Religija visuomet buvo svarbi žmonijos istorijoje. Ji suteikia gyvenimui prasmę, padeda suprasti pasaulį ir atsakyti į egzistencinius klausimus. Kiekvienoje kultūroje yra tam tikra religijos forma, dažniausiai praktikuojama grupėse, per apeigas, šventes, meditaciją ar kitokias tradicijas.
Šiuolaikinėje visuomenėje kinta ne tik religijos formos, bet ir samprata. Nors tradicinė religijos galia mažėja kai kuriose šalyse, jos simbolinė ir socialinė reikšmė išlieka. Informacijos amžiuje religijos poveikis darbo etikai ir visuomenės raidai pasikeitė. Darbuotojai tikisi ne tik atlygio už darbą, bet ir profesinio pasitenkinimo, autonomijos bei galimybių tobulėti.
Sociologai religiją analizuoja trimis aspektais: patirtimi, tikėjimu ir ritualais. Religijos patirtis reiškia asmeninį ryšį su dieviškumu, kurį žmogus gali patirti per maldą ar meditaciją. Tikėjimas - tai specifinės idėjos, kurias laikosi tikinčiųjų bendruomenė, pavyzdžiui, kad Kristus yra Dievo sūnus arba kad egzistuoja reinkarnacija.
Klasikinės sociologinės perspektyvos apie religiją
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sociologai Émile Durkheim, Max Weber ir Karl Marx tyrinėjo religijos poveikį visuomenei. Durkheim religiją apibrėžė kaip „vieningą tikėjimų ir praktikų sistemą, susijusią su šventais dalykais“. Tuo tarpu Weber manė, kad religija gali skatinti socialinius pokyčius. Jis stebėjo, kad protestantiškos visuomenės, vertinančios darbštumą, labiau prisidėjo prie kapitalizmo vystymosi.
Šiuolaikiniai sociologai religiją nagrinėja per tris pagrindines teorijas: funkcionalizmą, konfliktų teoriją ir simbolinį interakcionizmą. Funkcionalistai teigia, kad religija suteikia atsakymus į dvasinius klausimus, emocinę paramą krizės metu, socialinę sąveiką ir grupinį bendrumą. Konfliktų teorija pabrėžia, kad religija gali palaikyti socialinę nelygybę, pavyzdžiui, leidžiant įsitvirtinti turtingiesiems ar ribojant moterų vaidmenis.
Taip pat skaitykite: socialinių ideologijų apžvalga ir charakteristikos
Pagal E. Durkheimą, religijos idėja neatskiriama nuo bažnyčios idėjos. Jei religiją suprantame kaip tikėjimų ir atitinkamų ritualų visetą, sudarantį „tipo sistemą“, tuomet tikėjimų ir atitinkamų ritualų visetas sudaro religiją. „Bendruomeninis religingumas yra nepastovus reiškinys ... aktyviai daro įtaką jos eigai“. „... religinė etika nevienodai giliai skverbiasi į socialinės tvarkos sferą. religingumo pobūdžio. Svarbiausias dalykas yra principinis religijos požiūris į pasaulį apskritai. E. atliekamomis funkcijomis.
Emile Durkheimo religijos teorijos paaiškinimas
Religija kaip socialinės struktūros audinys
Religija suteikia pasaulėžiūrą, siūlo kelią, kuriuo keliaujant pasaulis keistųsi. Kaip ir kiekvienas socialinis judėjimas, religijos atėjus laikui institucionalizuojasi arba išnyksta. Religinių bendruomenių skirstymas į tradicines ir kitas yra vienas iš valstybės ir religijų santykių aspektų. Tokiu būdu valstybė parodo savo santykį su jos teritorijoje veikiančiomis religijomis, išskiria, kurios yra svarbios. Tačiau teisinis skirstymas sudaro sąlygas kai kurių religinių bendruomenių bei jų tikinčiųjų marginalizacijai, stigmatizacijai, o kartais ir diskriminacijai.
Statistiškai, religiniu požiūriu, Lietuvos visuomenė atrodo ganėtinai vienalytė. Stipriai dominuojant katalikybei, kartais net nesusimąstoma, kokių įvairių tikėjimų esama. O vis tik, 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvos gyventojai save priskiria beveik šešiasdešimčiai skirtingų religinių konfesijų. - Lietuvos įstatymuose skiriamos tradicinės ir netradicinės religinės bendruomenės.
