Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje vyksta procesas, kurio metu nuo griežtai centralizuoto darbo santykių reguliavimo modelio pereinama prie sutartinio šių santykių reguliavimo.
Lietuvoje, vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai reguliuoti šiuos santykius.
Socialinis dialogas - tai labai svarbi ir efektyvi priemonė sprendžiant socialinius visuomenės ginčus, kurie labai dažni valstybės socialinės ir ekonominės pertvarkos procese. Šis dialogas padeda sumažinti įtampą tarp atskirų visuomenės sluoksnių, o Vyriausybei sudaromos sąlygos išklausyti suinteresuotų darbo rinkos dalyvių pozicijas ir rasti visiems priimtiniausią sprendimą su mažiausiomis neigiamų pasekmių atsiradimo galimybėmis.
Trišalis bendradarbiavimas Lietuvoje labai paplitęs trišaliu lygiu sprendžiant užimtumo, darbo apmokėjimo, darbuotojų socialinių garantijų ir kt. klausimus.
Socialinės partnerystės šalimis socialiniais partneriais yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Trišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos.
Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą
Socialinės partnerystės lygiai:
- įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių;
Socialinės partnerystės formos:
- kai darbuotojai dalyvauja valdant įmonę.
Socialinės partnerystės sistema:
- kitos trišalės ir dvišalės tarybos (komisijos, komitetai), sudaromos įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Europos tautos ėmė ieškoti būdų, kaip stiprinti taiką, derinti įvairių socialinių sluoksnių interesus, spręsti ekonominius ir socialinius konfliktus.
1919 metais Paryžiuje Versalio taikos konferencijos metu buvo įkurta Tarptautinė darbo organizacija (TDO), kuri 1946 m. tapo specializuota, trišaliu principu veikianti Jungtinių Tautų Organizacijos agentūra. Lietuva TDO nare tapo 1921 metais. Atgavus nepriklausomybę mūsų šalies narystė šioje organizacijoje buvo atnaujinta 1991 m. spalio 4 d. Lietuvos interesams joje atstovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Taip pat skaitykite: ES socialinės apsaugos kodeksas
Po antro pasaulinio karo tripartizmas daugelyje Europos valstybių tapo visuomenės demokratinės gyvensenos norma. Lietuvoje 1991 metais buvo įsteigtos trišalės komisijos prie teritorinių darbo biržų. Taip pat buvo įsteigtos: Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija, Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba, Trišalė komisija prie Respublikinės darbo biržos, Vilniaus miesto trišalė taryba ir kt.
Vienas reikšmingiausių dokumentų, kuriuo grindžiamas trišalis bendradarbiavimas - 1976 m. birželio 2 d. Ženevoje priimta TDO 144 konvencija, kurią 1994 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.I-507 ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Konvencijos antrame straipsnyje nurodoma, kad kiekviena TDO narė, kuri ratifikuoja šią konvenciją, įsipareigoja įgyvendinti procedūras, garantuojančias efektyvias vyriausybės, darbuotojų ir darbdavių atstovų konsultacijas TDO veiklos klausimais.
Po intensyvių vyriausybės, darbdavių, profsąjungų, politinių partijų diskusijų, 2002 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, apjungęs į vientisą dokumentą iki tol galiojusius atskirus įstatymus. Išskirtinis Darbo kodekso bruožas yra tai, kad, reglamentavęs bendruosius profesinės saugos ir sveikatos (Occupational Safety and Health) principus, konkrečią jų reglamentaciją paliko profesinės saugos ir sveikatos įstatymui. Darbo kodekse apibrėžta socialinės partnerystės sąvoka, socialinės partnerystės lygiai, formos, sistema. Darbuotojams suteikiama teisė į informavimą ir konsultavimą, t. y. visą informaciją, susijusią su darbo santykiais, darbdavys turi pateikti darbuotojų atstovams ir jų organizacijoms.
Profesinės saugos ir sveikatos įstatymas detalizuoja Darbo kodekso teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti, profesinės saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises bei pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teises ir garantijas užtikrinant saugą ir sveikatą darbe.
