Žmonija įžengė į naują epochą - antropoceną, kuri įpareigoja persvarstyti žmogaus sampratą, atkreipiant dėmesį į žmogaus kaip fiziškai plintančios rūšies poveikį Žemės ekologiniams procesams ir jo priklausomybę nuo kitų gyvybės formų. Ši geologinė era pasižymi tuo, kad žmogus veikia kaip geologinis veikėjas, kurio veikla sukelia masinį bioįvairovės nykimą, cheminę taršą, klimato kaitą ir kitas destrukcines gamtines permainas (Wolfe, 2010; Gutauskas, 2021; Sholtz, 2018; Snaza, 2018).
Antropoceno epochą apibrėžia faktas, kad dabartiniai Žemės pokyčiai yra tiesioginis žmonių veiklos padarinys, o tai kelia didžiulius iššūkius tiek individo, tiek kolektyviniu lygiu. UNESCO tyrimai, kaip „World 2030“, atskleidžia, kad klimato kaita ir bioįvairovės nykimas yra pagrindinės ateities problemos, kurios neramina beveik du trečdalius žmonių (UNESCO, 2021).
Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP26) metu Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles’as Michelis pabrėžė būtinybę nutraukti „žmonijos karą prieš gamtą“ ir apriboti pasaulinį atšilimą iki 1,5 °C, ragindamas veikti nedelsiant ir vieningai (Glazgas, 2021).
Ugdymo transformacija antropoceno epochoje
Antropoceno iššūkiai verčia permąstyti tradicinę ugdymo filosofiją. Remiantis posthumanistinėmis prieigomis, ugdymas turėtų daugiau orientuotis ne tik į žmogų, bet ir į organinį pasaulį, siekiant užtikrinti teisingumą ir tinkamas gyvenimo sąlygas visoms gyvybės formoms (Leinfelder, 2013; UNESCO Futures of Education, 2019). Ugdymas turėtų atsisakyti antropocentrizmo ir atsižvelgti į čiabuvių kosmologiją, posthumanizmą bei agentinį realizmą (Žukauskaitė, 2019; Ceder, 2019; Duoblienė, 2019).
Annette Gough (2021) pabrėžia ugdymo tarpdisciplinarumo ir posthumanistinės krypties svarbą, pabrėždama, kad būtina mokytis ne tik gyventi pasaulyje, bet būti kartu su pasauliu (angl. engage with the world). Ji kelia klausimą, ar aplinkosauginis ugdymas, kuris iki šiol remiasi humanistine perspektyva, gali pasikeisti, įtraukiant daugiau dėmesio negyvai gamtai bei čiabuvių žinioms.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Nathanas Snaza savo siūlomame „išmušančiame iš vėžių ugdyme“ ragina ugdymą skatinti žmogų nebe kaip geologinį veikėją, kuris manipuliuoja gamta, o kaip biologinę ekosistemos dalį, išmokstant mokytis eksperimentuoti be baimės klysti ir suvokiant save kaip tik vieną iš daugelio ekosistemos dalyvių (Snaza, 2013; 2018).
Antropoceno vaikų iššūkiai ir jų patirtys
Antropoceno epochoje ypatingas dėmesys skiriamas vaikams, kurie gyvena šiame pasaulyje ir tiesiogiai susiduria su klimato krizės padariniais. Jos koncepcijoje anthropoceno vaikai - tai tie, kurie patiria planetos griaunamuosius pokyčius ir jaučia, kaip aplinkinis pasaulis nyksta (Somerville, 2015; 2017; 2019).
Šie vaikai išgyvena psichologines įtampas, emocijas, susijusias su gamtos netektimis, klimato krize ir ateities nežinomumu, todėl jiems būtina etinė ir moralinė atsakomybė iš suaugusiųjų pusės (Somerville, 2020; Malone, 2018; UNICEF, 2015, 2021). Tyrimai rodo, kad milijonai vaikų yra ypač pažeidžiami ekstremalių klimato reiškinių, kaip potvyniai, sausros ar oro tarša (UNICEF, 2021).
Socialinio darbo profesijos aktualumas ir iššūkiai
Socialinio darbo profesija yra neatsiejama nuo socialinių santykių kūrimo ir palaikymo, ypač antropoceno epochoje, kai demografiniai pokyčiai ir senėjanti visuomenė kelia naujus iššūkius. Prognozuojama, kad 2060 metais 80+ amžiaus gyventojų skaičius Europoje pasieks 70 mln., kas sukels darbo jėgos trūkumą socialinio darbo sektoriuje (Vercelli et al., 2018).