- Lietuvoje nustatytas religinių bendruomenių veiklą reglamentuojantis modelis, moksliniu požiūriu, yra sudėtingiausias Europoje. Net ir įstatymų leidėjai sunkiai gali paaiškinti, kodėl taip įvyko, bet dabar turime tripakopę sistemą - tris lygmenis, kuriems atitinkamai paskirstomos ir privilegijos. Žvelgiant sociologiškai, galima išskirti ir ketvirtąjį, nes Romos katalikai, nors ir laikomi tik viena iš tradicinių religinių bendruomenių, turi išskirtinę padėtį. Jie yra vienintelė religinė bendruomenė, kurios santykius su Lietuvos valstybe reglamentuoja tarptautinė sutartis.
Religinių mažumų dinamika ir visuomenės požiūris
- Artėjančiuose Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose pristatoma ne viena socialinė grupė. Kokia šiame kontekste yra religinių mažumų specifika? - Kalbant apie religiją, gana dažnai galvojama, kad joje yra gimstama. Religijos, kaip pasirinktos tapatybės dalies, suvokimas nėra visuotinai paplitęs, dėl to ir egzistuoja tokie pasakymai kaip „lietuviai - katalikai“. Tačiau jei religinius įsitikinimus matome kaip pasirinkimą, tuomet jie skiriasi nuo kitų galimos diskriminacijos pagrindų, kurie greičiau yra įgimti ar įgyti gyvenimo kelyje.
Taip pat skaitykite: Socialinė religijos reikšmė
- Kalbant apie religijų ir įsitikinimų įvairovę, dažnai suplakamos sąvokos, viskas, kas nežinoma, supaprastintai pavadinama sekta. - Žvelgiant sociologiškai, visos religijos savo egzistavimo pradžioje yra socialiniai judėjimai, nes turi tam tikrą vienijančią ir pokyčius siūlančią idėją, bendruomenę. Sektos sąvoka naudojama taikant kelias reikšmes. Sociologine prasme, ji išskiriama aptariant religinės organizacijos tipą - žmonių grupę, kuri palieka bažnyčią. Sektą įkuria asmuo, siekiantis atnaujinti jos tikėjimą. Šią sampratą suformavo sociologijos klasikas Maxas Weberis.
- 2014 m. išleistoje studijoje, kurios viena iš sudarytojų esate, pastebėtina įdomi koreliacija. Tarp geriausiai žinomų netradicinių bendruomenių išskirtini Jehovos liudytojai, Tikėjimo žodis, baptistai ir Krišnos sąmonės judėjimas. Bet kartu, šalies gyventojų jos vertinamos nepalankiausiai. - Labai svarbūs yra bet kokio žinojimo šaltiniai bei turinys, tai gali būti ir aplinkinių pasakojimai, ir gandai, ir tiesioginis bendravimas su žmogumi. Mūsų visuomenės požiūris į kitaip tikinčiuosius iš lėto keičiasi. Tyrimų duomenys leidžia teigti, kad daugėja netradicines bendruomenes neutraliai vertinančių žmonių.
Ideologijos: komunizmas, (neo)liberalizmas ir religijos atsakai
Kaip matome, krikščionybės atsakas šitoms ideologijoms visų pirma yra fundamentaliai kitokia žmogaus samprata. Nes ideologijos žmogų naudojo instrumentiškai, kaip žaliavą utopijai sukurti - jis yra niekas, tik statybinė medžiaga didingam politinės vizijos statiniui. Atkreipkime dėmesį į žodyną. Mane žodis „žmogiškieji ištekliai“ pjauna iš pašaknų, nes jis asocijuojasi su nacių konclageriu. Va ten tai buvo žmogiškieji ištekliai, aukščiausio lygio žmogiškųjų išteklių vadyba! Pas sovietus buvo tas pats. Ir mes šiandien esame vėl verčiami tokiais bedvasiais žmogiškaisiais ištekliais. Reiškia, mus išnaudos ir išmes, lyg šlaką, perdirbimo proceso likutį. Tai šiandienos žodynas.
Kaip žinome, krikščionybėje žmogaus prigimtis neatsiejama nuo santykio su Dievu kaip Kūrėju. Žmogaus prigimtis čia laikoma gera: tai - Dievo kūrinys, bet paveiktas gimtosios nuodėmės. Krikščionybėje blogis suvokiamas kaip sudėtinė tikrovės dalis. Krikščionybė neignoruoja tikrovės. Mes esame mirtingi, esame silpnos būtybės, esame būtybės, kurios klysta, kurios daro nuodėmes, kurios kartais daro nesąmones, kurios dėl to kenčia. Kiekvienas tai galime pripažinti, nes kiekvienas turime ydų, silpnybių ir pan. Bet tai nėra taip beviltiška.
