diskriminacijos socialinės padėties atžvilgiu 2018 metais buvo atvejis, kuomet Kauno rajono savivaldybė statutiniams valstybės pareigūnams teikė pirmumo teisę leisti vaikus į darželius (statutinis pareigūnas privalo būti baigęs vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, taigi, turėti atitinkamą kvalifikaciją). Tokia tvarka buvo pažeistas Lygių galimybių įstatymas.
Tyrimai dėl galimos diskriminacijos darbo santykių srityje dažniausiai pradėti dėl darbo skelbimų, kuriuose pateikti nepagrįsti reikalavimai.
Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė įspėjo VšĮ „Investuok Lietuvoje“ dėl diskriminacijos socialinės padėties pagrindu vykdant darbuotojų atranką. Skundą kontrolierei pateikęs asmuo teigė, kad darbuotojų atrankos metu buvo iškeltas privalomas reikalavimas dėl užsienyje įgytų išsilavinimo ir (ar) darbo patirties, nors viešai skelbtame darbo skelbime tokio reikalavimo nurodyta nebuvo. Atliekant tyrimą buvo analizuojami susirašinėjimo su įstaigos personalo vadybininke laiškai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad susirašinėjimo laiškuose išsilavinimas ir (ar) patirtis užsienyje buvo siejama ne su anglų kalbos žiniomis, tačiau su darbo užmokesčiu. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ atstovas aiškino, kad jokiai įstaigos siūlomai darbo pozicijai nėra ir nebuvo teikiamas prioritetas užsienyje įgytam išsilavinimui.
Renata Vanagelienė | M. „Atkreiptinas dėmesys, kad Lygių galimybių įstatymas draudžia suteikti pirmenybę socialinės padėties pagrindu. Pagal Lygių galimybių įstatymą, darbdavys, priimdamas į darbą, privalo taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas, neatsižvelgdamas į asmens socialinę padėtį, lytį, tautybę ir kitus įstatyme numatytus asmens tapatybės bruožus.
klãsė (lot. clasis - grupė, skyrius), visuomenės socialinės stratifikacijos sistemos dalis, kuriai priklauso individai, turintys tam tikrų bendrų požymių. Didžiosios Britanijos sociologas A. Giddensas išskiria 4 požymių grupes, nurodančias, kuo klasė skiriasi nuo kitų socialinės stratifikacijos sistemų: priskyrimas kuriai nors klasei nesiremia teisiniais ar religiniais požymiais, narystė nėra paremta paveldėjimu, apibrėžta teisiškai ar papročiais, klasė yra nepastovesnė už kitas socialinės stratifikacijos sistemas, tarp klasių nėra aiškių ribų; individuali klasinė padėtis gali būti įgyta, ne tik gauta gimus, kaip kitose socialinės stratifikacijos sistemose, klasinėje sistemoje daug paprastesnis socialinis mobilumas (pvz., kastų sistemoje jis yra neįmanomas); klasė priklauso nuo grupių ekonominių skirtumų - nuo nelygybės valdant ir kontroliuojant materialinius išteklius, o ne nuo nematerialių veiksnių (pvz., kastų sistemoje - nuo religijos), svarbių kitoms socialinės stratifikacijos sistemoms; nelygybė kitose socialinės stratifikacijos sistemose pirmiausia pasireiškia asmeninių santykių lygiu (vergas-šeimininkas, baudžiauninkas-feodalas, žemesnės ir aukštesnės kastų nariai), klasės sistemoje susiklosto plati beasmenių ryšių skalė, skirtumai klasinėje sistemoje atsiranda dėl užmokesčio ir darbo sąlygų nelygybės.
Šiuolaikinėse Vakarų valstybių visuomenėse išskiriamos 4 pagrindinės klasės: aukštuomenė, vidurinė (baltosios apykaklės), darbininkai (mėlynosios apykaklės), valstietija. Smulkesnė tipologija: kilmingi turtuoliai, žemos kilmės turtuoliai, aukštesnysis vidurinės klasės sluoksnis (gydytojai, teisininkai, vadybininkai), žemesnysis vidurinės klasės sluoksnis (kontorų personalas, mokytojai, medicinos seserys), aukštesnysis darbininkų klasės sluoksnis (aukštos kvalifikacijos darbininkai), žemesnysis darbininkų sluoksnis (pusiau kvalifikuoti arba nekvalifikuoti darbininkai).
