Socialdarvinizmas, dar vadinamas socialiniu darvinizmu - populiari vertelgų teorija apie tai, kad teisę gyventi ir daugintis turi tik turtingieji, o beturčiai gi - verti išnykimo. Socialdarvinistinė pozicija iš esmės analogiška rasistinei, ji irgi grindžiama prigimtinėmis savybėmis. Jo nuomone, socialinius dėsnius galima formuluoti pagal gamtos dėsnius.
Istorinės ištakos ir idėjų sklaida
Socialinį darvinizmą 19 a. išpopuliarino H. Spenceris (Didžioji Britanija), kuris teigė, kad visuomenėje, kaip ir gamtoje, egzistuoja giluminės jėgos, kurios kelia įvairių grupių socialinius konfliktus ir taip skatina socialinę pažangą. Faktinis šios teorijos pradininkas - JAV multimilijonierius Andrew Carnegie.
XX a. pradžioje dažniausiai buvo remiamasi teiginiu, esą skurdžiai turi mirti, nes tokia turinti būti natūrali atranka, kaip pagal Darviną (nuo to ir pavadinimas). Socialinio darvinizmo ekstremali išraiška buvo eugenika, pabrėžianti genetiškai nevisaverčių žmonių sterilizacijos būtinybę.
Socialdarvinistinės politikos ir praktikos pavyzdžiai
Socialdarvinistai teigia, kad valstybė surinktus mokesčius turi investuoti į verslą, teikdama verslui negrąžintinas paskolas, mažinti mokesčius įmonėms, o didindama mokesčius mažas ir vidutines pajamas turintiems žmonėms. Socialdarvinizmo idėjas atvirai propaguoja LLRI, o ir konservatorių valdžia dabartinė kažką tokio bando taikyt - juk ne veltui su tais LLRI veikėjais vis trinasi.
Tai ir turim mažėjantį gimstamumą, augančią emigraciją ir pan. Tai čia dar gavom toks paaiškinimas, tiesa, kažkodėlei be pagrindžiančių faktų, esą Lietuvoje socialinis darvinizmas buvo pradėtas diegti 1999 metais vadinamųjų valstybininkų smegenų centro TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos iniciatyva.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Teorinio aiškinimo atskyrimas: biologinė vs socialinė evoliucija
Socialinė evoliucija - tai teorija, kuri bando paaiškinti visuomenės raidą remiantis natūralios atrankos principais. Ši teorija dažnai siejama su Charles Darwin'o evoliucijos teorija, tačiau svarbu atskirti biologinę ir socialinę evoliucijas. Socialinis darvinizmas, socialinės evoliucijos teorija, grindžiama natūralios selekcijos principu.
Tačiau ne visi evoliucijos požiūriai sutampa su socialdarvinistine interpretacija: neoevoliucionizmas remiasi empiriniais archeologiniais, paleontologiniais ir istoriografiniais įrodymais. Atmeta socialinės pažangos ir determinizmo idėją, teigia, kad socialinę evoliuciją lemia atsitiktinumai ir laisva valia.
Neoevoliucionizmas ir alternatyvūs požiūriai
20 amžiaus pradžioje evoliucionizmas buvo kritikuojamas kaip nemokslinė doktrina. 20 amžiaus 5 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose jis buvo atgaivintas, juo remiantis suformuotas ir išplėtotas šiuolaikinei antropologijai pritaikytas neoevoliucionizmas. Iš pradžių neoevoliucionizmas buvo laikomas antropologijos, nuo 20 amžiaus 7 dešimtmečio - ir sociologijos teorija.
Neoevoliucionizmas tiria ilgalaikius socialinius pokyčius ir reguliarius visuomenės plėtotės veiksnius, kurie būdingi toli viena nuo kitos esančioms ir tarpusavyje nesusijusioms kultūroms ar civilizacijoms. Kartais neoevoliucionizmas dar vadinamas kultūros ekologijos mokykla.
L. A. White’as išskyrė žmogaus evoliucijos 5 etapus: pirmajame žmogus naudoja savo raumenų energiją, antrajame - prijaukintų gyvulių, trečiajame - augalų (žemės ūkio revoliucija), ketvirtajame - gamtinių išteklių (anglys, nafta, dujos), penktajame - branduolinę. Anot J. Stewardo, kultūra plėtojasi nuo paprastų iki sudėtingų formų, proporcingai įvaldytai energijai, tenkančiai 1 asmeniui.
