Gerovės valstybės konceptas pastaraisiais metais tapo vienu iš dažniausiai vartojamų ir aptariamų viešojoje erdvėje. Ši sąvoka apima bendrą gerovės perspektyvą, tačiau iš asmeninės pusės tai yra individualus žmogaus pasirinkimas ir įasmeninta sąvoka. Lietuvių kalboje žodis „gerovė“ dažnai aiškinamas kaip „geras buvimas“ arba būklė, kai žmogus turi visko, ko reikia.
Šiandien bene geriausiai žinoma yra danų sociologo Gøsta Esping-Andersen suformuluota gerovės valstybių tipologija. Savo veikale „The Three Worlds of Welfare Capitalism“ (1990) jis pateikė vieną įtakingiausių ir dažniausiai taikomų gerovės valstybės modelių klasifikacijų.
Gøsta Esping-Andersen trys gerovės valstybės modeliai
Gøsta Esping-Andersen išskyrė tris pagrindinius gerovės valstybės modelius: liberalųjį, konservatyvųjį-korporatyvinį ir socialdemokratinį. Kiekvienas modelis pasižymi skirtingomis valstybės intervencijos, socialinio draudimo ir pajamų perskirstymo prielaidomis, kurios atsispindi tiek socialinės politikos priemonėse, tiek visuomenės struktūroje.
Liberalusis gerovės valstybės modelis
- Liberaliojo gerovės valstybės modelio šalimis Esping-Andersen laiko anglosaksų šalis, tokias kaip Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada.
- Tokio tipo modelį apibūdina minimali valstybės intervencija ir orientacija į rinką bei individualią atsakomybę.
- Socialinė parama tokiose valstybėse teikiama tik išimtinais atvejais, kai pats individas nebegali pasirūpinti savimi, o suteikiamos pašalpos yra minimalios ir užtikrina tik būtiniausią pragyvenimo lygį.
- Šių šalių politika lemia valstybės vaidmens mažėjimą ir rinkos ar nevyriausybinių organizacijų svarbos didėjimą socialinėje politikoje.
Konservatyvusis-korporatyvinis modelis
- Konservatyviojo-korporatyvinio modelio valstybėse daug dėmesio skiriama socialinei politikai ir socialinių piliečių teisių užtikrinimui, tačiau visa tai glaudžiai siejama su darbo rinkos mechanizmais.
- Perskirstymo funkcija čia nėra prioritetas, o parama priklauso nuo anksčiau sumokėtų įmokų ir žmogaus indėlio į socialinę draudimo sistemą.
- Pagrindinė socialinės apsaugos dalis - socialinis draudimas. Lietuvoje socialinis draudimas užima apie 80 proc. visos socialinės apsaugos struktūros.
- Konservatyvių modelių pavyzdžiai - Vokietija, Prancūzija, Austrija.
Socialdemokratinis modelis
- Socialdemokratinio tipo, dar kitaip tariant, perskirstomojo modelio gerovės valstybė yra labiausiai išvystyta ir orientuota į solidarumą bei lygybę visuomenėje.
- Šio modelio šalys, tokios kaip Švedija, Suomija ir Danija, pasižymi gerai išvystyta perskirstymo sistema ir plačiu socialinės apsaugos tinklu.
- Jau pačiame gerovės valstybės modelio pavadinime, - redistribucinis arba perskirstomasis, - užkoduota gerovės dalinimosi idėja, kuri Lietuvoje dar nėra išpildyta.
- Svarbus šių valstybių bruožas - teisinga ir solidari mokesčių sistema, kuria užtikrinamas viešųjų investicijų augimas ir galimybės finansuoti švietimą, sveikatos apsaugą, socialines paslaugas bei kultūrą.
Išvestiniai gerovės valstybės modeliai
Profesorius Arvydas Guogis atkreipia dėmesį į tai, kad šalia trijų pagrindinių G. Esping-Andersen modelių egzistuoja ir du išvestiniai: pietų Europos gerovės valstybių modelis (Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija) ir rytų bei centrinės Europos modelis, kuris būdingas buvusioms socialistinėms šalims, įskaitant Lietuvą.
Pasak profesoriaus, šiandieninė Lietuva vertinama kaip minimali postkomunistinė korporatyvinio-klientelistinio tipo gerovės valstybė, lėtai pereinanti link liberalaus modelio ir susidurianti su socialinės atskirties bei marginalinių grupių problema.
Taip pat skaitykite: Socialinės rizikos globaliame pasaulyje: iššūkiai ir sprendimai
Socialinės politikos vaidmuo ir vertinimas Lietuvoje
Lietuvoje socialinė politika, kaip ir kitose civilizuotose valstybėse, yra itin aktuali ir reikalaujanti didelių finansinių išteklių. Socialinės apsaugos raidai ir šeimos politikai daro įtaką tiek teisiniai aktai, tiek demografiniai veiksniai (pvz., gimstamumo lygis, populiacijos senėjimas, migracija).