Vienas iš sprendimų yra inovatyvių technologijų diegimas, kuris gali palengvinti kai kurias globos funkcijas ir padėti socialiniams darbuotojams efektyviau vykdyti savo pareigas. Pagalbinės technologijos nuo paprastų mobiliųjų programėlių iki socialinių robotų, skirtų komunikacijai, suteikia naujų galimybių, tačiau kartu kelia klausimų apie žmogaus ir technologijos santykį socialinio darbo procese (Lutz et al., 2019; Horstmann, 2018).
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinio darbo sritis susiduria su iššūkiu, kaip „prisijaukinti“ technologijas ir integruoti jas praktikoje nesunaikinant žmogaus santykio su klientu, kuris yra šios profesijos esmė (Chan & Holosko, 2018; Devlieghere & Roose, 2018). Moksliniai tyrimai rodo, kad nors technologijos keičia profesijos pobūdį, jos taip pat gali būti priemonė stiprinti socialinį ryšį ir integraciją (Ahmedani et al., 2011; Campbell et al., 2019).
Socialinio darbuotojo profesijos ypatumai ir iššūkiai
Socialinio darbuotojo darbas sunkus dėl sudėtingo klientų kontingento, dažnos profesinės įtampos ir rizikos, o atlyginimas neretai neadekvatus patiriamai priklausomybei ir atsakomybei. Nepaisant to, profesijos prestižas auga, nes didėja poreikis profesionaliems specialistams, kurie geba dirbti su įvairių iššūkių patiriančiais žmonėmis (ISSN 1648-2425, 2021).
Socialiniai darbuotojai dažnai turi būti ir psichologai, ir konsultantai, ir gelbėtojai, o jų darbas - nuolatinis prisitaikymas ir kūrybingas problemų sprendimas. Jie skatinami reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę, didindami profesijos matomumą ir prestižą.
Technologijų integracija socialinio darbo studijose
Lietuvos ir Japonijos socialinio darbo studijų programų dėstytojai išreiškia nuomonę, kad technologijos neabejotinai pertvarko socialinio darbo praktiką ir studijas, o pagrindinis uždavinys yra mokytis bendradarbiauti su technologijomis, neatsiejant jų nuo žmogaus santykių esmės (de Lucas y Murillo de la Cueva & D’Antonio Maceiras, 2020; Chan & Holosko, 2018).
Nors technologijų plėtra suteikia galimybių, kyla rizika, kad jos pakeis socialinio darbo esmę arba sukurs naujas socialinės atskirties formas. Todėl reikalingas dėstytojų kompetencijų atnaujinimas ir naujų mokymo metodų plėtra, skirtų atliepti profesijos permainas, ypatingą dėmesį skiriant posthumanistiniam požiūriui ir technologijų įtakai socialiniams santykiams (Fenwick & Edwards, 2016; Scholar, 2017; Huang & Sharif, 2017).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
B. Latour’s asocial sociality koncepcija nurodo, kad technologijos yra mišrių prigimčių dariniai, jungiantys žmonių ir ne žmonių pasaulius, ir jų poveikis socialinių santykių formavimui nėra neutralus (Latour, 2004, 2014). Tai suteikia naują perspektyvą analizuoti technologijų įtaką socialiniam darbui ir leidžia giliau suprasti socialinių bei materialių elementų sąveiką.
Darbuotojų mokymai tvarumo ir ekologijos srityse
Pastaraisiais metais didėja ir ekologinių kompetencijų svarba profesiniame gyvenime. Įmonės, siekiančios prisitaikyti prie griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų, investuoja į darbuotojų mokymus tvarumo srityje, kurie apima energijos efektyvumo didinimą, atliekų mažinimą, tiekimo grandinių optimizavimą ir socialinės atsakomybės stiprinimą.
Tvarumo mokymai ne tik padidina įmonės patrauklumą klientams ir partneriams, bet ir tampa būtinybe siekiant prisitaikyti prie ekologinių iššūkių. Renkantis mokymus svarbu atsižvelgti tiek į įmonės tikslus, tiek į darbuotojų poreikius ir pramonės specifiką.
Tokie mokymai yra neatsiejama investicija į įmonės ateitį, padedanti stiprinti ekologinę atsakomybę kaip organizacijos kultūros dalį. VšĮ „Tyrimų ir mokymų centras“ siūlo sprendimus, kaip tvarumo mokymai gali padėti įmonėms pasiekti strateginius tikslus ir prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo.
tags: #ekologine #socialines #profesijos