Muzika skamba Žemėje jau labai seniai. Matyt, tiek, kiek gyvena žmogus. ji buvo įvairiuose ritualuose ir šventėse. Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra sen. graikų mituose.
Kas buvo mūzos ir jų vaidmuo senovės Graikijoje
Devynios mūzos senovės graikų mitologijoje buvo deivės, kurios įkvėpdavo filosofus, menininkus ir kitus asmenis, kuriems reikėdavo įkvėpimo. Šios mitinės moterys buvo vadinamos mūzomis - graikišku žodžiu, reiškiančiu troškimą ir norą. Žodis muziejus taip pat yra kilęs iš žodžio mūzos. Visi senovės rašytojai kreipdavosi į mūzas, prieš pradėdami darbą. Homeras paprašė mūzų padėti įdomiai ir įtikinamai papasakoti „Iliadą“ ir „Odisėją“. Nuo tada mūzos laikomos įkvėpimo ir meno sinonimu. Mūzos globojo įvairius senovės menų ir mokslų aspektus: jos įkvėpdavo poetus, muzikantus, filosofus ir atlikėjus, kartu laikydamosi idėjos, kad menas ir mokslo veikla yra dieviško įkvėpimo vaisius.
Terpsichorė - šokių globėja
Terpsichorė buvo šokių globėja; ji išrado šokius, arfą ir išsilavinimą. Ji buvo pavadinama Terpsichore, nes ji mėgo šokti („Terpo“ reiškia linksmas). Terpsichorė siejama su judesiu, šokio gracija ir muzikiniais acompañamentais, kurie lydė šokį senovės Graikijoje. Dramos, poezijos ir šokio dalis dažnai buvo neatsiejama nuo muzikos, o mūzos - tarp jų ir Terpsichorė - globojo šias menines formas.
Muzika ir šokis senovės Graikijoje
Senovės Graikijoje neegzistavo muzikos kaip atskiro meno supratimas. Sen. (mūzų menas) reiškė kartu ir poeziją, ir muziką. Muzika buvo vienbalsė, dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu. Muzikai ir vaidybai senovės teatre buvo būdingas artimas ryšys: drama, teatras ir muzika sudarė vieningą spektaklio audinį.
Muzikuojančių muzikų atvaizdų gausu sen. daugiausia buvo naudojami dainoms ir giesmėms pritarti. Styginiai gnaibomieji instrumentai - kitara, lyra, arfa - buvo svarbiausi sen. muzikos atlikimo palydovai. Apie sen. teoretikų darbų liko žinių, tačiau senovės garsų iššifruoti pilnai negalime, todėl, deja, bet negalime atkurti sen. skambesio.
Taip pat skaitykite: Graikų Burtų Tradicijos
Muzikos teorija ir sferų harmonija
Svarbiausi sen. V a. pr. Kr. svarbiausiu sen. muziką ir šokį. Muzikos teorija susidarė senovinės dermės: dorinė, fryginė, eolinė ir kt. Senovės graikai netgi siejo muziką su planetų išsidėstymu ir visatos darnumu - idėja apie darniai skriejančių ir skambančių planetų, kuriems judant priklausė skleisti muziką, buvo vadinama sferų harmonija. Tokios kosminės analogijos rodo, kaip aukštiems moraliniams ir estetiniams tikslams muzika buvo siejama su visatos tvarka.
Mūzų pavardžių ir sričių apžvalga
Devynios seserys - mūzos - globojo įvairius menų ir mokslų laukus. Jos globojo įvairius Sen. menus ir mokslus. Kiekviena iš jų turėjo savitą sritį ir mitus, aiškinančius jų vaidmenis bei reikšmes:
- Kaliopė - vyriausioji ir išmintingiausioji iš mūzų. Ji lydėdavo karalius ir princus, kad paskatintų teisingumą ir ramybę. Ji buvo herojinių poemų ir retorinio meno globėja.
- Klėja (Klio) - ši mūza atrado istoriją ir gitarą. Senovėje istorijoje buvo vadinama Klėjos vardu, senovės graikų kalba „kleos“ reiškia didvyriškus veiksmus.
- Euterpė - ši mūza išrado keletą muzikos instrumentų, įskaitant dvigubą fleitą ir dialektiką.
- Talija - komedijos globėja. Ji išrado komediją, geometriją, architektūros mokslą ir agrokultūrą. Taip pat buvo simpoziumų globėja.
- Melpomenė - tragedijos globėja. Ji išrado tragediją, retorinę kalbą ir melodiją.
- Erata - meilės ir meilės poezijos, taip pat vedybų globėja. Jos vardas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „Eros“.
- Polymnija - dieviškųjų himnų ir iškalbos meno mūza, išradusi geometriją ir gramatiką.
- Uranija - dangaus objektų ir žvaigždžių globėja. Ji išrado astronomiją.
- Terpsichorė - šokių globėja; ji išrado šokius, arfą ir išsilavinimą.
