Dirbančiųjų ir Pensininkų Santykis Lietuvoje: Iššūkiai ir Perspektyvos

Pastaruoju metu žiniasklaidoje galime išvysti ne vieną straipsnį, kuriame be jokios ironijos kalbama apie Lietuvos padarytą pažangą, bene sparčiausiai Europoje augančius atlyginimus, vis geresnį pragyvenimo lygį, didėjančias senatvės pensijas. Tačiau dažnu atveju tokie teiginiai visiškai neatspindi daugumos šalies gyventojų kasdienybės. Atskirtis tarp miestų ir regionų šalyje lieka milžiniška, gaunamo atlyginimo neretai vos pakanka padengti būtiniausias išlaidas, o šalies senjorai, po ilgų metų darbo, yra paliekami gėdingai skursti.

Šiuo metu Lietuvoje vieną pensininką išlaiko 2,1 dirbančiojo. Kroatijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Estijoje ir Latvijoje šis rodiklis yra prastesnis ir svyruoja nuo 1,2 iki 2 dirbančiųjų vienam pensininkui. Lenkijoje ir Slovakijoje šis santykis siekia atitinkamai 2,3 ir 2,4. Prognozuojama, kad dėl prastėjančios demografinės padėties, emigracijos, ateityje vienam pensininkui teks vis mažiau dirbančiųjų, ir juos išlaikyti bus vis sunkiau. Jis pažymi, kad vis mažėjančios valstybinės pensijos - tai dabartinės pensijų sistemos, kuri remiasi „Sodra“, yda. Dar 2003 metais, siekiant išvengti „Sodros“ mokumo krizės po kelių dešimtmečių, kai, remiantis ekspertų prognozėmis, pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiaisiais, smarkiai išaugs, buvo sukurta pensijų kaupimo sistema.

Pensijų Sistemos Problemos Lietuvoje

Tokią situaciją atspindi ir „Eurostato“ skaičiai, rodantys itin niūrią statistiką: Europos Sąjungoje (ES) esame paskutiniai pagal darbo užmokesčio ir pensijų santykį iki mokesčių. Tai reiškia, kad mus aplenkė ne tik pačios skurdžiausios ES šalys, bet ir visos kaimynės.

Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje 2024 m. siekia apie 45,9 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU), turintiems būtinąjį stažą, - 48,8 proc. VDU. Tai reiškia, kad turintys būtinąjį stažą gauna 644 Eur siekiančią pensiją. Akivaizdu, kad to nepakanka. Daugiau nei trečdalis senjorų arba 36,5 proc. jų skursta. 2023 m. skurdo rizikos riba buvo 566 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, taigi dauguma senjorų, gyvenantys vieni ir gaunantys mažesnę nei vidutinę pensiją, gyvena skurde.

Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje

Tokie žmonės neretai negali patys patenkinti bazinių poreikių: apsirūpinti maistu, vaistais, susimokėti už būstą. O diskusijos apie orią senatvę kuo toliau, tuo labiau atrodo tuščios: „SEB Life and Pension Baltic SE“ užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, jog daugiau nei pusė senjorų (64 proc.) negali sau leisti vasaros atostogų užsienyje, beveik kas antras - atostogų Lietuvoje, o 48 proc. negali apsilankyti ir spektaklyje ar koncerte.

Tačiau Lietuvoje situacija pensijų klausimu gali būti net dar blogesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelyje kitų Europos ir pasaulio valstybių pensijos yra apmokestinamos pajamų mokesčiu kaip ir algos. Taigi, jeigu Lietuvoje pensija „popieriuje“ ir „į rankas“ yra tokia pati, tai kitose valstybėse ji ženkliai skiriasi. Dėl šių skirtumų pensijos turėtų būti lyginamos skirtingai, atsižvelgiant į vidutinės pensijos (neatskaičius mokesčių) ir vidutinio darbo užmokesčio (taip pat neatskaičius mokesčių) santykį. Šis dydis dar vadinamas pajamų pakeitimo norma.

