Benamystė kaip socialinis reiškinys: apibrėžimas, priežastys ir pasekmės

Benamystė - tai viena kraštutiniausių atskirties formų. Žmonėms, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, gali būti užkirstas kelias užsiimti įvairia kasdiene veikla, kurią kiti laiko garantuota. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka gyvenimą gatvėse, miega be jokio patogumo, gyvena gyvenimą be suvaržymų, kuriuos sukuria turtas ir nuosavybė. Tačiau yra žmonių (benamių), kurie to visiškai nenori - į benamystę juos įstūmė veiksniai, nepriklausantys nuo šių žmonių valios (Giddens, 2005).

Šiame straipsnyje nagrinėsime benamystės priežastis, pasekmes ir galimus sprendimus, ypatingą dėmesį skirdami būdo savybėms, kurios padeda benamiams vaikams įveikti sunkumus ir integruotis į visuomenę.

Kyla klausimas: kas yra benamiai Lietuvoje? Iš tiesų jie sudaro mišrią kategoriją. Yra įvairių rizikos grupės asmenų. Asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, siekiant suteikti socialinę pagalbą bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais yra steigiami Nakvynės namai.

Statistikos departamento prie LR Vyriausybės (2011) duomenimis, Lietuvoje 2010 metais Nakvynės namuose gyveno 2142 asmenys, iš jų: 464 moterys ir 1678 vyrai (Lietuvos statistikos metraštis, 2011). Iš pateiktų statistinių duomenų galima pastebėti, jog benamystės problema Lietuvoje egzistuoja ir turi tendenciją augti. Benamiai patiria socialinę izoliaciją, kuri pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp visuomenės atsiradimu.

Šiuolaikinėje visuomenėje, mažinant benamystės padarinius svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui ir tą darbą dirbantiems Nakvynės namsų socialiniams darbuotojams. Dažnai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi žmonės, kurie darbuojasi socialinių paslaugų teikimo srityje, tai - socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau praktine ir moraline, nei racionalia technine veikla. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje (Kavaliauskienė, 2008). Šis socialinis darbuotojas pagrindinis tikslas yra grąžinti klientui (benamiui) sugebėjimą savarankiškai veikti tam tikrame socialiniame kontekste.

Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija

Įvairūs šalies mokslininkai nagrinėja socialinis darbuotojų darbą, dirbamą su benamiais. Tuo tarpu, Lietuvoje yra atliktas ne vienas tyrimas atskleidžiantis benamystės problemas. Šis socialinis darbuotojų profesinė veikla su benamiais, šiuo atveju su Nakvynės namsų klientais, dar nėra. Todėl yra aktualu atskleisti kaip socialiniai darbuotojai, dirbantys Nakvynės namuose, apibūdina savo profesinę veiklą.

Tyrimas apie socialinių darbuotojų patirtį

Profesinė socialinių darbuotojų, dirbančių socialiniuose globos namuose, patirtis buvo atskleista kokybiniu tyrimu. Šis tyrimas remiasi interpretatyvistine-konstruktyvistine ontologija, kuri numano, jog socialiniai reiškiniai ir jų prasmės savaime neegzistuoja, jas konstruoja socialiniai veikėjai per kalbą, o vienos objektyvios tiesos pasaulyje nėra. Pagal subjektyvistinę - interpretuojamąją epistemologiją, socialinė realybė yra subjektyvi, o pasaulis matomas iš kiekvieno žmogaus (socialinio darbuotojo) perspektyvos. Todėl, duomenims surinkti pasirinktas pusiau struktkūruotas individualus interviu būdas, leidęs atskleisti socialinis darbuotojų profesinę veiklos patirtį, dirbant su Nakvynės namsų klientais. Iš viso tyrimo metu buvo atlikta 10 interviu su socialiniais darbuotojais, nuo 27 iki 52 metų amžiaus, iš kurių 2 vyrai ir 6 moterys.

Tyrimo duomenų analizei pasirinkta Willig (2003; cituojama Bitinas ir kt. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Nakvynės namsų klientai yra vieniši, apleisti, likimo nuskriausti, jauni, darbingo ir senyvo amžiaus asmenys, turintys įvairius fizinius ir psichinius sutrikimus.

