Lietuvos Respublika jau beveik dvidešimt metų yra Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) narė ir yra ratifikavusi iš esmės visas tarptautines sutartis, sudarančias vadinamosios PPO teisės dalį, t. y. Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT susitarimas) ir PPO steigimo sutarties priedus (pavyzdžiui, susitarimus dėl prekių kilmės, muitinio įvertinimo, prekybos apsaugos priemonių taikymo ir kt.).
Visos šios nuostatos yra svarbios tuo požiūriu, kad jos nustato tarptautinės prekybos apmokestinimo esminius principus bei tvarką, kurios turėtų laikytis PPO valstybės narės. Kita vertus, daugelyje pasaulio valstybių ir ES narėse vis dar plačiai diskutuojama, koks yra PPO teisės statusas nacionalinėse ir supranacionalinėse teisinėse sistemose ir ar PPO susitarimai yra laikytini tiesioginio veikimo tarptautinėmis sutartimis.
Šiame straipsnyje, įvertindami naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Pažymėtina), analizuojame, kaip šiuolaikinės tarptautinės tarptautinės prekybos mokestinio (tarifinio) reguliavimo sistemos pagrindas yra suformuotas GATT susitarimo ir PPO steigiamųjų sutarčių kontekste. Taip pat aptariama, kaip ši teisinė sistema įgyvendinama nacionaliniu lygiu bei ES mastu.
GATT susitarimo ir PPO steigimo sutarties pagrindiniai principai
Esminės šios tarptautinės teisės sistemos nuostatos yra vieningos prekių tarifavimo ir prekybos reglamentavimo principai: didžiausio palankumo prekyboje (MFN) ir nacionalinio režimo (National Treatment). MFN principas užtikrina, kad bet kurios nuolaidos ar prekybos taisyklių pakeitimai turi įsigalioti visų PPO narių atžvilgiu (GATT I straipsnis). Nacionalinio režimo principas reiškia, kad importuotų prekių sąlygos turi būti ne blogesnės už vietinių kilmės prekių sąlygas (GATT III straipsnis).
Tokių principų tikslas - vengti diskriminacijos užsienio kilmės prekėms ir sudaryti skaidrią tarptautinę prekybos mokesčių sistemą, kuri remiasi muitais kaip pagrindine priemone. Tačiau tarptautinė teisė išlieka su valstybės suverenitetu - šalys turi teisę reglamentuoti savo mokesčius, tačiau laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kaip nurodyta GATT ir PPO steigimo sutartyje.
Taip pat skaitykite: Ūkio subsidijos: ką reikia žinoti
Nacionalinis lygmuo: ar PPO susitarimai turi tiesioginį veikimą Lietuvos teismuose?
Klausimas, ar GATT ir PPO susitarimai turi tiesioginį veikimą Lietuvos teismuose, aptartas Lietuvos teismų praktikoje. PPO steigimo sutarties XVI straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad kiekviena valstybė narė užtikrina savo įstatymų atitiktį įsipareigojimams pridedamose sutartyse, tačiau tai nėra aiški nuoroda į tiesioginį veikimą visų PPO nuostatų. Lietuvoje laikomasi požiūrio, kad PPO susitarimai nėra tiesioginio veikimo teisės šaltinis, o jų nuostatos interpretuojamos per ES teisės aktus ir nacionalines normas, kai ES institucijos imasi konkrečių įsipareigojimų (pvz., antidempingo reglamento), arba kai ES teisės aktuose aiškiai nurodoma GATT teisė.
ESTT praktikoje nagrinėjant tarptautinių sutarčių viršenybę, teigiama, kad ES tarptautiniai susitarimai (PPO susitarimai) neturi būti traktuojami kaip priverčiančios tiesioginio veikimo teisės šaltiniai visais atvejais. Tiesa ta, kad tarp ES teisės aktų ir PPO nuostatų aiškinimas turi būti suderintas, ypač kai ES teisė nėra aiški. Tačiau praktikoje daug kartų ES muitinės teisėje įtraukiami GATT principai (MFN, National Treatment) tiesiogiai ar netiesiogiai perkelti į ES teisės aktus, o nacionaliniai teismai taiko juos iš esmės remdamiesi šiais teisiniais nuoseklumais.