Pritaikius šį lyginimo metodą ir atsižvelgus į „Eurostato“ duomenis, vidutinė lietuviška pensija 2022 m. sudarė vos 0,33 vidutinio atlyginimo neatskaičius mokesčių. Šis Lietuvos rodiklis yra prasčiausias iš visų Bendrijos šalių.

Palyginimui, didžiausios pensijos yra Liuksemburge (0,89), Ispanijoje (0,76), Graikijoje (0,75) ir Italijoje (0,75). Mažiausios, kaip jau minėjome, Lietuvoje (0,33), Airijoje, (0,34), Bulgarijoje (0,36), Kroatijoje (0,37), Latvijoje (0,42).

Taip pat skaitykite: Statistika apie Lietuvos pensininkus

Tačiau pensijų situaciją Lietuvoje itin prastai vertina ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Jos tyrimo duomenimis, šiuo metu į darbo rinką įsitraukiantys lietuviai ateityje gali tikėtis mažiausios valstybės mokamos pensijos iš visų tyrime dalyvavusių 38 valstybių.

EBPO duomenys rodo, kad 2059 metais Lietuvoje išėjusieji į pensiją asmenys jau gaus tik 28,9 proc. savo atlyginimo siekiančią pensiją, o tai yra mažiausia pensija iš visų EBPO tirtų šalių. Čia gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio (68 proc.).

Visose EBPO šalyse numatoma vidutinė pensijos pakeitimo norma bus 61,4 proc. Taigi, Lietuvoje pensijos bus dukart mažesnės.

Tai reiškia, kad ne tik dabar, bet ir netolimoje ateityje Lietuvoje pensijos bus vienos iš mažiausių, o pensijų dydžiu mus gerokai pralenks net ir kur kas skurdesnės šalys: skirtumas tarp gaunamos pensijos ir gauto atlyginimo Lietuvoje bus tik kiek didesnis nei Pietų Afrikos Respublikoje (PAR).

Kaip rodo EBPO tyrimas, kuris lygina pensijų sistemas, jų dydį, santykį su darbo užmokesčiu, pensinį amžių, papildomą pensijų kaupimą ir kitus rodiklius, Lietuvos pensijų sistema yra viena iš blogiausių, o pensininkų ateitis - viena prasčiausių.

Taip pat skaitykite: Statistika apie palaikomąjį gydymą ir slaugą Lietuvoje

Prognozuojama, kad 2070 m. Lietuvoje gyvens 2 mln. gyventojų, o iš jų apie 716 tūkst. bus vyresni negu 65 metų amžiaus. Tuo pat metu, šalyje gyvens apie 756 tūkst. dirbančiųjų. Tai reiškia, kad vienam dirbančiajam teks 1,06 pensininko, o tokia situacija iš tiesų kelia tam tikras įtampas. 2022 m. Valstybės duomenų agentūros duomenys parodė, kad Lietuvoje gyvena 2,86 mln. žmonių, iš kurių senatvės pensininkai sudaro apie 21 proc. visų valstybės gyventojų.

Pensinio Amžiaus Ilginimas: Ar Tai Sprendimas?

Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis Demokratijos instituto organizuotoje diskusijoje „II pensijų pakopa: tarp iššūkių ir galimybių“ svarstė, kad ateityje reikėtų galvoti apie pensinio amžiaus ilginimą. „Senstančios visuomenės problema yra aktuali ir skausminga ne tik Lietuvai. Todėl reikės ilginti pensinį amžių. Tai yra standartinis sprendimas, kurį jau priėmė kitos šalys. Kitur žmonės išeina į pensiją jau vyresni nei 65 amžiaus“, - pastebėjo T. Medaiskis.

Tuo metu Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė sakė, kad pensinio amžiaus ilginimas problemų neišspręs. „Vyresniems žmonėms, ypač moterims labai sunku išsilaikyti darbo rinkoje. Niekas nenori įdarbinti vyresnių žmonių, visi nori jaunų ir kvalifikuotų darbuotojų. Dabar vis daugiau įmonių diegia skaitmenizavimo sistemas. Pavyzdžiui, prekybos tinkluose anksčiau kasose dirbdavo vyresnio amžiaus moterys. O dabar tų darbuotojų jau nebereikia, nes pirkėjai apsipirkinėja savitarnos kasose. Taigi, ką reikės daryti vyresniems darbuotojams jeigu pensinis amžius bus pratęstas?“ - klausė darbuotojų atstovė.

