Įtraukusis ugdymas nuo 2024 m. taps privalomas visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad vaikai su negalia ir specialiaisiais poreikiais mokysis bendrojo ugdymo mokyklose. Nors šis žingsnis sveikintinas, jis kelia aštrias diskusijas ir daug mitų bei baimių visuomenėje.
Tarptautiniai įsipareigojimai ir pokyčių prasmė
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto nuolatiniai priminimai šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas, skatino pokyčius.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį. Konvencijos šalys turi padėti sudaryti galimybes ugdyti kiekvieno neįgalaus asmens unikalias stipriąsias savybes ir talentus. Įtraukusis švietimas, kaip šalies siekis ir pareiga, yra įtvirtintas tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose.
Mitai ir baimės: ką dažniausiai girdime
Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų. Antra - elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai - diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje.
Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl žmonės naudojasi socialiniais tinklais
Įvairovės principas ir mokyklos prisitaikymas
Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių. Įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko - mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko.
Tėvų ir pedagogų baimės, kurias verta suprasti
Tos baimės dažniausiai kyla iš nežinojimo. Visuomenės pasipriešinimą galima suprasti. Juk ne kartą yra tekę girdėti istorijų, kaip vienas sunkaus elgesio vaikas trukdo mokytis visai klasei. „Tos istorijos sklinda iš lūpų į lūpas ir taip, jos neramina tėvelius. Pasakojimai, kad vienoje ar kitoje klasėje yra toks sunkus vaikas, dėl kurio negali dirbti nei vienas mokytojas, o kiti vaikai kenčia ir apie kokybišką ugdymą negali būti jokios kalbos - tai kelia neigiamas emocijas. Juolab, kad tokie pasakojimai dažnai baigiasi tuo, jog tėvai susivienija, reikalaudami pašalinti tą sunkumų turintį vaiką, jo atsikratyti, arba įprastos raidos vaikai palieka tą klasę, ieškodami geresnės ugdymosi aplinkos.\" Kitas momentas, kuris vis dar gyvas visuomenės sąmonėje nuo sovietinių laikų, yra normalizuota mokymosi sutrikimus patiriančių, negalią turinčių vaikų segregacija, atskyrimas nuo kitų, „normalių“.
Pasipriešinimas kyla ir iš pedagogų. Darbas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais reikalauja nepaprastai daug įgūdžių, kantrybės ir tinkamai pritaikytos aplinkos. Nenuostabu, kad ne visi mokytojai pasiryžę tokiam sunkiam darbui. Todėl kartais pedagogai tiesiai šviesiai pasako, jog su tokiu vaiku nedirbs ar ragina tėvus vienytis ir reikalauti ugdymo įstaigos administracijos šalinti mokymosi sunkumų ar sutrikimų turintį mokinį.
Reikšmė tėvams, auginantiems vaikus su negalia
Ir tuos „kitokius“ vaikus auginantys tėvai susiduria su visu spektru emocijų, pradedant sutrikimo neigimu, pykčiu ir baime. Vieni bijo, kad jų atžala bendrojo ugdymo mokykloje nepritaps, bus skriaudžiama kitų vaikų. Kiti jaučia kaltę ir gėdą dėl netinkamo vaiko elgesio. Treti bando sau ir kitiems įteigti, jog jų vaikas neturi problemų, o dėl jo netinkamo elgesio kalta mokykla, bendraklasiai. Auginti vaiką su negalia nėra lengva ir reikėtų nepamiršti, kad tėveliams taip pat reikalinga pagalba ir atjauta.
Gerosios praktikos pavyzdžiai ir asmeninės istorijos
Geroji praktika rodo, kad vaikų su negalia įtraukimas į bendrą ugdymo sistemą yra labai svarbus neįgaliųjų integracijai visuomenėje tolimesniuose gyvenimo etapuose. Įtraukus ugdymas padeda formuoti žmonių su negalia bendravimo įgūdžius, informacijos pritaikymą ir pasiekiamumą, lengvesnę adaptaciją visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas su neįgaliaisiais: meninė veikla
Mano klasėje buvo 26 vaikai. Trys iš jų - turintys cerebrinį paralyžių. Jie sunkiai išlaikydavo rašiklį rankose, sunkiai judėjo, jiems buvo reikalinga nuolatinė pagalba. Ketvirtas vaikas sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, jam buvo diagnozuota raumenų atrofija. Penktas vaikas buvo autistiškas, šeštas turėjo intelekto sutrikimą. Taigi, šeši vaikai turėjo rimtą negalią. Iš kitų dvidešimt, pradėjus mokymosi procesą, vienam išryškėjo disleksijos požymiai, kitiems pasireiškė dėmesio koncentracijos sunkumai. Maža to, kiekvienas vaikas buvo absoliučiai skirtingas, kiekvieno asmenybė, gebėjimai buvo labai individualūs. Tokį darbą tikrai gali dirbti tik mokytojai titanai, organizuoti kokybišką ugdymo procesą buvo be galo sunku.