Socialinis dialogas - svarbi priemonė sprendžiant visuomenės ginčus.
Taip pat skaitykite: Smurto darbe sprendimai
Lietuvoje veikia 4 Profesinių sąjungų nacionaliniai susivienijimai ir 4 darbdavių organizacijų nacionaliniai susivienijimai. Socialinis dialogas nacionaliniu lygiu vystomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimais dėl trišalio bendradarbiavimo. Trišaliame bendradarbiavime dalyvaujantys socialiniai partneriai, nors ir atstovauja skirtingus interesus, keisdamiesi informacija, diskutuodami pasiekia interesų balansą.
Įmonių darbo tarybos (darbuotojų atstovas).
Lietuvos Respublikos trišalė taryba buvo įsteigta 1995 m.gegužės 5 d. Šios aukščiausio lygmens socialinio dialogo institucijos Lietuvoje nuostatuose nurodyta, kad ”Taryba yra lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu sudarytas organas, kuris tarpusavio susitarimais sprendžia socialines, ekonomines ir darbo problemas, tuo siekdamas palaikyti socialinę taiką visuomenėje.” . Trišalė taryba yra lygiateisės partnerystės pagrindu sudaryta struktūra, kuri svarsto aktualiausius darbo, socialinius ir su jais susijusius ekonominius klausimus. Trišalė komisija sudaryta pariteto pagrindu iš 15 narių (po 5 narius iš profesinių sąjungų ir darbdavių nacionalinių susivienijimų ir LR Vyriausybės deleguotų atstovų). Žemės ūkio ministerija. trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti. 1995 m. gegužės 30 d. pirmuoju Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininku buvo išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B. Lubys. Šiuo metu Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininkas yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas J. Guzavičius (išrinktas 2005 m. birželio 28 d.)
Profesinės saugos ir sveikatos srityje valstybės, darbuotojų ir darbdavių interesams saugos ir sveikatos srityje derinti trišaliu socialinių partnerių (šalių) bendradarbiavimo principu 1994 metais įsteigta Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija. Komisija sudaroma iš 15 narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės institucijų atstovų. Komisija analizuoja profesinės saugos ir sveikatos būklę ir siūlo priemones jai gerinti, rengia atitinkamas rekomendacijas bei priemonių projektus, svarsto ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugos ir sveikatos darbe klausimus ir kt. Komisijos darbe dalyvauja ir Darbo inspekcijos atstovai.
Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos komisija įsteigta 1994 metais įgyvendinant tuo metu galiojusio Žmonių saugos darbe įstatymo nuostatas. Komisija dalyvauja formuojant ir įgyvendinant saugos darbe politiką; analizuoja saugos darbe būklę ir siūlo priemones jai gerinti, rengia atitinkamas rekomendacijas bei priemonių projektus; svarsto ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugos darbe klausimus ir kt. Komisija sudaroma iš 15 lygiateisių narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės valdymo institucijų atstovų. Komisijai vadovauja pirmininkas, kuris, vadovaujantis rotacijos principu, renkamas iš jos narių tarpo.
Bendras Apskrities komisijos narių skaičius ne mažiau kaip 9 asmenys (po 3 atstovus iš kiekvienos šalies). Apskrities komisija sudaroma iš vienodo valstybės institucijų ir įstaigų, darbdavių ir darbuotojų bei jų organizacijų atstovų skaičiaus.
Profesinės saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų įmonėse prevencijos klausimams nagrinėti trišaliu socialinių partnerių bendradarbiavimo principu 2002 m. įsteigtos teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos visose apskrityse (10), o šiais metais pradėtos steigti savivaldybių saugos ir sveikatos komisijos. Komisijų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Sprendimai priimami šalių atstovų bendru sutarimu, kai jiems pritaria ne mažiau kaip 2/3 kiekvienos šalies atstovų savivaldybių ir apskričių lygyje ir 3/5 kiekvienos šalies atstovų regioniniame ir respublikos lygyje. Pirmininkas renkamas iš šalių atstovų rotacijos būdu. Savivaldybių ir apskričių lygyje - metams, regioniniame ir respublikos lygyje - pusmečiui.