Taip pat K. Krupavičienė atkreipė dėmesį, ir į žmonių sveikatą. „Mūsų sveikatos apsaugos sistema yra labai bloga, žmonės negali patekti pas gydytojus. Jeigu žmogus turi sveikatos problemų, pas gydytoją patenka jau pavėluotai, kai jo liga jau būna pažengusi. Be to, vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje nėra ilga. Dabar vyrai išėję į pensiją gyvena vos kelis metus, moterys - šiek tiek ilgiau“, - pastebėjo K. Krupavičienė.

Ji siūlė ieškoti kitokių sprendimų, pavyzdžiui, stiprinti pramonę, kad žmonėms būtų, kur dirbti. „Dabar Lietuvos pramonė nyksta, užsidaro vis daugiau siuvyklų, kur irgi dirba labai daug vyresnio amžiaus moterų. Kur joms eiti, kai įmonė užsidaro? Žinoma, jos gali pačios siūti namuose, kurti verslą, tačiau vyresnio amžiaus žmogui kurti savo verslą jau yra per sunku. Be to, juk norint kurti kad ir mažą verslą reikalingos investicijos“, - kalbėjo darbuotojų atstovė.

Ji tikino, kad pensijas gyventojams turėtų užtikrinti surenkami mokesčiai. „Juk dalis žmonių dirba nelegaliai, ypač atvykėliai iš svetur. Tikrai tenka girdėti pavyzdžių, kad užsieniečiai sutinka dirbti bet kokiomis sąlygomis, kad tik turėtų darbą ir galėtų užsidirbti“, - sakė K. Krupavičienė.

„Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas irgi tikino, kad pensinio amžiaus ilginimas nėra vienintelė priemonė, kuri užtikrintų didesnes žmonių pajamas. „Turime rinktis alternatyvų kelią - atverti darbo rinką užsieniečiams. Jie atvažiavę į Lietuvą sustiprintų mūsų darbo rinką, mokėdami mokesčius, kompensuotų mūsų ekonomikos praradimus, kurie atsiranda dėl senstančios visuomenės“, - komentavo ekonomistas.

Anot jo, nereikėtų žiūrėti vien tik į pensinio amžiaus ilginimą, kaip vienintelę priemonę. „Toks sprendimas būtų pernelyg tiesmukas. Lygiai tas pats, jeigu sugalvotume padidinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir taip surinkti daugiau pinigų. Visada yra alternatyvų. Taip pat darbo rinkos atvėrimas užsieniečiams padėtų Lietuvos ekonomikai, nes atvažiuotų įvairių darbuotojų, turinčių didesnę ir mažesnę kvalifikaciją. Tie žmonės ilgainiui čia kurtų verslą, šeimas. Todėl kol kas reikėtų apsvarstyti šią galimybę, o ne skubėti ilginti pensinį amžių“, - sakė ekonomistas.

„Sodra“ skaičiavo, kad šiuo metu Lietuvoje dirba apie 77 tūkstančiai senatvės pensininkų. Šis skaičius didėja - palyginti, prieš metus dirbo 74 tūkstančiai senatvės pensijos gavėjų. Labiausiai pastebimas buvo vyriausiųjų darbuotojų - tų, kuriems per 60 metų - skaičiaus augimas. Prieš metus jų buvo 155 tūkstančiai, dabar - beveik 165 tūkstančiai.

„Tai sietina ir su pensinio amžiaus didinimu, ir visuomenės senėjimo tendencijomis. Šiandien dirbantys 60 metų ir vyresni žmonės sudaro apie 14 proc. visų darbo rinkos dalyvių, kai tuo metu dirbantys žmonės iki 30 metų - 16 proc.“ - sakė „Sodros“ Statistikos, prognozės ir analizės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.