Kalbame apie tą vidinę transformaciją, kuri įmanoma tik užmezgus ir išlaikant gyvą bei intensyvų santykį tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis, trokštant ir siekiant išlikti Tiesoje prieš save ir kitus. Politika ir ekonomika yra tik priemonės asmens išsiskleidimui. Tačiau vietoj to šiandien matome ekonomikos sudievinimą, būdingą tiek marksizmui, tiek ir neoliberalizmui. Jeigu visa tikrovė yra suišteklinama, tai jos vertė matuojama pinigais. Ir tada visos tos aukos, sudėtos ant Hermio ar Mamonos religijos altoriaus tampa pateisinamos. Bet ar mes esame to tikėjimo išpažintojai, ar kokio kito tikėjimo išpažintojai?
Taip pat skaitykite: Sielos struktūra senovės Egipte: ka, ba ir akh reikšmės
Religija kaip socialinės kontrolės ir integracijos mechanizmas
Funkcionalistai teigia, kad religija suteikia socialinę sąveiką ir grupinį bendrumą. Religija susijusi ir su gyvenimo kokybės (pilnumo) laidavimo funkcija. Religija gali užtikrinti socializaciją ir integraciją (pvz., parapijoje) bei bendruomeniškumo sklaidą. Religija suteikia atsakymus į dvasinius klausimus, emocinę paramą krizės metu. Todėl religija susijusi ir su gyvenimo kokybės (pilnumo) laidavimo funkcija.
„... tipo sistemą, tuomet tikėjimų ir atitinkamų ritualų visetas sudaro religiją. ... 1) bendri žmonių grupei, besirenkančiai vienoje vietoje atlikti bendras ritualines apeigas, kurių dėka „tikėjimas pasireiškia išorėje,... Anot E. Durkheimo, religijos idėja neatskiriama nuo bažnyčios idėjos.
Religinės tapatybės, atsivertimai ir socialinė kaita
Niekada nebūna vienos priežasties, kodėl žmonės keičia tikėjimą, tampa labai religingais arba priešingai, netikinčiais. Sociologai šį procesą vadina atsivertimu. Tai gana sudėtingas reiškinys, kurio metu keičiasi žmogaus vertybės, jo santykis su artimais žmonėmis ir kita aplinka.
Tad islamas Vakaruose ateina kaip atsakas į šią dvasinę tuštumą ir pasiūlo būdą, kaip ją užpildyti. Ir tas būdas gali pasirodyti labai patrauklus. Ir, kaip, tikriausiai, žinote, Vakaruose vyksta nemažai atsivertimų į islamą. Krikščionybė silpsta. Aišku, gal ji kai kuriuose pasaulio regionuose vis dar stipri, ar net stiprėjanti, bet pačių Vakarų - krikščionybės lopšio - nukrikščionėjimas yra fundamentalus, ir mes, kaip krikščionys, turime susimąstyti, kas gi čia vyksta ir kodėl?
Islamas tampa patrauklus todėl, kad jis siūlo tai, ko nebegali pasiūlyti šiuolaikinė visuomenė, išardžiusi šeimą, sutraukiusi tradicinius vietos bendruomenių ryšius, susilpninusi draugystę. Kurioje žmogus prieš sistemą yra paliktas vienas, atsakingas ir kaltas dėl nuo jo nepriklausančių sisteminių dalykų. Vietoj to islamas pasiūlo šeimą. Ir bendruomenę. Tai yra nepaprastai gilūs ir fundamentaliai kiekvienam žmogui reikalingi dalykai.
Rekomenduočiau Mišelio Huelbeko (Michel Houellebecq) romaną „Pasidavimas“. Ten vaizduojamas netolimos ateities pasaulis, 2022-ieji metai, Prancūzija. Pasakojama Sorbonos profesoriaus, pagrindinio veikėjo, patiriančio gundymą islamu, istorija. Ir nors pabaiga lieka daugiaprasmė, neaiški, panašu, kad jis visgi taps musulmonu, nors ir buvo formuotas krikščioniškoje kultūroje. Tačiau jis nebepasisotina krikščionybe, ieško kažko, labiau atliepiančio jo vidinius troškimus. Tai štai su kokiu iššūkiu mes šiandien susiduriame.
