Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi.
Socialinis paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šios dienos. Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas.
Lietuvos mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, siekiant išsiaiškinti Lietuvos savivaldybių patirtį administruojant socialines paslaugas. Socialinis paslaugų poreikis didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėse.
Šiame darbe bus atlikta nuodugni Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų tyrimo analizė bei pateiktos praktinės rekomendacijos, kurios padės didinti socialinio administravimo efektyvumą. Administravimo efektyvumas bus analizuojamas remiantis tam tikrais kriterijais, kurie yra išskirti ir pateikti teorinėje darbo dalyje.
Nepaisant akivaizdžios pažangos, socialinės paslaugos Lietuvos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu. Socialinis paslaugų planavimui neskiriama pakankamai dėmesio, socialinės paslaugos teikiamos gerai nežinant bendruomenės poreikių, neišskiriamos socialinių paslaugų prioritetinės sritys.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Šiuo darbu bus siekiama išryškinti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų teikimo plėtros prioritetus ir tolesnes socialinių paslaugų kryptis, kurios atitiktų šios dienos poreikius ir tendencijas.
Socialinių paslaugų samprata
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos sistemos dalių. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros laikotarpiu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos.
1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinės paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis.
1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, socialinė paslauga yra pagalba asmeniui, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų socialines ir kultūrines reikmes.
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
- Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo.
- Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimienės, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:
Ši klasifikacija nurodo, kaip ir kur teikiamos socialinės paslaugos:
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos.
- Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi.
- Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šis paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją:
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių paslaugų administravimas
Socialinių paslaugų administravimą vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskričių viršininkų administracijos bei savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai.
Valstybės ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas.
Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:
- Decentralizacijos.
- Planavimo.
- Deinstitucionalizacijos.
- Bendradarbiavimo.
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Taip pat ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.
Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Socialinių paslaugų reglamentavimas
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Čia apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
Vėliau socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas.
Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrųjų ir specialiųjų paslaugų klasifikacija.
tags: #socialiniu #paslaugu #samprata #ir #vertinimas #lr