2024 metais vyrų pensinis amžius yra 64 metai 8 mėnesiai, moterų - 64 metai 6 mėnesiai. Pensinis amžius Lietuvoje bus ilginamas, kol 2026 metais pasieks 65 metus tiek vyrams, tiek ir moterims. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis į pensiją galima išeiti ir anksčiau.

Prancūzijos Pavyzdys ir Pamokos Lietuvai

Prancūzijos pensijų sistema remiasi trimis pakopomis: valstybine pensija, privaloma papildoma pensija bei savanoriška privačia pensija. Valstybinė dalis skaičiuojama pagal geriausius 25 karjeros metus. Privaloma papildoma, kartu su darbdaviu kaupiama, pensija nustatoma vertinant visą uždarbio istoriją, o kaupti papildomai savanoriškuose privačiuose fonduose galima lygiai taip pat kaip Lietuvoje.

Prancūzijos pensininkai, vyresni nei 65 metų, šiandien „uždirba” daugiau nei vidutinis šalies dirbantysis, rodo „Financial Times” atlikta analizė. Pavyzdžiui, vidutinio pensininko pajamos 2022 m. pabaigoje siekė apie 1 626 Eur bruto per mėnesį, o šiuo metu jie gauna maždaug 2 proc. daugiau nei darbingo amžiaus gyventojai. „Nors palyginimas „ant popieriaus” neatskleidžia realios perkamosios abiejų pusių galios, jei pensininkai gyvena nuosavuose būstuose ir nemoka nuomos, nepatiria darbinių bei veikų išlaikymo išlaidų, jų gyvenimo lygis gali būti palankesnis nei dalies dirbančiųjų”, - sako L.Načajienė.

Dar daugiau, Prancūzijos vyriausybė teikia prioritetą pensijų išmokoms, todėl bazinė valstybinė pensija čia gali siekti iki 50 proc. žmogaus metinių vidutinių pajamų. „Pensijos dydis skaičiuojamas iš bruto uždarbio, nuo kurio mokėtos įmokos, remiantis 25 geriausiai apmokamais karjeros metais. Visą bazinę pensiją gauna tie, kurie yra sukaupę bent 42 metų stažą”, - teigia ekspertė.

Išlaidos senatvei Prancūzijoje sparčiai auga: nuo 2001 m. pensijoms ir senyvo amžiaus sveikatos priežiūrai šalis pridėdavo apie 2,9 proc. punkto BVP (kaimyninių šalių vidurkis - kiek virš 1,5 proc. punktų). 2023 m. Prancūzija pensijoms skyrė itin daug - maždaug 14 proc. BVP.

Iš kitos pusės, dėl didelių valdžios išlaidų pensijoms ir, palyginti, ankstyvo pensinio amžiaus, Prancūzijos pensijų sistema šiuo metu susiduria su struktūriniu deficitu. Jį lemia senstanti visuomenė, mažesnis gimstamumas ir didėjantis pensininkų bei dirbančiųjų santykis. Šalyje vyrauja ir gana laisvos darbo bei pensijos derinimo taisyklės - sulaukę pensinio amžiaus dalis žmonių gali ir gauti pensiją, ir dirbti toliau už atlyginimą.

„Tačiau ribotų pensijos rezervų lėšų valstybėje nebepakanka atremti tokiems veiksniams kaip recesija, staigi infliacija, emigracija ar pensijų indeksavimas, tad vis dažniau tenka remtis bendruoju biudžetu arba skolintis. To rezultatas - šiandien Prancūzijos skolos ir BVP santykis yra trečias pagal dydį Europos Sąjungoje po Graikijos bei Italijos ir beveik dvigubai viršija pagal ES taisykles leidžiamą 60 proc. ribą”, - aiškina L.Načajienė.

Anot ekspertės, visa tai sustiprina politinį jautrumą šalyje - bet kuri reforma Prancūzijoje sulaukia stipraus pasipriešinimo. Pavyzdžiui, 2023 m. pensijų reforma numatė laipsnišką pensinio amžiaus didinimą nuo 62 iki 64 m., kas sukėlė masinius protestus visoje šalyje. Net jei šiandien dalies Prancūzijos pensininkų padėtis atrodo gana gera, be nuoseklių korekcijų ateityje gali dar labiau augti našta biudžetui ir rizika ateitiems kartoms.

