Socialinė padėtis yra viena iš pagrindinių sociologinių kategorijų, padedančių suprasti, kaip asmenys ir šeimos įtakojami socialinių, ekonominių, kultūrinių veiksnių. Svarbu atskirti dvi socialinės padėties formas: priskirtą (asmuo gauna pagal gimimą, kilmę) ir įgytą (susiformuoja per visą gyvenimą veiklos, išsilavinimo, pajamų bei elgsenos dėka). Šios sąvokos padeda analizuoti, kaip susiformuoja socialinės rizikos šeimos, skurdo ir atskirties mechanizmai bei kokių intervencijų reikia jas mažinti.
Priskirta socialinė padėtis
Priskirta socialinė padėtis - tai statusas, kurį individas gauna gimdamas: šeimos kilmė, etninė priklausomybė, kartais lytis ar gimimo vieta. Visuomenėje suformuotos ir nusistovėjusios tvarkos pasikeitimai, vertybiniai pokyčiai lėmė vieną iš reikšmingiausių šiuolaikinės visuomenės problemų - socialinės rizikos šeimų atsiradimą. Šeimos statusas gali sukelti bendraamžių, kaimynų ir mokytojų neigiamą požiūrį, ir tai dar labiau didina atskirtį.
Įgyta socialinė padėtis
Įgyta socialinė padėtis formuojasi per asmens veiklą, išsilavinimą, darbinę patirtį, elgesį bei socialinius ryšius. Skurdas priklauso nuo išsilavinimo, tačiau apie 10 proc. skurdo rizikoje gyvenančių vaikų tėvai yra su aukštuoju išsilavinimu. Taigi, jis gali paliesti labai įvairias šeimas. Socialinio darbuotojo pareiga - ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.
Skurdo ir socialinės atskirties daugialypis pobūdis
Skurdo problema yra sudėtinga ir daugialypė, apimanti tiek ekonominius, socialinius, emocinius ir psichologinius aspektus. Skurdas lemia ekonominę nelygybę, kuri tiesiogiai veikia vaikų galimybes. Skurdas ir socialinė atskirtis - aktualios temos visais laikais, tačiau dėl pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje vykstančių procesų, susijusių su politiniais, socialiniais, ekonominiais, kultūriniais pokyčiais, ne tik atskiri asmenys, bet ir jų šeimos tapo skurdo ir socialinės atskirties objektu.
Skurdas įstumia vaikus į situaciją, iš kurios pasitraukti reikia didžiulių pastangų. Vaikai iš skurdžių šeimų dažnai patiria socialinę stigmatizaciją - jiems primetamos išankstinės nuostatos. Tai ne tik sukelia fizinį ir emocinį pavojų, bet ir gali sukelti ilgalaikes psichologines traumas.
Taip pat skaitykite: Sužinokite daugiau apie įgytą socialinę padėtį
Skurdo poveikis šeimai ir vaikams - praktiniai pavyzdžiai
Vaikai iš skurdžių šeimų dažnai nešiojasi su savimi nesupratimo, atstūmimo ar tiesiog pasaulio abejingumo naštą, - teigia socialinis darbuotojas E. Gurskas. Socialinėje rizikoje esantys tėvai, patirdami stresą dėl finansinių sunkumų ar asmeninių problemų, gali nesąmoningai perduoti savo emocinį skausmą vaikams. Tai gali pasireikšti per kritiką, ignoravimą ar net grasinimus. Tėvai, susiduriantys su finansiniais sunkumais, gali būti labiau linkę į stresą, nerimą, depresiją, priklausomybes.
Šiuos aspektus iliustruoja realios moterų, auginančių mažylius, patirtys: skurde ir atskirtyje esančios mamos, jei tik turėjo reikiamus dokumentus, papildomai gavo maisto paramą iš nevyriausybinių organizacijų. Motinoms ir vaikams, kuriuos apleido vaikų tėvai, vaikui gimus gali tekti nustatyti tėvystę, vaiko išlaikymo išlaidas ir pan. Vienos moters istorija parodo, kad motina su vaiku turėjo išgyventi iš visiems vaikams mokamų vaiko išmokų, o prasimaitinti padėjo tik Maisto bankas.
