Malda kaip kelias į išgijimą nuo priklausomybės

Esu tvirtai įsitikinusi, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris vienu ar kitu savo gyvenimo momentu nebūtų kreipęs maldos žodžių dangop. Kas yra įsitikinęs taip, kaip aš, neabejoja: malda įdėta į žmogaus širdį, kad jį palaikytų, palengvintų dalią. Kitaip tariant, gydytų.

Malda - tai kelias į Dievą ir į save patį.

Yra malda, padiktuota tiek širdies, tiek proto, kuri sąmoningai ar nesąmoningai kreipiama dievop. Tokia malda yra žmogaus trapumo ir, gerai įsigilinus, nuolankumo liudijimas: ko nors prašydamas, mano Dieve, suvokiu savo silpnumą ir atsiduodu Tavo globai.

Ir yra kitokia malda, kuri nelauktai ištrykšta iš nežinomo, kažkur pačioje mūsų esmėje esančio šaltinio; kiekvieną sykį ji prasiveržia netikėtai. Tai labai ypatinga, su niekuo nepalyginama malda. Ji išsilieja be jokių pastangų ar pasiruošimų ir tarsi galinga banga vienu ypu nušluoja visus apsimetinėjimus. Tai aistringas sielos bylojimas, pripažinimas: Tu, Dieve - ne aš! - pakvietei mane į šią žemę, vadinasi, Tu ir pasirūpinsi, kad nelikčiau vienas.

Ką tik dusome akli. O dabar mums atrodo, kad atgimstame. Geriame iš to šaltinio godžiai ir patikliai. Dėkingi. Kiekvienas tokios maldos lašelis mus įkvepia, kiekvienas gurkšnis grąžina jėgas ir gyvybę. Jaučiamės pripildyti, jaučiamės - pagaliau! - susilieję su begalybe. Štai, radome kelią: yra ryšys.

Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje

Dabar noriu atskleisti jums paslaptį. Neturiu to, ką sakau, įrodymų, bet maldauju - tikėkite manimi! Kas patyrė šios maldos - taip, šitos, tik šitos - stebuklą, viską žino.

Priklausomybės - tai opi šių dienų problema, paliečianti daugybę žmonių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip malda ir dvasinis gyvenimas gali padėti išgyti nuo įvairių priklausomybių, remiantis Dievo Tarno kunigo Ignaco Štacho pavyzdžiu ir kitų žmonių patirtimis.

Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho litanija

Litanija - tai liturginė malda, kurioje meldžiamasi visos Bažnyčios vardu. Oficialiosios Bažnyčios litanijos yra šešios, tarp jų - Visų Šventųjų, Marijos, Jėzaus Vardo, Jėzaus Širdies, Kristaus Kraujo ir Šv. Juozapo litanijos. Tačiau egzistuoja ir daugybė kitų litanijų, skirtų Dievo Tarnams, kurių gyvenimas ir darbai tiriami siekiant, kad jie būtų pripažinti šventaisiais.

Išskirtinę vietą užima Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho litanija, patvirtinta vyskupo E. Bartulio. Joje prašoma nuodėmių atleidimo, pagalbos atsiversti artimiesiems, kantrybės, nuolankumo, apsaugos nuo priklausomybių ir ištikimybės Bažnyčiai stiprinimo. Ši litanija pakylėtai skaitoma ne tik dėl joje atsispindinčių gyvenimo problemų, bet ir dėl to, kad jos autorius - Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas.

Kun. Ignacas Štachas (1797-1821-1854) - blaivybės sargas ir besimokančiųjų globėjas. Išlikęs pasakojimas, kad apie 1908 metus girtuokliaujančio vyro žmonai prisisapnavęs kun. I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Moteris padarė, kaip liepta, ir žinia apskriejo Šiaulius. Kapą ėmė lankyti dėl girtuoklystės kenčiantys žmonės. Sakoma, kad ne vienas prie kun. I. Štacho kapo išmeldęs ypatingų malonių sau ar artimajam. Tai rodo pomirtinę kun. I. Štacho charizmą - ypatingą Dievo dovaną, darančią teigiamą poveikį.

Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligų gydymas Lietuvoje

Kun. I. Štacho kapą nuo seno lanko moksleiviai ir studentai, trokštantys gerai išlaikyti egzaminus. Dar būdamas seminarijos klierikas, jis buvo pasiųstas į Joniškį vaikų mokyti. Vėliau vadovavo Katedros mokyklai, mokė varniškių vaikus. 2016 m. spalio 30 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis paskelbė Dievo Tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos bylos pradžią.

