Elektrolito Tankio Priklausomybė Nuo Temperatūros

Šiame straipsnyje nagrinėjama elektrolito tankio priklausomybė nuo temperatūros. Aptarsime teorinius aspektus, eksperimentinius duomenis ir praktines išvadas, susijusias su šiuo reiškiniu. Taip pat išnagrinėsime, kaip slapukai naudojami internetinėse svetainėse, tokiose kaip „Opiq“, siekiant užtikrinti funkcionalumą ir vartotojo patirtį.

Slapukų naudojimas internetinėse svetainėse

„Opiq“ naudoja esminius slapukus, kad svetainė veiktų tinkamai, užtikrintų saugumą, analizuotų naudotojų sąveiką ir pagerintų vartotojo patirtį. Slapukas yra mažas failas, siunčiamas iš vartotojo kompiuterio į svetainės serverį, kuriame pateikiama informacija, reikalinga svetainei veikti, taip pat informacija apie vartotoją ir jo nuostatas. Dauguma slapukų yra būtini „Opiq“ veikimui. Vartotojai gali atmesti analitinius slapukus, tokiu atveju jų naudojimo duomenys nebus naudojami Opiq paslaugoms kurti ir tobulinti.

Metalų varžos priklausomybė nuo temperatūros

Nagrinėjant metalų varžos priklausomybę nuo temperatūros, svarbu suprasti, kad elektros srovė metaluose yra kryptingas elektringų dalelių judėjimas. Srovė teka tik akimirką, kol išsilygina sujungtų kūnų potencialai, o tada išnyksta elektrinis laukas jungiančiuose laidininkuose ir krūvių judėjimas liaujasi. Norint gauti nenutrūkstamą srovę, reikia nuolatos papildyti vieno kūno krūvį, palaikyti aukštesnį jo potencialą - sukurti laidininke nuolatinį potencialų skirtumą ir nuolatinį elektrinį lauką. Tai gali atlikti srovės šaltinis, sudarantis pastovią įtampą. Elektros srovė teka grandine iš šaltinio teigiamo poliaus į neigiamą, o elektronai grandinėje juda priešinga kryptimi.

Elektros srovės stiprumas (I) išreiškiamas pratekėjusio elektros krūvio (q) ir laiko (t) santykiu: I=q/t. Srovės stiprumas priklauso nuo laidininko skerspjūvio ploto ir dreifo greičio. Srovės tankis (j) yra srovės stiprumo ir laidininko skerspjūvio ploto santykis: j=I/S.

Omo dėsnis teigia, kad srovės stiprumas tiesiog proporcingas prijungtai įtampai (I=U/R), kur R yra laidininko varža. Kylant temperatūrai, metaliniame laidininke didėja laisvųjų elektronų chaotiško judėjimo greitis, intensyvėja atomų virpesiai, dažnėja elektronų susidūrimai su atomais. Dėl to mažėja elektronų dreifo greitis ir srovės stiprumas, o tai reiškia laidininko varžos didėjimą. Santykinis varžos pokytis ε lygus varžos pokyčiui ir pradinės varžos santykiui: ε=ΔR/R0.

Taip pat skaitykite: Priklausomybė: klampumas ir tankis

Teorija apie elektronų sklaidą

Ši teorija sieja elektronų laisvąjį kelią (o tuo pačiu elektrinį laidumą ir varžą) su minėtų elektronų sklaida. Jei metalo kristalas būtų tobulas, tai jo elektronų laisvasis kelias būtų begalinis. Deja, realiame kristale yra daugybė statinių ir dinaminių defektų, kurie trikdo kristalo periodiškumą. Aukštesnėse nei kambario temperatūrose dinaminių ir dalies statinių defektų koncentracija proporcinga temperatūrai (T), todėl elektronų laisvasis kelias mažėja, o specifinė varža didėja proporcingai temperatūrai (ρ ~ T).

Eksperimentiniai duomenys rodo, kad kaitinant varį, jo varža palaipsniui didėja, didėjant temperatūrai. Vadinasi, vario varža yra tiesiogiai proporcinga temperatūrai.

