Feministinė perspektyva socialiniame darbe yra esminis įrankis, leidžiantis suprasti ir spręsti lyčių nelygybės problemas visuomenėje. Ši perspektyva remiasi prielaida, kad lyčių vaidmenys yra socialiai konstruojami, o ne biologiniai, ir kad moterys patiria diskriminaciją bei priespaudą dėl savo lyties. Feministinis požiūris socialiniame darbe siekia įgalinti moteris, suteikti joms galių ir galimybių, bei kovoti su visomis smurto ir diskriminacijos formomis.
Feministinės perspektyvos istorinis kontekstas ir Lietuvos atgarsiai
Geriausiu atveju tėra pusantro šimto metų, kai moterys apskritai gali kaip asmenys, kaip subjektai dalyvauti ūkiniam, politiniam, socialiniam gyvenime. Feminizmas nėra toks vienalytis monolitinis judėjimas. Feminizmas kaip organizuotas judėjimas atsirado XIX a. pabaigoje keliose šalyse, o XX a. su agitavimu už moterų balsavimo teise jis tapo dar pastebimesnis ir labiau girdimas. Pirmoji feminizmo banga - kova dėl balsavimo teisės (XIX a. - XX a. pradžia). Po Antrojo pasaulinio karo feminizmas įžengė į antrąją savo fazę ar bangą su kampanijomis už reprodukcines teises bei diskriminacijos panaikinimą.
Kol kas Lietuvoje esama tik paviršinio suvokimo, ką reiškė feminizmas ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kaip jis pasireiškė sovietiniais laikais, tarpukariu, lietuvių tautinio sąjūdžio laikais ir apie kokį „protofeminizmą“ galime kalbėti dar senesnėje istorijoje. Trūksta refleksijos, koks buvo moterų vaidmuo ir likimas įvairiausiuose istoriniuose tarpsniuose ir jų kaitoje. Nacionalinės emancipacijos dienos (NED) renginiai yra dalis šiuo metu Lietuvoje labai sustiprėjusio troškimo atkurti lietuviško feminizmo (ir moterų, nors tai ne tas pats) istoriją ir šitaip sukurti stiprią tapatybę, kurios jau nebebūtų įmanoma išbraukti iš nacionalinės istorijos naratyvo.
Nuotrauka iš 2019 m. NED kaip tik tai ir bando daryti - rašyti savą feminizmo istoriją. Neatsitiktinai turbūt ir šiemet pirmą kartą paskelbti NED apdovanojimai atiteko darbams, tiesiogiai prisidedantiems prie Lietuvos moterų (ir dalinai feminizmo) istorijos rašymo. Visuomeninės iniciatyvos kategorijoje išrinktas Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) projektas „Moterys, kūrusios Lietuvą“ - nuostabiai vizualus projektas, kurį sekiau socialiniuose tinkluose.
Feminizmas ir socialinė reprodukcija: kasdienės praktikos ir struktūrinė nelygybė
Šios eilutės - apie socialinę reprodukciją (toliau - SR), tai yra gyvenimo palaikymą diena iš dienos bei tarp kartų. Kiekvienas gyvena ir turi save palaikyti - gamintis valgį, rūpintis fizine ir emocine sveikata, gyvenamąja erdve ir t. t. Skiriamės tuo, kiek priklausome nuo kitų, kiek kiti priklauso nuo mūsų bei kiek mums reikalingo SR darbo padarome patys, o kiek jo deleguojame kitiems - matomai ir nematomai, apmokamai ir neapmokamai.
Taip pat skaitykite: iššūkiai taikant feminizmą socialiniame darbe
SR darbas, nors dažnai nuvertinamas ir išnaudojamas, žmones palaiko gyvybingus ir leidžia funkcionuoti visuomenei. Taip pat jis leidžia funkcionuoti ir darbo rinkai bei kapitalizmui. SRF, kurį suprantu vadovaudamasi Susan Ferguson, konceptualizuoja SR darbą kaip sudėtinę politinės ekonomijos dalį. Kapitalistinėje sistemoje šis darbas (dirbtinai) atskiriamas nuo produktyvia laikomos ekonomikos, kurioje kuriama pridedamoji vertė kapitalui.