Kunigas Egidijus Venckus pasakojo apie savo pirmtaką: *„Kunigas Štachas - grynas šiaulietis, nuostabiai dalyvaujantis žmonių gyvenime. Siunčiu juos prie Štacho. Jis man padeda dirbti kaip vikaras“… Ir papasakojo keletą „vikaro“ užtarimu gautų stebuklų: *„Vyras pradėjo taisytis, kur kas mažiau begeria. Prie Štacho kapo dažnai uždegu žvakelę“; *„Prašiau užtarti pas Dievą dėl darbo. Gavau pagal specialybę“.

Šiaulių katedros klebonas E. Venckus pabrėžė: „Pomirtinė Štacho charizma - skelbti Kristaus meilę, šviesą. Net neabejoju, kad Štahas turi tokią užduotį po mirties“.

Litanijoje Dievo Tarnui kun. Ignacui Štachui prašoma jo globos ir užtarimo pas Dievą. Kreipiamasi tokiais žodžiais: Švento pašaukimo kunige Ignacai, Klusnusis Dievo valios vykdytojau, Budrusis ganytojau, Kunige, atjautęs žmonių skausmą, Dievo malonių trokštančiųjų ugdytojau ir t. Be kun. I. Štacho asmenybės bruožų apibūdinimo litanijos kreipiniais, nemažai joje įvardyta veiklos faktų: Prievarta girdytos tautos sergėtojau; Nenuilstantis kovotojau prieš girtuoklystę; Blaivybės puoselėtojau; Mūsų krašto blaivybės pradininke, Lietuvos Blaivybės brolijos įkūrėjau; Kunige, pakeitęs priklausomų žmonių gyvenimą; Besivaduojančiųjų iš priklausomybių užtarėjau; Gelbėtojau iš narkomanijos pinklių; Dvasinio atgimimo įkvėpėjau; Dievo stebuklais pagerbtas kunige… Iš šių kreipinių aiški prašymo ir maldos į Dievo Tarną kun. Ignacą Štachą intencija.

Blaivybės sąjūdis Lietuvoje kun. I. Štacho laikais

Pasak Šiaulių katedros klebono E. Venckaus, Ignaco Štacho kunigystės laikais „gyvoji Bažnyčia vartėsi prie degtinės ir alaus kibirų“. Carinės Rusijos priespaudos ir baudžiavos laikais „dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo degtinės varyklas, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose; jas statė dvarininkai ir išnuomodavo žydams; girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai versdavo savo valstiečius gerti reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų nurodytą kiekį degtinės“.

Taip pat skaitykite: Kontaktai su priklausomybės ligų specialistų asociacija

Žmones į girtavimą stūmė ne tik prievarta, bet ir skurdas, nesėkmės, nelaisvė, vilties praradimas.

Šiaulių miesto Garbės pilietis, neurochirurgas Albertas Griganavičius rašė: „Tuo metu Šiauliuose buvo apie 6000 gyventojų. Mieste veikė 14 degtinės varyklų ir 13 alaus daryklų. Jos per metus pagamindavo apie 1200 kibirų degtinės, 2500 kibirų vyno, apie 6000 kibirų alaus.

Kun. I. Štachas susipažino su blaivybės idėja dar gyvendamas Varniuose. Šią idėją palaikė Šiaulėnų parapijos klebonas Augustinas Kybartas. Siekdami išvaduoti parapijiečius iš dvasinės vergijos ir moralinio sunykimo, jiedu 1846 m. pradėjo registruoti žmones, pasižadančius laikytis kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo ir kurti blaivybės brolijas. Taigi, Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos - pirmieji blaivybės židiniai Lietuvoje.

Blaivinti Lietuvą trukdė caro administracija, bajorai ir alkoholio prekiautojai. Kunigai už blaivybės skelbimą buvo persekiojami ir skundžiami. Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai priešinosi, blaivybės šalininkams pavyko sumažinti besaikį girtuokliavimą. Kunigo I. Štacho pradėtą darbą tęsė vyskupas Motiejus Valančius.

Šių dienų iššūkiai ir kun. I. Štacho pavyzdys

Šių dienų bažnyčioms nesiseka platinti blaivybės idėjų kaip kunigų I. Štacho ir A. Kybarto, vyskupo M. Valančiaus laikais. Tuometinis Panevėžio vyskupijos ganytojas Jonas Kauneckas teigė: „Dabar tik 10 proc. katalikų lanko bažnyčią, o Valančiaus laikais neatlikęs velykinės išpažinties nebuvo laikomas žmogumi.