Visuomenės nariai, ypač medicinos darbuotojai, į Nakvynės namsų klientus žiūri stereotipiškai, juos atstumia, todėl darbuotojai tampa tarpininkais tarp visuomenės nariais ir Nakvynės namsų klientų. Socialiniai darbuotojai klientus priima be išankstinės nuostatos, jų neteisia ir nesmerkia. Vykdo įvairias veiklas, kurios priklauso nuo kiekvieno kliento indentifikuotos problemos. Kiekviena specialisto darbo diena yra vis kitokia, nes tai priklauso nuo kliento emocinės būklės.

Valentino istorija: 23 metai po atviru dangumi

Valentinas, Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus gyventojas, pasakoja, kad benamiu tapo daugiau nei prieš dvidešimtmetį, po deportacijos iš Prancūzijos į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą, vyras neturėjo kur apsistoti, nes artimieji negalėjo jam padėti. Valentinas įsikūrė tiesiog Neries pakrantėje, Kaune, ir taip gyveno nuo 1997-ųjų iki 2020-ųjų.

Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu

Susimąstyti privertusi frazė: Keisti savo gyvenimo būdą po tiek metų ryžtųsi tikrai ne kiekvienas, o ir pačiam Valentinui pavyko tikrai ne iš karto: ne kartą siūlytos pagalbos vyras prisipažįsta atsisakydavęs. Paklaustas, kas pakeitė jo apsisprendimą, Valentinas atviras: viena socialinės darbuotojos ištarta frazė: „Sako - tu neturi jokių dokumentų, todėl tarsi neegzistuoji, tavęs paprasčiausiai nėra. Be jų negali gauti ir pensijos. Pradėjau galvoti ir galiausiai sutikau vykti su jais“.

Naujas gyvenimo būdas ir asmenybės pokyčiai: Valentinas pasakoja, kad naujas gyvenimo būdas turėjo reikšmingų pokyčių ir jo asmenybei: „Kuo daugiau laiko gyvenau po atviru dangumi, tuo labiau laukinis dariausi. Atpratau nuo bendruomenės, nuolat buvau vienas. Man nereikėjo kompanijos“. Vis tik socialinių darbuotojų atkaklus noras padėti Valentinui suteikė galimybę sėkmingai žengti pokyčių link. Dabar svarbiausia - nepaklysti ir negrįžti prie senojo gyvenimo būdo.

Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė pasakoja, kad informaciją apie gatvėje gyvenančius žmones gauna iš pilietiškų Kauno miesto gyventojų ar kitų organizacijų ar įstaigų. Bendravimas ir įkalbinėjimas: „Niekada neišskiriame benamių kaip kitokių žmonių. Tikrai su jais bendraujame betarpiškai, bandome juos „prisijaukinti“, užmegzti santykį“, - teigia pašnekovė ir prisimena, kad prireikė trijų susitikimų įtikinti Valentiną priimti pagalbą. Anot pašnekovės, 70 proc. benamystę patiriančių žmonių yra priklausomi nuo alkoholio. Todėl, jei tik žmogus sutinka priimti pagalbą, jis yra vežamas į reabilitacijos centrą.

Pagalbos teikimas gyvenantiems gatvėje - tai darbas, kuriam neabejotinai reikalingas pašaukimas: „Visų pirma, žmogus turi būti emociškai stiprus. Dirbdami gatvėje mes patiriame visko - esame išvaromi, plūstami necenzūriniais žodžiais. Antra, svarbu, kad darbuotojas neturėtų neigiamų nuostatų prieš gatvėje gyvenančius žmones. Šios savybės yra neatsiejamos nuo pagalbą benamiams teikiančio darbuotojo darbo sėkmės“. Pasak pašnekovės, neretai geriausiai gelbsti vidinė nuojauta ir situacijos pojūtis - kada labiau suveiks švelniai, o kada griežtai ištartas žodis.

Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyrius taip pat teikia ir saugios nakvynės bei laikino apnakvindinimo paslaugas. Laikino apgyvendinimo skyriaus gyventojai dalyvauja Bendravimo ir bendruomeniškumo įgūdžių ugdymo programoje, kurios tikslas - pasitelkiant įvairias veiklas skatinti socializaciją, bendravimą, pasitikėjimą savimi bei tarpusavio bendrystę.

Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą

Pagalba benamiams

Asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, siekiant suteikti socialinę pagalbą bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais yra steigiami Nakvynės namai.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 24-eri Nakvynės namai (22-eji įsteigti ir išlaikomi miesto savivaldybių, 2-eji visuomeninių organizacijų ir parapijų). Nuo 2000 m. jų padaugėjo 86 procentais ir 2010 m. šio (laikino apnakvindinimo) vietos.

Parapijos Caritas: pagalba arčiausiai žmonių: Žmonės žino Carito pagalbos centrus - labdaros valgyklas, drabužių priėmimo ir dalinimo punktus ar kitas tarnystės veiklas, pvz. benamiams, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, pabėgėliams ir kt. Bet retai kas būna girdėjęs apie parapijų Carito veikimą. Kalbėdami apie parapijų Caritą, įsivaizduojame parapijos bendruomenės žmones ir didžiąja dalimi tuos, kurie savanoriškai, laisvu laiku, tikėjimo skatinami įsipareigoja parapijai prisidėti prie bendruomenės veiklos.

Parapijose susiformavo keletas pagrindinių Caritas veiklos sričių, būdingų visai Lietuvai: pagalba rūbais ir maistu; ligonių, vienišų žmonių, gausių šeimų ar vienišų mamų lankymas namuose; darbas su vaikais.

Jaunas žmogus parapijoje turi veikti su vyresniais, kurie turi klampesnį bendravimo būdą, kartais stokoja atvirumo, nesibodi jaunus žmones pamokyti, pabarti, pataisyti jų elgesį. Ypatingos yra ir Carito veiklos. Jos susijusios su santykiais - ir su tokiais žmonėmis, su kuriais santykį palaikyti kartais labai sunku. Patiriamas nemažas psichologinis krūvis ir atsakomybė.

Savybės, padedančios tarnystėje: Dauguma į karitatyvinę veiklą įsitraukusių žmonių šioje tarnystėje atrado ir išgyvena savo krikščionišką pašaukimą. Ši tarnystė reikalauja ne tik gebėjimo bendrauti, išklausyti, spręsti konkrečias problemas, bet ir tarnauti džiaugsmingai, su viltimi. Kad tikintieji ir geros valios žmonės galėtų pagal galimybes prisidėti prie meilės artimui tarnystės, bendruomenėje turi būti grupelė žmonių, įsipareigojusių ilgalaikei tarnystei.

Benamystės priežastys ir pasekmės

Per keletą pastarųjų dešimtmečių daugelio šalių miestuose formuojasi naujas reiškinys - benamių subkultūra, kurios atsiradimą lėmė didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Benamiais paprastai laikomi žmonės, neturintys nuolatinės tinkamos gyvenamosios vietos. Benamystė ir skurdas yra neatsiejami. Skurdžiai gyvenantys žmonės dažnai negali susimokėti už gyvenamą vietą, maistą, vaikų, sveikatos priežiūrą, išsilavinimą.

Prie benamystės lygio augimo prisideda ir daugybė kitų veiksnių: rimta liga ar trauma, smurtas namuose, psichiniai sutrikimai, žalingi įpročiai. Benamystė tiesiogiai susijusi su prasta gatvėje gyvenančių žmonių sveikta.

Skaudi problema - gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės. Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių - šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo.

Lietuvoje, kaip ir kitose postsocialistinėse šalyse, visuomenės požiūris į marginalines grupes - taip pat ir benamius - dažniausia neigiamas. Apskritai benamystės problemai visuomenėje skiriama pernelyg mažai dėmesio, trūksta objektyvios ir patikimos informacijos.

Agentūra-VISOS LIETUVOS VAIKAI (SOS VAIKAI)

Agentūra-VISOS LIETUVOS VAIKAI (SOS VAIKAI) įkurta 1989 m. privačia Elenos Kubilienės iniciatyva, siekiant įgyvendinti svajonę - skirti savo gyvenimą beglobiams vaikams ir per ilgą laiko tarpą subrandintą apsaugomosios-auklėjamosios sistemos (sudarant sąlygas artimas gyvenimui šeimoje) viziją, remiantis užsienio šalių analogiškų organizacijų veikla.

