Viena iš svarbiausių socialinių paslaugų vertybių yra įgalinimas. Įgalinimas - tai koncepcija, kuria siekiama sukurti tinkamą aplinką, kurioje gyventojas galėtų reikšti savo nuomonę visais su jo gyvenimu susijusiais klausimais.
Ši koncepcija reikalinga tam, kad paslaugų gavėjai būtų kiek įmanoma savarankiškesni, o įstaigoje būtų skatinamas lygiavertis bendravimas su darbuotojais.
Įgalinimo Bruožai
Išskirti bruožai, kurie rodo, kad įgalinimas vyksta:
- Gyventojas imasi kokių nors darbų, pvz., pasirūpinti savimi bei savo aplinka.
- Jis daugiau ir aktyviau reiškia savo norus bei poreikius.
- Jaučia lygiavertį bendravimą su darbuotojais.
Įgalinimas gali būti individualus ir grupinis. Pavyzdžiui, vienas gyventojas puikiai įsisavina naujus dalykus ir gali padėti kitiems paslaugų gavėjams tai padaryti. Kitas, įgalinamas pagal savo gebėjimų lygį, imasi darbų, tokių kaip indų plovimas ar kiemo šlavimas.
Svarbu, kad darbuotojai vadovautųsi įgalinimo principais dirbdami su gyventojais, paskatindami juos, pamokydami ir primindami, jei reikia. Tačiau pasitaiko atvejų, kai įgalinti gyventojus darosi vis sunkiau, ypač tiems, kuriems visą gyvenimą kažkas darė už juos. Bėgant laikui gyventojai gali natūraliai prarasti jau turėtus įgūdžius dėl emocinio nusiteikimo stokos.
Taip pat skaitykite: Metodai dirbant su neįgaliaisiais
Įstaigoje stengiamasi kurti informacinę įgalinimo aplinką, kurioje gyventojai galėtų tobulintis ir dalintis gerąja patirtimi. Stebimi rezultatai rodo, kad gyventojai, net ir priminus, pasišluoja kambarį, susitvarko knygas, pasiskambina savo mamai ar išsineša nešvarius drabužius į skalbinių dėžę. Taip pat jie mokomi internete susirasti mėgstamos muzikos.
Įgalinimo Koncepcija
Įgalinimas nėra vienkartinis veiksmas, tai - asmenybės augimo procesas, kuris pagerina gyvenimo kokybę ilgam laikui. Įgalintas žmogus supranta ir geba priimti sprendimus, kurie lemia kokybišką gyvenimą. Jis pats už save atsakingas ir pats priima sprendimus vienu ar kitu klausimu.
Svarbu, kad darbuotojai būtų ramsčiais, patarėjais, palaikytojais, skatintojais ir motyvatoriais, o ne tais, kurie padaro už gyventoją. Ankstesnės asmens patirtys suformuoja jo požiūrį ir supratimą, tačiau, bėgant laikui, požiūris pasikeičia.
Įgalinimas - tai ne žuvies davimas, o meškerės išmokymas. Vietoj to, kad kažkas už jį priimtų sprendimus, žmogus išmokomas ja naudotis, kad galėtų pagauti kuo didesnę žuvį.
Įgalinimas Lietuvoje
Žvelgiant į įgalinimą socialinio darbo srityje pasaulio mastu, galima teigti, kad jis yra palyginus naujas reiškinys. Nuo seniausių laikų socialinio darbo tikslas buvo siejamas su davimu daugiau nuskriaustiesiems, ir tik šešiasdešimtaisiais - septyniasdešimtaisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykę intensyvūs moterų, homoseksualų ir žmonių, turinčių negalią, judėjimai davė pradžią įgalinimo koncepcijos atsiradimui socialinio darbo lauke. Įgalinimo, kaip socialinio darbo komponento atsiradimą Lietuvoje būtų galima sieti su 2014 metais Lietuvos socialinėje politikoje prasidėjusiais pasikeitimais, ir vienu svarbiausiu - deinstitucionalizacija.
Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų apibrėžimas
Šiuos pasikeitimus lėmė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Laikydamiesi konvencijos, šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos asmenims gyventi bendruomenėje lygiai ir kartu su visais žmonėmis. Taip pat šie vykstantys pasikeitimai socialinėje politikoje yra siejami ir su naujos socialinio darbo kultūros kūrimu bei teikiamų paslaugų kokybiškumu.