Pačiam mirusiajam beatifikacija ar kanonizacija nieko nereiškia, ji reikalinga mums - gyviesiems. Tačiau mūsų tikintieji nepratę melstis į Dievo Tarnus ir prašyti jų paramos bei užtarimo pas Dievą. Matyt, laukiama, kol jie bus oficialiai paskelbti Šventaisiais“.

Viskas priklauso nuo tikinčiųjų nuoširdžios maldos į Švenčiausiąją Trejybę, prašant Dievo Tarnui kunigui Ignacui Dionyzui Štachui Altoriaus garbės ir jo užtarimo nuo priklausomybių bei kitų negandų. Tačiau nereiktų tikėtis, kad, sukalbėjus maldą ar uždegus žvakę prie Dievo Tarno kapo, pokyčiai bus akivaizdūs jau tą pačią ar rytojaus dieną. Laukdami Dievo malonių, mes patys turime keistis į gerąją pusę.

Kunigas Jordanas Urbonas parašė viešą kreipimąsi į naujai paskelbtą Dievo Tarną.

Vidinio išgydymo programa „Gyvasis vanduo“

Ši programa padeda suprasti savo problemas ir nuodėmes, patirti pasitikėjimą ir laisvę kalbėti. Dievas išgydo iš sunkių priklausomybių. Dalyvavimas programoje su šeima suteikia didesnę laisvę atvirai bendrauti ir pažinti vienas kitą. Atvirumas grupelėse ir palaikymas su nuoširdžia pagalba yra labai naudingi. Dievas siunčia žmones, kurie padeda įvardyti ir atpažinti netvarką gyvenime ir padeda išlipti iš įsisenėjusių mechanizmų konstruktyvaus bendravimo būdu.

Programa padeda iš naujo atrasti Bažnyčios gyvenimą per Kristaus kūno bendrystę, atrasti ir pamilti Dievo galią gydyti per žmones, jų pasidalijimus. Po programos į savo trūkumus ir privalumus pradedama žvelgti blaiviau, trūkumai nebeatrodo perdėtai dideli, o privalumai - „blaivesni“, suvokiami kaip Dievo dovana. Malda už protėvius ir savo šaknis laisvina. Stengiamasi atskirti dvasias - kas iš piktojo, o kas iš Dievo. Pradedama skaityti krikščionišką literatūrą ir dalyvauti šlovinimo laikuose.

Ši programa padeda atleisti tėvui, pradėti keisti požiūrį į save, nelaikyti savęs blogu, bet suvokti, kad esi Dievo vaikas su nuopuoliais ir pakilimais. Pradedama atleisti žmonėms, nelaikyti pykčio, žiūrėti į viską paprasčiau ir pasitikėti Dievu. Dievas padeda santykiuose su mama, patikima galinti būti nepriklausoma nuo mamos, jos nuomonės. Tampama drąsesniu ir labiau pasitikinčiu savimi, dažniau drįstančiu išreikšti savo nuomonę. Pamatomi savo kieme gulinčius ne vietoje akmenukus, kuriuos pakėlus ir apžiūrėjus maldoje, kartu su Jėzumi tos duobes lyginamos.

Programa praplečia žinias apie santykius, stengiamasi vis dažniau išklausyti žmoną, ieškoti momentų, kada ji yra pasiruošusi išgirsti. Pagerėja santykis su vyrais ir savo tėvu. Sugebama atleisti tėčiui bei paleisti jo pasirinkimus. Stengiamasi skirti daugiau laiko Dievui ir maldai. Svarbiausia yra užtarimo malda ir realus jos poveikis gyvenime. Daugiau sužinoma apie save ir apie tam tikrų savo poelgių „šaknis“ bei priežastis. Galima atvirai papasakoti apie savo bjauriausias nuodėmes, dar geriau suprantama savo padėtis ir nuodėmingumas. Labiau suprantama, kas kliudo eiti pirmyn, kokios yra tikrosios žaizdos.

