Lietuvoje įsibėgėja tvarus perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų. Pertvarkant institucinės globos sistemą, steigiami grupinio gyvenimo namai. Ši pertvarkos dalis padeda neįgaliesiems integruotis į bendruomenę, ugdyti socialinius įgūdžius ir gyventi visavertį gyvenimą.
Grupinio gyvenimo namai pradėti steigti 2017-aisiais. Jie skirti nesavarankiškiems ar iš dalies savarankiškiems suaugusiesiems ar vaikams, turintiems proto ar psichikos negalią, apgyvendinti. Šiuo metu grupinio gyvenimo namuose apgyvendinta apie 200 proto ir (ar) psichikos negalią turinčių vaikų bei suaugusiųjų. Tokio tipo namuose žmogui užtikrinama savarankiškumo, saviraiškos, tobulėjimo laisvė, sudaromos sąlygos dienos užimtumui ar darbinei veiklai už gyvenamosios erdvės sienų.
Prieš dvejus metus buvo žengti pirmieji žingsniai šios reformos link - Dūseikių socialinės globos namai Telšių mieste atidarė pirmuosius grupinio gyvenimo namus. Šiuose namuose įsikūrė penki globos namų gyventojai. Įsikurti buvo pasiūlyta savanoriams, galintiems nors dalinai pasirūpinti savo kasdiene buitimi.
Pasak Dūseikių socialinės globos namų direktoriaus Remigijaus Šimkaus, praėjo dveji metai nuo to laiko, kai pirmieji grupinio gyvenimo namų gyventojai pasuko savarankiškesnio gyvenimo keliu. Iš pradžių jie susidūrė su nemenkais iššūkiais: nauja gyvenamąja vieta, nepagrįstomis kaimynų baimėmis ir kasdieniais buities darbais.
Anot Dūseikių socialinės globos namų pavaduotojos socialiniams ir medicininiams reikalams Nijolės Rubežienės, pagalba teikiama tik tokiose srityse, kuriose grupinio gyvenimo namų gyventojui tikrai reikia. Pavyzdžiui, tvarkant finansus, rūpinantis asmens higiena, vartojant vaistus.
Taip pat skaitykite: Valakampių namų tikslai ir perspektyvos
Simbolinis kapsulės įkasimas Tunelio g. 8, Vilniuje, pažymintis grupinių gyvenimo namų statybos pradžią.
„Kiekvienam grupinio gyvenimo namų gyventojui stengiamės padėti ne daugiau, negu jam tikrai to reikia, - sako N. Rubežienė. - Nors iš pradžių kaimynai aujuosius gyventojus stebėjo lyg per padidinamąjį stiklą, dabar džiaugiasi tokia kaimynyste. Ne paslaptis, kad kiekvienam žmogui yra būtinas bendravimas, todėl grupinio gyvenimo namuose stengiamasi apgyvendinti tokius žmones, kurie tarpusavyje sutaptų, turėtų bendrų interesų. sukuriamas šeimai artimesnis modelis: atsiranda šiltesnis tarpusavio ryšys, drauge gyvenantys žmonės tampa atviresni, lavėja bendravimo įgūdžiai,“- dėstė Dūseikių socialinės globos namų pavaduotoja.
Pasiteiravus, kur geriau gyventi - Dūseikių socialinės globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose, visi sutartinai atsakė, kad pastaruosiuose. Kodėl? Nes čia jie nuolat turi veiklos, o ir kada panorėję gali išeiti pasivaikščioti mieste, pabūti tarp žmonių.
