Daugelis revoliucinių Apšvietos politinių idėjų išsivystė iš pagrindinio nesutarimo, kaip reikėtų valdyti žmones. Šį nesutarimą geriausiai parodo skirtingos britų politinių mąstytojų Johno Locke'o ir Thomaso Hobbeso nuomonės. Šioje veikloje studentai analizuos Johno Locke'o ir Thomaso Hobbeso politinių pažiūrų skirtumus, pateiktus jų raštuose.
Istorinis ir intelektualinis kontekstas
Thomas Hobbes (1588-1679) ir John Locke (1632-1704) išvystė savo politines teorijas laikotarpiu, kai Anglijoje virė religinis, politinis ir socialinis neramumas. Hobbes ir Locke buvo archetipiniai apšvietos mąstytojai, gerai susipažinę su savo laikmečio moksliniais ir filosofiniais klausimais. Hobbes publikuodamas Leviathan (1651) rašė, jog jo knyga buvo „sukelta dabarties neramumų“, o Locke savo Two Treatises of Government (1690) siekė pateisinti 1640-1660 kovas ir 1688 revoliuciją.
Apšvietos eros mąstymas nukreipė intelektualinę analizę nuo teologinių į gamtos įstatymų ir racionalią priežastį. Valstybė ėmė būti traktuojama kaip žmogaus sukurta struktūra, kurią galima tirti ir tobulinti. Hobbes ir Locke, remdamiesi mokslinio metodo idėjomis, bandė pateikti intelektualiai tvirtą valdymo formų legitimaciją po senosios tvarkos žlugimo.
Kas yra socialinė sutartis?
Socialinės sutarties teorija yra morališkai pateisinamas susitarimas tarp individų, kurio dėka atsiranda organizuota visuomenė. Tai būdas parodyti valdžios vertę, pagrindą politiniam įpareigojimui ir teritorinei valdžiai. Klasikinė socialinės sutarties forma teigia, kad yra bevalstė būklė, iš kurios individai siekia išeiti sudarydami sutartį: piliečiai pripažįsta valstybę mainais už stabilumą ir saugumą, kurį suteikia politinė valdžia.
Hobbeso požiūris į gamtines teises ir valstybę
Hobbes buvo liudininkas Puritanų revoliucijos ir bijojo anarchijos bei žmogaus linksmumo į smurtą. Jis teigė, kad natūralios būklės gyvenimas būtų „solitary, poor, nasty, brutish and short.“ Kad išvengtų nuolatinio karo ir baimės žmonės, vadovaujami racionalaus savęs išsaugojimo instinkto, sutinka atiduoti savo laisves ir galią absoliučiam suverenui - Leviatanui. Hobbesas matė valstybę kaip dirbtinį padarą: „By art is created the great Leviathan called a Commonwealth or State… which is but artificial man.“
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Pagal Hobbesą suverenui priklauso teisė daryti bet kokius įstatymus, kuriuos jis laiko reikalingais; suverenas yra atsakingas tik už valstybės saugumą ir taikos palaikymą. Socialinė sutartis, Hobbeso supratimu, yra susitarimas tarp žmonių paskirti valdovą, o ne tarp valdovo ir pavaldinių. Todėl sukilimas prieš suvereną, jo nuomone, nėra pateisinamas - svarbiausia yra išvengti pilietinio karo ir chaos.
Locke'o požiūris į gamtines teises ir valstybę
John Locke turėjo kur kas optimistiškesnį požiūrį į žmogaus prigimtį nei Hobbesas. Locke apibrėžė gamtines teises kaip pagrindines teises, kurias turi visi žmonės nuo gimimo - gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Jis manė, kad valstybių pagrindinė funkcija yra saugoti šias teises; jei valdžia to nedaro arba piktnaudžiauja, ją galima nuversti. Locke suformulavo socialinę sutartį taip: ten, kur piliečiai susivienija turėdami bendrą įstatymą ir teismų sistemą, su autoritetu spręsti ginčus ir bausti nusikaltimus, egzistuoja socialinė sutartis.
Locke taip pat palaikė valdžių atskyrimą - įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios dalys - ir teigė, kad teisė į pasipriešinimą yra tiek grupinė, tiek individuali teisė. Jo požiūriu, politinė prievolė gyventi pagal daugumos sprendimus susikūrus politinei visuomenei, tačiau ta prievolė yra sąlyginė: jeigu suverenas ar valdžia pažeidžia natūralias teises, ji gali būti teisiškai nuversta.
Pagrindiniai skirtumai ir panašumai
- Abi teorijos prasideda nuo „prigimtinės būklės“ idėjos ir abi teigia, kad valstybė kyla iš sutarimo, kad būtų užtikrintas saugumas ir tvarka.
- Skirtumas slypi prigimties sampratoje: Hobbesas matė žmogų kaip iš esmės konkurencingą ir pavojingą, Locke - kaip laisvą, lygiavertį ir sugebantį taikiai gyventi pagal gamtos įstatymus.
- Hobbeso socialinė sutartis reiškia teisės atidavimą suvereno naudai, o Locke'o sutartis - įgaliojimų suteikimą valdžiai tam, kad ji apsaugotų natūralias teises; Locke numato teisę į pasipriešinimą, Hobbesas to nepriima.
