Lietuvos socialinės globos sistemos pertvarka prasidėjo 2012 metais, kai buvo patvirtintos Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų ir suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strateginės gairės. Šis procesas žymėjo reikšmingą posūkį nuo tradicinės institucinės globos prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamų paslaugų modelio, atitinkančio Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (2006) nuostatas.
Tuometinu metu 36 stacionariose socialinės globos įstaigose gyveno daugiau nei 6 000 neįgalių suaugusių asmenų. Nors tai sąlygiškai nedidelis skaičius, deinstitucionalizacijos ir globos įstaigų pertvarkos procesas sulaukė intensyvios viešos diskusijos, rodančios šios socialinės politikos srities kompleksiškumą ir daugiabriauniškumą.
Teorinis ir praktinis deinstitucionalizacijos proceso pagrindas
Įgyvendinant deinstitucionalizacijos procesą, svarbu suvokti jo kompleksiškumą. Remiantis Urie Bronfenbrennerio ekologinės sistemų teorija, asmens raidą ir funkcionavimą reikia nagrinėti jo sąveikos kontekste su įvairiais aplinkos lygmenimis - nuo mikrosistemos (pavyzdžiui, šeimos ar artimųjų aplinkos) iki makrosistemos (kultūrinės, politinės normos ir vertybės).
Deinstitucionalizacija - tai ne tik fizinio gyvenamosios vietos pakeitimas, bet ir socialinių bei bendruomeninių paslaugų teikimo būdų transformacija. Vienos visuomenės gyvenimo srities fragmentiniai pokyčiai nepakankami spręsti asmenų problemas, todėl reikalingas holistinis, kompleksiškas požiūris, kuriame analizuojamos ir vertinamos skirtingų sistemų sąveikos bei jų įtaka asmeniui.
Būtina nuolatinė ir kartotinė šių sistemų sąveikos analizė, nes kompleksinės socialinės sistemos pasižymi nelinijine priežastingumu ir nenuspėjamu vystymusi. Ekologinės sistemų teorijos pritaikymas leidžia ne tik identifikuoti kliūtis, trukdančias asmenims dalyvauti skirtingose aplinkose, bet ir geriau suprasti politinių sprendimų, vietos bendruomenių bei individualių paslaugų teikimo sąsajas.
Taip pat skaitykite: Globos išmokos dydis
Deinstitucionalizacijos politinis ir socialinis kontekstas Lietuvoje
Lietuvos pertvarkos sistemą sudaro keli pagrindiniai dalyviai: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos (NVO), socialinės globos institucijos ir vietos bendruomenės. Ministerijos vaidmuo yra kertinis, nes ji rengia teisės aktus, koordinuoja JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą ir atsakinga už makrosistemos formavimą.
SADM atsako už valstybės socialinių paslaugų politiką, rengia teisės aktų projektus, susijusius su socialinių paslaugų teikimu ir kokybės standartais, taip pat atrenka pertvarkomų įstaigų regionus ir skirsto ES struktūrinių fondų investicijas.
Savivaldybių atsakomybė - esminis veiksnys deinstitucionalizacijos sėkmei, nes jos organizuoja socialinių paslaugų teikimą konkrečioje teritorijoje. Savivaldybės rūpinasi socialine integracija ir sąlygų sudarymu negalią turintiems asmenims, tačiau neretai susiduria su autonomijos ribojimais ir resursų stoka.
Visgi, įgyvendinant pertvarką, itin svarbus efektyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kuriam Kolaboracijos stoka yra didžiausias procesą stabdantis faktorius. Tarpinstitucinis dialogas ir bendri veiksmai būtini, kad deinstitucionalizacija vyktų sklandžiai ir visapusiškai.
Globos institucijų pertvarka ir taikomi modeliai
Po patvirtinimo deinstitucionalizacijos strateginėms gairėms Lietuvoje prasidėjo nuosekli pertvarka, kurią papildė 2014 m. veiksmų planas „Perėjimas nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų“. Jo tikslas - užtikrinti aukštos kokybės, individualizuotas bendruomenines paslaugas ir mažinti institucijų globojamų asmenų skaičių.
Taip pat skaitykite: Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veiklos apžvalga
Globos įstaigos, tokios kaip Utenos vaikų globos namai, tapo pavyzdžiu, kaip institucinis modelis gali būti pertvarkytas į glaudesnį bendradarbiavimą su šeimomis, aktyvų socialinių darbuotojų pasirengimą ir integraciją į bendruomenę. Nuo 2001 m. ši įstaiga aktyviai įtraukia biologinius tėvus ir artimuosius į vaikų globos procesą, organizuoja mokymus tėvams ir teikia paramą, siekdama stiprinti šeimų funkcionalumą.