Direktorius R.Šimkus, pritardamas šiems žodžiams sako, kad neįgalieji, kuriems nereikalinga nuolatinė slauga, turi gyventi tarp žmonių, nes jie - mūsų bendruomenės nariai. Globos namuose jiems suteikiamos paslaugos, deja, taip ir neišugdomas savarankiškumo jausmas, socialiniai įgūdžiai lavinami labai menkai.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos namai: Suvalkijos atvejis
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės globos įstaigų skyriaus vedėjas Darius Pauliukonis pabrėžė, kad Lietuvai reikia šios socialinės srities reformos. Pasak jo, Europos Sąjungoje šimtai tūkstančių neįgaliųjų, turinčių nedideles psichikos ir (ar) proto sveikatos problemas, daugelį metų gyveno didelėse, atskirose ir dažnai atokiose vietose esančiose globos institucijose, kuriose žmonėms suteikiama globa, maistas ir pastogė. reikėjo institucinę globą keisti į paslaugų teikimą bendruomenėje.
„Neteisinga, kad tėvai augina savo vaikus iki senatvės, patys jau nebeturėdami jėgų. išsivirti arbatos ir ją gerti kada nori, o ne kada paduoda.
Valakampių socialinių paslaugų namai, 2020 m. rugsėjo 25 d. pasirašę Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dalyvauja projekto ,,Vilniaus miesto socialinių paslaugų infrastruktūros tinklo kūrimas ir plėtra asmenims, turintiems proto ir (arba) psichikos negalią“ įgyvendinime ir numato įkurti Grupinius gyvenimo namus.
Pastačius dviaukštį pastatą adresu Tunelio g. 8, įrengus gyvenamąsias ir kitas patalpas, įsigijus baldus, įrangą, juose apsigyvens 10 asmenų su intelekto negalia. Aplinka pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims. 7 būsimi gyventojai atvyks iš Nijolės Genytės socialinės globos namų, 3 vietos bus skirtos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojams, laukiantiems apsigyventi ilgalaikės socialinės globos įstaigose.
Grupiniuose gyvenimo namuose gyventojams bus sudarytos sąlygos maksimaliai savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą: apsipirkti, ruošti maistą, tvarkyti savo būstą, dalyvauti užimtumo ir laisvalaikio veiklose. Grupiniuose gyvenimo namuose siekiama neįgaliesiems teikti paslaugas atsižvelgiant į kiekvieno asmens individualius poreikius, padedant kurti jaukią ir saugią namų aplinką.
Taip pat skaitykite: Efektyvus priklausomybių gydymas: grupiniai užsiėmimai
Siekiant harmoningo pasiruošimo ir sėkmingo persikėlimo į naujus namus, 2 Valakampių socialinių paslaugų namų darbuotojos jau rudenį apsilankė Nijolės Genytės socialinės globos namuose, kur susipažino su būsimais Grupinių gyvenimo namų gyventojais. Susitikimo metu darbuotojos papasakojo apie save, gyvenimą naujuose namuose, sužinojo būsimų paslaugų gavėjų nuomonę apie pasirengimą persikelti į kitą vietą, galimybes toliau palaikyti ryšius su šeimos nariais, artimaisiais ir draugais.
Grupiniuose gyvenimo namuose gyventojams pagalbą teiks 8 darbuotojai. Grupinių gyvenimo namų įkūrimas prisidės prie bendruomeninių paslaugų plėtos, socialinės aplinkos pagerinimo Vilniaus mieste žmonėms su negalia.
Rangos darbų vertė - 1 690 800,00, lėšos bus skirtos iš ES ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto. Projekto administravimą vykdys UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, rangos darbus - UAB ,,Veikus“. Išlaikymą Grupiniams gyvenimo namams skirs Vilniaus miesto savivaldybė.
Iššūkiai ir problemos
„Daugiausiai iššūkių steigiant grupinio gyvenimo namus kilo su tinkamo būsto paieška. O situaciją dar apsunkino ir tai, kad dažnai įstaigai jį reikėjo surasti per itin trumpą laiką. Nebuvo paprasta rasti ir butų apsaugoto būsto programai. Sudėtinga buvo ir atrinkti grupinio gyvenimo namų darbuotojus ir gyventojus, organizuoti jiems reikiamas paslaugas.