1989 metais atkurta prieškaryje veikusi sąjunga. Konfederacija yra nepolitinė, visuomeninė organizacija, nepriklausoma nuo valstybės. Vienija 41 šakinę ir 8 regionines asociacijas, jungiančias daugiau negu 2700 įvairaus profilio įmonių. Konfederacija yra asociacijų, įmonių bei fizinių asmenų susivienijimas, atstovaujantis ir ginantis jos narių verslo interesus, pirmiausia atsižvelgiant į smulkų ir vidutinį verslą. Ūkininkų asociacija.
Tai stambiausias profesinis susivienijimas, iš esmės įsisteigęs buvusių tarybinių profsąjungų bazėje. Jungia dvidešimt keturias šakines profesines sąjungas, asociacijas kurios vienija apie 117 000 narių. Lietuvos darbininkų sąjunga susiformavo kaip Lietuvos atgimimo judėjimo ,,Sąjūdis” atšaka. 2002 metais pakeitusi pavadinimą, vienija apie 52 000 narių nepriklausomai nuo jų profesijos. Tai nauja profesinė sąjunga, įsisteigusi jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.. Jungia apie 20 tūkst. narių.
Nariams komiteto darbo funkcijoms vykdyti nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje arba komiteto nuostatuose. Darbuotojų atstovams profesiniai saugai ir sveikatai taikomos Darbo kodekse numatytos garantijos.
Darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas. Šiuo metu dar tebevyksta diskusijos apie darbo tarybų įstatymą. Įstatymuose įtvirtinti darbuotojų ir darbdavių dialogo teisiniai pagrindai. Darbo kodekse nurodyta, kad darbuotojų interesus įmonėje atstovauja profesinės sąjungos, tačiau jeigu įmonėje jos nėra ir jeigu kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba. Kaip minėjau, darbo tarybų įstatymas dar nepriimtas, o profesinės sąjungos veikia tik nedaugelyje įmonių, todėl kolektyviniai susitarimai pasirašyti ne daugiau kaip 10 proc.
Sudarant darbo sutartį, darbuotojas, norėdamas gauti darbą, dažniausiai sutinka su darbdavio siūlomomis sąlygomis ir sugeba derėtis tik dėl darbo užmokesčio ir tai tik retais atvejais (aukšta kvalifikacija, sudėtinga programa, projektas ir pan.). Tokioje situacijoje darbuotojas atsiduria akis į akį su darbdaviu ar jį atstovaujančiais asmenimis. Išsilavinimas, teisinės žinios, patirtis deryboms yra aiškiai ne darbuotojo pusėje. Jeigu ir bandoma derėtis minėtais klausimais, tai daugeliu atvejų neduoda darbuotojui norimų rezultatų. Tokioje situacijoje darbdavys nelabai ir nori derėtis - jam priklauso sprendimo teisė - jis gali pasirinkti kitą darbuotoją, kuris vykdys jo reikalavimus (tarp jų ir neteisėtus).
Glazgo universitetas, bendradarbiaudamas su Darbo inspekcijos, Lietuvos darbo medicinos centro tarnybomis atliko tyrimą ,,Požiūriai į profesinę saugą ir sveikatą Lietuvoje”, kurio tikslas įvertinti darbuotojų požiūrį į saugos ir sveikatos problemas darbo vietoje. Tyrimo duomenimis, svarbiausiomis problemomis darbuotojai laiko nedarbą, neišmokamą atlyginimą - rūpestis savo sauga ir sveikata, jų manymu, atsiduria antrame plane. Tačiau alternatyvos socialiniam dialogui nėra - ekonominė veikla Europos Sąjungoje skatina įmonių konkurencingumą, kas tiesiogiai paliečia ir profesinės saugos ir sveikatos klausimų, atlyginimo ir kitų socialinių problemų sprendimą.
