Gedimino prospektas - pagrindinė Vilniaus miesto gatvė prasidedanti už Žvėryno tilto ir baigiasi Šventaragio g. Gatvė suformuota 1836 m. kaip Šv. Georgijaus (Šv. Jurgio) prospektas.
Gedimino prospektas ir pastatai apie numerį 20
Gedimino pr. 20/Jogailos g. 1 kadaise buvo „Jurgio“ („Георгия“, „Жорж„) viešbutis. Architektas Tadeušas Rostvorovskis 1893-95 metais savo sklype suprojektavo ir pastatė viešbutį. Virš jo buvo iškelta Šv. Jurgio skulptūrą. Viename šaltinyje minima, kad dėl šios skulptūros architektas turėjo nemalonumų, nes „valdininkai joje įžiūrėjo panašumų į Šv. Georgijų - Maskvos miesto simbolį“ 🙂 Viešbutyje buvo įrengtos 35 gyvenamosios patalpos. Pardavęs pastatytą viešbutį dvarininkui Ignatijui Zavistovskiui, architektas pasiliko sau reprezentacinius apartamentus.
Gedimino pr. 22-24 keletą metų veikė Didysis teatras. 1902 m. pradžioje 35 kambarių viešbutį „Bristol“ buvo atidaręs Sankt Peterburgo universiteto studentas Kalmanas Radinas. Puošnią Didžiojo teatro salę, buvusią rytinėje pastato dalyje, 1904 m. suniokojo gaisras. Vėliau buvo įrengta kita salė - virš centrinės įvažiavimo arkos, kuria 1909-1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus. Tuomet namas priklausė Aristarchui ir Arsenijui Pimonovams.
22 name įsikūręs Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. 1908 m. pastate buvo atliktas atnaujinimas pagal architekto M. Prozorovo projektą. Šiame pastate patalpas nuomojosi įvairūs klubai, parduotuvės, išdėstyti aplink tris uždarus kiemus.
Teismo rūmai ir kiti reprezentaciniai pastatai
Gedimino pr. 40, 1903 m. Teismo rūmai (Apygardos teismas). Dabar Vilniaus apygardos teismas, Gedimino prospektas 40/1, senas adresas Šv. Georgijaus prospektas 38. Rūmų projektas buvo parengtas 1890 metais Sankt Peterburge, projekto autorius Teisingumo ministerijos architektas Vasilijus Prusakovas.
Taip pat skaitykite: Gedimino prospekto pastato reikšmė
Gedimino pr. 42, 1903 m., Moterų gimnazija, o dabar Muzikos akademija.
Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia ir Karmelitų vienuolynas: istorinis ansamblis
Nors Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia stovi pačioje sostinės širdyje, šalia Gedimino prospekto, daugelis miestiečių apie ją ir, juo labiau, joje veikusius Knygų rūmus žino labai nedaug. Knygų rūmais vadinta dvidešimto amžiaus viduryje minėtoje bažnyčioje įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla, kur sovietiniais ir vėlesniais laikais saugotos knygos bei kiti literatūriniai leidiniai. Visuomenei uždarą bažnyčią išimtinai pamatyti galėjo į 2017 metais vykusį literatūrologo Mindaugo Kvietkausko esė rinkinio "Uosto fuga" pristatymą susirinkę svečiai, tačiau Knygų rūmai tuomet jau buvo iškraustyti. Unikalią jų aplinką meninėse fotografijose užfiksuoti spėjo tik R. Paknys.
Karmelitų ordino vienuoliai šioje Vilniaus vietoje įsikūrė dar XVI a. Būtent jis pakvietė čia įsikurti karmelitų ordino vienuolius. Tuo metu būsimojo vienuolyno ir bažnyčios vieta buvo Vilniaus priemiestyje ir priklausė Radviloms. Nors dabar iš išorės tai taip aiškiai nesimato, bažnyčia stovi ant kalvos. Ir pavadinimą jie gavo būtent nuo Karmelio kalno dabartiniame Izraelyje, kur kūrėsi pirmosios jų bendruomenės. Ekskursijos metu, dairantis pro vienuolyno langus Tilto gatvės link, išties galima pastebėti aukščio skirtumą tarp šios vietos ir aplinkinio Vilniaus.
Pirmoji bažnyčia buvo medinė, vėliau jos vietoje sumūryta mūrinė bažnyčia. Dabartinį vaizdą bažnyčios ir vienuolyno kompleksas įgavo XVIII a. antroje pusėje, kai visą kompleksą 1749 m. Vienuolyne, pasakojo gidė, po vėlesnių amžių sienų tinku daug kur slepiasi vertinga XVIII a. Karmelitai čia gyveno iki 1797 m.
Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, vienuolynas buvo uždarytas, o karmelitai turėjo išsikelti į kitą savo ordino vienuolyną prie Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje. Po vienuolyno uždarymo patalpos buvo perduotos kunigų seminarijai. Ji čia veikė iki II pasaulinio karo. 1942 m. Pasak gidės, į seminariją iš žydų geto išties buvo išnešta ir taip išsaugota daug vertingų rankraščių ir knygų. Dalis žydų turto buvo slepiama netgi vargonų vamzdžiuose.
Taip pat skaitykite: ergoterapija Vilniaus centre – registracija ir kontaktai
Knygų rūmai: biblioteka, saugykla ir okupacijų laikotarpis
Lietuvą okupavę sovietai seminariją uždarė ir 1946 m. čia įkurdino Knygų rūmus. Knygų rūmais vadinta dvidešimto amžiaus viduryje minėtoje bažnyčioje įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla, kur sovietiniais ir vėlesniais laikais saugotos knygos bei kiti literatūriniai leidiniai. Dabar bažnyčia ir vienuolynas grąžinti Vilniaus arkivyskupijai ir pamažu vėl atsiveria visuomenei. Čia vyksta restauracijos darbai, o Bažnytinio paveldo muziejus organizuoja ekskursijas. Ekskursijas po bažnyčios ir vienuolyno ansamblį Bažnytinio paveldo muziejus organizuoja kartą į mėnesį.
Bažnyčios savitumas: vargonai ir baroko paveldo elementai
Yra žinoma, kad Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklos atstovas meistras Gerhardtas Arendtas Zelle ~1740 m. padirbdino vargonus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai. Spėjama, kad šio instrumento fragmentai galėjo išlikti Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, nes, anot Jano Galicziaus, po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią, vargonai buvo perkelti į Šv. Jurgio bažnyčią. Tačiau abejojama, ar vargonai buvo perkelti kartu su prospektu, nes Šv. Jurgio bažnyčios vargonų prospektas yra vėlesnis (~1770), o virš vargonų ant galinės bažnyčios sienos nutapytas herbinis fundatorių kartušas sutampa su fundatorių herbu, esančiu kartuše vargonų viršuje.
Jano Galicziaus straipsnyje išspausdinta Šv. Jurgio bažnyčios vargonų dispozicija (2 manualai, 20 registrų, varpeliai, būgnas). Tačiau šių vargonų prospekto architektūrinė kompozicija būdinga vieno manualo instrumentui (prospektas per mažas dviejų manualų instrumentui), todėl tikėtina, kad autentiškas Šv. Jurgio bažnyčios instrumentas buvo vieno manualo. O Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų prospekto nebuvo perkeltas. Remiantis šiais faktais galima spėti, kad Šv. 1937-38 m. vargonus Šv. Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios vargonų prospekte bene išraiškingiausiai įkūnyta Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklai būdingų prospektų forma (2 aukšti šoniniai bokštai, 1 žemesnis centrinis bokštelis bei keturi bokštus jungiantys laukeliai lenktais karnizais). Šie vargonai yra ir seniausias išlikęs tokios kompozicijos pavyzdys.
Vargonų prospekto drožybos originalioje plastikoje naudojami dekoro motyvai, kurių drožybos stilius nepanašus į daugelį Vilniaus mokyklos arealo vargonų - pavyzdžiui, puošnios asimetriškos, akanto ar palmės šakeles primenančios rokailės. Tačiau yra ir analogijų: Vilniaus Šv. Jurgio vargonų konsolės turi bendrumo su Vilniaus arkikatedros ir Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčios vargonų konsolėmis; sparnų ir sparnelių ryškios pailgos C ir S formos riestės panašios į regentinius juostinius ornamentus Daugų ir Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčių vargonuose.
Vargonų dispozicija (minėta literatūroje)
| Elemento pavadinimas | Pastabos |
|---|---|
| Manualai | Minima 2 manualai (diskutuotina dėl prospekto dydžio) |
| Registrai | Apie 20 registrų |
| Papildomi elementai | Varpeliai, būgnas |
| Architektūrinė forma | 2 aukštos šoninės kolonos, žemesnis centrinis bokštelis |
Ansamblio reikšmė ir dabartis
Dabar bažnyčia ir vienuolynas grąžinti Vilniaus arkivyskupijai ir pamažu vėl atsiveria visuomenei. Čia vyksta restauracijos darbai, o Bažnytinio paveldo muziejus organizuoja ekskursijas. Ekskursijas po bažnyčios ir vienuolyno ansamblį Bažnytinio paveldo muziejus organizuoja kartą į mėnesį.
Taip pat skaitykite: kaip keitėsi visuomenė valdant Gediminui
Nors daugelis architektūrinių detalių ir istorinių sluoksnių primena sudėtingą Vilniaus ir prospekto raidą, Šv. Jurgio vietos reikšmė kultūros, religijos ir paveldosaugos kontekste lieka akivaizdi: nuo karmelitų XVI a. įsikūrimo iki seminarijos veiklos, sovietinių Knygų rūmų ir dabartinių restauracijų.