„Kaip rodo atliktos apklausos, darbuotojams trukdė baimė prarasti darbą, skepticizmas dėl deinstitucionalizacijos procesų. Pokyčių baiminosi ir globos įstaigų gyventojai. Susidurta su visuomenės pasipriešinimu - žmonės protestavo, nenorėjo parduoti ar nuomoti nekilnojamo turto dėl stigmos, žyminčios turinčius proto ar psichikos negalią. Kaimynai taip pat iš pradžių į grupinio gyvenimo namų gyventojus žiūrėjo skeptiškai, vėliau to skepticizmo mažėjo“, - teigia A.
Kadangi ne visose vietovėse pavyko rasti tinkamai pritaikytų būstų grupinio gyvenimo namams steigti, išlaidos vienam gyventojui juose labai skiriasi. Vidurkis vienam suaugusiam žmogui sudarė 355 eurus, o skirtinguose regionuose ir vietovėse išleistos sumos varijavo nuo 219 iki 818 eurų žmogui.
„Atlikta analizė parodė, kad daugiausiai lėšų skiriama ten, kur įsigytas ne visada ekonomiškas nekilnojamasis turtas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Violeta Toleikienė sako, kad dalis grupinio gyvenimo namų išlaidų gali būti susiję ir su tuo, kad jų gyventojams reikėjo įsikurti.
„Finansinių dalykų nederėtų pabrėžti - jie neatskleidžia kokybinių pokyčių žmonių gyvenime. Kokybinius žmonių gyvenimo pokyčius pristačiusi UAB „Contextus“ direktorė Simona Biveinytė teigia, kad žmonių gyvenimo kokybė persikėlus į grupinio gyvenimo namus pagerėjo. Teigiamai pokyčius vertina ir apsaugoto būsto paslaugas gavę klientai. Jie jautė darbuotojų rūpestį, sulaukė konstruktyvios pagalbos, jautėsi saugūs. Apklaustųjų teigimu, paslauga labai reikalinga. Pagrindiniai dalykai, bloginę savijautą grupinio gyvenimo namų gyventojams - baimė grįžti į socialinės globos įstaigas, apsaugoto būsto gyventojams - neaiški projekto ateitis.
Kaip rodo gyventojų apklausos, dirbti nori beveik 62 proc. didžiuosiuose miestuose, 33 proc. rajonų centruose ir 31 proc. kaimiškose vietovėse įsteigtų grupinio gyvenimo namų gyventojų. Ne visiems grupinio gyvenimo namų gyventojams teiktos darbinės reabilitacijos programos, ne visada jos buvo tinkamos.
„Šios programos labiau orientuotos į asmenis su fizine negalia, neugdo šiuolaikinėje darbo rinkoje reikalingų įgūdžių, - sako S. Biveinytė. Kaip rodo tyrimas, galimybių dirbti daugiau turi miestuose gyvenantys žmonės, todėl, S. Biveinytės teigimu, grupinio gyvenimo namus verta steigti arčiau didžiųjų miestų arba efektyviau spręsti transporto problemas kaimiškose vietovėse.
Pasak Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio, įdarbinimo klausimais daugiau derėtų bendradarbiauti su darbdaviais: „Pasaulio patirtis rodo, kad žmonėms, turintiems psichikos negalią, įdarbinti reikia specializuotų programų. V. Grupinio gyvenimo namų gyventojų motyvaciją dirbti labiausiai mažina tai, kad 80 proc. visų neįgaliųjų pajamų, įskaitant darbines, atitenka globos įstaigai.
A. Šilinskienė pabrėžia, kad didžioji dalis maisto prekių, aprangos, asmens higienos priemonių, vaistų grupinio gyvenimo namuose įsigyjama centralizuotai. Taip perkama net 92 proc. vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, 58 proc. maisto ir aprangos prekių. Pasak S. Biveinytės, tam, kad grupinio gyvenimo namai būtų labiau autonomiški, o gyventojai - savarankiškesni, derėtų atsisakyti centralizuotų pirkimų, suteikti galimybę grupinio gyvenimo namams instituciškai atsiskirti nuo stacionarios globos įstaigos.