Pagrindinės socialinės apsaugos rūšys
- Bendrai socialinės apsaugos sistema apima socialinį draudimą ir socialinę paramą, kurią galima organizuoti remiantis trimis pagrindiniais principais: nuopelno, kategoriniu ir stokos.
- Socialinių išmokų dydis dažniausiai priklauso nuo anksčiau sumokėtų įmokų (nuopelno principas), tačiau kai kurios paramos rūšys teikiamos stokos pagrindu tik įvertinus asmens pajamas ir gyvenimo aplinkybes.
Socialinės apsaugos Lietuvoje pagrindas - privalomas valstybinis socialinis draudimas, tačiau jam tenka ir didžiausia finansavimo našta iš valstybės biudžeto lėšų. Alternatyvios ir papildomos socialinio draudimo formos Lietuvoje kol kas neįgijo reikšmingo svorio.
| Šalis | Socialinės apsaugos išlaidos (% nuo BVP, 2017 m.) | Gini indeksas (2018 m.) | Skurdo rizikos lygis (2018 m.) |
|---|---|---|---|
| Lietuva | 11,2% | 36,9 | 28,3% |
| Prancūzija | 24,3% | - | - |
| Suomija | 24,9% | - | - |
| Danija | 22,4% | - | - |
Remiantis Eurostat duomenimis, 2018 m. bendrą pajamų nelygybę atspindintis Gini indeksas Lietuvoje buvo 36,9 balo iš 100, o net trečdaliui šalies gyventojų (28,3 %) grėsė skurdas ir socialinė atskirtis. Didesnė pajamų nelygybė 2018 m. buvo tik Bulgarijoje.
Nors pagal skurdą ir nelygybę Lietuva yra vienoje iš blogiausių vietų ES, pagal ekonomikos augimo tempą, tarp visų EBPO valstybių, yra lyderė - ekonominio augimo tempas vienas iš sparčiausių.
Pagrindiniai socialinės politikos iššūkiai ir gairės
- Lietuvoje didžiausią mokesčių naštą neša gyventojai su mažomis ir vidutinėmis pajamomis, o dideles pajamas gaunantys moka palyginti mažai, kadangi didžioji jų pajamų dalis - kapitalo ir pelno pajamos, kurios apmokestinamos mažiau.
- Investicijos į viešąjį sektorių - švietimą, sveikatos apsaugą, socialines paslaugas ir kultūrą - išlieka viena esminių gerovės valstybės sąlygų.
- Sprendžiant klimato kaitos klausimus ir diegiant žaliąją politiką, kuriamos sąlygos ne tik ekonomikos augimui, bet ir socialinės nelygybės mažinimui bei visuomenės sveikatai gerinti.
- ES socialinės teisės stiprinimas, įtvirtintas Europos socialinių teisių ramstyje (2017 m.), tampa svarbiu prioritetu, nes migracija, pajamų skirtumai ir skurdo rizika tampa bendromis problemomis visoje Europoje.
Naujų socialinės politikos modelių paieška ir reformų būtinybė
Gøsta Esping-Andersen savo knygose nagrinėja, kaip valstybės gali reaguoti į demografinius iššūkius (pvz., visuomenės senėjimą ir mažą gimstamumą), siekia išgryninti socialinę politiką orientuotą į lyčių lygybę, ir bando identifikuoti geriausias reformas, užtikrinančias tiek individo, tiek visuomenės gerovę.
Taip pat skaitykite: socialinės politikos raida Lietuvoje
Pavyzdžiui, Ispanijos atvejis rodo, kaip nepakankamas šeimos politikos palaikymas ir valstybės pagalba atitolina motinystę ir mažina gimstamumą nepaisant ekonomikos augimo.
Gøsta Esping-Andersen moksliniai darbai ir indėlis gerovės valstybės teorijai
- The Three Worlds of Welfare Capitalism (1990)
- Welfare States in Transition: Social Security in a Global Economy (2001)
- Family Formation and Low Fertility (Madrid: BBVA)
- Why We Need a New Welfare State (su Gallie, D.; Hemerijck, A. ir Myles, J.)
- Social Foundations of Postindustrial Economies (2001)
- Child Care, Early Education and Social Inequality (su J. Dammrich, 2014)
Šie darbai analizuoja socialiniame draudime, šeimos politikoje ir socialinėje apsaugoje vyraujančias tendencijas, iššūkius ir reformų kryptis, kurios aktualios ne tik Vakarų Europa, bet ir sparčiai besivystančioms Rytų ir Vidurio Europos šalims. Per minėtus tyrimus Esping-Andersen ieško optimaliausių būdų mažinti socialinę atskirtį, skatinti lygybę ir stiprinti solidarumą tarp visuomenės narių.
Socialinės politikos modelių analizė bei jų taikymas pereinant nuo pasyvios prie aktyvios socialinės politikos modelių išlieka esminiu tyrimų lauku, siekiant aukštesnės gyvenimo kokybės ir socialinio kapitalo stiprinimo šiuolaikinėje visuomenėje.
Taip pat skaitykite: kaip veikia gerovės valstybės modeliai: išsami apžvalga
tags: #guogis #socialines #politikos #modelis #knyga