Vilniaus „Versmės“ katalikiškoji gimnazija - viena iš nedaugelio šalies ugdymo įstaigų, kurioje kartu mokosi ir specialiųjų ugdymo poreikių turintys mokiniai, ir tokių poreikių neturintys jų bendraamžiai. Vienas svarbiausių mokyklos uždavinių - paskatinti specialiųjų poreikių turinčių mokinių ir jų bendraklasių bendradarbiavimą, ugdyti jų socialinius įgūdžius. „Mūsų mokykloje specialiųjų poreikių turintys vaikai bendraudami su tokių poreikių neturinčiais savo bendraklasiais įgauna pasitikėjimo savimi, noro siekti gerų mokymosi rezultatų, todėl kartais net pranoksta juos bei išmoko tolerancijos „kitokiems“ žmonėms.
Iššūkiai: infrastruktūra, specialistai, finansavimas
Įstatymo įgyvendinimui numatyta ir daugiau nei 200 milijonų eurų. Bet įrengti keltuvus, užvažiavimus neįgaliųjų vežimėliams mokyklose ar specialiai paruošti pedagogų nepakaks. Didesnis klausimas, ar valstybė skirs pakankamai lėšų, mat jų reikės ir nemažai. Pradedant papildomais specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų, psichologų, logopedų etatais, baigiant naujais kabinetais, sensoriniais kambariais, galų gale, ugdymo įstaigų pritaikymu judėjimo negalią turintiems vaikams.
Pagal numatytą planą mokyklose trūksta pagalbos specialistų, metodinių priemonių, (nors jau ir parengtos rekomendacijos mokytojams, kaip dirbti su įvairias negalias turinčiais SUP mokiniais). Nepaisant to, kad vykdomas „Tūkstantmečio mokyklos“ projektas, kuriuo mokyklos įsipareigojo pritaikyti aplinką universalaus dizaino principu, mokyklos nėra pritaikytos sutikti įvairias negalias turinčius mokinius.
Praktiniai sprendimai mokykloms ir bendruomenei
Įtraukusis ugdymas turi būti matomas viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo.
Taip pat skaitykite: Globos namų socialinis darbuotojas
Vilniaus humanistinėje mokykloje mes priimame ir sėkmingai integruojame vaikus, turinčius negalių ir mokymosi sutrikimų. Tačiau ko pirmiausia prašome, tai atvirumo iš pačių tėvų. Kad jie nemeluotų, neslėptų ir aiškiai pasakytų, kokio lygio sutrikimą turi jų vaikas. Tuomet įvertiname savo galimybes, susipažįstame su dokumentais. Pasitariame su mokytojais, ar jie pasiryžę, ar bus pajėgūs mokyti. Klausti mokytojo nuomonės irgi yra nepaprastai svarbu. Būtinai aptariame klasės sudėtį ir įvertiname savo galimybių ribas. Du ar trys specialiųjų poreikių turintys vaikai yra ta riba, kadangi likusieji mokiniai taip pat turi teisę gauti kokybišką ugdymą. Jei apskaičiuoji savo galimybes, tuomet kolapsas tikrai negresia.
Kas konkrečiai padeda integracijai?
- Individualizuotos ugdymo programos ir lanksčios mokymo metodikos;
- Papildomas personalas: specialūs pedagogai, mokytojo padėjėjai, psichologai, logopedai;
- Fizinės aplinkos pritaikymas pagal universalaus dizaino principus;
- Sensorinės erdvės ir specialūs kabinetai;
- Tęstinė parama šeimoms ir aiški komunikacija iš institucijų.
Empatija, auklėjimas ir ilgalaikė nauda visuomenei
Neigaliųjų integracija į visuomenę mūsų šalyje išlieka problematiška, tačiau tai normalu, nes žmonės natūraliai stebisi ir priešinasi tam, ko nepažįsta. Čia svarbiausia yra suaugusiųjų reakcija į vaikų keliamus klausimus. Jei suaugusieji nustos stigmatizuoti negalią, į ją natūraliai žvelgs ir vaikai. „Nereikia barti vaiko, jei jis klausia, kodėl kažkieno viena ranka trumpesnė už kitą, kodėl tas vaikas negali vaikščioti arba nuolat iškiša liežuvį. Vaikai mokosi pažinti pasaulį ir pamačius kažką kitokio, keisto, jiems tokie klausimai kyla natūraliai, be jokio noro įskaudinti ar pasišaipyti. Tik svarbu paaiškinti, kad žmonių yra visokių: vieni neturi pirštukų, kitų veidas skiriasi, dar kiti negali judinti kojų, tačiau tai - tokie patys žmonės, kaip ir visi. Mokykime vaikus atjautos ir altruizmo, mokykime vaikus mylėti žmones.\"
Bendraamžiai yra svarbūs ugdymo procese, akcentuojamas bendradarbiavimas klasėje, draugiškumas, užkertant kelią patyčioms ir segregacijai. Įtrauki ugdymo aplinka yra tokia, kurioje kiekvienas jaučiasi saugus, palaikomas, skatinamas bei galintis išreikšti save. Kurioje daug svarbos teikiama besimokančiųjų įtraukimui į pozityvios mokyklos bendruomenės kūrimą.
