Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandieną socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi. Socialinis paslaugų poreikis Vilniaus rajone didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėje.
Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
Socialinių Paslaugų Raida Lietuvoje
1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros etapu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos. 1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinių paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų.
A. Valenta mano, kad paslaugos kartu su materialinėmis gėrybėmis įeina į visuomenės vartojimo fondą ir turi piniginę išraišką. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų - socialines ir kultūrines reikmes.
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinių Paslaugų Rūšys
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
- Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo.
- Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose. Kai bendrosios socialinės paslaugos neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos.
Remiantis L. Žalimienės nuomone, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos.
- Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi.
- Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šios paslaugos pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją:
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių Paslaugų Administravimas ir Valdymas
Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Valdymo esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus.
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms.
Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:
- Decentralizacijos
- Planavimo
- Deinstitucionalizacijos
- Bendradarbiavimo
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmogaus skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.
Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinių Paslaugų Reglamentavimas
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijų formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjus ir gavėjus, santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Šis įstatymas apibūdina socialines paslaugas kaip pagalbos asmenims suteikimą įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.
Socialinės paslaugos yra socialinės politikos sritis ir pagrindinė socialinio darbo organizavimo forma. Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.
Socialinės paslaugos - tai pagalbos silpniems visuomenės nariams suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai žymia dalimi subsiduojamos, o atskiriems asmenims ir nemokamos paslaugos. Socialinių paslaugų prigimtis lemia, kad paslaugų gavėjams dalis paslaugų kainos ar net visa kaina gali būti kompensuojama, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos yra nemokamos.
Socialinių paslaugų katalogo objektas yra įvairių tipų socialinės paslaugos. Pirmoje katalogo dalyje pateikiamas bendras socialinių paslaugų aprašymas: pagrindiniai terminai lietuvių ir anglų kalbomis, paslaugų klasifikacija.
Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės:
- Seni žmonės, kuriems reikalinga globa.
- Suaugę ir vaikai su negalia.
- Vaikai, kuriems reikalinga globa.
- Rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.).
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kuriems nereikia specialios pagalbos. Atsižvelgiant į socialinių paslaugų teikimo vietą bei laiką, specialiosios socialinės paslaugos gali būti stacionarios ir ambulatorinės.
Stacionarios socialinės paslaugos - paslaugos, kurias teikia stacionarios socialinių paslaugų įstaigos: senelių globos namai, suaugusiųjų psichoneurologiniai pensionatai, vaikų globos namai, vaikų psichoneurologiniai pensionatai. Šiose socialinių paslaugų įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos - paslaugos, teikiamos ambulatorinėse socialinės globos įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan., kuriose klientai yra globojami tam tikrą paros dalį.
Pagalba namuose - tai pagalba (paslaugos), teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą. Informacijos teikimas, konsultavimas - paslauga, skirta suteikti reikalingą pagalbos organizavimui informaciją ar ilgesnį laiką konsultuoti klientą dėl jo problemos sprendimo.
Kataloge taikoma skirtinga paslaugų aprašymo schema stacionarioms ir nestacionarioms socialinėms paslaugoms. Visų stacionarių socialinių paslaugų aprašymas pateiktas pagal vieningą schemą, tuo tarpu šiame katalogo variante nestacionarių paslaugų aprašymas nėra tiek struktūrizuotas, kaip stacionarių paslaugų.
Kadangi tai gana nauja paslaugų rūšis Lietuvoje ir informacija apie nestacionarias paslaugas dar kaupiama ir sisteminama, jas aprašyti pagal vieningą schemą yra gana sunku. Stengtasi prisilaikyti tos pačios paslaugų aprašymo struktūros, tačiau visiškai analogiškos struktūros nestacionarių paslaugų aprašymas bus pateiktas vėliau koreguojant katalogą.
Stacionarios socialinės paslaugos seniems žmonėms - tai paslaugos, teikiamos senelių globos namuose, senelių pensionatuose. Senelių globos namai, pensionatai, slaugos namai - tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos senų žmonių ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė globa, slauga ar palaikomasis gydymas.
Į senelių globos namus priimami pensinio amžiaus žmonės, kurie negali patys apsitarnauti ir kuriems reikalinga nuolatinė globa bei slauga. Į senelių globos namus gali būti priimami ir I ar II grupės invalidai, vyresni kaip 16 metų, kuriems būtina priežiūra ir slauga. Priimant gyventi į senelių namus, įvertinamas asmens stacionarių socialinių paslaugų poreikis.
Senelių globos namai, pensionatai - tai ten gyvenančių asmenų namai, todėl gyvenimas juose turi būti organizuotas taip, kad gyventojų fiziniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai bei dvasiniai poreikiai būtų patenkinami kuo geriausiai. Šios paslaugos garantuoja prieglobsčio suteikimą, būtinų poreikių patenkinimą bei reikalingą globą žmonėms, kuriems nereikia intensyvaus gydymo.