Puslaidininkių varžos priklausomybės nuo temperatūros tyrimas

Puslaidininkių varžos priklausomybės nuo temperatūros tyrimas yra svarbus siekiant suprasti jų laidumo mechanizmus. Išmatavus puslaidininkinio bandinio varžas prie skirtingų temperatūrų, galima nustatyti aktyvacijos energiją (Ep). Kylant temperatūrai, puslaidininkio varža mažėja. Aktyvacinė energija Ep yra susijusi su energija, reikalinga elektronams pereiti į laidumo zoną. Fermi lygmuo yra charakteringoji energija, kurios užpildymo tikimybė lygi ½. Puslaidininkyje be priemaišų, visose didesnėse už absoliutų nulį temperatūrose, Fermi lygmuo yra tiksliai draustinės juostos viduryje.

Energetinių lygmenų susidarymas kristale

Kristalinėje medžiagoje atomai išsidėsto periodiškai, sudarydami kristalinę gardelę. Kiekvienas atomas turi tam tikrą elektronų skaičių, kurie užpildo energetinius lygmenis. Kai atomai yra arti vienas kito kristale, jų elektronų banginės funkcijos persidengia, ir kiekvienas atominis lygmuo suskyla į daugybę artimų lygmenų, sudarydamas energetinę juostą.

Skirtumas tarp metalų, puslaidininkių ir dielektrikų juostinės teorijos požiūriu

Pagal juostinę teoriją, metaluose laidumo juosta ir valentinė juosta persidengia, todėl elektronai gali laisvai judėti ir laidumas yra didelis. Puslaidininkiuose tarp valentinės ir laidumo juostų yra nedidelė draustinė juosta. Kambario temperatūroje dalis elektronų gali peršokti į laidumo juostą, todėl puslaidininkiai turi tarpinį laidumą. Dielektrikuose draustinė juosta yra labai plati, todėl elektronams sunku peršokti į laidumo juostą, ir laidumas yra labai mažas.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Grynojo savojo ir priemaišinio puslaidininkio laidumo mechanizmas

Grynuosiuose puslaidininkiuose laidumas priklauso nuo šiluminės energijos, kuri sužadina elektronus iš valentinės juostos į laidumo juostą, sukuriant elektronų ir skylių poras. Priemaišiniuose puslaidininkiuose įterpiamos priemaišos, kurios padidina elektronų (n tipo puslaidininkis) arba skylių (p tipo puslaidininkis) koncentraciją, taip padidinant laidumą.

Elektros srovė skysčiuose

Elektrolitai yra medžiagos, kurios ištirpintos arba išlydytos praleidžia elektros srovę. Tirpstant vandenyje, elektrolito molekulės suyra į teigiamus ir neigiamus jonus. Šie jonai juda link atitinkamų elektrodų (katodo ir anodo), sudarydami elektros srovę elektrolituose. Elektrolizė yra medžiagos išsiskyrimas ant elektrodų, tekant srovei elektrolitu. Elektrolizei galioja Faradėjaus dėsnis, kuris teigia, kad elektrolizės metu išsiskyrusios medžiagos masė yra tiesiog proporcinga srovės stiprumui ir jos tekėjimo laikui.

Energijos tvermės dėsnis elektros grandinėms

Elektros grandinę sudaro išorinė ir vidinė dalys. Išorinė grandinės dalis vartoja elektros energiją, o vidinėje grandinės dalyje kitų rūšių energija virsta elektros energija. Elektros srovės šaltinyje pašalinės jėgos atlieka darbą, kuris apibūdinamas elektrovaros jėga (EVJ).

Švino - rūgštinės baterijos yra sistemos komponentas ir reikalauja atitinkamų atsargumo ir elgesio normų laikymosi tam, kad būtų galima užtikrinti saugią darbo aplinką ir siekiant išlaikyti geriausias akumuliatoriaus eksploatacines savybes visą jo tarnavimo laiką. Prieš diegiant MIDAC MDL ir MBS traukos baterijas, labai svarbu perskaityti šį traukos baterijų priežiūros vadovą.

