Katalikų bažnyčios socialinė veikla remiasi giliais tikėjimo principais ir Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris plėtojamas ir skelbiamas įvairiais dokumentais, tarp kurių svarbiausias yra socialinis Bažnyčios mokymas. Šis mokymas akcentuoja žmogaus orumą, solidarumą, meilę artimui bei atsakomybę už socialinę teisybę ir autentišką vystymąsi.
Socialinio Bažnyčios mokymo pagrindai ir dokumentai
Socialinis Bažnyčios mokymas, kaip svarbiausia krikščioniškoji socialinė doktrina, įgavęs struktūrą ir išdėstytas dokumentuose, skirtas supažindinti su Bažnyčios požiūriu į žmogaus teises, šeimą, darbą, ekonominį ir politinį gyvenimą, tarptautinį bendradarbiavimą, kūrinijos apsaugą ir taiką pasaulyje.
Vienu pagrindinių socialinio mokymo dokumentų laikoma popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populorum Progressio (1963), kurioje pabrėžiama, kad autentiškas vystymasis yra socialinis, moralinis, kultūrinis ir politinis procesas, o ekonominis augimas negali būti skirstomas nuo kitų vystymosi aspektų. Paulius VI ragino spręsti neteisingus prekybinius santykius tarp tautų, mažinti ginklavimosi išlaidas ir skatinti socialinę atsakomybę tarptautinių korporacijų atžvilgiu, taip pat išryškino, kad vystymosi stabdis yra neteisingumas ir žmogaus orumo nepaisymas.
Popiežius Jonas XXIII savo enciklikose Mater et Magistra (1961) ir Pacem in Terris (1963) kalbėjo apie ekonominio augimo ryšį su socialiniu vystymusi ir kvietė turtingesnių tautų prisidėti mažiau išsivysčiusių šalių gerovei, saugant žmonių orumą ir skatinant pasaulio socialines reformas. Šio pažangos požiūrio esmė paliesta ir II Vatikanų Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et Spes, kurioje akcentuojamas susirūpinimas dėl atotrūkio tarp turtingųjų ir skurstančių.
Socialinis Bažnyčios mokymas yra glaudžiai susijęs su evangelizacija. Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad šis mokymas yra evangelizacijos priemonė, padedanti skleisti Kristaus Gerąją Naujieną per socialinių teisingumo klausimų sprendimą.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos namų vaidmuo Lietuvoje
Dėmesys vargšams - socialinės veiklos kertinis principas
Vienas iš svarbiausių katalikiškos socialinės veiklos principų yra dėmesys vargšams, kuris yra ir krikščioniško artimo meilės, ir visuomenės socialinė pareiga. Šis principas kviečia dalyti turtais ir žmogiškaisiais ištekliais pirmiausia su labiausiai stokojančiaisiais.
Šis požiūris remiasi Evangelijos žodžiais: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42) bei „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10, 8). Tačiau svarbu suprasti, kad dovana neturi būti iš to, kas teisėtai priklauso kitam pagal teisingumą. Pirmą kartą terminas „dėmesys vargšams“ panaudotas 1968 m. jezuitų generolo Pedro de Arrupe laiške Lotynų Amerikos jezuitams, vėliau jis buvo plačiai aptartas katalikų socialinės doktrinos dokumentuose ir lotynų Amerikos vyskupų konferencijose.
Katalikų dovanojimo kultūra taip pat atspindi spontanišką pagalbą ir solidarumą. Ji apima ir sritis, tokias kaip organų transplantacija, kurioje būtina absoliuti pagarba žmogaus orumui ir altruizmui - kaip pabrėžė popiežius Jonas Paulius II, organų donorystė yra savęs atidavimo ir meilės ženklas.
Diakonija ir socialinis tarnavimas
Krikščioniškoji diakonija - tai tarnystė kitiems, kuri turi senas šaknis ir šiuolaikinėje Bažnyčioje yra viena iš pagrindinių socialinės veiklos formų. Naujajame Testamente socialinė veikla pirmiausia nukreipta į vietinę bendruomenę ir savo tikinčiuosius, o paskui - į platesnę visuomenę ir pasaulį.
- Pagal Naująjį Testamentą, pagrindinė tvarka rūpintis socialiniais poreikiais yra: savęs išlaikymas ir šeimos aprūpinimas, pagalba bendruomenei ir jos vargšams bei platesnis pasaulinis solidarumas.
- Bažnyčios institucijos, remdamosi diakonija, steigia socialines tarnybas - mokyklas, ligonines, vaikų namus, valgyklas ir kitas pagalbos organizacijas.
- Istoriškai diakonijos veiklai būdinga socialinė pakraipa, kuri šiuolaikinėje Bažnyčioje derinama su pamokslavimu, sakramentine tarnyste, dvasiniu augimu.
Diakonai - tai institucinis socialinio darbo išraiškos pavidalas Bažnyčioje, kurių pagalba Bažnyčia rūpinasi vargšais, ligoniais, šeimomis ir kitais socialiai pažeidžiamais asmenimis.
Taip pat skaitykite: Apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą
Katalikų Bažnyčios socialinės veiklos formos Lietuvoje
Sovietmečiu Bažnyčiai buvo uždrausta organizuoti socialinę veiklą, tačiau šį darbą perėmė valstybinės institucijos. Lietuvos nepriklausomybės atgavimas suteikė galimybę atkurti katalikiško socialinio darbo institucijas. 1989 m. buvo atkurta Caritas organizacija, kuri vėliau 1997 m. įgavo vyskupų vadovaujamą struktūrą.