Šia patirtimi pasidalinusi motina su 2 vaikais gyveno krizių centre, neturėjo privalomojo 12 mėnesių darbo stažo, patyrė vaikų tėvo smurtą. Vaikutis, kuriam po kelių mėnesių turi sukakti 2 metai, didžiąją savo gyvenimo dalį keliavo su mama nuo būsto prie būsto, nes motina neišgalėjo mokėti nuomos. Jai buvo iššūkis nupirkti mišinukų vaikui, o jos vaikas patyrė maisto nepriteklių ir žalingą aplinką, kurioje buvo smurto tarp suaugusiųjų.
Jaunos moters, išsilavinusios ir dirbusios, istorija
Jauna moteris, tik gavusi aukštojo mokslo diplomą, pasijuto nėščia. Ji turėjo privalomąjį 12 mėnesių darbo stažą, nes studijavo ir dirbo. Dabar ji augina dukrelę ir tęsia magistrantūros studijas. Jaunos moters finansinė realybė: „Aš per mėnesį gaunu vaiko priežiūros atostogų pinigus - 302 eurus pirmus metus. Plius vaiko pinigai - 80 eurų, išeina 382 eurai. Jeigu moteris nedirba, gyvena viena, nėra kam padėti... Su tokiais pinigais mūsų gyvenime yra labai sunku, nes reikia nuomotis butą - kažkur reikia gyventi.“
Parama nėščiosioms ir vaikams iki 2 metų amžiaus
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atliktas tyrimas rodo, kad pirmasis tūkstantis vaiko gyvenimo dienų yra ypač svarbus ir šiuo metu daugeliui pažeidžiamų šeimų stokoja pagalbos. Per šį laikotarpį vaiko kūnas ir smegenys yra ypač jautrūs, labai dideliu greičiu vyksta daug svarbių vystymosi procesų. Jei valstybė nesirūpina vaiko gyvenimo pirmųjų 1000 dienų politika, tai rodo, kad ji nesirūpina vaikyste ir motinyste ar tėvyste, kaip yra įsipareigojusi pagal Konstituciją, ir nesuteikia vaiko garantijų, neužtikrina jo teisų praktinio įgyvendinimo.
Taip pat skaitykite: Pensijų kaupimo galimybės
Prof. Ilona Tamulienė pateikia skaičius apie skirtas vienkartines išmokas nėščiosioms, kurioms nepriklauso motinystės išmoka, tačiau pabrėžia, kad 2022 m. nėščioji išgyventi 70 dienų iki gimdymo turėjo už 270,06 eurų. Skurde ir atskirtyje esančios mamos papildomai gavo mažus priedus, bet tai dažnai nė iš tolo neužtikrina sąlygų pilnaverčiai pasirūpinti savimi ir vaikais.
Tyrimas „Kokia parama ir paslaugos yra prieinamos nėščiosioms ir vaikams iki 2 metų amžiaus?“ atskleidė, kad fizinės sveikatos priežiūra yra vertinama palankiai. Tačiau trūksta nėščiųjų, pagimdžiusių ir vaikų emocinės priežiūros valstybinėse sveikatos priežiūros institucijose, lankomosios priežiūros po gimdymo grįžus į namus. Tik vieną iš 9 mamų po gimdymo namuose aplankė sveikatos priežiūros specialistė. Visi tyrimo dalyviai teigė, kad šiuo jautriu periodu jiems reikalingos lankomosios priežiūros specialisto paslaugos.
Valstybinės politikos spragos ir Europos vaiko garantijos
Europos vaiko garantijų sistemai įgyvendinti valstybės narės turi pateikti nacionalinius planus, siekdamos padėti skurstantiems, badaujantiems ar pastogės stokojantiems vaikams. Priemonės būtų finansuojamos iš ES struktūrinių fondų. Lietuvoje toks planas turi rengti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tačiau viešos informacijos apie plano turinį ne visada galima rasti.
Lietuvoje pagalbos reikia visiems vaikams, bet mažiausiai apsaugoti yra patys mažiausi, nes jie nelanko lopšelių / darželių ar kitų ugdymo įstaigų, kuriose teikiama pagalba maistu ir priežiūra. Vaiko vystymasis per pirmąjį tūkstantį jo gyvenimo dienų yra itin svarbus ir stokoja pagalbos, todėl rūpestis šiuo laikotarpiu turi tapti valstybės prioritetu, tam turi būti atskira politika ir programa bei skiriami pinigai jos įgyvendinimu.