Svarbu:

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

• Baterijos ir celės yra sunkios! Reikalinga užtikrinti saugų diegimą!
• Nerūkyti. Nenaudoti atviros liepsnos.
• Elektrolitas yra deginantis skystis (sieros rūgštis) , kuris gali sukelti sunkius odos nudegimus.
• Baterijos krovimo, iškrovimo ir jos naudojimo metu nuolatos išsiskiria sprogus vandenilio ir deguonies mišinys.
• Baterijos turi būti kraunamos tik gerai vėdinamose patalpose.

DĖMESIO! Visos baterijos metalinės dalys yra nuolat įelektrintos. Prieš bet kokio pobūdžio darbą su baterija reikalinga pašalinti visus metalinius daiktus nuo jos ir užtikrinti, kad niekas ant jos nenukristų. Visada naudoti tik izoliuotus įrankius.

• Patikrinti, ar gnybtai r jungtys yra tinkamai išdėlioti ir sujungti.
• Bateriją krauti tik gerai vėdinamoje patalpoje, laikantis std.
• Elektrolito temperatūra turėtų būti ne mažesnė nei 10°C, o krovimo metu neturėtų viršyti 50°C.
• Nors didesnėje temperatūroje pagerėja eksploatacinės savybės dėl padidėjusios talpos, tačiau tai trumpina baterijos tarnavimo laiką.

Kai baterijos įkrovimas baigtas, reikalinga patikrinti elektrolito lygį. Jeigu baterijoje yra sumontuotas elektrolito lygio indikatorius, esant per žemam elektrolito lygiui, indikatorius pradeda mirksėti tokiu intensyvumu: 1 raudonas + 4 žali. Tuomet būtina papildyti distiliuotu vandeniu.

• Po įkrovimo išmatuoti ir Patikrinimų ataskaitoje pažymėti elektrolito temperatūrą baterijos viduryje, elektrolito tankį ir kiekvienos celės įtampą.
• Tam, kad išlaikyti optimalų baterijos našumą, labai svarbu, kad baterija būti švari.
• Pastebėjus baterijos ar įkroviklio gedimus, susisiekti su baterijos tiekėju.

Akumuliatorių, pagamintą naudojant stibį, buvo būtina nuolat papildyti vandeniu, o nenaudojamas akumuliatorius turėjo būti reguliariai tikrinamas ir įkraunamas. Vėliau akumuliatoriai pradėti gaminti naudojant kalcį (Ca) švino grotelėms lieti. Į lydinį maišoma 0,5-1 % kalcio. Kalcis suteikia švinui tvirtumo ir plastiškumo. Akumuliatoriui dirbant vandens sunaudojama labai mažai. Nenaudojamo akumuliatoriaus savaiminė iškrova minimali. Tačiau kalcio lydinio akumuliatoriai turi vieną esminį trūkumą: juos sunku įkrauti. Tokį akumuliatorių labai iškrovus, dažnai atsitinka taip, kad vėl jį įkrauti būna gana sudėtinga. Todėl rekomenduojama tokio tipo akumuliatorių neiškrauti daugiau kaip 50% jų talpumo. Šiuo metu dauguma akumuliatorių gamintojų naudoja kalcio lydinius.

Kitas žingsnis - hibridinė technologija. Taikant hibridinę technologiją akumuliatoriaus teigiamų plokštelių grotelės liejamos su stibio priedais, o neigiamų su kalcio. Tokiu būdu pagamintas akumuliatorius perėmė visas teigiamas abiejų ankstesnių technologijų savybes: vandens sunaudoja tik šiek tiek daugiau nei kalcio lydinio akumuliatoriai, savaiminė iškrova maža, imlumas įkrovai geras. Pirmieji akumuliatoriai, pagaminti pagal hibridinę technologiją, pasirodė 1990 metais. Neigiamų plokštelių lydinyje yra 0,02% kalcio, o teigiamų - 0,04% sidabro. Akumuliatoriaus amžius pailgėja 20%, gerokai pagerėja eksploatacinės savybės.