Asmens orumas ir „žmogiškųjų išteklių“ kritika
Tačiau grįžkime prie personalo. Graikiškas žodis persona visų pirma reiškia kaukę, su kuria buvo vaidinama antikiniame teatre. Kaukė, kuri dengia ir slepia veidą. Bet taipogi persona kai kuriose šiandienos kalbose - prancūzų, anglų ir pan. Graikai šia prasme to žodžio nevartojo, nežinojo, kas yra tas žmogiškasis asmuo. Sąvoka ir jos turinys atsiranda tik su krikščionybe. Visų pirma - kalbant apie dieviškuosius asmenis, Švenčiausiąją Trejybę, bandant apibrėžti, kas tai yra ir koks Jų tarpusavio santykis. Aišku, žmogaus protui neįmanoma to suvokti.
Žmogaus asmuo yra nelygstama, neiškeičiama, nepamatuojama, nesuskaičiuojama, nepasveriama, be galo vertinga tikrovė, atsiskleidžianti per santykį su kitu asmeniu. Taip dingsta Aš ir Tu. Tai, ką Martinas Buberis (Martin Buber) ir kiti didieji mąstytojai yra apmąstę kaip giluminį žmogaus ryšį su savimi ir kitais. Jau esu rašiusi, kad žmogus yra lyg kristalas, kurio briaunos skirtingos. Juk esate patyrę, kaip kitas atsisuks į jus ta briauna, kuria jūs į jį tuo metu pasisukate? Tai vyksta netgi tarp tokių žmonių, kurie mūsų socialiniame kontekste lyg ir neturėtų būti laikomi asmenimis, nenusipelno jais būti vadinami.
Taigi mums šiandien vėl reikia iš naujo atrasti žmogaus asmenį. Atmesti instrumentinę, vartotojišką, ekonominę, politinę jo sampratą, kuri jį susiaurina ir sumenkina iki objekto, žaisliuko, šiukšlės. Politika ir ekonomika yra tik priemonės asmens išsiskleidimui. Šiandien mes gyvename būtent tokio tikėjimo persmelktame pasaulyje. Ir prieš jį atsilaikyti kaip krikščioniui yra didelis iššūkis, labai sudėtinga, baugu, net pavojinga.
Religija, ideologinė prievarta ir socialinė rezistencija
Ir todėl mes neišvengiamai susiduriame su didžiąja, genetine, neapykanta krikščionims. Ta proga prisiminiau, kad vienas iš pirmųjų Gulago sistemos taškų buvo įkurtas Rusijos šiaurėje, Solovkų salose, buvusiame vienuolyne. Kaliniai, kurie papuldavo į šį lagerį, kur buvo labai žiaurios sąlygos, iškart būdavo surūšiuojami. Įdomu tai, kokiu būdu prižiūrėtojai ir kiti, ypač kriminaliniai kaliniai, atpažindavo svetimą, - pagal kalbą. Krikščionys nesikeikdavo, todėl bemat tapdavo neapykantos objektu. Labai lengva buvo išaiškinti, kaip kas kalba.
Bjaurastis kalboje, kalėjimo žargonas sovietmečiu buvo visuotinai įtvirtintas, ypač kariuomenėje („materščina“). Rekomenduoju paskaityti kunigo Roberto Grigo „Rekrūto prisiminimus“. Jis tarnavo sovietinėje kariuomenėje jau vėlyvuoju sovietmečiu, 1982-1984 metais, ir atsisakė prisiekti. Aišku, dėl to buvo baudžiamas, susidūrė su žiauriomis represijomis… Bet nepalūžo, išliko tiesoje.
Ne pirmą dieną esu ypač įkvepiama mūsų šventųjų, aš jau dabar juos vadinu šventaisiais, kurie buvo kovotojai su ideologiniu blogiu. Šitie kovotojai, šitie šventieji yra visai netoli mūsų. Štai visai neseniai Vilniuje, universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje, vyko kunigo Alfonso Lipniūno paminėjimo vakaras. Prisimename ir kitus nacių ir sovietų kankinius ir aukas.