Lietuvoje veikia ir kitos tarptautinės katalikiškos socialinių bei ugdomųjų organizacijų bendruomenės, pavyzdžiui, Maltos ordino pagalbos tarnyba, Lietuvos Kolpingo draugija, Samariečių bendrija. Šių organizacijų veikloje dalyvauja ir pasauliečiai, dažnai bendradarbiaujama su valstybės ir nevyriausybinėmis įstaigomis.
Be tradicinių veiklų, atsiranda ir naujų iniciatyvų: veiklūs kunigai ir bendruomenės steigia valgyklas vargšams („Betanija“ Vilniuje nuo 1992 m.), dienos centrus jaunimui ir socialinės pagalbos programas.
Globalizacija, ekologija ir Bažnyčios socialinė atsakomybė
Bažnyčios socialinis mokymas įtraukia ir aktualijas, susijusias su globalizacija bei ekologija. Globalizacija reiškia pasaulio tautų suartėjimą ir tarpusavio priklausomybės didėjimą. Ji kuria galimybes mažinti skurdą bei stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, tačiau kelia ir naujus iššūkius - reikalingas valdymas ir moralinė atsakomybė, kad būtų išvengta relatyvizmo, konsumerizmo ir kultūrinio „suplokštėjimo“.
Popiežiaus Benedikto XVI enciklika Caritas in Veritate (2009) akcentuoja politinės pasaulinės valdžios reikalingumą, galinčią užtikrinti taiką, tvarų ekonomikos vystymąsi ir gamtos apsaugą.
Taip pat skaitykite: Šilainių bažnyčios globėjas
Ekologija tampa vienu iš katalikiško socialinio mokymo prioritetų, kaip rodo šventojo Pranciškaus Asyžiečio pavyzdys - jis nuolat pabrėžė kūrinijos vertę, harmoniją tarp žmogaus ir gamtos bei atsakomybę už jos išsaugojimą. Tokia integralioji ekologija reikalauja moralinio ir dvasinio žmonių atsinaujinimo, kultūros permainų ir solidarumo su silpniausiais.
Katalikų socialinio mokymo pritaikymas tikėjimo gyvenime
Socialinė Bažnyčios veikla yra neatsiejama nuo evangelizacijos misijos. Evangelizacija - tai Kristaus Gerosios Naujienos skelbimas, kuriame bažnytinis socialinis mokymas atlieka svarbų vaidmenį, ugdant tikėjimą ir socialinį teisingumą kartu. Popiežiaus Pauliaus VI apaštalinis paraginimas Evangelii Nuntiandi (1975) pabrėžia, kad evangelizacijos tikslas - ne tik asmeninis atsivertimas, bet ir visuomenės pertvarkymas pagal Evangelijos vertybes.
Krikščionių bendruomenė taip pat yra kviečiama praktiniu būdu įgyvendinti socialinius principus per savo kasdienę veiklą: rūpintis vargšais, rodyti solidarumą, dalytis savo turtais ir gebėti organizuotai padėti tiems, kam reikia.
Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines problemas ir istorinis kontekstas
Socialinės problemos Bažnyčiai nuo seno yra žmogaus ir moralės problemos. XІX a. pabaigoje, industrinės revoliucijos kontekste, Bažnyčia aiškiai nustatė savo poziciją rašydama encikliką Rerum Novarum (1881), kurioje pirmą kartą sistemingai aprašyti socialiniai krikščioniškosios doktrinos pagrindai.
Bažnyčia žino, kad jos socialinė veikla turi apimti tiek materialinę pagalbą, tiek moralinį ir dvasinį paramą. Ji skatina savo narius įsitraukti į socialines reformas, ginti žmogaus orumą, kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi. Bažnyčios institucinė socialinė veikla apima vykdomąją paramą sprendžiant socialines problemas ir jau nuo pat pradžių skirta laikytis tvarkos, kad ši priemonė prisidėtų prie žmonijos kilnumo ir bendrojo gėrio kūrimo.
Apibendrinant: socialiniai principai, vertybės ir praktinė Bažnyčios veikla
- Klausimas dėl žmogaus orumo: socialinės veiklos pamatas yra besąlygiškas pagarbus požiūris į kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo socialinės ar ekonominės padėties.
- Meilė artimui ir solidarumas: tai yra krikščioniškos socialinės veiklos kertiniai principai, įpareigojantys dalytis turtu ir rūpintis silpniausiais.
- Dovanojimo kultūra: tai savanaudiškumo priešingybė - skatinimas dalintis savimi ir savo ištekliais bendruomenių labui.
- Diakonija - tarnystė kitiems: socialinė veikla, apimanti konkrečias paramos formas vargšams, ligoniams, šeimoms ir pažeidžiamiems visuomenės nariams.
- Institucinė Bažnyčios socialinė veikla: apima Caritas ir kitų katalikiškų organizacijų darbą, siekiančią įgyvendinti socialinio mokymo principus praktikoje ir integruoti juos į valstybės socialines sistemas.
- Globalizacija ir ekologija: Bažnyčia pasisako už sąžiningą vystymąsi, aplinkos apsaugą ir moraliai pagrįstą globalizacijos valdymą.