Taip pat skaitykite: Kalbos sutrikimų įtaka socialinei raidai
Vėlesni teoriniai modeliai: informacija, technologijos ir socialinė kompleksiškumas
G. E. Lenskis pabrėžė informacijos svarbą: kuo daugiau informacijos ir žinių turi visuomenė, tuo ji pažangesnė. Jis išskyrė žmogaus evoliucijos 4 etapus: pirmajame informacija perduodama genais, antrajame - patirtimi, trečiajame - ženklais ir išplėtota logika, ketvirtajame - simboliais, kalba, raštu. Komunikacijos technologijos laimėjimai lemia ekonominių ir politinių sistemų gerinimą, turto pasiskirstymą ir kita.
M. D. Sahlinsas išskyrė bendrąją ir specifinę visuomenės evoliuciją. Bendroji evoliucija yra kultūrinių ir socialinių sistemų tendencija didinti savo kompleksiškumą, organizaciją ir prisitaikymą prie aplinkos. Vis dėlto įvairios kultūros nėra izoliuotos viena nuo kitos, todėl jos sąveikauja, plėtodamos specifinius ir unikalius plėtros būdus.
Kritika ir dažniausios klaidos, susijusios su darvinizmu
Štai keletas dažniausiai pasitaikančių klaidų, susijusių su evoliucijos teorija:
- 1 klaida: Evoliucija yra atsitiktinumas. Atsitiktinumo vaidmuo didelis, kai kalbama, pavyzdžiui, ar roplys, plaukdamas ant medžio šakos, pasieks salą, ar ne. Tuo tarpu rūšių atsiradimas paklūsta tam tikriems dėsningumams.
- 2 klaida: Sukūrimo istorija neprieštarauja evoliucijai. Nėra prasmės lyginti biologinę evoliuciją su bibline sukūrimo istorija, nes pirmoji kalba apie gamtos mokslų tiriamus reiškinius, o antroji - apie mitinius dalykus.
- 3 klaida: Ch.Darwinas pirmasis nagrinėjo evoliuciją. Ch.Darwinas galėjo remtis daugybe mokslininkų ir teoretikų, kurie iki jo nagrinėjo evoliucijos klausimus.
- 4 klaida: Žmogus kilęs iš beždžionės. Šimpanzės, gorilos, orangutangai ir žmonės turi bendrus protėvius.
- 5 klaida: Sudėtingi dalykai neatsiranda atsitiktinai. Evoliucijoje tos raidės, kurios nukrenta į „teisingas“ vietas, jose ir pasilieka.
- 6 klaida: Ch.Darwinas savo teoriją nusirašė. 1858 m. vasarą Ch.Darwinas gavo A.R.Wallace'o laišką; abiejų darbai buvo pristatyti, tačiau Ch.Darvinas išleido savo knygą 1859 m.
- 7 klaida: darvinizmas reiškia stipresniojo pergalę. Kad visada laimi stipriausias, yra klaidinga interpretacija.
- 8 klaida: Žmogus jau pasiekęs evoliucijos viršūnę. Mintis, kad žmogui sukūrus techniką ir mokslą, jo evoliucija sustojo, yra klaidinga.
- 9 klaida: Gyvos būtybės miršta, kad užleistų vietą naujoms. Pradinė ląstelė miršta ne tam, kad užleistų vietą naujoms, o kad nekenktų savo „palikuonėms“.
Asmenybės įvairovė, genai ir evoliucija
Atrodytų, kad mūsų asmenybės turėtų suvienodėti, tačiau apsidairę galime pamatyti milijonus skirtingų žmonių: nervingų ir ramių, laisvai bendraujančių su nepažįstamaisiais ir užsisklendusių savyje, nuolatos besišypsančių ir krūpčiojančių nuo menkiausio garso... Kodėl? Evoliucija - lėtas procesas.
Jei populiaciją sudaro itin panašūs individai, pasikeitus sąlygoms jos gali nelikti, o jei populiacijoje įvairovė yra pakankama, net ir nedidelis skaičius prastai prisitaikiusių individų gali išgyventi dėka tų, kurie pasirengę geriau. Vadinas, genetinė įvairovė yra naudinga.
Taip pat skaitykite: Religijos įtaka socialiniam gyvenimui
Genų įtaka asmenybės bruožams: tiek fizines, tiek asmenines savybes dažniausiai nulemia ne pavieniai genai, o jų deriniai. Mums tiesiog suteikiama didesnė tikimybė išvystyti tokį elgesį ar fizines savybes, tačiau aplinka nulemia, ar ir kaip šios savybės pasireikš.
Asmenybės tipologijos ir evoliucinės pasekmės
Šiuo metu viena populiariausių asmenybės tipologijų yra Didysis penketas. Remiantis ja kiekvieną žmogų galima įvertinti pagal penkis pagrindinius bruožus: ekstraversiją, sutarumą, emocinį stabilumą, atvirumą patirčiai ir sąmoningumą. Kiekvienas mūsų turi skirtingą šių savybių rinkinį, nulemtą to, ką paveldėjome ir kokioje aplinkoje užaugome bei esame.