Sumažinus grotelių aukštį, padidėja elektrolito lygis virš plokštelės, o tai sumažina tiltelių tarp plokštelių grupių koroziją. Be to, taupomas švinas ir akumuliatorius yra lengvesnis. VARTA akumuliatoriuose teigiama plokštelė yra gerokai storesnė už neigiamą. Tokiu būdu padidinamas akumuliatoriaus ilgaamžiškumas. Seno, atidirbusio akumuliatoriaus neigiama plokštelė būna kaip nauja, o teigiama plokštelė būna gerokai pažeista korozijos. Kuo storesnė teigiama plokštelė, tuo ilgiau tarnaus akumuliatorius.

Ant švino grotelių presuojama aktyvioji medžiaga, kuri tiesiogiai dalyvauja akumuliatoriaus elektrocheminiuose procesuose. Neigiamų plokštelių aktyvioji medžiaga yra švinas (Pb), o teigiamų - švino oksido pasta (PbO). Todėl teigiamos plokštelės yra rudos spalvos, o neigiamos - pilkos. Aktyviosios masės mikroporiškumas turi būti 30 -35%. Mažesnio tankio aktyvioji medžiaga anksti pradės byrėti, akumuliatorius greitai praras galią ir talpumą. Per didelio tankio - bus nepakankamai poringa, elektrolitas negalės laisvai pripildyti aktyviosios medžiagos tūrio ir akumuliatorius dirbs neefektyviai.

Plokštelės dedamos į vokus-separatorius. Vokai sumažina aktyviosios masės eroziją ir neleidžia byrančioms dalelėms nusėsti ant akumuliatoriaus dugno. Vokai gali būti velkami ant teigiamų arba ant neigiamų plokštelių. Vokai gaminami iš plonos, skysčiui laidžios sintetinės medžiagos, kurios paviršius iš vienos pusės turi rantelius. Jei vokai skirti dėti ant teigiamos plokštelės, tai ranteliai bus voko viduje, jei ant neigiamos - iš išorės. Taip užtikrinamas geresnis elektrolito priėjimas prie teigiamų plokštelių, kadangi dirbant akumuliatoriui teigiamos plokštelės reikalauja 1,4 karto didesnės elektrolito cirkuliacijos.Anksčiau, nenaudojant vokų, akumuliatoriaus dugne turėjo būti 0,5 - 1,4 cm aukščio tilteliai, ant kurių buvo statomos plokštelės. Erdvė tarp plokštelės apačios ir akumuliatoriaus dugno leisdavo kauptis nuosėdoms, nesukeliant trumpo jungimo tarp plokštelių. Naudojant vokus, tilteliai nebereikalingi, todėl akumuliatorius gali būti žemesnis.

Tolimesnį akumuliatoriaus gamybos procesą galima išskirti į du būdus. Gaminant pirmu būdu - plokštelės surenkamos į grupes, dedamos į sekcijas, virinamos jungtys tarp grupių, dedamas akumuliatoriaus dangtis, užlydomi poliai. Gaminant antru būdu, plokštelės įkraunamos specialiose voniose, paskui plaunamos ir džiovinamos. Toliau visas akumuliatorius surenkamas kaip ir pirmu būdu. Taip pagamintas akumuliatorius vadinamas sausai įkrautu. Užtenka bet kada pripilti į jį elektrolito, ir po kelių minučių jį jau galima naudoti. Paprastai toks akumuliatorius, jį tik užpildžius elektrolitu, būna įkrautas apie 80%.

Pirmu būdu pagamintų akumuliatorių elektrolite kartais galima pastebėti panašių į suodžius priemaišų, kadangi plokštelės nebuvo plaunamos. Tačiau tai įtakos akumuliatoriaus darbui neturės, kadangi šiuo būdu pagaminti akumuliatoriai būna suvokais - separatoriais.

Dar viena labai svarbi akumuliatoriaus dalis - dangtis. Šiuolaikinio akumuliatoriaus dangčio konstrukcija turi užtikrinti minimalų vandens garavimą iš elektrolito, vandenilio dujų išsiskyrimą bei neleisti ugniai ar kibirkštims patekti į akumuliatoriaus vidų per vėdinimo kanalus. Labirintas, esantis dangčio viduje, veikia kaip vandens garų rinktuvas. Akumuliatoriaus vėdinimo sistemoje yra įrengti filtrai - ugnies gaudytuvai.