Neseniai skaičiau Adelės Dirsytės, Dievo tarnaitės, kuriai irgi rengiama beatifikacijos byla, Sibiro kankinės laiškus. Jie išleisti be komentarų, tad lieka neaišku, kam šie laiškai buvo rašomi, kitos aplinkybės. Bet, įdomiausia, kad nepaisant to, kad tie laiškai, aišku, buvo cenzūruojami, todėl niekur neminimas Dievas, visgi labai subtiliomis užuominomis juose kalbama apie Velykų šventimą ir pan. To nepaisant, šie laiškai labai šviesūs, juose nekalbama apie siaubus, blogą būseną, apie badą. Apie maistą, aišku, kalbama, nes kaliniai ir tremtiniai nuolat išgyveno jo trūkumą, kalbama apie gautus siuntinius. Pavyzdžiui, veža juos kažkur toli, į nežinią, nakties tamsybėje, o ji aprašo Sibiro gamtos grožį, kalnus, pavasarį… Ir tampa akivaizdu, kad tai žmogus, kuris netgi tokiomis, atrodo, siaubingomis aplinkybėmis visur sugeba įžvelgti Dievo alsavimą, yra giliai paliestas Jo kūrinijos grožio, ir to neužgožia netgi padėtis, kurioje ji yra atsidūrusi.
Vakarų akedija ir vilties liudijimas
Mes šiuo metu gyvename nevilties laikais. Terminas „akedija“, ateinantis iš graikų vienuolių tradicijos, išvertus reiškia vidinę neviltį, liūdesį ar nusivylimą tuo, ką tu darai, savotišką dvasios sąstingį. Jeigu vienuolius akedija dažniausiai aplankydavo jų dvasinio kelio pabaigoje, paskutiniame etape prieš pat susitinkant Dievą, tai čia turime reikalą su neviltimi jau nebeieškant Dievo. Todėl krikščionybė kaip tik galėtų būti tas labai stiprus Vilties atsakas, atsakas, paremtas betarpišku kiekvieno krikščionio asmeniniu liudijimu. Vien Bažnyčia, hierarchija, tradicija remtis nebeišeina.
Kas yra mistikas? Tai yra asmeninį santykį su Dievu užmezgęs žmogus. Ir asmeninį nuotykį dėl to patiriantis asmuo. Tad mums reikia tapti tais Nuotykio ieškotojais, reikia būti kovotojais, kaip matome iš mūsų tautos didvyrių ir šventųjų pavyzdžių. Ir galiausiai reikia pradėti liudyti Džiaugsmą, nes krikščionis yra tas, kuris džiaugiasi, nes jo viltis stovi ant tvirto pagrindo.
Religija, valstybė ir socialinė sąveika Lietuvoje
- Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų nominantai, išskirti religijų ir įsitikinimų įvairovės kategorijoje, vienaip ar kitaip susiję su netradicinėmis religinėmis bendruomenėmis. Juos visus pasiūlė visuomenė. Ar galėtume sakyti, kad Lietuvos gyventojai tampa atviresni ne katalikiškoms konfesijoms? - Visi nominuotieji tikrai verti ten būti, nes prisidėjo prie visuomenės pokyčių, kvietė mus susimąstyti ir diskutuoti apie religijos ir įsitikinimų laisvę. Fotografas ir žurnalistas Vidmantas Balkūnas domisi įvairove religijų srityje ir ne vienerius metus ją fiksuoja, o žiniasklaidos priemonė, kurioje jis dirba, skelbia jo darbus. Dėl V. Jehovos liudytojų bendruomenės tarnas Erikas Rutkauskas teisiniu keliu ėmėsi kvestionuoti netradicinių religinių bendruomenių diskriminaciją, kuri buvo įtvirtinta Karo prievolės įstatyme. Lietuvos Kolpingo draugija 2017 m.
- Pasitaiko, kad ir labai tolerantiški bei atviri žmonės į netradicinius religinius judėjimus žiūri truputi iš aukšto, jų atstovus vertina kaip ne visai susipratusius. - Na, todėl, kad mes - tik žmonės. Esame socializuoti į vienos ar kitos grupės vertybes ir to proceso tiesiog dažnai nebereflektuojame. Yra daugybė kultūrinių dalykų, kurie visiems aiškūs ir kai atsiranda kažkas, kas kvestionuoja mūsų įsitikinimus, pasidaro nejauku.