Socialinio darbo reikšmė sprendžiant skurdo ir atskirties problemas
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais.
Taip pat skaitykite: Kaip nutraukti pensijų fondą
Socialiniai darbuotojai rūpinasi socialinės rizikos šeimomis, lanko namuose senus žmones ir neįgaliuosius, padeda jiems susitvarkyti buitį, spręsti kasdienes problemas, jei reikia - moko socialinių įgūdžių, gyventi savarankiškai. Šis darbas reikalauja ne tik daug žinių, bet ir ištvermės, supratimo, atjautos, žmogiškosios šilumos, mokėjimo bendrauti su įvairiais žmonėmis.
Praktiniai socialinio darbo pavyzdžiai
Elektrėnų socialinių paslaugų centro Vievio vaikų dienos centras: čia vaikai po pamokų ruošia namų darbus, maitinami, mokomi socialinių įgūdžių, amatų, kuria rankdarbius, piešia ir žaidžia. Vilniaus rajone socialiniai darbuotojai padėjo motinai sutvarkyti dokumentus, prižiūrėti vaikų registraciją į mokyklą ir pasiūlė leisti vaikus po pamokų į vaikų dienos centrą. Ši parama ne tik palengvino buitį, bet ir suteikė psichologinį palaikymą: „Pirmą kartą kažkas domėjosi mano savijauta, o ne buitiniais reikalais“, - atsiliepė moteris.
Namų aplinkoje teikiamos socialinės paslaugos Anykščių rajone: pagalbos į namus ir dienos globa. Pagalbos į namus paslauga padeda senjorui, negalią turinčiam asmeniui ar šeimai tvarkytis buityje bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Dienos globos paslaugos namuose teikiamos sunkią negalią turintiems žmonėms. Socialiniai darbuotojai atlieka įvairias užduotis - nuo maisto paruošimo iki pagalbos medicininėse procedūrose, prižiūri ir teikia emocinę paramą.
Socialinių darbuotojų iššūkiai ir profesijos ateitis
Socialiniai darbuotojai susiduria su dideliu krūviu, rizikomis, agresijos atvejais bei per mažais finansiniais resursais. Vienam socialiniam darbuotojui tenka dirbti su dešimtimi ar net dvidešimt šeimų, kai kitose šalyse toks pats darbas yra paskirstytas keliolikai specialistų. Per didelis krūvis neleidžia atlikti prevencinio darbo, dažniausiai tenka „gesinti gaisrą“.
Socialinio darbo prestižas ir atlyginimai dažnai neskatina jaunų žmonių rinktis šią profesiją. Prieš keliolika metų socialinio darbo studijos buvo labai populiarios, tačiau dabar mažėja studentų srautas. Nepaisant to, reikia prisiminti, kad visuomenėje visada bus žmonių, kuriems reikės pagalbos, o socialinių darbuotojų poreikis išliks.
Profesijos reikalavimai ir etika
Lietuvoje priimtas įstatymas, kad socialinį darbą gali dirbti tik turintieji aukštąjį universitetinį arba neuniversitetinį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse akcentuojama, kad socialinis darbuotojas privalo laikytis šalies įstatymų bei dorai ir sąžiningai atlikti pareigas, nuolat gilinti profesines žinias ir siekti, kad asmens socialinė situacija keistųsi.
Socialinio darbuotojo pagrindinės funkcijos dirbant su šeima apima informacijos ir žinių teikimą, tėvystės bei socialinių įgūdžių ugdymą, šeimų pagalbos sau grupių organizavimą, tarpininkavimą dėl psichologinės pagalbos, paslaugų vaikų dienos centruose, piniginės socialinės paramos ir pagalbos sprendžiant užimtumo, sveikatos priežiūros, švietimo klausimus.
Įgalinimo (empowerment) reikšmė socialiniame darbe
Įgalinimas šiame kontekste - pagrindinė sąvoka. Socialinio darbuotojo užduotis yra padėti klientui įveikti savo problemas, o ne viską daryti už jį. Socialinis darbas yra darbas kartu su klientu, stiprinant ir dirbant mažais žingsneliais, įsiklausant į teigiamas klientų ir jų aplinkos galimybes. Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad per dažną „padarymą už žmogų“ kyla priklausomybė nuo paslaugų teikėjo, todėl darbuotojams svarbu lavinti gebėjimą įgalinti klientus.