Klasės terminas buvo vartojamas jau senovės Graikijoje (Platonas žmones skirstė į turtuolius ir vargšus). Vėliau visuomenės suskirstymo į klases idėja buvo plėtojama Anglijoje, Prancūzijoje. 18-19 a. buvo analizuojamos tokios antagonistinės grupės: savininkai-ne savininkai, darbininkai-kapitalistai, turtuoliai-vargšai ir kita.
Labiausiai klasės sąvoka buvo paplitusi tarp marksizmo šalininkų. Vokiečių sociologas K. Marxas svarbiausiu klasės požymiu laikė jos vietą visuomenės santykių sistemoje, visuomenės gamyboje, o klasinių santykių esmine išraiška - kai viena klasė išnaudoja kitą. Būtinu klasės susiformavimo požymiu jie nurodė klasinės sąmonės buvimą.
K. Marxas išskyrė 2 klases: savininkus (kapitalo, gamybos priemonių) ir gamintojus (darbininkus, vasalus, valstiečius). K. Marxas teigė, kad esant bet kokio tipo ekonominei organizacijai yra viešpataujanti klasė, kuri valdo ir kontroliuoja gamybos priemones (fabrikus, materialinius išteklius ir kita) ir jas kontroliuoja. Dėl ekonominės valdžios viešpataujanti klasė sprendžia likimą tų, kurie jai dirba. Savininkai išnaudoja gamintojus, tarp šių klasių vyksta nuolatinė kova (klasių kova), o jų viduje - nuolatinis konfliktas. Pasak K. Marxo, individai klasę sudaro tik tam, kad galėtų kartu kovoti prieš kitą klasę. Visais kitais atžvilgiais jie yra priešiškai nusiteikę vienas prieš kitą kaip konkurentai. K. Marxas teigė, kad klasės gali išnykti panaikinus privačią nuosavybę.
Vokiečių sociologas M. Weberis pritarė K. Marxo teiginiui, kad klasės pagrindas - objektyvios ekonominės sąlygos, bet manė, kad klasių skirtumai atsiranda ne tik dėl gamybos priemonių turėjimo ar neturėjimo, bet ir dėl kitų ekonominių skirtumų: kvalifikacijos, gabumų, pareigų. Kitaip nei K. Marxas, M. Weberis atsisakė filosofinio klasių interpretavimo aiškindamas šią sąvoką tik ekonominiu požiūriu. Jo teigimu, esminis klasinių santykių reguliuotojas yra nuosavybė - jos turėjimas arba neturėjimas - ir iš jos gaunamas pelnas, bet ir savininkai bei neturintieji nuosavybės yra nevienodi. Kai kurie savininkai gauna pelno iš savo turto, kiti turi gamybos priemones ir patys dalyvauja darbo procese. Neturintieji nuosavybės skiriasi kvalifikacija ir gabumais (skiriasi jų žmogiškasis kapitalas), skirtingi ir jų atlyginimai.
M. Weberis klasių teorijoje vartojo terminą gyvenimo sėkmė (sveikata, gyvenimo trukmė, verslo sėkmė, galimybė leisti vaikus mokytis). M. Weberio manymu, yra ne dvi klasės, kaip teigė K. Marxas, bet kur kas daugiau. Nagrinėdamas kapitalistinės visuomenės struktūrą M. Weberis išskyrė 4 klases: nuosavybės turintys turtingieji, nuosavybės neturinčios baltosios apykaklės (technologai, intelektualai, administratoriai), smulkioji buržuazija (smulkūs verslininkai, prekybininkai) ir darbininkai.
Šiuolaikinių sociologų darbuose dažnas teiginys apie socialinių klasių mirtį.
Pagrindinės klasės šiuolaikinėse Vakarų valstybėse:
| Klasė | Apibūdinimas |
|---|---|
| Aukštuomenė | Turtingiausi visuomenės nariai, dažnai paveldėję turtą. |
| Vidurinė klasė (baltosios apykaklės) | Samdomi darbuotojai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir užimantys vadovaujančias pareigas. |
| Darbininkai (mėlynosios apykaklės) | Samdomi darbuotojai, dirbantys fizinį darbą. |
| Valstietija | Žemės ūkio darbuotojai. |