Mitai apie muzikus ir inventorius
Sen. buvo Dzeusas; jie statė jiems šventyklas ir kūrė giesmes. Jie vaizduodavo dievus su lyra ar kitara rankose. Iš sen. mitų žinome apie įvairius muzikų ir išradėjų likimus: vienas iš tokių mitų pasakoja apie mylimą ir ne kartą apdovanotą dainininką Orfėją. Dainius Orfėjas labai mylėjo savo žmoną nimfą Euridikę. Po vestuvių jai įgėlė gyvatė. Euridikė mirė, o Orfėjas labai sielvartavo. Orfėjus nuėjo į požemių karalystę. Jis užbūrė Hado ir Persefonės šeimininką savo muzika, sužavėjo šeimininką, ir šis leido parsivesti Euridikę į gyvųjų pasaulį su sąlyga, kad Orfėjas nebandys į ją pažiūrėti, kol abu pasieks žemės paviršių.
Kiti mitai pabrėžia dviprasmišką menininko likimą: išradėją, kurio skambinimui kitara niekas negalėjo prilygti, mylimas ir ne kartą apdovanotas; tačiau kai menininkas suabejodavo, jis būdavo skaudžiai baudžiamas. Pasakojamos istorijos, pvz., apie Paną ir Siringę: Siringė - nimfa, kuri vardan saugumo buvo paverta nendre. Pribėgęs Panas pamatė tik liauną nendrę. Baisiai nuliūdo Panas.
Muzikos praktika: atlikimas ir instrumentai
Muzikos atlikimas senovėje buvo daugiausia vokalinis, bet labai priklausė nuo instrumentų pritarimo. Dažniausiai buvo naudojami styginiai instrumentai: lyra, kitara, arfa. Taip pat žinomi pūtiklių instrumentai, pavyzdžiui, dvigubos fleitos, ir kitokios pritariančios priemonės.
Taip pat skaitykite: Ugnies ir Kalvystės Dievas Graikijoje
| Instrumentas | Funkcija |
|---|---|
| Lyra | Pagrindinis melodinis instrumentas, lydėjo dainavimą ir epinius pasakojimus |
| Kitara | Styginis instrumentas, susijęs su solinio ir akomponuojančio skambesio tradicija |
| Arfa | Naudota šokiams ir elegantiškiems instrumentiniams akcentams |
| Dviguba fleita | Naudota ritmikai ir melodijoms tarp šokių bei procesijų |
Praktikos ypatumai
Muzika dažnai buvo vienbalsė ir dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu. Muzikos ir šokio funkcija buvo ne tik estetinis malonumas, bet ir jaunimui auklėti - muzika tarnavo kaip moralinė, edukacinė priemonė mokant apie drąsą, pareigą ir dievišką tvarką.
Idealus Muzikos Rinkinys Šventei Robertas Marcinkevičius (Vestuvės, Balius, Gimtadienis)
Mitologijos ir muzikos ryšys su kasdiene kultūra
Apie sen. teoretikų darbų likę fragmentai liudija, kad graikai rimtai nagrinėjo muzikos teoriją ir dermę. Senovės graikai mokėsi gyvenimo tiesų iš mitų: pasakos apie dievus, pusdievius, didvyrius ir žmones perteikė moralines pamokas. Mitos apie mūzas, Orfėjų ar Paną formavo meno supratimą ir kasdienę kultūrą.
Senovės menas darė įtaką visos Europos menui. Antikos menas ir idėjos buvo perimtos ir toliau kuriamos vėliau išsivysčiusiose valstybėse. Muzika, teatras ir poezija liko užuomazga daugybei vėlesnių kultūrinių praktikų.
Kaip senovės pavyzdžiai įkvepia šiandien
Devynios mūzos ir jų mitai iki šiol įkvepia menininkus, muzikantus ir pedagogus. Terpsichorės - šokių globėjos - įvaizdis skatina šokio ir muzikos integraciją į šiuolaikinius sceninius projektus bei edukacines programas. Mūzų sąvoka primena, kad kūryba dažnai kyla iš įkvėpimo, tradicijos ir praktikos derinio.
Rašyti kasdien, septynias dienas per savaitę, 365 dienas per metus. Rašyti kasdien daugmaž panašiu laiku, kai smegenys veikia geriausiai. Žmogaus protas yra linkęs kurti įpročius. Daryti mankštą. Sportas padeda pailsinti smegenis, atitraukti mintis trumpam, kad po to jos grįžtų su dar didesne jėga. Pakankamai miegoti. Gerai išsimiegojęs žmogus yra darbingesnis, produktyvesnis ir kūrybingesnis. Ne visiems žmonėms reikia tiek pat miego. Pažinti savo pasąmonę. Mintys ir sprendimai gimsta pasąmonės lygmenyje. Vengti narkotikų. Mitas, kad kūrybingiems galima būti tik apsvaigus nuo kokių nors cheminių medžiagų. Skaityti.
Taip pat skaitykite: 6 klasės graikų mitologijos vadovas