Šios paslaugos garantuoja prieglobsčio suteikimą ir aprūpinimą bei reikalingą globą ir ugdymą vaikams, kuriems nereikia intensyvaus gydymo. Socialinio darbo paslaugos yra skirtos patenkinti kiekvieno globos namų gyventojo socialinius bei emocinius poreikius, padėti kiekvienam gyventojui prisitaikyti prie ligos, negalios bei gydymo sukeliamo poveikio, priprasti prie naujos globos namų aplinkos, atkurti ir pagerinti socialinio funkcionavimo galimybes.
Socialinio darbo personalo skaičius bei kvalifikacija priklauso nuo socialinio darbo programos sudėtingumo bei apimties, globos įstaigos dydžio, nuo jos gyventojų charakteristikos bei socialinių poreikių. Kiekvienam globos namų gyventojui pagal poreikius turi būti teikiamos medicininės bei slaugos paslaugos. Medicininių paslaugų poreikį nustato gydantis gydytojas arba vyriausioji medicinos sesuo. Slaugos paslaugas teikia medicinos seserys, slaugės, vyriausiajai medicinos seseriai prižiūrint.
Įvertinus globos namų gyventojo poreikius, sudaromi individualūs slaugos planai. Senelių globos namuose turi būti teikiamos neintensyvios ir intensyvios slaugos paslaugos. Kiekvienuose senelių namuose turi būti skiriama ne mažiau kaip 3,0 - 6,0 valandos slaugos laiko per parą kiekvienam intensyviai slaugomam senelių namų gyventojui. Vidutiniškai vienam intensyviai slaugomam asmeniui tenka 5,6 val. Atsižvelgdamas į gyventojo fizinę ir psichinę būseną, gydantis gydytojas gali nurodyti skirti ilgesnį slaugos laiką intensyviai slaugomam senelių namų gyventojui. Neintensyviai slaugomam tenka vidutiniškai 1,6 val. slaugos laiko per parą. Senelių namų administracija turi užtikrinti 24 valandų slaugos paslaugas.
Socialinių paslaugų įstaigos darbo terapijos organizatorius gali atlikti ir kitas funkcijas bei užimti ne visą etatą. Darbo terapijos paslaugas teikiančių darbuotojų skaičius priklauso nuo globos įstaigos dydžio bei gyventojų sudėties. Socialinių paslaugų įstaigų administracija organizuoja gyventojų laisvalaikį. Tuo tikslu yra teikiamos kultūrinės paslaugos. Kultūrinių paslaugų organizatorius gali atlikti ir kitas funkcijas bei užimti ne visą etatą. Skaičius darbuotojų, teikiančių kultūrines paslaugas socialinių paslaugų įstaigoje, priklauso nuo gyventojų skaičiaus, jų sudėties bei poreikių.
Globos įstaigos gyventojams pageidaujant, globos namuose turi būti teikiamos religinės paslaugos. Tam tikslui gali būti įrengta atskira patalpa, kuri gali tarnauti ir kaip šarvojimo salė, atliekant laidojimo paslaugas. Socialinių paslaugų įstaigoje turi būti sudarytos sąlygos sportuoti. Socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos švietimo, ugdymo paslaugos. Vaikų socialinių paslaugų įstaigose turi būti teikiamos specialaus mokymo bei ugdymo paslaugos. Ugdymo tikslas - kiek tik įmanoma lavinti vaikų bei vaikų su negalia galimybes. Ugdymo paslaugos teikiamos vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintomis mokymo bei specialaus ugdymo programomis. Įvertinus kiekvieno vaiko poreikius ir galimybes, sudaromos individualios ugdymo programos.
Globos įstaigos gyventojams, pajėgiantiems ir norintiems individualiai atlikti smulkius buitinius darbus, turi būti sudarytos sąlygos tai atlikti. Vaikų socialinių paslaugų įstaigose turi būti įsteigti savarankiško gyvenimo skyriai ar savarankiškos vaikų bendruomenės.
Socialinių paslaugų įstaigos turi būti įsteigtos specialiai šiam tikslui pastatytuose, rekonstruotuose ar pritaikytuose pastatuose. Patalpos turi atitikti techninius, sanitarinius, higieninius, saugos darbe ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimus. Stacionarių globos įstaigų personalą sudaro vadovų, specialistų, tarnautojų bei darbininkų kolektyvas tiesioginiam darbui su klientais ir bendram aptarnavimo darbui atlikti. Personalo skaičius ir struktūra priklauso nuo globos įstaigų gyventojų skaičiaus bei struktūros.