Tyrimas parodė, kad dauguma grupinio gyvenimo namų gyventojų lieka uždarame neįgaliųjų bendravimo rate, tai trukdo jiems integruotis į visuomenę. „Reikėtų plėsti bendravimo ratą, organizuoti daugiau bendrų veiklų su visuomenės nariais, taip pat skatinti palaikyti ryšius su giminėmis, artimaisiais“, - siūlo S. „Contextus“ direktorės teigimu, ne visi apsaugoto būsto gyventojai per 20 mėnesių pasiekė numatytą savarankiškumo lygį, todėl paslaugos teikimo laikotarpį kai kuriais atvejais derėtų ilginti. Trukmę būtina pritaikyti pagal psichikos negalią turinčių žmonių poreikius ir ligos ypatumus. Pasak S.
Pasak V. Nikžentaičio, sistema, kai proto ir (ar) psichikos negalią turintiems žmonėms paslaugų įvairovė individualizuota, kai skirtingo savarankiškumo žmonės gali gauti individualias paslaugas, yra tinkama, motyvuojanti žmones siekti didesnio savarankiškumo. „Žmonės apgyvendami pagal savarankiškumo lygį, jie turi būti skatinami siekti iš grupinio gyvenimo namų patekti į savarankiško gyvenimo namus, vėliau - į apsaugotą būstą. Pasibaigus pastarajai programai, žmonės jau gali gyventi savarankiškai, nuomotis būstą. Pasisakome už paslaugų įvairovę, palaikome SADM siūlomą daugiapakopę sistemą“, - sako V.
Deinstitucionalizacijos schema.
2019 m. Dar neseniai viešojoje erdvėje plačiai kritikuotas Žiežmarių gyventojų pasipriešinimas globos institucijų gyventojų apgyvendinimui miestelyje, keltas klausimas dėl lietuvių nejautrumo negalią turintiems žmonėms, nenoro priimti jų į savo bendruomenes. Beje, Žiežmarių atvejis tikrai nėra vienintelis. Visoje šioje dar nepasibaigusioje istorijoje nutylėta kita medalio pusė. Nutylėta, nes, panašu, tikroji klausimo esmė buvo nei atpažinta, nei suprasta.
Žinia, nuo 2014 m. vyksta vadinamasis deinstitucionalizacijos procesas, įkvėptas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Deinstitucionalizacija reiškia valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, įsipareigojimus pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos neįgalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Kaip buvo paskelbta 2018 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023 m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. Pertvarkos branduolys, vertinant pagal viešai skelbiamą informaciją ir pagal disputų su įvairių atsakingų institucijų atstovais turinį, yra dalies globos namų gyventojų perkėlimas gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus bei jų užimtumas greta steigiamose dirbtuvėlėse.
Kadangi globos namų pertvarka yra įkvėpta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau- Konvencija), verta dar sykį pažvelgti į jos tikslą ir nuostatas. Konvencija remiasi žmogaus teisių principais, visų pirma, orumo, lygybės ir nediskriminavimo. Konvenciją ratifikavusios valstybės, tame tarpe, ir 2010 m. Konvenciją ratifikavusi Lietuva, pripažino negalią turinčių žmonių įvairovę, nesvarbu, kokia negalia ir kokio sunkumo, ir jų teisę gyventi lygiai su visais žmonėmis.
Gyvenimas lygiai su visais žmonėmis reiškia, kad valstybė įsipareigojo užtikrinti negalią turintiems žmonėms teisę patiems priimti sprendimus visais su jų gyvenimu susijusiais klausimais, mokytis ir dirbti drauge su visais, o ne atskirose specialiai jiems sukurtose vietose.
Lietuvoje jau veikia ne vieneri grupiniai gyvenimo namai, kuriuose gyvena iš globos institucijų perkelti negalią turintys asmenys. Neprieštarauju teigimui, kad grupiniuose gyvenimo namuose negalią turintys žmonės apsigyvena ženkliai geresnėse sąlygose, nei jos yra globos institucijose, kuriuose patalpinta nuo 100 iki 400 asmenų.