Lietuvoje pradėtos įgyvendinti globos įstaigų pertvarkos suteikė prielaidas naujos socialinio darbo raidos etapo bei kokybiškų paslaugų sampratos atsiradimui, paremtos tokiomis vertybėmis kaip klientų įtraukimas į paslaugų teikimą. Šių dienų socialinėje politikoje įgalinimas yra siejamas su gerovės valstybės kūrimu, kur svarbus kiekvienas žmogus, o ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiesioms žmonių grupėms, kurios dažniausiai tampa socialinių paslaugų gavėjais.
Įgalinimas socialinių paslaugų teikime tampa labai svarbus, nes jis keičia socialinių paslaugų teikimo tikslą - tikslu tampa ne „išspręsti žmogaus problemą“, o „įgalinti žmogų pačiai spręsti problemas“.
Įgalinimo Komponentai
Žvelgiant į įgalinimo koncepciją, galima teigti, kad įgalinimas susideda iš dviejų komponentų: išorinių ir vidinių. Vidiniai komponentai apima žmonių vidinius pokyčius, kurie pasireiškia žmogaus autonomiškumu, sprendimų priėmimu, savo gyvenimo kontroliavimu. Svarbiausia vidinio komponento dalimi laikomas asmens sąmoningumas, jis padeda asmenims suvokti netinkamas situacijas ir ragina daryti pokyčius.
Išoriniai komponentai - tai asmens aplinkos: institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūris bei veiksmai, kurie suteikia galių asmenims kontroliuoti savo gyvenimą. Svarbu paminėti, kad įgalinimas yra glaudžiai susijęs su socialinio darbuotojo profesinėmis vertybėmis, kurios yra vienos iš socialinio darbuotojo kompetencijos dalių. Profesinės vertybės, kuriomis vadovaujasi socialinis darbuotojas turi didelės įtakos jo kasdieniniam darbui, tai nurodo socialinio darbuotojo požiūrį į paslaugų gavėją bei tolimesnę socialinio darbuotojo laikyseną paslaugų teikimo procese.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinės paslaugos
Trys Įgalinimo Lygmenys (pagal Kamas, 2021)
Kamas (2021) pažymi, kad įgalinimo tikslas, teikiant paslaugas, nėra vienmatis, jis apima tris lygmenis:
- Asmeninis lygmuo: Ugdantis kompetencijas ir veiksmingumą, valdyti savo aplinką ir įgyti apsisprendimo teisę ir savarankiškumą.
- Tarpasmeninis įgalinimas: Padeda ugdytis kompetencijas, didinančias gebėjimus daryti tarpasmeninę įtaką, atlikti vertingus socialinius vaidmenis, mažinti neigiamus stereotipus santykiuose su kitais asmenimis.
- Struktūrinis įgalinimas: Leidžia suvokti, kad jie gali veikti kartu, spręsdami struktūrines problemas, ir stengtis įveikti socialinę nelygybę ir neteisybę, daryti įtaką struktūriniams pokyčiams, keisti socialinę politiką.
Įgalinimas, Kamo (2021) teigimu, kreipia socialinių darbuotojų dėmesį į paslaugų gavėjų, visuomenės ir politikos santykį, todėl yra ne tik orientuotas į paslaugų gavėjų individualių kompetencijų didinimą, bet ir keičia nelygius galios santykius visuomenėje bei didina paslaugų gavėjų galios jausmą daryti įtaką politinių sprendimų priėmimo procesui. Pažymima, kad socialiniai darbuotojai, padėdami paslaugų gavėjams įgyti galių, taip pat turi atkreipti dėmesį į galios ir priklausomybės santykį. Neįmanoma įgalinti paslaugų gavėjų, jei jie priklausomi nuo socialinių darbuotojų, o paslaugą teikiančios įstaigos ir darbuotojai mano turintys daugiau pranašumų ir išteklių negu paslaugų gavėjai. Nelygios galios santykio tarp socialinių darbuotojų ir paslaugų gavėjų keitimas yra svarbus įgalinimo praktikoje. Įgalinimas - nuolatinis procesas, o socialiniai darbuotojai turi tikėti, kad paslaugų gavėjai turi galimybę ir potencialo į šį procesą įsitraukti (Kam, 2021).