Personalo skaičius ir struktūra stacionarių socialinių paslaugų įstaigoje turi būti pagrįstas čia gyvenančių klientų poreikių struktūra, orientuotas į kuo geresnį klientų aptarnavimą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas personalo tiesioginiam darbui su klientais formavimui. Globos įstaigos naudoja savo veikloje maitinimo, minkšto inventoriaus, medikamentų ir kt. Kiekvienas socialinių paslaugų įstaigoje gyvenantysis (jeigu jis veiksnus) gali būti gyventojų tarybos nariu.
Asmuo gali būti pašalinamas iš socialinių paslaugų įstaigos vadovaujantis bendrosiomis vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose numatyta ir pašalinimo tvarka. Apgyvendinimo socialinėse globos įstaigose tvarka - taisyklės, pagal kurias įforminamas kliento priėmimas į globos įstaigą. Jos tvirtinamos ar keičiamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Apgyvendinimo globos namuose sąlygos - reikalavimai, kuriais remiantis seni žmonės priimami gyventi į šiuos namus arba nustatomas apgyvendinimo namuose eiliškumas. Dokumentacija, aprašant globotinio turtą (senelių globos namuose), - priimamo asmens turtas (jeigu jį turi) yra aprašomas pagal globos namuose parengtą turto aprašymo formą, jeigu klientas pateikia tokią informaciją.
Sutartis tarp gyventojo ir globos įstaigos administracijos - tarp kliento ir administracijos pasirašoma sutartis apie abipusius įsipareigojimus gyvenant globos namuose. Sutartis tarp vaiką atstovaujančios institucijos, asmens ir globos įstaigos administracijos - apgyvendinant vaiką globos namuose tarp jį atstovaujančiojo ir globos įstaigos administracijos pasirašoma sutartis apie abipuses teises ir pareigas gyvenant globos namuose.
Pagal katalogo pradžioje pateiktą paslaugų aprašymo schemą šioje (III dalyje) aprašytos tokios įstaigos: bendruomenės centras, abilitacinis centras, darbo terapijos centras, pagalba namuose.
Dienos centras - įstaiga, skirta asmenims, kurie gyvena savo namuose, bet dienos metu jiems teikiama reikalinga globa, maitinami, tenkinami higieniniai poreikiai, bendraujama. Pagyvenusių žmonių klubas - įstaiga, skirta suteikti dienos globą pagyvenusiems žmonėms, kurie tik iš dalies gali savimi pasirūpinti ir kuriems reikia socialinės bei psichologinės pagalbos. Konkrečios įstaigos personalo struktūra priklauso nuo įstaigos profilio ir klientų skaičiaus bei sudėties.
Bendruomenės centro veikloje gali dalyvauti visi bendruomenės gyventojai. Bendruomenės centro darbą organizuoja maža profesionalų grupė (dažnai tik vienas profesionalas - samdomas darbuotojas). Bendruomenės centras gali būti išlaikomas iš savivaldybės biudžeto lėšų, skirtų visuomeninių organizacijų programoms remti, labdaros, paramos, mokesčio už paslaugas ar iš pelno, gauto už paslaugas bei kitą veiklą.
Socialinės reabilitacijos centras - įstaiga, skirta žmonių su negalia integracijai į visuomenę. Vaikų ugdymo grupė, centras - socialinių paslaugų įstaiga, skirta užimtumui dienos metu, ugdymui, socialinei reabilitacijai. Darbo terapijos centras yra įstaiga, skirta žmonių su negalia įtraukimui į darbinę veikla, o per tai - integracijai į visuomenės gyvenimą. Pagrindiniai jų klientai - ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai.
Informacijos teikimas - tai socialinės globos ir rūpybos skyriuose (centruose) arba savarankiškų atskirų tarnybų renkama bei sisteminama informacija apie socialinę paramą, socialines paslaugas, socialinių paslaugų įstaigas, įstatymus bei kitus normatyvinius aktus, jų aiškinimas. Turi būti sudaryta galimybė iš anksto užsirašyti pas socialinį darbuotoją. Socialinis darbuotojas teikia informaciją bei konsultuoja klientą, kaip elgtis probleminėje situacijoje. Konsultavimas yra daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas.
Socialinės pagalbos tarnyba gali būti organizuota kaip pagalbos namuose padalinys socialinės globos skyriuje, atskira pagalbos namuose tarnyba, tarnyba prie visuomeninių invalidų ir kitų socialinę paramą teikiančių organizacijų. Pagalbos namuose tarnybos vadovas - asmuo, kuris atsakingas už socialinės pagalbos namuose organizavimą, socialinių paslaugų namuose teikimo pirminę kontrolę.
Kiekviena savivaldybė sudaro detalų pagalbos namuose gavėjų registrą. Siekiant numatyti paslaugų namuose teikimo pirmumą, gali būti išskirtos pagalbos namuose pakopos. Pagalbos namuose pakopos išskiriamos pagal poreikio paslaugoms namuose būtinumo laipsnį atskiroms asmenų kategorijoms.
tags: #socialines #kulturines #paslaugos