Vienas epizodas iš praktikos: socialinė darbuotoja, ilgą laiką apmokėjusi sąskaitas už šeimą, galiausiai nusprendė duoti pinigus klientei ir reikalauti, kad ji pati nueitų sumokėti mokesčius, stebėdama iš toliau. Tokiu būdu klientė įgijo atsakomybės patirtį. Kartais kolegų veiksmai (pvz., paimti klientui duotus pinigus ir patys nuvažiuoti į paštą) gali mažinti kliento įgalinimą ir žeminti darbuotojų tarpusavio pasitikėjimą. Tokie pavyzdžiai iliustruoja, kaip svarbu koordinuoti komandinį darbą ir laikytis įgalinimo principų.
Socialinio darbo poveikis - sėkmės pavyzdžiai
Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms: darbuotojui - profesionaliai, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo teikiama pagalba - tai kur kas daugiau, negu informacijos suteikimas: ji gali padėti žmogui iš esmės pakeisti savo gyvenimą.
Vanda P. istorija parodo, kaip socialiniai darbuotojai keičia gyvenimus: su jų parama moteris sutvarkė dokumentus, surado dienos centrą vaikams, gavo nuolatinį dėmesį ir padrąsinimą, pradėjo mokytis kirpėjos amato ir planuoja ateityje dalinai įsidarbinti. LSDA vadovė Jūratė Tamašauskienė teigia, kad tokių istorijų - tūkstančiai: "Esminius pokyčius pašnekovė sieja ne tik su tuo, kad teikiama vis daugiau įvairių socialinių paslaugų, bet būtent su socialinio darbuotojo profesijos atsiradimu."
Esminės problemos socialinės rizikos šeimose
- Netinkamas gyvenimo būdas;
- Nepozityvūs šeimyniniai santykiai;
- Individualios šeimos narių savybės, įpročiai, priklausomybės;
- Nepalankūs santykiai su aplinka;
- Materialiniai sunkumai, smurtas, nedarbas, socialinių įgūdžių stoka.
Straipsnyje išryškinamos esminės problemos, kylančios socialinės rizikos šeimose, analizuojamas jų ryšys su skurdu ir socialine atskirtimi. Deja, ši sritis nesulaukia pakankamo valstybės dėmesio, o socialinių darbuotojų, kurių poreikis didėja, įvaizdis neretai sumenkinamas, jų atlyginimai - vieni mažiausių.
Neišnaudotos galimybės ir siūlomi veiksmai
Prevencinio socialinio darbo etatų steigimas galėtų sumažinti pataisos namų, globos įstaigų poreikį. Laiku ir vietoje suteikta socialinė pagalba daug ką gali pakeisti. Visuomenė turi būti suinteresuota teigiamais pokyčiais: priešingu atveju teks ilgai mokėti bedarbiams pašalpas, srėbti alkoholizmo, narkomanijos keliamų problemų pasekmes. Daugelyje Vakarų Europos šalių kiekvienas mikrorajonas, mokykla ar darželis turi savo socialinius darbuotojus; Lietuvoje tai dar yra neišnaudota galimybė.
| Poreikio sritis | Esama padėtis | Siūlomas sprendimas |
|---|---|---|
| Pirmieji 1000 dienų | Trūksta lankomosios emocinės ir socialinės priežiūros | Atskirta programa, ES fondų naudojimas, NVO bendradarbiavimas |
| Socialiniai darbuotojai | Per didelis krūvis, mažai etatų, mažas prestižas | Didinti finansavimą, daugiau specialistų, specializacija |
| Skurdžios šeimos | Mažai ilgalaikės paramos, stigmatizacija | Kompleksinė pagalba, įgalinimo praktikos diegimas |
Kaip toliau dirbti efektyviau
Socialinio darbuotojo darbas yra ilgalaikis, reikalauja kantrybės ir profesinių kompetencijų. Reikia kurti prevencines programas, didinti etatų skaičių, gerinti atlyginimus ir viešąjį supratimą apie profesijos svarbą. Socialinis darbas turi būti suprantamas kaip investicija į vaikų vystymąsi, šeimos stabilumą ir visuomenės ateitį. Visuomenės ir valstybės prioritetas turi būti saugios ir kupinos galimybių vaikystės užtikrinimas bei socialinės apsaugos stiprinimas labiausiai pažeidžiamoms grupėms.
Straipsnį parengė socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis Aida Globienė.