Reprodukcinio darbo suprekinimą, siekiant atlaisvinti „namų šeimininkių“ darbo jėgą, galima laikyti šio proceso dalimi, ypač turint omenyje, kokie nuvertinti ir išnaudotojiški yra SR darbai formalioje ekonomikoje. Reprodukcinio darbo (pavyzdžiui, mokytojos, slaugytojos, socialinės darbuotojos), daugiausia dirbamų moterų (jos sudaro apie 80% švietimo ir sveikatos priežiūros bei socialinio darbo sektoriaus darbuotojų Lietuvoje), nuvertinimas - kitas esminis faktorius aiškinant atlyginimų atotrūkį tarp lyčių šalyje.
| Pareigos | Moterų (%) | Vyrų (%) |
|---|---|---|
| Aukštesnės pareigos | 35% | 65% |
| Vidutinės pareigos | 50% | 50% |
| Žemesnės pareigos | 60% | 40% |
Lietuvoje vidutinio mėnesinio atlygio atotrūkis tarp vaikų turinčioje poroje gyvenančių moterų ir vyrų siekia beveik 32%, o valandinis atlygio atotrūkis žymiai išauga 35-44 m. amžiaus grupėje. Nors šiuos skirtumus gali paaiškinti keletas faktorių, Lietuvoje moterys nenusileidžia ar „lenkia“ vyrus dauguma objektyviai stebimų kriterijų (išsilavinimu, darbo patirtimi, etato dydžiu ir pan.), o tai leidžia daryti išvadą, kad moterys vidutiniškai turėtų uždirbti daugiau nei vyrai. Visgi sunkiai pamatuojama ir nematoma moterų antroji darbo pamaina namuose greičiausiai prisideda prie atlyginimų atotrūkio.
Smurtas, lyčių vaidmenų dinamika ir konsento kultūra
Kalbėti apie smurtą prieš moteris reikia todėl, kad jis turi savo specifiką. Smurtas, kuris yra prieš moteris yra neatsiejamas nuo struktūrinės lyčių nelygybės visuomenėje, nuo to, kaip varžomi moterų sprendimai dėl šeimos planavimo, dėl seksualinio gyvenimo. Moteris yra silpnesnėje pozicijoje.
Vėliau, kai daugiau domėjausi rašydamas kursinį darbą apie smurtaujančius vyrus, jiems skirtas programas, susipažinau su ta visa vyro ir moters kaip lyčių vaidmenų dinamika, kaip tai sužaidžia, sakykim, smurtiniame santykyje. Jeigu būna kažkokių neaiškumų. Pas mus dar yra stipri tradicinių vyro ir moters, kaip lyčių, samprata.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Mane šiuo metu labiau domina toks sex positive feminizmas ir consent culture. Concent culture yra feministinis priešnuodis prievartos kultūrai, kai tu atsiklausi žmogaus, kai tu neobjektyvizuoji žmogaus, kai tu gerbi jo autonomiją - tai yra konsento kultūra. Konsento kultūroje priešingai, stengiamasi atsiriboti nuo tų visų tradicinių dalykų ir individualizuoti visus šiuos veiksmus. Bendraudamas su konkrečiu žmogumi turi atitinkamai kurti savo scenarijų, o ne tokį, koks numatytas išankstinio žinojimo apie lyčių vaidmenis, kuriuos mes matome pradedant nuo kino, reklamų iki porno.
Žmogaus seksualumas yra kažkas gražaus, tuo galima mėgautis be jokios gėdos ir kaltės tol, kol tai tenkina visus jame dalyvaujančius asmenis nepriklausomai nuo lyties, seksualinio tapatumo. Konsento kultūra siekia pralaužti stigmas, susijusias su seksualumu, ypač pastarąsias kilusias iš katalikiško religinio sparno.
Sutikimo kultūros kūrimas: vyrų įtraukimas į kultūros pokyčius | Victoria Ramón | TEDxStetsonU
Vyrai, maskulinizmas ir vyro vieta feministinėje diskusijoje
Ar daug Lietuvoje vyrų feministų? Aš asmeniškai pažįstu kokius keturis. Apibūdinimas “feministas/feministė” ilgą laiką turėjo ir iki šiol turi tam tikrą stigmą. Pirma, yra kompetencijos reikalavimas, kad ne taip kad “jo, jaučiuosi taip ir taip, ir lyg ir pritariu”, bet turi tai žinoti ir sakyti su pasitikėjimu, su galvojimu, pritaikymu sau.