Žinau keletą grupinio gyvenimo namų, kuriuose negalią turintys žmonės jaučiasi tikrai geriau, nei globos institucijose, nes patiria pagarbius santykius ir yra laisvi susitvarkyti savo asmeninę aplinką, spręsti dėl savo dienotvarkės ar lankytis visuomenėje. Yra Lietuvoje ir keletas tokių pagalba žmogui grįstų grupinio gyvenimo namų atvejų, kur turintiesiems šansą gyventi žymiai žmogiškesnėje, nei globos institucijos, aplinkoje suteikė žmogiškumo vertybių vedami žmonėms.
Visgi, nors tokios iniciatyvos, ypač grįstos asmeniniu pasiryžimu ir įsipareigojimu, yra labai gerbtinos, tenka pripažinti, jos tik dar labiau išryškino sistemines institucinės globos pertvarkos spragas, kartu ir pertvarkos neperspektyvumą negalią turinčių žmonių teisės gyventi visuomenėje lygiomis teisėmis su visais ir be jokios diskriminacijos užtikrinimą, kaip tai numatyta Konvencijoje.
Suprasti gali padėti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-asis straipsnis, kuriame nurodyta, kad visų neįgaliųjų lygių teisių su gyventi su visais žmonėmis, taigi, ir socialinės įtraukties, pagrindas yra savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis bendruomenę.
Pirma, žmogaus laisvės ir orumas, pagrindiniai žmogaus teisių principai, atsiranda tuomet, kai žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, pats sprendžia, kur gyventi, su kuo gyventi, ko siekti gyvenime, o ne kiti nusprendžia už jį. Savo gyvenimo kontrolė, laisvė priimti sprendimus numano ir atsakomybę už savo sprendimus.
Antra, negalią turinčiam žmogui gyventi savarankiškai būtina pagalba, kad būtų kompensuojamos patiriamos kliūtys dėl negalios. Antai, neregiui būtinos alternatyvios komunikacijos priemonės, fizinę negalią - judėti įgalinančios priemonės, o intelekto negalią - pagalba priimant sprendimus.
Trečia, savarankiško gyvenimo visuomenėje sąlyga yra prieinamos bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijos, kokios yra švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, skirtos visiems žmonėms. Jei visos šios savarankiško gyvenimo prielaidos neturintiems negalios atrodo savaimės, tačiau negalią turintiems žmonėms, ypač turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, jos toli gražu nėra savaimės.
Labai tikėtina, kad dėl intelekto ar psichosocialinės negalios žmogui gali būti apribotas teisinis veiksnumas, o tai reiškia, kad bus apribotos galimybės savarankiškai priimti sprendimus, kurie bus susiję su juridiniais, finansiniais ar asmeniniais santykiais, pavyzdžiui, teise vesti ar tekėti, balsuoti rinkimuose ar būti renkamam.
Taigi, ar grupinio gyvenimo namai, kaip bene pagrindinė deinstitucionalizacijos priemonė, sudaro sąlygas žmogui pačiam pasirinkti, kuri gyventi ir su kuo gyventi? Tikrai ne, nes globos institucijoje gyvenantis žmogus negali pasirinkti gyventi ne grupinio gyvenimo namuose, o visiškai kitur, ten, kur jis pats nori. Globos namų gyventojo išlaikymas kainuoja apie 770 eurų, o grupinio gyvenimo namuose keliasdešimt eurų mažiau. Ar gali žmogus gauti šias lėšas, kad įsikurtų gyventi savarankiškai, ten, kur jis nori, o ne globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose? Tikrai ne, šios lėšos jam asmeniškai perkeltos nebus.