Negatyvios emocijos ne visada blogos. Pavyzdžiui, socialinis nerimas anksčiau (kartais ir dabar) buvo adaptyvus, ypač nukreiptas į nepažįstamus žmones: atsargiau elgdamasis su nepažįstamaisiais, individas sumažina riziką būti apgautas ir išnaudotas.
Atrodytų, kad ekstravertai evoliucinėje kovoje turi vien pranašumų. Tačiau tyrimai rodo, kad ne viskas taip paprasta: ekstravertai dažniau nukenčia nuo nelaimingų atsitikimų, ieškodami aštrių pojūčių, dažniau gali įsivelti į nusikalstamą veiklą, o dėl to, kad jiems lengviau užmegzti naujus santykius, jų vaikai gali augti su patėviais.
Patirčiai atviresni žmonės labiau domisi naujovėmis, yra smalsesni. Nors šis bruožas lyg ir naudingas visose gyvenimo srityse, jis irgi gali pakenkti: tokie žmonės labiau linkę patikėti paranormaliais reiškiniais ir sirgti šizofrenija. Sutarumas - polinkis vengti konfliktų, elgtis altruistiškai, užjausti - taip pat turi savo pliusų ir minusų.
Žmogaus smegenų dydžio evoliucija ir socialiniai veiksniai
Daugelių antropologų nuomone, žmogaus smegenų dydžio evoliuciją labiausiai paveikė žmogaus priklausymas didelėms socialinėms grupėms. Taigi reiktų suprasti, kad tiems primatams, kurie gyvena didesnėse ir sudėtingesnėse socialinėse grupėse, reikalingos didesnės smegenys - idant jie galėtų visavertiškai dalyvauti atitinkamų grupių socialiniuose procesuose.
Taigi naujuoju tyrimu nustatyta, kad pagrindinis smegenų dydį nulėmęs veiksnys - ne socialinės grupės dydis, o mityba. Tačiau, pasak tyrimo autorių, nevalia teigti, kad smegenų dydžio evoliucijai socialinės grupės dydis neturėjo visiškai jokios įtakos. R. Dunbaro teigimu, socialinės grupės dydis ir mityba neturėtų būti pagrindas dviem atskiroms smegenų evoliucijos teorijoms; abu aiškinimai yra visiškai teisingi ir glaudžiai susiję.
Socialinio darvinizmo pasekmės ir etinės problemos
Socialdarvinistinė pozicija veda prie etinių ir praktinių problemų: ji ignoruoja genetinės įvairovės vertę ir gali pateisinti diskriminaciją bei socialinę atskirtį. Socialinio darvinizmo ekstremali išraiška - eugenika - rodo, kaip biologinių idėjų perkėlimas į visuomeninę politiką gali sukelti žiaurias pasekmes.
Etnocentrizmo (įsitikinimo, kad viena kultūra yra pranašesnė už kitas), socialinio determinizmo (įsitikinimo, kad visuomenės raida yra iš anksto nulemta) ir negebėjimo paaiškinti socialinių pokyčių įvairovės problemos dažnai priskiriamos per daug deterministiniams evoliucijos interpretacijoms socialiniuose moksluose.
Social Darwinism: The Disturbing Ideology That Fueled a Genocide
Lentelė: pagrindinės teorijos ir požiūriai
| Teorija / požiūris | Pagrindinė idėja | Pagrindinė kritika |
|---|---|---|
| Socialdarvinizmas | Visuomenės dėsniai analogiški gamtos dėsniams; natūrali atranka visuomenėje | Veda į diskriminaciją, eugeniką, neigia socialinę įvairovę |
| Neoevoliucionizmas | Socialiniai pokyčiai aiškinami empiriniais įrodymais; atmeta determinizmą | Gali nepakankamai atsižvelgti į kultūrinius unikalumus |
| Kultūros ekologija | Technologija, energetika ir ekologija lemia kultūros raidą | Galima pernelyg supaprastinti sudėtingus socialinius procesus |
Akivaizdu, kad įvairūs bruožai ir socialinės teorijos turi savo privalumų ir trūkumų; genetiniai ir kultūriniai veiksniai kartu formuoja visuomenes bei jų raidą. Kur vyksta žmogiškoji pažanga - biologiniu ar kultūriniu keliu - priklauso nuo daugelių veiksnių, o socialdarvinistinės paprastos interpretacijos dažnai neatlaiko nei empirinių, nei etinių reikalavimų.
tags: #darvinizmo #itaka #socialinems #koncepcijoms