Feminizmas, aišku, yra apie moterų išslaisvinimą, bet kadangi lyčių vaidmenys yra konstruojami kaip priešybės, tai jeigu smarkiai keičiasi vienas, tai neišvengiamai ir kitas turi keistis. Akademiškai kalbant, maskulinizmo studijos yra žinomos dar mažiau už feminizmo. Akademiškai kalbant, tai yra hegemoninis vyriškumas - vyrai kaip lytis yra geresnėje pozicijoje, bet pačioje hierarchijos viršūnėje yra “vyriški” vyrai. Ir tikrai nėra taip, kad individualūs vyrai vienodai gerai jaučiasi. Juk jie gali būti visiškai susvetimėję su tuo “tikro vyro” idealu.
Užtenka pasižiūrėti į savižudybių statistiką, ar apskritai į vyrų pasitenkinimą gyvenimu, į psichologinį atsparumą ir pan. Ištikus krizei galima pastebėti, kad vyrai akivaizdžiai yra prastesnėje padėtyje dėl socializacijos, hegemoninio vyriškumo kultūros, kuri sureikšmina tam tikrus dalykus. Viešas pažeidžiamumo parodymas vyrui būtų ir tam tikro savo statuso praradimas.
Taip pat skaitykite: CSR Lietuvoje
Intersectionality, klasė ir socialinė politika
Galų gale šiuolaikinis feminizmas tikrai nesako, kad visada lemiamas yra būtent lyties faktorius, dar yra turtinė, klasinė padėtis, visa ta intersectionality samprata. Tai sakymas, kad vyrai kaip lytis yra geresnėje pozicijoje, yra bendra tendencija, pavyzdžiui, statistiškai pažiūrėję mes matytume, kad vyrai yra aukštesnėje pozicijoje negu moterys, nes jų daugiau užima aukštesnes pareigas, uždirba daugiau pinigų, bet jeigu mes žiūrėsime individualiai tik tai pagal minėtus faktorius, tai mes turėsime tikrai milžiniškus skirtumus.
SRF primena, kad kapitalizmas priklauso nuo darbo jėgos reprodukcijos. SRF yra galingas tuo, kad mato ir naudoja šią vidinę kapitalizmo prieštarą politinėje strategijoje, siekdamas, pirma, mažinti neapmokamo, nuvertinto, priespaudos sąlygomis atliekamo bei feminizuoto reprodukcinio darbo subsidiją kapitalui, antra, reikalauti daugiau ir tolygiau paskirstytų išteklių bei laisvės reprodukcinei sferai, pirmenybę teikiant žmogui, o ne kapitalistinei vertei.
Feministinis aktyvizmas, pedagogika ir socialinio darbo praktika Lietuvoje
Visuomeniškai orientuoti feministiniai istoriniai projektai, tokie kaip „Moterys, kūrusios Lietuvą“, siekia parodyti moterų egzistavimą istorijoje, ištraukti jų veidus ir vardus iš užmaršties. Projektas potencialiai suteikė įkvėpimo dar šimtui kitų projektų - akivaizdu, kad kiekviena iš šių LGPC komandos „atkastų“ moterų nusipelnė knygos, disertacijos, meninio kūrinio, kurie leistų nupiešti žymiai kompleksiškesnį portretą.
Feministiniai istoriniai projektai, idealiu atveju, turėtų ir kritikuoti nacionalinės istorijos naratyvą, ne tik jį „papildyti“ moterimis… Visgi jau pačios seksualinės prievartos temos palietimas kaip tik #metoo laikais, jos įtraukimas į literatūrinės analizės lauką, moralinių implikacijų paieška yra savaime puikus pasiekimas.
Praktiniai iššūkiai socialiniams darbuotojams
- Reikalingas tam tikras kolektyviškumo lygis ir paramos tinklai tiek moterims, tiek vyrams - kolektyvinės praktikos mažina pažeidžiamumą ir stiprina atsparumą.
- SR darbas ir reprodukcijos našta daro moteris labiau pažeidžiamas krizės metu - reikia politikos sprendimų, remiančių tą dalijimąsi atsakomybėmis.
- Socialiniame darbe būtina integruoti konsento kultūros, sex positive ir lyčių jautraus požiūrio mokymus.
- Reikšminga dalis darbo su smurtu susiduriantiems klientams remiasi teorijomis, pvz., Evanas Starkas ir jo Coercive Control, kurios padeda suprasti struktūrinį smurto pobūdį.