Įvyksta susitaikymas su mama, atleidimas jai ir priėmimas, tokios, kokia ji yra. Pradedama dažniau melstis esant problemiškiems pokalbiams, apėmus pykčiui ar kai kažkas įžeidžia. Atradama drąsos, pasitikėjimo savimi, gebama išreikšti savo nuomonę. Suprantama, kad galima daugelį dalykų ir situacijų atiduoti Dievui. Santykis su tėčiu tampa atviras, abipusiai supratingas, toliau vyksta gijimo procesas. Patiriami regėjimai, kurie suartina su Jėzumi. Vertingos šlovinimo giesmės, svarbūs grupelės vadovų pasidalijimai ir maldos vakarai prie Didžiojo Kryžiaus. Paskatinama dalyvauti rekolekcijose ir skaityti religinę literatūrą. Klausantis mokymų ir liudijimų, mokomasi kaskart vis labiau kreipti žvilgsnį į Jėzų. Svarbus atsigręžimas į vaikystę, tėvus ir santykius.

Dievas pakeičia visą gyvenimą - per programos laikotarpį patiriama visą pokyčių paletę. Suprantama, kad Dievas myli, kaip Jo sukurtą, lauktą, numylėtą vaiką. Programa padeda ne tik atleisti, bet ir paleisti, nes ilgą laiką jaučiamas didelis pyktis savo skriaudėjams. Kviečiama eiti pas Jį gydytis, o ne teisti, kaltinti arba teisinti. Suteikiama malonė suvokti, jog nežiūrint nuodėmingumo, vis dėlto esi gera dovana. Mokomasi atleisti sau ir nesureikšminti aplinkinių nuomonės bei priimti Tėvo meilę. Labiau suvokiama, jog esi mylima Tėvo dukra ir toliau laikaisi skaistaus gyvenimo. Pradedama liudyti Kristų savo artimai aplinkai. Suprantama, kad nesi tobulas, ir kad Viešpačiui nereikia, kad toks būtum.

Pradedama daugiau melstis, studijuoti Bibliją, stipriai patiriamas gydančiojo Dievo veikimas ir širdies perkeitimas. Gaunamas naujas žvilgsnis į save ir kitus. Suprantama, kad neturi išsikovoti ar užtarnauti meilės. Atradama savo sesę, su kuria santykiai buvo nutrūkę, pradeda gyti žaizda nuo priklausomybės prie žmogaus. Pradedama daugiau atsiverti kitam. Būnant užsidarius, bailiu, niekuo nepasitikinčiu, sužeistu vyru, programos metu patiriama meilė, paguoda, išklausymas ir palaikymas. Atsiranda drąsos atskleisti Dievui savo skausmus, neviltį, nebijoti, kad suklysi. Ir Dievas pradeda gydyti, su kiekvienu nauju susitikimu darosi vis lengviau išpažinti, kas sunku ir našta nukrenta, pasidaro nesvarbu, ką kiti pagalvos, o svarbu būti arčiau Dievo ir kitų, dingo neapykanta už skriaudas, o toje vietoje atsirado daugiau meilės ir pagarbos.

Programose dalyvaujant trečią kartą, Viešpats užtvirtina savęs priėmimą tokios, kokia esi, patvirtinimą, kad Dievui nereikia „tam tikros“ manęs, Jis nori jog atpažinčiau savo poreikius, klausyčiau širdies. Toliau vedama santykio su tėčiu gijimo kelionėje, kuomet sumažėja kaltės ir savigraužos jausmai, atpažįstamas nesveikas noras jį gelbėti iš priklausomybės. Stiprėja autentiškumo ir silpnėja noro įtikti, patikti kitiems jausmas. Dievas po truputį laisvina iš kalėjimo, kurį pati sukūriau. Bijoma būti moteriška, kad ribų reikia ne tik vaikams, bet ir man, turiu jas žinoti ir sustoti, kai reikia. Suvokiama, kad piktasis nuolat bando meluoti ir tas melas paneigiamas tik Dievo šviesoje. Suprantama, kad tai kelionė. Į žmones žiūrima nebevertinant, suprantama, kad visi esame Dievo vaikai ir turime savas žaizdas. Nebijoma savo tikėjimo.