Lietuvoje išliko nuosekti precedentai, patvirtinantys, kad mokesčių ir muitų srityje PPO susitarimų nuostatos turi praktinį poveikį. Pavyzdžiui, LVAT pažymėjo, kad PPO susitarimai yra Sąjungos teisės dalis ir turi būti taikomi, kai tai susiję su muitinės vertės nustatymu, o vėlesnės bylos papildėtos, nurodančios pareigą atitinkamai įrodyti prekių vertę, kai muitinės institucijos turi abejonių.
Tačiau ESTT praktikoje nėra vieningos nuomonės dėl tiesioginio PPO susitarimų taikymo konkrečių pareiškimų pateikimo. Dėl to teisinėje sistemoje dominuoja daugelyje atvejų narystė PPO ir jos poveikis nacionalinei teisei, kurios įgyvendinimas priklauso nuo nacionalinės interpretacijos, o notroo teisinėje praktikoje laikomasi monistinio modelio, kai tarptautiniai susitarimai gali būti taikomi per nacionalinę teisę konkrečiais atvejais tarptautinės prekybos operacijų apmokestinimo kontekste.
Nepereinamos temos: susitarimai, jų tikslai ir pagrindinės nuostatos
Naujajame Susitarime dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių pateikiama subsidijos definicija ir nustatoma, kad taisyklės taikomos tik toms konkrečioms subsidijoms. Taip pat įtvirtinamos kompensacinių priemonių nuostatos, draudžiant „pilkosios zonos“ priemones (pvz., savanoriški eksporto kvotų ribojimai ar kiti rinkos pasidalijimo susitarimai). Susitarimas numato visų esamų apsaugos priemonių panaikinimo sąlygas. Be to, susitarimai dėl techninių prekybos kliūčių (TPK) siekia užtikrinti, kad techniniai reglamentai, standartai ir atitikties vertinimo procedūros nebūtų kliūtimi tarptautinei prekybai, nebūtų diskriminuojamos importuotos prekės.
Taip pat skaitykite: Subsidijų gavėjai
Sanitarijos ir fitosanitarijos priemonių (SPS) sutartis numato, kad narės gali imtis priemonių patikslintai remiantis moksliniais duomenimis ir standartais, bet tokios priemonės neturi diskriminuoti kitų šalių arba būti naudojamos protekcionizmui. Jei narės nusprendžia nesilaikyti tarptautinių standartų, jos turi įrodyti mokslinį būtinumą. Standartų taikymą galima ginčyti, o prekyboje svarbi aiški tvarka dėl muitinės vertės nustatymo, kai importuotiems prietaisams taikomi muitinės mokesčiai.
Kilmės taisyklių tikslas - nustatyti šalį, iš kurios prekė kilusi, tačiau jos neturi kurti bereikalingų kliūčių tarptautinei prekybai. Susitarimas dėl kilmės taisyklių nustato praktinę šių taisyklių taikymo tvarką ir užtikrina, kad prekių kilmė būtų tiksliai nustatoma, be prievartos diskriminacijos.
Naujajame PPO susitarime dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių taip pat aptariama, kaip į šias nuostatas įtraukti skaidrumą ir veiksmingą priežiūrą, kaip reikia įvertinti subsidijų poveikį konkrečiai įmonei ar pramonės šakai, ir kokios yra įvairių vystymosi lygių šalių laikymo laikotarpių reikalavimai.