Gairės politikai: ką siūlo feminizmo ir socialinės reprodukcijos teorijos
SRT koncentruojasi ne tiek į alternatyvių ekonomikų kūrimą, kiek į įvairias protesto formas ir politikos sprendimus, kurių tikslas - geresnės mokyklos, sveikatos priežiūra, būstas, transportas ir aplinka. SRT kviečia kurti masinį judėjimą tarp įvairių darbo klasės grupių, kuris gebėtų konfrontuoti su kapitalu iš sistemos vidaus, reikalaudamas pirmenybės teikti žmonių reikmėms, o ne kapitalo kaupimui.
Wages for Housework judėjimo idėjos primena, jog reprodukcinis darbas yra sistemos funkcionavimo pagrindas ir kad politikos sprendimai turi atsižvelgti į namų, švietimo bei sveikatos darbuotojų darbo vertę. Tačiau SRT pažymi skirtumą: SR darbas nėra tiesiogiai produktyvus kapitalo prasme, todėl reikia politinių sprendimų, kurie mažintų neapmokamo darbo naštą, gerintų viešąsias paslaugas ir išteklių paskirstymą.
Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai ir socialinio darbo reikšmė
Kai darbo dienai baigiantis išeinu į balkoną, matau iš darželio vaikus pasiimančius tėvus. Kitoje gatvės pusėje sveikatos kliniką palieka paskutiniai pacientai. Prieš akis keičiasi skirtingos kartos ir klasės. Klinika valstybinė, o darželis - privatus, ir klientai akivaizdžiai skiriasi. Grįžusi į vidų, einu pasigaminti vakarienės, kad turėčiau jėgų toliau dirbti. Aptvarkau namus, kad namų ūkyje gyvenantys žmonės ir aš galėtume naudotis gyvenama erdve valgiui gaminti, poilsiui, mokymuusi ir darbui. Iš jų tikiuosi bendradarbiavimo namų ruošoje, o geriausiu atveju - ir emocinės paramos, kurią stengiuosi suteikti ir pati.
Keliolika minučių, praleistų darželio auklėtojai kalbantis su mama ar tėčiu apie vaiko iššūkius ir pasiekimus bei dalinantis ugdymo patarimais primena, kad šis vaikas kas dieną vis labiau atsiplėšia nuo savo bendraamžių, kurie darželio nelanko arba lanko tokį, kuriame vienam vaikui išleidžiama, pavyzdžiui, penkis kartus mažiau resursų. Ankstyvieji ugdymo metai - itin reikšmingi vaiko išsilavinimo, darbo ir gerbūvio perspektyvoms ateityje.
Praktinių veiksmų gairės socialiniam darbui ir politikai
- Įtraukti lyčių ir konsento kultūros mokymus socialinio darbo programose bei praktikose.
- Remiantis SRF, skirti daugiau viešųjų išteklių vaikų priežiūrai, švietimui ir sveikatos priežiūrai, mažinti neapmokamo darbo naštą.
- Skatinti tėvystės atostogų ir namų darbų dalijimosi politiką, kad moterims būtų mažesnė darbo našta ir mažėtų atlyginimų atotrūkis.
- Remti istorijos perrašymą ir moterų indėlio matomumą per projektus, panašius į „Moterys, kūrusios Lietuvą“, bet kartu skatinti kritinę refleksiją apie herojizacijos pavojus.
- Plėtoti intervencijas smurto kontekste, remiantis struktūrinėmis teorijomis kaip coercive control, ir užtikrinti pagalbą aukoms bei prevencines programas smurtą vykdantiems asmenims.
Dauguma modernių feminizmo politinių aktyvisčių gina moterų teises reprodukcinių teisių, smurto šeimyninėje partnerystėje, motinystės atostogų, vienodo darbo užmokesčio, seksualinio priekabiavimo, gatvės priekabiavimo, diskriminacijos ir išprievartavimo problemose. Šiandien daug feminisčių teigia, kad feminizmas yra paprastų žmonių judėjimas, siekiantis peržengti socialinių klasių, rasės, kultūrų ir religijos ribas. Jos taip pat teigia, kad efektyvus feminisčių judėjimas turėtų būti kultūriškai specifinis ir atkreipti dėmesį į svarstomos visuomenės moterų problemas.
tags: #feminizmas #lietuvoje #socialinis #darbas