Šio straipsnio tikslas - apžvelgti Šventojo Juozapo, Dievo Sūnaus garbėje esantį Tėvą, įtaką tikėjimo gyvenimui, jo ištikimumą ir iššūkius, su kuriais jis susidūrė apsistos tam tikruose istoriniuose ir teologiniuose vaizdavimuose. Tekste remiamasi Juozapo asmenybę nagrinėjančiais pasakojimais bei tradicinėmis ikonografijos ir liturgijos nuorodomis, pateikiant gilesnį supratimą apie jo šventumą, šeimos vaidmenį ir kelionių globėjo reikšmę.
Juozapo kaip ištikimo tarno portretas
Juozapas tikriausiai būtų puikus ištikimo bei protingo tarno, minimo Jėzaus palyginime, pavyzdys. „Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų“ (Mt 24, 46-47). Regis, šie pažadai skirti Juozapui. Skaitant Mato ir Luko evangelijų pirmuosius du skyrius į akis krinta Juozapo ištikimumas, teisumas, klusnumas. Jis tikrai idealus žemiškasis Dievo Sūnaus Tėvas.
Išbandomas, bet augantis šventumas
Bet įsiskaitykime į šiuos pirmųjų skyrių pasakojimus įdėmiau. Pamatysime, kad Juozapas yra išbandomas, o jo šventumas auga pamažėl. Juozapo gyvenime ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Jam ne sykį teko Dievą klausti: „Ką tai reiškia? Kodėl tai turi įvykti būtent man?“
Juozapas kaip dailidė ir tylusis bendravėjas
Jis tikriausiai buvo tvirto kūno sudėjimo, stiprus, mat dirbo dailide (plg. Mt 13, 55; Mk 6, 3). Dailidės laikais triūsdavo statybose ir mokėdavo apdoroti ne tik medį, bet ir akmenis, jie netgi mūrydavo. Šventajame Rašte niekur tiesiogiai necituojami Juozapo žodžiai, tad dažnai daroma išvada, neva jis buvo tylus, ramus. Tačiau Evangelistai akcentuoja jo nuolankų klusnumą Dievui: bendruomenėje jis buvo draugiškas ir bendraujantis, reikėjo mokėti įsiūlyti savo paslaugas ir palaikyti darbo santykius.
Dievo plano centre: meilė ir atsakomybė
Juozapas ištikimai laikėsi Mozės Įstatymo (plg. Lk 2, 22-24. 41). Ši ištikimybė buvo tarsi meilės atsakas, ji kilo iš jo paslėptojo gyvenimo su Dievu. Kai sužinojo apie Marijos nėštumą, jis sumanė tyliai atleisti, nes buvo teisus žmogus ir nenorėjo jai užtraukti nešlovės (plg. Mt 1, 19). Tokį sprendimą lėmė jo jautrumas ir atjauta.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Ateina Dievo apsireiškimas sapnuose
Nors Jojo planai buvo taisyti skyrybas, Dievas sapnuose ragina atsisakyti to, ką buvo sumanęs, ir įpareigoja priimti Jėzų kaip Dievo Sūnų. Juozapas įsidėmė, kad Jėzus yra Dovydo sūnus, Dievo Sūnus, ir kad jis bus didis (plg. Lk 1, 32-33. 35). Tačiau pažinimai apie Jo misiją ateina lėtai: pasakojimai apie angelų skelbiamus įvykius ir piemenų bei išminčių apsilankymas sako, jog šis vaikystės laikotarpis ir iššūkiai reikalauja tikėjimo.
Kelionės į Egiptą ir pragyvenimas svetimoje žemėje
Juozapas turėjo kilti iššūkiams tremtijos sąlygomis: kaip įveikti kelionę į Egiptą, kuo maitintis ir ar ras darbo? Tačiau jis priėmė iššūkius su klusniu tikėjimu, kaip ir svarbiuosius sapnus (plg. Mt 2, 13-14. 20-21). Grįžus į Nazaretą, Juozapas susidūrė su nauju klausimu - kaip auginti Jėzų tikėjimo žodžiu ir praktine dailidės profesija.
Tėvystė be biologijos: Abba ir Jėzaus auklėjimas
Nors Juozapas nebuvo biologinis Jėzaus tėvas, tėvystė dėl to nesumenko. Jėzus vadindavo jį Abba, paklusdavo jam ir tikėdavosi, kad Juozapas Jo tėviškai pamokys. Juozapas įsipareigojo Jėzui mokyti hebrajų kalbą, Rašto kalbą, o patys kaimo gyventojai daugelį metų tikėjo, kad Juozapas yra Jėzaus tėvas. Jis prisiėmė atsakomybę už Jėzaus auklėjimą ir įgijo amato paslaptis: gaminti ir taisyti rankinius įrankius, statyti namus ir dirbti kartu su Jėzumi.