Vaikai gatvėje - tai vaikai, kurie didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje, tačiau palaiko ryšį su savo šeima ir paprastai nakčiai grįžta į namus. Gatvė - tai vieta, kur jie gauna darbo, elgetauja, prašo pinigų, taip galėdami patys egzistuoti ir padėti savo šeimai. Gatvės vaikai - tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima.

Šiandien reikia atskirti keletą asmenų grupių. Benamiais laikomi žmonės, neturintys jokios gyvenamosios vietos. Jie niekada neturėjo savo buto arba jį prarado, nakvoja atsitiktinėse vietose, neturi turto, pragyvena iš atsitiktinių darbų, elgetavimo, šiukšlynuose surinktų butelių bei antrinių žaliavų. Benamiai sudaro didelę šiukšlyno žmonių dalį. Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku.

Didelio skirtumo tarp benamių ir valkatų nėra, tačiau pastaraisiais ne visada tampama dėl neturto, prarastų namų - lemti gali ir psichologinė žmogaus nuostata, kai nusiviliama gyvenimu, protestuojama arba dėl kitų priežasčių pasitraukiama iš normalios aplinkos.

Elgetos paprastai turi namus. Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi.

Šiukšlynų žmonės taip pat nebūtinai yra benamiai - dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį.

Valstybės parama vargšams teikiama įvairiais būdais.

Pagrindinės benamystės priežastys ir fazės

• Skyrybos
• Buvusių vaikų namų auklėtinių nesavarankiškumas
• Grįžimas iš užsienio valstybės, kurioje buvo bandoma įsitvirtinti
• Ekonominės krizės padariniai
• Negalia

Benamystės fazės:

• Pradinė fazė - iki 2 metų. Žmogus neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nakvoja pas pažįstamus, retkarčiais nakvynės namuose, laiptinėse.
• Įspėjamoji fazė - 2-4 metai. Žmogus savo situaciją vertina kaip laikiną ir dar pilnai nesutapatina savęs su benamystės aplinka.
• Adaptacinė fazė - 4-6 metai. Po tiek metų bandymų išeiti iš benamystės situacijos žmogus jau įtrauktas į benamių aplinką, yra jos struktūrinė dalelė.
• Chroniška fazė - 6-10 metų. Šiai fazei būdinga tai, kad asmuo yra visiškai prisitaikęs prie benamiško gyvenimo sąlygų.
• Ilgalaikė fazė - daugiau nei 10 metų. Tai nereiškia, kad žmogus negali pradėti normalaus gyvenimo, tiesiog būtina profesionali psichoterapinė pagalba.

Pagrindinės benamių problemos

• Priklausomybės
• Žema savivertė
• Vidinė tremtis
• Nerimas
• Nusivylimas
• Artimųjų, draugų neturėjimas
• Visuomenės neigiamas požiūris

Socialinė benamio atskirtis - tai daugiamatis procesas, susijęs su laipsnišku jo at(si)skyrimu nuo socialinės aplinkos. Nors socialinė atskirtis ir tapsmas benamiu yra tiesiogiai susiję, tačiau tai yra skirtingi socialiniai procesai, nes asmuo pirmiausia tampa benamiu ir tik po to patiria socialinę atskirtį.

Benamių atskirtis vyksta dviem tarpusavyje susijusiais aspektais - per atskirtį ir savęs atskirtį.

Socialinę benamių atskirtį sudaro keturi etapai:

• Pirminė atskirtis
• Gyvenimo būdo pakeitimas
• Pripratimas
• Antrinė atskirtis

Pagalba benamiams

• Nakvynės namai
• Savarankiško gyvenimo namai
• Pensionatai
• Dienos centrai
• Labdaros valgyklos
• Caritas

Socialinio darbuotojo pagalba: Nustato socialinių paslaugų poreikį klientams.

Lietuvos statistika

Metai	Nakvynės namuose gyvenančių asmenų skaičius	Moterų skaičius	Vyrų skaičius
2010	2142	464	1678

tags: #benamyste #kaip #socialinis #reiskinys