Veiksniai, Padėsiantys Socialiniams Darbuotojams Teikti Įgalinančias Paslaugas
Tyrimas atskleidė, kad asmens įgalinimo procese svarbu pozityvus požiūris į asmenį, turintį intelekto negalią. Pozityvus požiūris į asmenį, tyrimo dalyvių teigimu, turi vyrauti „visoje dienos centro kultūroje, pradedant vadovu, socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais“ (B). Svarbu, kad tokį požiūrį turėtų ne tik socialinių paslaugų teikėjai, bet ir pats asmuo, turintis negalią, jo artimieji. Pozityvus požiūris turėtų vyrauti ir visuomenėje.
Pozityvus požiūris į asmenį sietinas su žvelgimu į asmenį per jo galių, stiprybių, o ne negalėjimo, silpnybių prizmę. Kaip teigia vienas iš tyrimo dalyvių, svarbu „susikoncentruoti į asmens turimas galias, plėtoti jo gebėjimus tikint, kad jis kažką gali pasiekti“ (G). Siekiant pozityvaus požiūrio į asmenį, turintį negalią, svarbu nesusikoncentruoti į sutrikimą: „Norint įgalinti asmenį, labai svarbu fokusuotis į jo galias, o ne į negalias“ (A).
Minėtinas dar vienas pozityvų požiūrį į asmenį sąlygojantis veiksnys - asmens individualumo ir jo galimybių pripažinimas. Tyrimo dalyviai akcentavo, kad „požiūris į neįgalųjį turi būti formuojamas žiūrint į jo individualias potencines galimybes, išryškinant jo stipriąsias puses“ (B). Reikia „akcentuoti, ką žmogus gali, o ne ko negali“ (F).
Įgalinant asmenį, svarbu kylančiuose sunkumuose įžvelgti galimybes. Tai iliustruoja tyrimo dalyvių teiginiai: „Dirbant su intelekto sutrikimą turinčiais žmonėmis kyla nemažai sunkumų, bet darbuotojui svarbu turėti optimistinę poziciją, nesusikoncentruoti ties kylančiais sunkumais, o juos paversti galimybėmis“ (H); „Man, kaip darbuotojui, svarbu nenuleisti rankų, galvoti, kad aš galiu, tada labiau imu pasitikėti savimi ir dienos centro lankytoju“ (E).
Į asmenį orientuoto, pozityvaus požiūrio kontekste svarbu ir partneriški darbuotojo bei paslaugų gavėjo santykiai. Tyrimo dalyvių nuomone, „nuo pat pirmos susitikimo su lankytoju minutės svarbu su jais kurti lygiaverčius santykius, parodant, kad man rūpi jo nuomonė, jo norai...“ (C), „centre stengiamės sukurti glaudžius, partneriškus santykius su lankytojais, savo nuomone, žinojimu neužgožti kliento poreikių“ (G). Aš manau, kad čia vienas svarbiausių dalykų, kad reikia nenuleisti visko iš viršaus, nedaryti už asmenį, o jį paskatinti, padėti daryti pačiam, neužgožti jo savarankiškumo, nenugalinti ten, kur jis jau gali ir galės padaryti ateityje, padedant jam plėtoti galias“ (A).
Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatytas dar vienas svarbus veiksnys, padedantis socialiniams darbuotojams teikti įgalinančias paslaugas asmenims, turintiems intelekto negalią, dienos centruose. Tai pagarba asmens nuomonei, kuri pasireiškia per galimybę asmeniui išsakyti savo nuomonę, kai priimami su juo susiję sprendimai.
Tyrimo dalyviai nurodė, kad, įgalindami centro lankytojus, jie skatina juos išsakyti savo norus, priimti pasirinkimus: „Klausiu, kokia veikla jie norėtų užsiimti laisvalaikiu, kur norėtų nuvykti, jei gamina maistą, tai ką ir kaip norėtų gaminti“ (D). Akcentuota, kad įgalinimo procese svarbu surinkti kuo daugiau informacijos apie kiekvieną paslaugų gavėją, jog būtų atskleisti jo norai ir svajonės. Atsižvelgimas į asmens nuomonę, jo norų ir svajonių supratimas, įvertinimas, socialinių darbuotojų nuomone, padeda asmeniui tapti aktyvesniam, motyvuotam ir siekti savo tikslų.
Taigi, įgalinimas yra kompleksinis ir nuolatinis procesas, reikalaujantis tiek vidinių, tiek išorinių pastangų. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai vadovautųsi įgalinimo principais, skatintų paslaugų gavėjų savarankiškumą ir aktyvų dalyvavimą priimant sprendimus.
tags: #igalinimo #samprata #socialiniu #paslaugu #kontekste