Akumuliatorius sudarytas iš 6 vienodų sekcijų. Sekcijos sujungtos nuosekliai. Kiekvienoje sekcijoje vykstant elektrocheminiams procesams sukuriama 2, 12V įtampa. Visiškai įkrauto akumuliatoriaus įtampa yra 2,12 x 6 = 12,72V. Švino plokštelės užpiltos elektrolitu. Švinas (Pb) ir deguonis (O) gali jungtis į švino oksidą (PbO) arba į švino dioksidą (PbO2). Tai priklauso nuo laisvų elektronų skaičiaus išorinėse šių cheminių elementų orbitose. Naujo akumuliatoriaus teigiamos plokštelės padengtos švino oksidu, kuris vėliau virsta švino dioksidu.

Kas gi įvyksta pripylus elektrolito: PbO + H2SO4 => PbSO4 + H2O

Švino oksidas reaguoja su sieros rūgštimi ir akumuliatoriaus plokštelės apsitraukia susidariusiu netirpaus švino sulfato (PbSO4) sluoksniu. Iš cheminės reakcijos lygties matyti, kad sieros rūgštis virsta švino sulfatu, drauge susidarant vandeniui. Praktiškai dėl šios reakcijos sumažėja elektrolito tankis. Jeigu pamatuosite elektrolito tankį po keliolikos minučių, pamatysite, kad jis mažesnis nei 1,28. Akumuliatorius pripiltas elektrolito ir jį reikia įkrauti. Iškrauti akumuliatorių didelio mokslo nereikia, tačiau įkrovimo procesą reikia panagrinėti atskirai. Nuo įkrovimo įtampos labai priklauso kaip ilgai tarnaus akumuliatorius.

Jeigu akumuliatorius įkraunamas su 12-13V įtampa, tai niekada nebus pasiektas didesnis nei 50% įkrovimas. Kai įtampa 13,9 - 14,5V, įkrovimo lygis bus - 80%. Įkraunant akumuliatorių tokia įtampa, jo įkrovimo lygis bus 50 - 60%, priklausomai nuo įtampos. Pats įkrovimo procesas truks gerokai ilgiau. Kai įtampa mažesnė nei 12,5V, įkrovimo procesas apskritai nevyks ir akumuliatorius liks visai neįkrautas.

Starterinis akumuliatorius sukonstruotas taip, kad jis galėtų greitai atiduoti didelį kiekį energijos, reikalingos varikliui užvesti, o paskui kaip galima greičiau susigrąžinti atiduotą energiją iš generatoriaus gaunama srove. Su kiekvienu starterio pasukimu energijos atsargos mažės ir akumuliatorius bus priverstas dirbti maksimaliu likusiu pajėgumu. Taigi akumuliatorius ne tik nebus įkraunamas, bet netgi bus iškraunamas. Ir taip tęsis tol, kol vieną kartą nebeužteks galios starteriui pasukti. Taip eksploatuojamas, akumuliatorius labai dėvėsis. Išoriškai tai pasireiškia tuo, jog visose ar keliose sekcijose paruduoja elektrolitas, akumuliatorių įkrovus lieka didelis elektrolito tankių skirtumas tarp sekcijų. Liaudiškai tokie akumuliatoriai vadinami ‘papjautais’. Įkrovus akumuliatorių, jo įtampa būna gera, tačiau bandant patikrinti su apkrova paaiškėja, kad jis ‘nelaiko apkrovos’. Pačiame akumuliatoriuje plokštelių paviršiuje formuojasi švino sulfato sluoksnis, kuriam storėjant uždengiama aktyvioji plokštelių medžiaga.

Užvedant variklį akumuliatorius staiga turi atiduoti didelį kiekį energijos, ir akumuliatoriuje susikuriantys stiprūs elektrostatiniai krūviai ardo švino sulfato sluoksnį. Iš plokštelių išbyrantis švino sulfatas kaupiasi akumuliatoriaus dugne arba vokuose. Taip plokštelės praranda masę, mažėja akumuliatoriaus talpumas. Labiausiai tam tinka stacionarūs įkrovikliai, kadangi jais galima reguliuoti įkrovos intensyvumą. Pradėti įkrovimą reikia minimalia srove ir palaipsniui ją didinti.