Nuo gegužės 1 dienos, Lietuvai tapus ES nare, tam tikra darbuotojų dalis išvyksta dirbti į senąsias ES nares, todėl Lietuvos darbdaviai priversti ir jau pradėjo didinti darbuotojams atlyginimus, atsižvelgti į darbuotojų siūlymus vertinant profesinę riziką ir imantis priemonių jai mažinti. Užmezgant socialiniams partneriams ryšį, jiems prisiimant įsipareigojimus ir atsakomybę už profesinės saugos ir sveikatos gerinimą, Darbo inspekcija tampa aktyvia besikeičiančių procesų dalyve. Čia stengiamasi išnaudoti visas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Darbo inspekcijos galimybes.
Darbo inspekcija yra pasirašiusi specialias bendradarbiavimo sutartis su trimis profesinių sąjungų bei dviem darbdavių organizacijų susivienijimais. Tai vykdoma įvairiomis formomis: inspektuojant įmones, tiriant socialinių partnerių prašymus, konsultuojant raštu ir žodžiu. Darbo inspekcija vykdo Agentūros Lietuvos ryšių punkto (Focal Point) veiklos organizavimo funkciją. Ryšių punkto nariais yra 26 valstybinių, mokymo ir mokslo įstaigų, darbuotojų bei darbdavių organizacijų atstovai.
Būtina pažymėti, kad socialiniai partneriai aktyviai dalyvauja išgyvendinant tokią negatyvią ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir profesinės saugos ir sveikatos prasme tendenciją, kaip nelegalus darbas. Lietuvos Vyriausybė dar prieš 3 metus pavedė Darbo inspekcijai analizuoti įvairias nelegalaus darbo apraiškas ir koordinuoti jo kontrolę, kurią vykdo Darbo inspekcija, Sodra, policija, mokesčių inspekcija, finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba bei rengti atitinkamos teisės bazės tobulinimą. Sudaryta speciali centrinė koordinavimo grupė, tokios grupės įsteigtos ir apskrityse. Iš esmės, mūsų šalyje įdiegtas Prancūzijos nelegalaus darbo kontrolės modelis. Vyriausybės sprendimu kontrolės koordinavimas plečiamas. Šiuo metu vyksta baigiamasis diskusijų etapas su atitinkamomis ministerijomis bei kitomis inspekcijomis bei tarnybomis, vienaip ar kitaip turinčiomis sąsajas su neteisėtos veiklos kontrole, dėl jos koordinavimo tarp 12-14 įvairių žinybų.
Europos Sąjungos strategijoje socialiniam dialogui taip pat skiriamas didelis dėmesys. Vienas iš šios veiklos akcentų ir keliamų uždavinių - naujos prevencinės kultūros ugdymas per informavimą, rizikų vertinimo gerinimą, aktyvų dalyvavimą skatinant socialinį dialogą visuose lygiuose, - visų pirma įmonių lygmenyje.
Lietuvoje veikiantys teisės aktai įteisina tik vieną galimą organizuoto darbuotojų atstovavimo formą - profesines sąjungas. Lietuvos darbininkų sąjunga - susiformavo kaip „Lietuvos atgimimo sąjūdžio“ atšaka. Pirmoji Darbininkų sąjungos grupė įsikūrė 1988 metais Kaune, o jau 1989 metų vasarą įvyko pirmasis suvažiavimas, kuriame buvo iškelti politiniai ir ekonominiai reikalavimai. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 metų liepos 1 d. įvykusiame suvažiavime buvo atsisakyta politinių uždavinių ir Lietuvos darbininkų sąjunga buvo paskelbta profesinės sąjungos organizacija. Šiuo metu Lietuvos darbininkų sąjunga jungia 25 miestų/rajonų, t.y. teritorines darbininkų sąjungas ir 12 gamybinių-profesinių federacijų ir vienija iš viso apie 52 tūkst. Lietuvos darbo federaci...