Pradėta giliau suvokti tikėjimo paslaptis, savo vidinį pasaulį, pradėta giliau suprasti problemų (daugiausia bendravimo srityje) darbe, šeimoje priežastis. Prasideda bendravimo, elgsenos, pozicijos vertybiniais klausimais pokyčiai į teigiamą pusę. Pradėta kitaip elgtis įvairiose situacijose, daugiau klausyti širdies, vidinio balso, remtis ne tik protu, kaip vyras, bet ir jausmais, išgyvenimais. Dar kartą įsitikinama, kaip Viešpats kiaurai mato mane ir visada laiku ateina į pagalbą. Dievas gydo žaizdas, atveria jas ir užpila daug aliejaus. Pasikeičia požiūris į vyrus, pamatoma draugo asmenyje, kad ir vyrai - trapūs, jautrūs, sužeisti. Atpažįstama, kiek daug esi Dievo apgydyta, trokštama, kad ir mano sužadėtinis ateitų į šią programą, jam jos labai reikia. Suprantama, kad iš ten, kur buvau, jau išėjau - išėjau į tikėjimo kelionę. Atradau užtikrintumą to, ką darau, esu mažiau priklausomas nuo kitų nuomonių. Suprantama, kad nebuvau tobulas vyras, tėvas, bet žinau, kad stengiausi. Palaipsniui atsitraukia baimės ir pyktis. Toliau ieškosiu gyvojo Dievo.

Ugdymo rekolekcijos „Teateinie Tavo Karalystė!“

Patiriamas gilesnis Jėzaus artumas, susitaikymas ir atleidimas su neseniai mirusia mama, išlaisvinimas iš sunkumo ir liūdesio, perimto iš močiutės ir mamos. Suprantama, kad liūdesys ateina iš mamos linijos. Patiriamas radikalus Šventosios Dvasios ir Jėzaus atsidavimas man. Patiriama bendrystės svarba. „Sugriaunama“ pertvara tarp Dievo ir manęs. Širdis atsiveria Dievo meilei ir stipriam santykiui su Jėzumi.

Aktyvūs praktiniai užsiėmimai grupėse atskleidžia daug teigiamų ir neigiamų pusių. Mišios, malda ir konferencijos atnaujina Šventojoje Dvasioje. Sustiprinamas suvokimas, kad turiu įsitvirtinti bendruomenėje. Gaunami atsakymai, kaip galiu prisidėti prie savo bendruomenės, stiprindamas ją ir save. Patiriama fizinės sveikatos pagerėjimas, yra laiko refleksijai ir pamąstymui. Mokymų turinys suteikia žinių ir augimo dvasiškai. Patirtis darbo grupelėje informatyvi ir auginanti tikėjime. Ateina vidinė laisvė. Visa apimanti Karalystės patirtis gydo senas vidines žaizdas.

Rekolekcijose svarbus savęs pažinimas bendrystėje ir tarnystėje. Suprantama kitų žmonių supratimo svarba. Veikla parapijoje ir tarnystės bendruomenėje suteikia informacijos ir žinių apie bendruomenės ir jos narių augimą, katalikiškos tradicijos gryninimą ir išlaikymą. Patiriama atleidimo malonė, santuokos sakramento atnaujinimas ir pagilinamas Mergelės Marijos motinystės supratimas. Po užtarimo maldos patiriama, ką reiškia mylėti Dievą, atleidimo galią ir kaip Dievas kalba žmonėms. Pasidalijimas su kitais rekolekcijų dalyviais apie jų patirtis yra labai naudingas. Giliai patiriama ir sąmoningiau suprantama, ką reiškia turėti giliai tikinčių ir veikiančių krikščionių bendruomenę, dar giliau tikėti ir dar ištikimiau sekti Jėzaus gyvenimu. Tai nepaprastas ramstis asmeninėje dvasinėje tikėjimo kelionėje, įkvepiantis didesniems pasiryžimams tarnauti Viešpačiui visose savo gyvenimo sferose.

Kiti priklausomybių gydymo būdai

Be dvasinių praktikų, egzistuoja ir kiti priklausomybių gydymo būdai, tokie kaip:

• Kodavimas: Sukeliama baimė vartoti substanciją. Gali būti psichologinis arba medikamentinis.
• Medikamentinis gydymas: Naudojami vaistai, tokie kaip Naltrexonas, Disulfiramas ir benzodiazepinai.
• Valios pastangos: Nustoti vartoti alkoholį naudojant tik valios pastangas.
• Hipnozė: Pasąmonės pasi...

Dauguma painioja ar net nežino, kas iš tiesų yra tas „kodavimas“. Dar kitaip vadinamas Dovženko metodas yra priskiriamas įvairiems rusiškiems ir posovietiniams alternatyviems terapijos metodams, kur pagrindinė kovos su priklausomybe priemonė - sukelti baimę vartoti substanciją.

Kodavimo nuo alkoholizmo metu pacientas būna įbaugintas pasekmėmis arba išgąsdinamas šoko terapija, terapeutai įtikina, kad jei jis suvilgys lūpas alkoholiu, mirs, šiems efektams pastiprinti būdavo naudojamos ir pojūčius keičiančios priemonės. Toks kodavimas gali būti tiek psichologinis, koks ką tik buvo aprašytas, tiek medikamentinis, kuris aprašytas žemiau.