Jėzaus augimas Nazarete ir Juozapo vaidmens suvokimas
Kiekvienam Nazareto gyventojui Juozapas atrodė esąs tikras Jėzaus tėvas, todėl artumas su Jėzumi sukėlė jų stebėjimą, kai Jėzus pradėjo pamokslauti ir garsėti darbais (plg. Lk 4, 22; Mt 13, 54-55). Tačiau tikroji Jėzaus tapatybė ir misija vis dar liko didelis paslaptis; kai Jėzus paaiškino, kad Jam reikia būti Tėvo namuose, Marija ir Juozapas Nesuprato.
Juozapo pabaiga pasakojime ir klausimas apie jo mirtį
Juozapas dingsta iš pasakojimo po Jeruzalės piligrimystės ir vestuvėse Marija pristatoma be jo. Galbūt Juozapas mirė prieš Jėzui pradėjus viešąją tarnystę. Ši įvykiai kelia klausimą apie jo pabaigą: ar Juozapas iš tikrųjų pamatė, kaip įsipildo misija, kurios jis taip nuoširdžiai tikėjo?
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuolatinius globėjus
Šventųjų globėjų pažinimas ir keliautojų globos tradicija
Rytų katalikų ir kitų Rytų krikščionių ikonose Juozapas vaizduojamas susikūprinus, kartais šalia jo stovint senas vyras - persirengęs piktasis, keliančiais abejones dėl Dievo kilmės. Tokie vaizdavimai išreiškia nuolatinį klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Juozapas Dievui sakė „taip“ su visišku pasitikėjimu, tapęs išmintingu palyginimo žmogumi, kaip uolinis tvirtinimas ant uolos (plg. Mt 7, 24).
- Juozapo tėvystė tam, kad Jėzus augtų tikėjime ir atvirume Dievui.
- Juozapo nuolankumas - kelias, kuriuo Dievas įprasmina tarno pašaukimą.
- Juozapo santykiai su Marija ir Jėzumi - šeimos sakralumo pamatą.
Keliautojų globėjai ir šlovės istorijos
Šventieji globėjai, kurie susiję su kelionėmis ir keliautojais, įtraukti į plačią liturginę ir ikonografinę tradiciją. Šv. Kristoforas dažnai vaizduojamas su kūdikėliu Jėzumi, lazda ir palmės simbolika, keliaujantis per upę, o Kristus sėdi ant pečių laikydamas Žemės rutulį. Arkangelas Rapolas laikomas keliautojų bei piligrimų gynėju, vaizduojamas su sparnais, keliautojo drabužiais ir įrankiais: kelionmaišiu, lazdą, gertuvę bei dėžutę. Šv. Brigita iš Airijos ir Šv. Juozapas Kupertinietis taip pat įtraukti į šią globos tradiciją.
Vyresnių šventųjų globėjai ir jų teologinė svarba
Šv. Pantaleonas - medikas ir kankinys; Šv. Jokūbas - Apaštalas; Šv. Andriejus Bobola - Jėzuitas; Šv. Laurynas bei kiti - įvairių profesijų globėjai, prilyginti pasaulio kultūroms ir miestams. Lietuvoje šventieji globėjai įgijo regioninį svarbumą: Šv. Kazimieras, Šv. Jonas Krikštytojas, Šv. Juozapas ir kt. - jie įtakojo vyskupijų protekcijas, parapijų ir miestų kultūrines praktikas.
Šeimos ir kaimo gyvenimo globėjai: Ambraziejus, Maksimilijonas ir kiti
Šv. Ambraziejus laikomas bites ir kaimo aristokratija; jis buvo vienas iš Bažnyčios daktarų, išskyręs žemdirbius kaip Dievo vaikų ratą. Šv. Maksimilijonas Kolbė - Nekaltosios riterijos įkūrėjas, kankinys Aušvico lagerio metu. Šie šventieji pabrėžia altruizmą, tikėjimą ir įsipareigojimą padėti silpnesniųjų ir keliautojų globėjų tradicijoms.
Gegužės mėnuo: Mergelė Marija ir liturginė šventė
Gegužės mėnuo skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei. Pamaldos vyksta prieš Mišias ar po jų, vadovaujant kunigui ar diakonui. Litanija, maldos „Atsimink“, „Sveika, Marija“ ir kitos giesmės yra įprasta gegužės liturgijoje, kuri stiprina tikėjimą, viltį ir meilę bei švenčia Mergelės Marijos įvaizdžio globą tropinėmis bei kasdienėmis situacijomis.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos sistemos pertvarka
Šio straipsnio tikslas - parodyti, kad Juozapo šventumas nėra tik ramybės įvaizdis; tai nuolatinis dvasinis ieškojimas Dievo plane, nuo atsakomybės šeimos srityje iki galimybės būti pavyzdžiu visiems, kuriems tenka keliauti ir susidurti su sunkumais.