Ar toks scenarijus galimas Lietuvoje? L.Načajienė teigia, kad reformuojant II-ąją pensijų pakopą Lietuvoje būtų galima pasimokyti iš teigiamų Prancūzijoje taikomos sistemos aspektų, tačiau nereikėtų nuvertinti savarankiškai kaupiančiųjų indėlio.

„Ko iš to galėtų pasimokyti Lietuva? Pirmiausia, kad universalus automatizuotas pagrindinės ir privalomos papildomos pensijos derinys gali suteikti ilgalaikį stabilų finansinį pagrindą. Be to, reguliarus pensijų indeksavimas saugo nuo infliacijos, o solidarumo mechanizmai, tokie kaip minimalios garantijos ir papildomos išmokos mažina skurdą tarp senjorų. Tačiau sistemą žlugdo nuolatiniai deficitai, valstybės skolos, žemas vyresnio amžiaus užimtumas ir netikėtos reformos”, - tvirtina ekspertė.

Anot jos, Prancūzijos pavyzdys rodo, kad pensijų sistemos iššūkiu gali tapti sistemos tvarumas. Jis turi būti kuriamas iš anksto, atsisakant „vienkartinių” politinių gestų ir pereinant prie apsvarstytų bei duomenimis grįstų sprendimų.

„Šalies pensinis amžius turi būti siejamas su vidutine gyvenimo trukme, pensijos indeksuojamos remiantis riba tarp infliacijos ir darbo užmokesčio augimo, o bet koks papildomas išlaidavimas leidžiamas tik laikantis fiskalinės drausmės ribų. Tokios taisyklės švelnina pokyčius, jei jų prireikia, didina pasitikėjimą sistema ir leidžia planuoti pajamas dešimtmečiams į priekį. Šitaip senatvėje galime jaustis oriai gyvendami bet kokioje šalyje”, - pastebi L.Načajienė.

Galiausiai, pabrėžia ekspertė, vien valstybės sprendimų neužtenka. Norėdamas išvengti neigiamo Prancūzijos scenarijaus, kuomet pensijų sistemos tvarumas krenta tik ant mažėjančios darbo rinkos pečių, kiekvienas žmogus turėtų galvoti ir apie asmeninį finansinį saugumą, bei kaupti papildomai, pavyzdžiui, antroje ar trečioje pensijų pakopoje. Savarankiškas taupymas pensijai, investavimas ir ilgalaikis planavimas gali padėti užtikrinti ramią senatvę - net tada, jei valstybinė sistema susidurtų su finansiniais iššūkiais.

Lietuvos banko duomenimis, 2024 metų pabaigoje pagal valdomą antros pakopos pensijų fondų turtą „Luminor investicijų valdymas” užėmė 7,8 proc. rinkos dalį, įskaitant ir gyvybės draudimo įmones, taip pat valdančias antros pakopos pensijų fondus. Pagal valdomą trečios pakopos pensijų fondo turtą įmonė turėjo 22,9 proc. Svarbu: Kaupdami pensijų fonduose, patiriate investavimo riziką, o tai reiškia, kad investicijų vertė gali ir kilti, ir kristi, yra galimybė atgauti mažiau negu investavote. „Luminor investicijų valdymas” UAB, investicijų grąžos, pensijų fondų pelningumo ar išmokamų anuiteto dydžių negarantuoja. Pensijų fondų praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Prieš priimdami sprendimą kaupti papildomą pensiją „Luminor” pensijų fonduose susipažinkite su pensijų fondų taisyklėmis, taikomais atskaitymais, investavimo strategija ir rizikos veiksniais. Pensijų fondus valdo „Luminor investicijų valdymas” UAB, įm. k. 226299280.

Statistika: Pensijų dydis Lietuvoje lyginant su kitomis šalimis (2024 m.)

Šalis	Vidutinė senatvės pensija (eurais)
Lietuva	644 (turint būtinąjį stažą)
Lenkija	432
Čekija	409
Slovakija	350
Latvija	304
Estija	232

tags: #dirbanciujus #skaicius #pensininku #skaicius