Privalumai: senesnei kartai, kuriai nesvetimas baimės jausmas, ar jų pasaulėžiūroje toks metodas atrodo priimtinas/logiškas - gali padėti.

Trūkumai: iš alkoholio turi išsivaduoti, nes tu nenori jo vartoti, o ne todėl, kad bijai pasekmių, jei juo intoksikuosiesi. Toks metodas niekada neleis žmogui jaustis laisvam ir laimingam, jis bus piktas.

Mūsų visuomenėje medikamentinis gydymas atrodo normalus dalykas, juk viskas gydoma vaistais. Tačiau kaip tabletė gali išvalyti tavo sąmonę ir pasąmonę nuo tikrųjų priežasčių, dėl kurių tu vartoji alkoholį? Medikamentinis gydymas nuo alkoholizmo tėra triukas išvilioti pinigams iš tinginių. Jei pasikonsultuosite su bet kuria klinika dėl medikamentinio gydymo - nei viena nesakys, kad tai 100% padės, jos tik pasakys, kad tai gali padėti. Iš tiesų norint išsivaduoti iš alkoholio spąstų jokie vaistai apskritai nėra reikalingi.

Keletas populiaresnių „padedančių nustoti vartoti alkoholį“ vaistų:

• Naltrexonas - opioidų antagonistas, priklausomybės nuo alkoholio gydymui. Tai medikamentas, nesukeliantis priklausomybės ir aversiškai nereaguojantis su alkoholiu. Veikimas paremtas specifinių endorfinų receptorių blokada, todėl alkoholio vartojimas nesuteikia malonumo.
• Disulfiramas daugelį metų buvo pagrindinis, nors ir prieštaringai vertinamas medikamentas alkoholizmo atkryčių prevencijai. Tai vaistas blokuojantis alkoholio metabolizmą organizme. Šio vaisto vartojimo metu išgėrus alkoholio išsivysto nepageidaujamos reakcijos, tokios kaip paraudimas, tvinkčiojantis galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, skausmas krūtinėje, širdies ritmo sutrikimai, miokardo infarktas, traukuliai, sąmonės sutrikimai. Tai kraštutinė gydymo priemonė žmonėms, kuriems yra būtina visiškai atsisakyti alkoholio dėl esamų fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų ir kuriems nepavyksta to padaryti kitais būdais.
• Detoksikacijos metu naudojami benzodiazepinai, kurie sumažina riziką traukulių ir delyro išsivystymui.

Tai yra, kai pats nustoji vartoti be niekeno pagalbos ar įsikišimo. Priimta manyti, kad nustoti vartoti alkoholį yra valios reikalas. Be abejo stipri valia tikrai nekenkia, tačiau naudojant tik valios pastangas ir neperpratus alkoholio-labirinto yra kaip tiksinti bomba. Asmenys „susilaikantys“ valios pastangomis dažniausiai iki galo nesijaučia laisvi, jie nuolatos „kovoja“ su potraukiu išgerti, jie nepašalina tikrųjų priežasčių, kurios iššaukia norą svaigintis alkoholiu. Be abejo, tai nėra neįmanoma, tačiau Hipnozė nuo alkoholio visą procesą paverčia malonesniu, saugesniu, tave aplanko supratimas, kad alkoholis tau nereikalingas ir priešingai nei valios pastangų pagalba - tu iš karto jauties ir tampi laisvas.

Minesotos programa tai 28 dienų psichologinės socialinės reabilitacijos programa stacionare (arba ne), paremta 12 žingsnių programa. Į ją įeina psichoterapinis gydymas; indvidualus darbas su priklausomybių konsultantais; susipažinimas su savipagalbos grupių veikla, įsijungimas į palaikomojo sveikimo grupes ir palaikomojo plano sudarymas.

Dvylika Žingsnių yra Anoniminių Alkoholikų asmeninio sveikimo nuo alkoholizmo programos pagrindas. Patys dvylika žingsnių yra šie:

1. Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas.
2. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką mąstymą.
3. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai.
4. Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą.
5. Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus.
6. Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus.
7. Nuolankiai Jo prašėme tuos mūsų trūkumus pašalinti.
8. Sudarėme sąrašą visų žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti.
9. Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.
10. Nuolatos stebėjome save ir jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.
11. Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.

tags: #galingos #maldos #isgyti #nuo #priklausomybes