Tokio akumuliatoriaus elektrolite yra daug mikroskopinių švino sulfato dalelių. Pradėjus įkrovimą, dalelės, veikiamos elektros lauko, pradeda judėti. Jeigu intensyvus įkrovimas pradedamas staiga, šios dalelės staigiai judėdamos pridaro mikroskopinių skylučių akumuliatoriaus vokuose.

Kai akumuliatoriaus įtampa žemesnė negu 12,20V, prasideda labai sparti žemos įtampos korozija. Nepalikite visiškai iškrauto akumuliatoriaus ilgiau kaip 2 savaites. Per toki laiką švinosulfato sluoksnis pasidaro tvirtas ir visiškai atskiria dar likusią aktyvią medžiagą nuo elektrolito. Šis reiškinys vadinamas plokštelių sulfatacija. Įkrovus akumuliatorių per 80%, elektrocheminė reakcija artėja į pabaigą ir elektrolite lieka mažai medžiagų, galinčių toliau dalyvauti reakcijoje. Beveik visas švino sulfatas virtęs į šviną ir švino dioksidą, elektrolito tankis artėja prie 1,28kg/l, tai reiškia, kad beveik visi sulfato jonai susijungę į sieros rūgšties molekules. Vadinasi, elektrolite nėra pakankamai laisvų jonų, galinčių pernešti elektros krūvį nuo vienos plokštelės iki kitos. Elektrolito varža padidėja ir drauge padidėja pasipriešinimas įkrovimui.

Kai įtampa pasiekia normą, procesas sustoja ir akumuliatorius yra parengtas darbui. Tačiau tuo atveju, jeigu generatoriaus įtampa yra 15,5 - 16V, šios įtampos užtenka padidėjusiai elektrolito varžai įveikti ir įkrovimas tęsiasi toliau. Šį reiškinį galima būtų vadinti per įkrova. Per įkrovos metu dėl padidėjusios varžos elektrolitas įkaista, prasideda intensyvus garavimas ir elektrolitas netenka vandens. Šiltu metų laiku per daug įkrovus akumuliatorių, šis netenka daug vandens, elektrolito kiekis mažėja, lieka neapsemta viršutinė plokštelių dalis. Išdžiūvus plokštelės aktyviajai medžiagai, ši po kiek laiko išbyra. Akumuliatorius netenka savo talpumo. Be to, esant aukštai temperatūrai padidėja plokštelių aktyviosios medžiagos erozija.

Daugelyje automobilių akumuliatoriai montuojami po dangčiu šalia variklio, kur karščio ir taip pakanka. Tačiau, kai pats akumuliatorius dar kaista ir iš vidaus, žalingi procesai vystosi ypač greitai. Dėl aukštos temperatūros į aplinką išsiskiria elektrolite ištirpęs vandenilis. Elektrolite lieka laisvi sulfato jonai, kadangi nebelieka pakankamai vandenilio, su kuriuo jie galėtų jungtis į sieros rūgšties molekules. Tuomet likę sulfato jonai reaguoja su švinu ir švino dioksidu, ardydami plokšteles. Esant aukštai temperatūrai ir įtampai, dujų išsiskyrimas gali būti labai intensyvus. Jeigu akumuliatoriaus ventiliacijos kanalų angos bus užkimštos, tai akumuliatorius gali pradėti pūstis kaip balionas arba sprogti. Jeigu akumuliatorius būna įkaitęs, elektrolitas patamsėja ir šalia akumuliatoriaus jaučiamas vandenilio (supuvusių kiaušinių) kvapas, vadinasi akumuliatorius per daug įkraunamas.

