Socialinis - (lot. socialis - visuomeninis; sk. socijâlinis) - susijęs su visuomeniniu gyvenimu, visuomeninis, pvz., ~ė adaptacija- asmenybės prisitaikymas prie ~ės aplinkos; ~ė kontrolė - poveikio formos ir būdai, kuriais visuomenė ir ~ės grupės reguliuoja joms priklausančių žmonių elgesį; ~ė norma - elgesio standartas, reguliuojantis ~į žmonių elgesį; ~is atstumas - emocinis nuotolis tarp dviejų individų ar individo ir grupės; ~ė evangelija - JAV neprotestantizmo sąjūdis, prasidėjęs XIX a.
Sociãlinis (bdvr. vyr.gim. vnsk. V.
Šiame straipsnyje aptarsime socialinio raštingumo esmę, įvairius jo aspektus, pradedant socialiniu statusu ir baigiant socialiniu dialogu.
Socialinis statusas
Socialinis statusas - tai integracinis rodiklis, nusakantis individo ar socialinės grupės gana stabilią socialinę padėtį visuomenės socialinėje sanklodoje ir socialinių santykių sistemoje. Žodis "status" kilęs iš lotynų kalbos žodžio "status", kuris reiškia "būseną", "padėtį" arba "vietą". Lotynų kalboje šis žodis dažnai buvo naudojamas apibūdinti asmens ar objektų padėtį tam tikroje socialinėje ar fizinėje erdvėje.
Kalbant apie lietuvių kalbą, "status" dažniausiai vartojamas apibūdinti tam tikrą asmens ar grupės padėtį ar statusą, socialinę padėtį arba organizacijos ar sistemos būklę. Žodis "status" lietuvių kalboje dažniausiai išlaiko savo lotynišką formą, tačiau kartais vartojamas su įvairiais priesagų priedais, pavyzdžiui, "statusas". Lietuvių kalboje šis žodis paprastai laikomas svetimybe, nors ir adaptuotas į mūsų kalbos fonetiką ir gramatiką.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Vis dėlto žodis "status" Lietuvoje turi ir kelias artimas formas, kurios atsirado dėl kalbos adaptacijos proceso. Pavyzdžiui, forma "statusas" tapo populiari ir dažnai vartojama tiek akademinėse, tiek kasdieninėse diskusijose.
Kaip ir daugelyje kalbų, žodžio "status" reikšmė ir vartojimo būdas priklauso nuo konteksto. Kalbant apie gramatiką, "status" lietuvių kalboje dažnai veikia kaip daiktavardis, turintis tiek vienaskaitą (statusas), tiek daugiskaitą (statusai). Daugiskaita vartojama nurodant kelis skirtingus ar atskirus socialinius, politinius ar profesinius statusus. Dažniausiai šis žodis yra vartojamas su prielinksniu arba kaip dalis įvairių terminų.
Socialinio statuso tipai
Socialinis statusas gali būti:
- Priskirtasis: įgytas be paties asmens valios ir priklauso nuo žmogaus rasės, lyties, kastos, tautybės, gimimo vietos ir kitų aplinkybių.
Socialinės stratifikacijos schema
Socialinis statusas taip pat siejamas su socialiniu vaidmeniu - elgsenos modeliu, kurio tikimasi iš tam tikrą padėtį užimančio individo. Individo socialiniam statusui gali būti priskirti keli socialiniai vaidmenys, pvz., pavaldinio, bendradarbio, brigadininko, be to, jis gali atlikti sūnaus, vyro, tėvo, senelio, tam tikro klubo nario ir kitus vaidmenis.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinių statusų konfliktai
Gali kilti socialinių statusų konfliktas, kai vienam vaidmeniui atlikti skiriamas visas dėmesys užmirštant kitus (pvz., darbui susitelkęs žmogus nebekreipia dėmesio į vyro, tėvo vaidmenų atlikimą).
Socialinis statusas susijęs su socialinės grupės reputacija, prestižu, autoritetu visuomenės socialinėje stratifikacijoje. Pvz., gydytojo statusas gali būti labai aukštas, o gatvės šlavėjo - labai žemas.
Socialinė stratifikacija paaiškinta: kaip klasė ir statusas veikia jūsų gyvenimą?
Socialinis teisingumas
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą.
Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems. Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu. Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota.
Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.
Kolektyvistinės politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus.
Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms. Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo.
Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.
Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams). Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
L: F. A. von Hayek Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Socialinio teisingumo miražas Vilnius 1998; B. Barry Teisingumo teorijos.
Socialinis teisingumas
Socialinis dialogas
„Norint įsigilinti į šią temą, privalome grįžti prie jos pagrindų, kurie Lietuvoje neretai suvokiami pernelyg siaurai - tarsi socialinis dialogas būtų tik darbdavio ir darbuotojo derybos, tarsi tai būtų tik teisinės klišės, kuriose „paprastas žmogus“ nelabai ir susigaudo. Norėtume vystyti šią temą ir prisidėti prie pandemijos pasekmių suvaldymo, išvengiant nelygybės, neproporcingų pasekmių įvairioms pažeidžiamoms visuomenėms grupėms. Kol kas - paviršutiniška samprata
VDI vadovas primena inspekcijos inicijuoto tyrimo išvadas apie dabartinę socialinio dialogo būklę Lietuvoje: ši tema Lietuvoje daugiausia aptariama iš teisinės perspektyvos, tiek kiek ji yra apibrėžiama per įstatyminę bazę (Darbo kodeksą, DK). Plačiojoje visuomenėje socialinis dialogas aptariamas bendrais bruožais - nemažai respondentų šį fenomeną įvardija tiesiog kaip „dialogą“ tarp darbdavio ir darbuotojo. Nors sąvokos „socialinis dialogas“, „socialinė partnerystė“ skamba dažnai, tačiau daugeliui tai atrodo tik įmantrūs žodžiai.