Be to, didelis dėmesys skiriamas psichosocialinei paramai, pavyzdžiui, Utenos apskrities vyrų krizių centre organizuojamos konsultacijos ir programos smurtui šeimoje mažinti. Šios priemonės ne tik prisideda prie vaikų saugumo, bet ir stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius.
Vaikų globos namų deinstitucionalizacijos eiga ir iššūkiai
Lietuvoje vaikų globos namų deinstitucionalizacija yra aukšto prioriteto socialinės politikos sritis. Valstybės tikslas yra, kad vaikai augtų šeimose, o globos įstaigose laikinas buvimas būtų išimtinė alternatyva, taikoma tik kritinėmis situacijomis.
Įstatymų pakeitimai nuo 2018 metų numato, kad vaikų globa globos įstaigose iki trejų metų gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, siekiant užtikrinti natūralios šeimos aplinkos prioritetą. Tačiau realybėje vis dar susiduriama su iššūkiais, susijusiais su šeimų stiprinimu, socialinės paramos prieinamumu bei bendruomenių sąmoningumo kėlimu.
2015 metų įvykiai, susiję su seksualiniu išnaudojimu ir smurtu globos įstaigose, atskleidė sistemos ydingumą ir paskatino didesnį visuomenės ir valstybės dėmesį problemos sprendimui. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai pabrėžia, jog bendruomeninės socialinės paslaugos turi būti prieinamos visoms šeimoms ir kiekvienas vaikas turi teisę gyventi saugioje, palaikančioje šeimos aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Ištakos ir dabartis: Radviliškio globos namai
| Metai | Globojamų vaikų skaičius globos įstaigose | Globojami šeimose (proc.) | Globojami įstaigose (proc.) |
|---|---|---|---|
| 2016 | ~3000 | Apie 62% | Apie 35% |
| 2017 | 2872 | 64% | 32% |
| 2018 | 2419 | 64% | 30% |
Duomenys rodo didėjantį vaiko globos šeimose skaičių ir mažėjantį vaikų, globojamų institucijose. Tai yra teigiama tendencija, tačiau procesas yra lėtas ir reikalauja sudėtingų, koordinuotų veiksmų.
Bendruomenių vaidmuo ir iššūkiai deinstitucionalizacijoje
Viena iš didžiausių kliūčių pertvarkos procese yra bendruomenių pasipriešinimas, ypač naujų grupinio gyvenimo namų (GGN) statyboms. Vietos bendruomenių įtampa kyla dėl stereotipų, baimių ir socialinio nepažintumo su negalią turinčiais asmenimis.
Tokia situacija rodo, kad be institucinių pokyčių būtina ir visuomenės švietimo, o svarbiausia - palaikymo sistema tiek asmeniui, tiek jo šeimai. Pasak mokslinių tyrimų (Adu ir Oudshoorn, 2020), sėkmingai integracijai būtina užtikrinti nenutrūkstamą konsultacinę paramą ir saugumą mikrosistemos lygmenyje.
Persikėlimas į bendruomenę transformuoja mikrosistemą - keičiasi kasdieniai socialiniai ryšiai, kaimynų ir globos darbuotojų aplinka, taip pat mezosistemos lygmens sąveikos. Siekiant išvengti institucinio modelio kartojimosi, būtina, kad asmenų gyvenimas bendruomenėje būtų tikrai integruotas, o ne izoliuotas.
Rekomendacijos ir perspektyvos
Deinstitucionalizacija yra lėtas, kompleksinis procesas, reikalaujantis tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir politinės valios. Svarbu įtraukti ne tik institucijas, bet ir vietos bendruomenes, verslo institucijas bei pačius negalią turinčius asmenis ir jų šeimas.
Svarbu tęsti šeimų stiprinimo programas, plėtoti bendruomenines socialines paslaugas, teikti nuolatinę socialinę paramą, ypač asmenų artimiesiems, ir vykdyti visuomenės švietimą, mažinant stereotipus bei baimes dėl negalią turinčių žmonių integracijos.
Institucinės globos pertvarka turi būti grindžiama kokybiškais, individualizuotais socialinės globos planais, kurių tikslas - sustiprinti šeimos ryšius ir užtikrinti galimybę vaikams augti saugioje, palaikančioje aplinkoje.
tags: #deinstiticionalizacijos #ir #globos #istaigu #reformos #planas