Netgi ir normaliai įkraunant akumuliatorių išsiskiria vandenilio dujos. Vandenilis nuo ugnies ar kibirkšties gali sprogti, todėl įkrauti akumuliatorių reikia vėdinamose negyvenamose patalpose, toli nuo ugnies šaltinių. Ore esant 2,5 - 3% vandenilio jau gali įvykti sprogimas. Vandenilio molekulės yra tokios mažos, kad jos kiaurai pereina ne tik pro filtrus, bet ir pro paties akumuliatoriaus korpusą. ‘Varta Silver‘ serijos akumuliatoriuose yra ugnies gaudytuvai, neleidžiantys ugniai ar kibirkštims patekti į akumuliatoriaus vidų. Tačiau ir ugnies gaudytuvai sprogimo galimybę sumažina tik apie 10%.

Akumuliatorių vertinimas pagal talpumą yra pats paprasčiausias ir skirtas apytikriai nustatyti jo tinkamumą konkrečiai paskirčiai. Rezervinis talpumas - tai laiko tarpas, per kurį akumuliatorius užtikrina 25A srovę esant +26,7°C temperatūrai iki akumuliatoriaus įtampa nukris iki 10,5V. Tai yra laikas, per kurį, neveikiant generatoriui, visiškai įkrautas akumuliatorius užtikrins visų būtinų automobilio įrengimų darbą važiuojant naktį blogomis oro sąlygomis. Ši akumuliatoriaus charakteristika yra tikslesnis talpumo apibūdinimas, tačiau plačiai nėra vartojama.

Tai maksimali pastovaus dydžio srovė, tenkinanti žemiau nurodytas sąlygas:

1. Visiškai įkrautas akumuliatorius iškraunamas startine srove.
2. SAE (Amerikos standartas) Temperatūra -18°C. Visiškai įkrautas akumuliatorius iškraunamas startine srove.
3. Visiškai įkrautas akumuliatorius iškraunamas startine srove.
4. EN (Europos standartas) Temperatūra -18°C. Visiškai įkrautas akumuliatorius iškraunamas startine srove. Po 10s įtampa turi būti ne mažesnė kaip 7,5V, po 90s - nemažesnė kaip 6V.

Taigi vieno ir to paties akumuliatoriaus startinė srovė, taikant skirtingus standartus, gali skirtis 30%. Perkant akumuliatorių, patartina pasižiūrėti, kokiu standartu žymima startinė srovė. Perkant akumuliatorių, būtina atsižvelgti į automobilio ar akumuliatoriaus gamintojo rekomendacijas. Tačiau akumuliatoriaus talpumas ir startinė srovė negali būti mažesni, nei rekomenduojami gamintojo konkrečiam automobiliui konkrečioms klimato sąlygoms. Esant šaltoms žiemoms, neapsiriksite pirkdami akumuliatorių su didesne nei rekomenduojama startine srove. Toks akumuliatorius lengviau pasuks sustingusį nuo šalčio variklį.

Tarkime, kad kiekviena molekulė disocijuoja į du jonus. Tada teigiamų ir neigiamų jonų tankiai nN, o nedisocijavusių molekulių tankis NN(1)N. Disocijuojančių per laiko vienetą jonų tankis proporcingas dar nedisocijavusių molekulių tankiui: o rekombinuojančių jonų tankis turi būti proporcingas teigiamų ir neigiamų jonų tankiams: Čia ir proporcingumo koeficientai. Esant pusiausvyrai (4.26) ir (4.27) kairiosios pusės turi būti lygios, tad sulyginę dešiniąsias puse gauname: Iš (4.28) matome, kad 1, kai N0, t. y. smarkiai praskiestame tirpale disocijuoja visos molekulės.

Elektrolitai - geri laidininkai, kuriuose dėl elektrolitinės disociacijos atsiranda teigiamų ir neigiamų jonų, kurie juda veikiami elektrinio lauko. Elektrolitų laidumo priklausomybę nuo temperatūros lemia:

1. disociacijos laipsnis didėja kylant tempertaūrai, nes kuo intensiesnis judėjimas, tuo molekulės lengviau skyla į jonus.
2. molekulių judris kylant temperatūrai taip pat didėja, nes mažėja tirpalo klampa.

Dėl šių priežasčių disociacijos laipsnis didėja didėjant temperatūrai.

tags: #elektrolito #tankio #priklausomybe #nuo #temperaturos