Plačiąja prasme socialinį dialogą galima suprasti kaip nuolat vykstantį bendravimą ir bendradarbiavimą įvairiais lygiais tarp visuomenės narių, suinteresuotų jų grupių, tam tikrais atvejais - ir valstybės (savivaldybės) institucijų procesą, kurio tikslas - pasiekti susitarimus tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse. Socialinis dialogas, kaip visuomeninis reiškinys, glaudžiai susijęs su socialiniu teisingumu ir visuomenės narių pilietiškumu.
Tuo tarpu siaurąja prasme socialiniu dialogu galima laikyti darbuotojų, darbdavių ir jų organizacijų, o tam tikrais atvejais ir valstybės ar savivaldybės institucijų, tarpusavio santykių sistemą, kuria siekiama suderinti darbo santykių dalyvių interesus įvairiu lygmeniu užimtumo (darbo rinkos), visuomeninių darbo teisinių santykių ir su jais susijusių santykių srityje.
„Dažnas nesusimąsto, kad socialinis dialogas yra tapęs kiekvieno asmens kasdienybe. Socialinis dialogas svarbus ne tik dirbantiesiems, bet ir darbdaviams, jų organizacijoms bei valstybėms“, - pabrėžia J.
Kaip pasiekti pažangos?
Pasak J. Griciaus, socialinio dialogo pažangą paskatintų visuotinis supratimas, kad tai naudinga visoms pusėms: darbuotojams, darbdaviams ir visuomenei bei valstybei. „Kuo daugiau pastangų turi būti sutelkta į kolektyvinių derybų skatinimą įvairiais lygmenimis bei socialinę partnerystę įvairiomis formomis. Socialinio dialogo vystymas įmanomas tik mažinant nepasitikėjimą, ieškant kompromisų visais klausimais.
Svarbių perspektyvų socialiniam dialogui - tuo pačiu, ir platesnio masto socialinei partnerystei - Lietuvoje atveria galimybė vykdyti kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvines sutartis. Kolektyvinėse derybose darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos, tai - išimtinė profesinių sąjungų teisė.
Kolektyvinių sutarčių sudarymo srityje dar yra erdvės didesnei pažangai, pažymi J. Gricius. Anot jo, kolektyvinės sutartys sudaro galimybę ne tik išsakyti, bet ir aiškiai išdėstyti darbdavių bei darbuotojų interesus, juos subalansuoti.
Kuomet derybos vyksta sąžiningai ir geranoriškai - sprendimai vertinami geriau ir abi pusės yra linkusios tokių susitarimų sąžiningai laikytis, kadangi jie pasiekti tarpusavio derybų ir kompromiso keliu. Visi šie procesai turi teigiamos įtakos verslui: darbuotojai noriau atlieka užduotis, jos vykdomos stabiliau ir našiau, tai leidžia jiems gerinti darbo sąlygas ir didinti atlyginimus.
„Kolektyvinės sutartys - tik viena iš socialinės partnerystės teisinės dėlionės detalių. Šįkart šią detalę paryškinu todėl, kad tai - vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip tikrovėje veikia socialinis dialogas. Kuo efektyviau bendradarbiaus socialiniai partneriai, tuo sklandžiau funkcionuos visuomenė - nuo kiekvieno žmogaus individualiai iki organizacijų“, - pažymi J.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Kolektyvinių sutarčių registre nuo 2017 m. spalio mėn. Lietuvoje užregistruota 321 kolektyvinė sutartis, iš jų 304 - darbdavio lygmens kolektyvinės sutartys, 13 - šakos kolektyvinių sutarčių, viena nacionalinio lygmens ir trys teritorinės kolektyvinės sutartys. Visos šios kolektyvinės sutartys iš viso yra taikomos 269 326 darbuotojams. 29 proc. kolektyvinių sutarčių galioja privačiame, 71 proc. - viešajame sektoriuje.
Vertinant pagal ekonomines veiklos rūšis, absoliuti dauguma kolektyvinių sutarčių sudaryta švietimo ir mokymo įstaigose, įkandin rikiuojasi transporto, socialinio darbo ir globos, sveikatos priežiūros įmonės.
Nepaisant tam tikros pažangos, kolektyvinėse sutartyse aptariant darbo apmokėjimo, darbo laiko ir poilsio bei kitas sąlygas, ministerija pastebi,kad sutartyse vis dar trūksta originalių kokybiškų nuostatų, pavyzdžiui, dėl lyčių lygybės, dėl streso ir psichologinio smurto darbo aplinkoje ir pan.
Socialinis dialogas
Kolektyvinių sutarčių statistika Lietuvoje
| Rodiklis | Skaičius | Pastabos |
|---|---|---|
| Užregistruota kolektyvinių sutarčių (nuo 2017 m. spalio) | 321 | Iš jų: 304 darbdavio lygmens, 13 šakos, 1 nacionalinio lygmens, 3 teritorinės |
| Darbuotojų, kuriems taikomos sutartys | 269 326 | |
| Kolektyvinių sutarčių dalis privačiame sektoriuje | 29% | |
| Kolektyvinių sutarčių dalis viešajame sektoriuje | 71% |
tags: #del #ko #socialinis #rasyba