Urugvajaus raundas, Marakešo susitarimai ir techniniai aspektai
Urugvajaus raundo derybos (1986-1994) buvo svarbios kuriant daugiašalę prekybos sistemą, įskaitant tekstilės ir aprangos sektorius, ir išplėsti PPO nuostatas naujoms sektorioms. Marakešo susitarimo 4 priede yra keturi daugiašaliai susitarimai, įskaitant viešuosius pirkimus; tai buvo svarbu įtvirtinti tarptautines taisykles viešųjų pirkimų srityje. Antidempingo priemonės ir apsaugos priemonės taip pat intensyviai reglamentuojamos - priemonės taikomos dempingo kainoms į ES importuotus produktus ir nustatytos laikotarpio ribos, per kurias jas galima įgyvendinti.
Sutartys dėl prekybos susijusių investicijų ir techninių prekybos kliūčių (TPK) įtvirtina principus, pagal kuriuos šalys gali imtis priemonių siekdamos užtikrinti, kad reguliavimai būtų pagrįsti ir neapsunkintų tarptautinės prekybos be aiškios būtinybės. Tačiau jos taip pat riboja protekcionistinį pobūdį ir užtikrina, kad taisyklės yra aiškios, atitiktų GATT/Kvebeko principus ir būtų laikomos tarptautiniais standartais.
Taip pat skaitykite: Susitarimo analizė
Teisinė praktika Lietuvoje: precedentai ir aktualios problemos
2013 m. LVAT nutartyje Nr. A442-709/2013 buvo konstatuota, kad ES Tarybos sprendimu patvirtinti PPO susitarimai yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis ir turi būti taikomi. Panašios nuostatos pasikartojo ir vėlesnėse bylose (A-575-1340/2010, A-756-140/2008, A-575-144/2011), kuriose akcentuojama pareiga taikyti PPO teisę, kai tai susiję su muitų reguliavimu bei prekių verte. Tačiau šios nuostatos nėra tiesiogiai įtvirtintos ES muitų teisės aktuose kaip privalomi išankstiniai įsipareigojimai, o jų įgyvendinimas priklauso nuo nacionalinės teisinės praktikos ir interpretacijos.
2020 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje nr. eA-2474-968/2020 buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti taikyti GATT nuostatas dėl prekių importo mokesčių bausmės. Šio atvejo kontekste laikomasi nuostatos, kad GATT susitarimas gali būti taikomas tiesiogiai priešingose situacijose, kai nacionalinis teisės aktas prieštarauja šiai tarptautinei sutarties nuostatai.
Nepaisant šių išvadų, Lietuvoje teismų praktika dėl PPO susitarimų taikymo nacionalinėje teisinėje sistemoje išlieka sudėtinga ir nevienareikšmė. Nors kai kuriose bylose taikomos PPO nuostatos tiesiogiai, kituose atvejuose laikomasi nuostatos, kad PPO teisė gali būti taikoma tik per ES teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus, kai tai aiškiai įtvirtinta. Tokia teisinė dinamikos situacija reiškia, kad Lietuvos teismai toliau formuos praktikas dėl tarptautinių prekybos susitarimų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje ir jų ryšio su mokesčių bei muitų teisės aktais.
- MFN principas užtikrina, kad nuolaidos ir taisyklių pokyčiai įsigali visoms narėms.
- National Treatment principas reiškia, kad importuotų prekių sąlygos turi būti lygiavertės su vietinėmis prekių sąlygomis.
- SPS, TPK ir kilmės taisyklių sutartys užtikrina saugumą ir skaidrumą prekyboje.
- Subsidijų ir kompensacinių priemonių susitarimas nustato subsidijų apibrėžimą, jų taikymo ribas ir draudimą „pilkosioms zonoms“.
Apibendrinant galima teigti, kad PPO susitarimai ir jų nuostatos turi svarbų vaidmenį Lietuvos tarptautinėje prekyboje, o jų įgyvendinimas nacionaliniu lygiu priklauso nuo teisinės praktikos ir nuolat vykstančių dialogų tarp nacionalinių teismų, RK institucijų ir Europos Sąjungos teisės aktų.
tags: #dembingo #subsidiju #ir #specialiuju #rinkos #apsaugos