Apklausos ir visuomenės nuomonė
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba neseniai paviešino jos užsakymu atliktos apklausos rezultatus. Respondentų klausta tik vieno klausimo: ar jie sutinka su teiginiu „Vaikai su negalia ir (ar) turintys specialiųjų ugdymo poreikių turėtų mokytis kartu su vaikais be negalios tose pačiose klasėse“. Iš 1000 apklausos dalyvių, visiškai arba iš dalies sutiko mažiau nei pusė - 43 proc. - respondentų. Visiškai arba iš dalies nesutinkantys teigė 32 proc., o net 25 proc. apklaustųjų neturi aiškios nuomonės šiuo klausimu.
Apklausa atspindi rūsčią realybę. Tendencija - liūdinanti, tačiau, pasak švietimo specialistų, tai yra daugiasluoksnis klausimas, o pati apklausa buvo suformuluota nekorektiškai. Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Pertaitienė sako, kad pirmiausiai reikėtų teisingai apibrėžti, kas yra specialieji ugdymosi poreikiai. Juk dažniausiai yra įsivaizduojama, kad tai vaikai, turintys itin sunkią, akivaizdžiai pastebimą fizinę ar intelektinę negalią. Tačiau tai iš tiesų yra tik maža mokinių su specialiasiais poreikiais dalis. „Specialieji ugdymosi poreikiai sąlyginai skiriami į 4 grupes: pirma, tai vaikai, turintys mokymosi sunkumų. Tai lengviausi atvejai ir ilgainiui, dirbant su vaiku, tie mokymosi sunkumai išnyksta, pavyzdžiui, laikini tarties nesklandumai, kuriuos įveikti padeda logopedai. Antra, sudėtingesnė pakopa, yra mokymosi sutrikimai, pavyzdžiui, skaitymo, rašymo sutrikimai. Jie jau yra diagnozuojami specialistų. Ir trečia grupė yra įgimta arba įgyta negalia, tai patys sunkiausi atvejai. Tačiau minėtoje apklausoje pamiršta dar viena grupė: itin talentingi ir genialūs vaikai. Taip, tai irgi vaikai, turintys specialiųjų poreikių.\"
Ką daryti dabar: rekomendacijos ir konkretūs žingsniai
- Aktyvinti sisteminį specialistų parengimą: didinti specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų, mokytojo padėjėjų skaičių ir sudaryti jų darbo sąlygų gerinimo planus.
- Investuoti į fizinę infrastruktūrą ir sensorines erdves bei prieinamumą pagal universalaus dizaino principus.
- Plėtoti tęstinę pedagogų kvalifikacijos sistemą, dalintis gerosiomis praktikomis ir organizuoti tikras, darbus atnešančias mokymosi keliones bei mainus su pažengusiomis šalimis.
- Sivesti aiškią komunikaciją su šeimomis ir užtikrinti, kad institucijų atsakymai būtų suprantami bei laiku pateikiami.
- Skatinti švietimą visuomenei apie negalią, mokyti empatiško bendravimo, reaguoti į vaikų klausimus ramiai ir informatyviai.
Įtraukusis ugdymas nėra malonė - tai žmogaus teisė gyventi tarp visų. Įtraukusis švietimas turi tapti kasdienio gyvenimo dalimi, o visuomenės atvirumas ir pasiruošimas lemia, ar šis pokytis bus sėkmingas.
| Problema | Siūlomas sprendimas |
|---|---|
| Trūkumai infrastruktūroje | Universalaus dizaino pritaikymas, sensorinės erdvės, keltuvai |
| Specialistų stygius | Etatų kūrimas: specialieji pedagogai, logopedai, psichologai, padėjėjai |
| Visuomenės ir pedagogų baimės | Švietimas, mokymai, viešinimas, gerosios praktikos pavyzdžiai |
| Tėvų nepasitikėjimas | Atvira komunikacija, aiškios procedūros ir pagalba šeimai |
tags: #bendraudami #su #neigaliaisiais #vaikai #tampa #tolerantiskesni