Ideologiniai klystkeliai, islamo trauka ir krikščioniškas asmuo
Mūsų aptartos didžiosios ideologijos, komunizmas ir (neo)liberalizmas, atmesdamos Dievą, elgiasi lyg paaugliai vaikai. Juk paaugliai maištauja. Jie sako: aš neklausysiu tėvų, aš darysiu kaip noriu, aš pabėgsiu iš namų. Islamas gi duoda kitą atsakymą. Jisai kaip tik sako, kad Dievas yra autoritetas, nelygstamas, neatšaukiamas, kad Jis yra absoliuti galia. Žmogaus ir laisvės santykis ideologijose yra veikiau maištingas, tuo tarpu islame jis yra labiau subordinuotas: yra Dievas, yra Pranašas, ir esu aš, menkas žmogelis, jeigu neturiu savo bendruomenės.
Tuo metu krikščionybė siūlo alternatyvą ideologiniams klystkeliams: yra Dievas, kurį garbina mūsų broliai musulmonai (to tikrai galėtume iš jų pasimokyti), ir yra asmuo. Tad mums visiems reikia atrasti tiek Dievo Asmenį, tiek ir žmogaus asmenį. Tai fundamentalus uždavinys. Tai štai su kokiu iššūkiu mes šiandien susiduriame. Ir ką mes, kaip krikščionys, galėtume atsakyti į šį tikrai rimtą iššūkį?
Du požiūriai į socialinę tvarką: ideologija ir religija
Religija suteikia socialinę sąveiką ir grupinį bendrumą, o ideologijos žmogų naudojo instrumentiškai, kaip žaliavą utopijai sukurti - jis yra niekas, tik statybinė medžiaga didingam politinės vizijos statiniui. Jeigu visa tikrovė yra suišteklinama, tai jos vertė matuojama pinigais. Ir tada visos tos aukos, sudėtos ant Hermio ar Mamonos religijos altoriaus tampa pateisinamos.
Šiandien mes gyvename būtent tokio tikėjimo persmelktame pasaulyje. Ir prieš jį atsilaikyti kaip krikščioniui yra didelis iššūkis, labai sudėtinga, baugu, net pavojinga. Tačiau jei religinius įsitikinimus matome kaip pasirinkimą, tuomet jie skiriasi nuo kitų galimos diskriminacijos pagrindų, kurie greičiau yra įgimti ar įgyti gyvenimo kelyje.
Santraukos lentelė: funkcijos ir įtampos
| Sritis | Religija | Ideologijos (komunizmas, neoliberalizmas) |
|---|---|---|
| Žmogaus samprata | Žmogaus prigimtis čia laikoma gera: tai - Dievo kūrinys, bet paveiktas gimtosios nuodėmės. | Žmogų naudojo instrumentiškai, kaip žaliavą utopijai sukurti. |
| Funkcijos | Emocinė parama, bendrumas, socializacija ir integracija. | Ekonomikos sudievinimas, suišteklinimas. |
| Etika | Religinė etika nevienodai giliai skverbiasi į socialinės tvarkos sferą. | Vertė matuojama pinigais, aukos pateisinamos. |
| Tapatybė | Bendruomeninis religingumas yra nepastovus reiškinys. | Asmens depersonalizacija į „žmogiškuosius išteklius“. |
Religija gali užtikrinti socialinę tvarką ir stabilumą. Religija - tai sistema, vienijanti išpažinėjus į bendruomenę. Sociologiškai, visos religijos savo egzistavimo pradžioje yra socialiniai judėjimai. Kaip ir kiekvienas socialinis judėjimas, religijos atėjus laikui institucionalizuojasi arba išnyksta.
Šiandien mes gyvename būtent tokio tikėjimo persmelktame pasaulyje. Bet ar mes esame to tikėjimo išpažintojai, ar kokio kito tikėjimo išpažintojai? Tad mums reikia tapti tais Nuotykio ieškotojais, reikia būti kovotojais. Ir galiausiai reikia pradėti liudyti Džiaugsmą, nes krikščionis yra tas, kuris džiaugiasi, nes jo viltis stovi ant tvirto pagrindo.
SaulenaSveiki! Aš - Saulena, rašau straipsnius Ub.lt portale. Labiausiai domiuosi psichologijos temomis ir sveika gyvensena. Informacijos amžiuje religijos poveikis darbo etikai ir visuomenės raidai pasikeitė. Nors tradicinė religijos galia mažėja kai kuriose šalyse, jos simbolinė ir socialinė reikšmė išlieka.
tags: #ideologijos #ir #religijos #reiksme #socialine #struktura