Ar bus šiam žmogui suteikta asmeninė pagalba, jei pasirinks gyventi savarankiškai, ne globos namuose ar ne grupinio gyvenimo namuose, įskaitant ir pagalbą priimant sprendimus? Tikrai ne, žmogus bus paliktas likimo valiai, be pinigų ir be pagalbos. Ar grupiniuose gyvenimo namuose apgyvendintam globos namų gyventojui bus sudarytos sąlygos įgyti profesijos bendrosios paskirties profesinio rengimo įstaigose, dirbti ten, kur dirba visi žmonės? Tikrai ne, nes deinstitucionalizacijos programa to nenumato. Deinstitucionalizacijos programa numato tik gyvenamo ploto suteikimą grupinio gyvenimo namuose ir dirbtuvėles darbiniams įgūdžiams formuoti.
Deja, tokios deinstitucionalizacijos priemonės neužtikrina gyvenimo savarankiško lygių galimybių. 2020 metais sausio mėnesį vienas Seimo narys Seime organizuoja vienų socialinės globos namų gyventojų tapybos ir akvarelės darbų parodą. BNS spaudos pranešime rašoma: „Šiuo metu šiuose socialinės globos namuose gyvena 200 asmenų, 8 asmenys gyvena grupinio gyvenimo namuose, dirba 115 darbuotojų. Bendruomenės nariai gali laisvai save išreikšti mene: organizuojami muzikos, šokio, medžio darbų, dailės, keramikos užsiėmimai bei aktyvi sportinė veikla.
Labai gerbiu ir sveikinu menininkus, atlikusius ir pristačiusius savo nuostabius meno kūrinius į šią parodą. Tačiau negaliu sveikinti Seimo, kuris didžiuojasi institucija, kurioje patalpinta 200 asmenų, įskaitant 8, gyvenančius grupinio gyvenimo namuose, kur jiems suteikiamos paslaugos neturi nieko bendro su socialine įtrauktimi ir visaverčiu gyvenimu bendruomenėje, kartu su visais žmonėmis. Seimui turėtų būti gėda dėl tokių globos namų gyvavimo 2020 metais, nes tai faktinis įrodymas, kad įsipareigojimai, 2010 metais ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių Konvenciją, liko nesuprasti ir neįgyvendinti, o žmonių su negalia teisės pažeidžiamos iki šiol.
Globos namų gyventojų pasirinkimai yra labai riboti, jie gali veikti tam tikroje, tik jiems skirtoje erdvėje, bet ne visuomenėje, bendruomenėse, kartu su visais. Nieko bendro su savarankišku gyvenimu neturi ir viena iš pertvarkos idėjų grupinio gyvenimo namuose apgyvendinti mažesnes negalias turinčius žmones, tikintis, kad jie ten paprasčiau įgis savarankiško gyvenimo gebėjimų ir vėliau persikels gyventi kartu su visais. Akivaizdu, kad tai yra saviapgaulė ir apgaulė.
Viena, ydinga nuostata, kad Konvencija ir minėtas jos 19 straipsnis yra skirtas „mažiau neįgaliems“, „labiau savarankiškiems“, taip sukuriant neva „labiau nusipelniusių“ kategoriją. Asmens laisvė, savo gyvenimo kontrolė, teisė gauti asmeninę pagalbą, turėti prieinamumą prie bendros paskirties paslaugų yra kiekvieno negalią turinčio asmens tiesė, nepriklausomai nuo negalios sunkumo ar pobūdžio.
Antra, ydinga manyti, kad negalią turintys žmonės neteks savo negalių, taps mažiau „neįgalūs“ ir priaugs iki „savarankiško“ gyvenimo, tikintis, kad jie galės sėkmingai gyventi, mokytis ir dirbti be pagalbos. Taip atkartojama atgyvenusi diskriminacinė negalios samprata, pagal kurią tikimasi suremontuoti ar perdaryti žmogų pašalinus jo esamą neįgalumą. Remiantis šia nuostata, sunkią negalią turintys žmonės yra pasmerkiami likti gyventi institucijose, nesudarant jiems galimybių patiems spręsti dėl savo gyvenimo, gauti asmeninę pagalbą ir prieiti prie bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijų.
tags: #grupiniai #gyvenimo #namai #neigaliesiems