- Hobbesas pateisina absoliučią valdžią (Leviataną), Locke gynė ribotą, parlamentinę valdžią ir valdžių atskyrą kontrolę.
Santrauka lentelėje
| Aspektas | Thomas Hobbes | John Locke |
|---|---|---|
| Žmogaus prigimtis | Pesimistiška - egoistinis, linkęs į konfliktą | Optimistiška - laisvas, lygus, gebantis pripažinti kitų teises |
| State of nature | Nuolatinis karas: „every man against every man“ | Gamtinė tvarka su gamtinėmis teisėmis, bet nesaugumas dėl ginčų ir nuosavybės |
| Socialinė sutartis | Pervestas visiškas paklusimas suverenui, kad užtikrintų saugumą | Sutarimas dėl teisės į neutralų sprendimų taikymą ir teisių apsaugą; teisė į pasipriešinimą |
| Valdymo forma | Absoliuti monarchija / stipri suvereninė valdžia | Ribota valdžia, parlamentinė kontrolė, valdžių atskyrimas |
| Gamtinės teisės | Primena natūralią teisę į išlikimą (self-preservation) | Gyvybė, laisvė ir nuosavybė - pagrindinės neatimamos teisės |
| Sukilimas / pasipriešinimas | Nepritariama - sukilimas ne pateisinamas | Pateisinamas, kai valdžia pažeidžia natūralias teises |
Praktiniai mokymo metodai ir užduotys
Naudokite „T“ lentelę, kad padėtumėte mokiniams vizualiai palyginti Locke’o ir Hobbeso idėjas apie gamtines teises, socialinį kontraktą ir pageidaujamas valdymo formas. Susikurkite struktūrizuotą diskusiją, kurioje mokiniai ginčysis iš John Locke arba Tomo Hobbeso perspektyvų. Paskirkite vaidmenis, nustatykite taisykles ir vadovaukite mokiniams naudoti pirminiuose šaltiniuose esančius įrodymus.
Paaiškinkite diskusijos formatą, įskaitant pradines kalbas, prieštaravimus ir užbaigimo argumentus. Nustatykite laiko limitus kiekvienai daliai, kad veikla būtų orientuota ir teisinga. Priminkite mokiniams aktyviai klausytis priešininkų argumentų ir užsirašyti galimus prieštaravimus. Leiskite kiekvienam mokiniui arba komandai rinkti svarbiausius taškus, citatas ir pavyzdžius, kurie palaiko jų paskirto filosofo poziciją.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Tomas Hobbesas ir Džonas Lokas: dviejų filosofų palyginimas
Praktiniai pavyzdžiai ir modernios refleksijos
Studentai gali išplėsti veiklą surasdami šiuolaikinius vyriausybių pavyzdžius, atspindinčius Lockean požiūrį arba Hobbesian požiūrį į viešpatavimą. Šie pavyzdžiai gali būti rodomi papildomuose dviejuose langeliuose siužetinės linijos apačioje. Pavyzdžiui, autoritarinės arba labai centralizuotos valdžios struktūros dažnai primena Hobbeso modelį, kuriame prioritetas - tvarka ir saugumas, o demokratinės parlamentinės sistemos, ginančios individualias teises ir valdžių atskyrimą, dažnai atskleidžia Lockean idealus.
Citatos ir tekstiniai šaltiniai klasėje
Skatinkite mokinius cituoti pavyzdžius iš kiekvieno filosofo raštų ir aptarti, kaip jų požiūriai susiję su žmogaus prigimtimi. Hobbeso žinomiausia frazė apie natūralų gyvenimą - „solitary, poor, nasty, brutish and short“ - padeda suprasti jo skubą į absoliučią valdžią. Locke’o akcentas - „gyvybė, laisvė ir nuosavybė“ - iliustruoja jo orientaciją į individo teisių apsaugą ir teisę į pasipriešinimą.
Metodologinė pastaba
Tyrinėjimas gali būti eksposicinis ir analitinis: atskleiskite ir palyginkite Hobbeso bei Locke’o požiūrius, identifikuokite jų teorijų panašumus ir prieštaravimus. Paaiškinkite, kad socialinės sutarties teorija ne visada reiškia tą patį kiekvienam autoriui - Hobbesas ir Locke’as pateikia skirtingas prielaidas ir todėl pasiekia skirtingas praktines išvadas dėl valdymo formos ir piliečių teisės.
Pedagoginiai privalumai
- Tokia analizė ugdo kritinį mąstymą: mokiniai lygina prielaidas, argumentus ir išvadas.
- Diskusijos ir projektai, pvz., „Storyboard That“, skatina vizualų ir bendradarbiavimo mokymąsi.
- Naudojant pirminius tekstus mokiniai išmoksta remtis istoriškai dokumentuotais argumentais.
Thomas Hobbes ir John Locke abu pradėjo nuo diskusijos apie prigimtinę būklę ir pavojų gyventi be visuomenės. Tačiau jų skirtingos prielaidos apie žmogaus prigimtį (Hobbeso pesimizmas ir Locke’o palankumas) nulemia skirtingas socialinės sutarties ir valstybės koncepcijas: absoliuti suvereno valdžia prieš ribotą, teisių saugumu grindžiamą parlamentinę valdžią.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje