Žymus katalikų mąstytojas George’as Weigelis yra liūdnai pajuokavęs, kad didžiausia Bažnyčios paslaptis šiandien yra ne kas kita, bet krikščioniškos asmens sampratos pamatais paremtas socialinis mokymas, kuris ne tik galėtų suteikti naujos gyvybės politikų ar ekonomistų debatams, bet, svarbiausia, išlaisvintų žmones nuo per kelis pastaruosius šimtmečius įsitvirtinusių ideologinių schemų. G. Lietuva šiuo aspektu tikrai nėra maloni išimtis.
Nors esame išsivertę, kad ir, deja, ne visada pakankamai tiksliai, svarbiausias popiežių socialines enciklikas, tačiau jų įdėmius skaitytojus, drįstu teigti, galima skaičiuoti dešimtimis ar šimtais, bet tikrai ne tūkstančiais. Regis, vyrauja įsitikinimas, kad tokiam “papildomui darbui” nepakanka laiko ir Bažnyčios dokumentų skaitymą derėtų palikti “tikėjimo profesionalams”. Esą tai papildoma informacija, pranokstanti būtiną kiekvienam katalikui katechezės branduolį.
Net ir didelė dalis katalikais save vadinančių žmonių nepatenkinti purto galvą, kai Bažnyčios vardu keliami klausimai dėl vieno ar kito įstatymo teisingumo, kai išsakomi reiklūs lūkesčiai politikų atžvilgiu. Ypač pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarėjo politikų skundai esą Bažnyčia pažeidžia valstybės pasaulietiškumo principą, kai viešai išsako savo poziciją visai valstybei svarbiais klausimais, kad katalikams vertėtų patylėti ir užsiimti “savais dalykais”.
Apmaudu tai, jog nemaža dalis Lietuvos katalikų palankiai vertina “krikščionioškojo geto” idėją. Tikėjimo ir kasdienybės atskyrimas jiems atrodo natūralus ir neišvengiamas dalykas. Tiek tikėjimo kapituliacija prieš pasaulį, tiek to, kas vyksta pasaulyje, demonizavimas, tvirtinant, jog beprasmiška bandyti keisti vyraujančias nuostatas, todėl turime griežtai jas pasmerkti ir nuo jų atsiriboti, yra pagundos, kurios Bažnyčiai buvo iškilusios ir XIX amžiuje, kai radikalių pokyčių situacijoje teko permąstyti kataliko santykį su prieš Bažnyčios formuotą kultūrą maištaujančiu pasauliu. Bažnyčios atsaku tapo popiežiaus Leono XIII 1891 metų gegužės 15 dieną paskelbtas dokumentas “Rerum novarum” (Apie naujuosius daiktus), kuriame buvo padėti Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai.
Bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė yra pasakusi, kad viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl mes turime studijuoti Bažnyčios istoriją, - nes tai būdas pasisemti drąsos. Iššūkiai, dilemos, kurias teko spręsti mūsų pirmtakams, kartojasi ir šiandien. Gal kiek kitais pavidalais. Per visą Bažnyčios istoriją tikintiesiems teko kūrybiškai atsakyti į klausimą - ką reiškia sekti Jėzų Kristų būtent tokioje situacijoje? Ieškant atsakymo neretai tekdavo gerokai paklaidžioti ar net atsidurti, regis, aklavietėje. Tačiau visais laikais gelbėjo tas pats receptas - pripažinimas, jog mūsų vienų pastangos ir siekiai subyra į šipulius, jei neatsigręžiame į Viešpatį, Jo neiškeliame į centrą.
Taip pat skaitykite: Apie Katalikų Religinės Šalpos Fondą
XIX amžiaus antroji pusė - tai didžiulių kontrastų metas. Po Napoleono sutriuškinimo Europoje įsigalėjo santykinė taika. Tačiau anapus taikaus fasado virė didžiulės priešpriešos. Jos labiausiai susijusios su XVIII amžiuje vykusios Pramoninės revoliucijos vaisiais. Pastaroji tarsi atvėrė gausybės ragą. Atsirado daugybė naujų prekių, gamybos pajėgumai didėjo geometrine progresija. Dar niekada žmonija materialiai nebuvo tiek apsirūpinusi. Deja, visa tai jokiu būdu nereiškė vidinės harmonijos. Niekada iki tol nebuvo tokios didžiulės socialinės nelygybės, taip sparčiai nedaugėjo elgetų, moterys ir vaikai buvo priversti dirbti po 16 valandų nepaprastai alinančiomis sąlygomis. Laisvoji rinka ir naujos technologijos kūrė turtus toli gražu ne visiems. Turtingieji turtėjo, o vargšai dar labiau skurdo.
Šiomis aplinkybėmis gimė ir garsusis “Komunistų partijos manifestas”, skelbiantis, jog darbininkai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Socialines problemas pagilino ir tai, kad jau kelintą amžių vyko Bažnyčios politinių ir socialinių funkcijų apkarpymo procesas. Prancūzijos revoliucija peraugo į antireliginį sąjūdį, Italijos vienijimasis buvo sudėtingas iššūkis Šventajam Sostui.
Popiežiaus Leono XIV susitikimas su kardinolais
Ne mažiau svarbu ir tai, kad labai ilgą laiką Bažnyčia vaidino esminį vaidmenį, organizuojant socialinę rūpybą ligoniais, stokojančiaisiais. Valstybei perėmus didžiąją dalį Bažnyčios turėtos nuosavybės, pastarajai teko perimti ir rūpybą, tačiau tam nebuvo nei įgūdžių, nei aiškaus supratimo, kaip viskas turi būti organizuota. Pirmoji Bažnyčios reakcija į modernybę buvo griežta. Bažnyčios laikysena nepasikeitė ir po 1846 metų, kai popiežiumi tapo nuosaikumu ir liberalizmu garsėjantis Pijus IX. Ano meto liberalai labai tikėjosi, kad naujasis popiežius imsis reformų Bažnyčios viduje ir sieks labiau pritaikyti Bažnyčią prie pasikeitusios situacijos. Vietoj to Pijus IX labiausiai pagarsėjo 1864 metais paskelbęs pagrindinių to meto klaidų sąrašą - Syllabus, kuriame pasmerkė pastangas sutaikyti krikščionybę ir naujasias politines tendencijas.
Popiežius Leonas XIII
Socialinė problema kaip žmogaus problema
Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą. visuomeninė pareiga. antgamtinių nuopelnų. Turto pažiūrų revizija yra būtina.
Taip pat skaitykite: Katalikų religinės šalpos istorija Lietuvoje
Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materialinis. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. niekas nė nežemindavo. bendras nusiteikimas. Christus accipiatur"- svečias tebus priimamas kaip Kristus. būti turtingas, galėjo būti ir vargšas. karaliais. iš anų gražių laikų.
Už grynai ekonominę išmaldą nėra dėkojama: už ją yra žudoma. Atbuloje rankoje glūdi mūsų dienų revoliucijos žiaurumų paslaptis. Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema. bet sunki ir žiauri. prieš neturtingųjų pažeminimą iš buržuazijos pusės. už galėjimą naudotis lygia pagarba ir lygia meile. N. teismas ir senojo pasaulio pasmerkimas" 3.
Bažnyčios vaidmuo sprendžiant socialines problemas
„Socialinės krikščioniškosios reformos,- sako J. klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai" 6. Leono XIII laikų šitas įsitikinimas dar labiau sustiprėjo. apleidimu"7. ir kiek jų tvarkymas liečia technikinę jų pusę. dvasinės, moralinės pusės. tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu" 8. ir dvasinė problema, kurioje Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas. koncernų ar akcinių bendrovių vidaus santvarką. klasę, negali Bažnyčiai nerūpėti, nes tai yra moralinis klausimas.
Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų. šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti. instinktų. sukurtas vertybes. Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras. kiekvienas yra reikalingas pašvenčiamojo Bažnyčios krikšto. reikalingi yra tie, kurie masės principui atstovauja ir už jo įvykdymą kovoja. Tai yra darbininkija. branginimo idėją. Žmogaus asmuo Krikščionybėj turi absoliutinės vertės.
Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. pagrįstos asmenybės nelygstamumu ir josios laisve. pavojų, kuris šiuo metu tyko žmogaus asmenį. krikščioniškaisiais principais, tuo labiau asmenybė galės išsivystyti ir veikti. organizuota visuomene. vienas su antru iš esmės. labiau jis graso žmogaus asmenybei. tinkamus rėmus ir tuo labiau asmenybė bus apsaugota. žmogus ir jo kuriama kultūra. nėra atsitiktinis. sunormuoti, sykiu neneigdamas jo reikšmės ir vertės, kaip Bažnyčia. materialinį, biologinį ar nacionalinį kolektyvizmą. įsitikinęs, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos namų vaidmuo Lietuvoje
Diakonija: Tarnystė Kitiems
Šiandien sąvoka „diakonija“, arba tarnavimas kitiems žmonėms, tiek bažnyčioms, tiek sekuliariai visuomenei skamba labai maloniai. Visai kitaip buvę Antikoje, Jėzaus laikais. Atėnuose kartais būdavę akcijų vargšus sušelpti ir paremti, tačiau plačios diakonijos išvystyta nebuvo. Nes graikų akyse tarnauti ar iš gailesčio padėti kitam buvo suvokiama kaip kažkas menko ir gėdingo.
Kilnus vyras pats turėjo tarnų, kad nepritrūktų laiko rūpintis viešais reikalais, proto lavinimu bei savišvieta. „Gailestis ir užuojauta graikams buvo suprantami tik tuomet, jei jie tarnavo išdidumui ir šlovės siekiui. Senovės filosofams nuo Platono iki Marko Aurelijaus neatlyginamas gailestis buvo išminčiaus nevertas charakterio trūkumas ir pateisinamas tik tuose, kurie dar nėra suaugę. Antikos mąstytojų akimis pagalba silpniesiems ir nevertiesiems laikoma neprotinga ir nebrandžia veikla. Be to, neretai vargšai ir silpnieji jų būdavo tiesiog niekinami.
Šią idėją atnešė krikščionybė - idėją, „kad iš esmės žmonija yra viena, o žmonės lygūs savo orumu“. Krikščionybė ‘atrado’ individą, tačiau netapo ir nėra individualistinė religija. Antroji jos revoliucinė idėja - tikras bendruomeniškumas. Krikščionybėje religija pirmą kartą perėjo į atskirą ir savarankišką socialinę sferą - bažnyčią bei tikinčiųjų bendruomenę. Bendruomenė kaip iš dalies nepriklausoma sritis šalia valstybės ir šeimos buvo visai naujas reiškinys.
Krikščionybė viską radikaliai pakeitė. Vietinėse bendruomenėse susitikdavo tikintieji iš įvairių sluoksnių (nors tikriausiai ne iš visų), kur visi buvo „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32)! Iš 1 Kor 11, 17s žinome, kad vis dėlto bendruomenėse kildavę problemų dėl įtampos tarp turtingų ir vargšų. Atkreipkime dėmesį, kad Jokūbas taip kalba tais laikais, kai paniekinti vargšą ir teikti pirmenybę garbingiems buvo Romos visuomenės Alfa ir Omega!
Trečia nauja idėja, kurią atnešė krikščionybė - idėja apie Dievą-Išgelbėtoją, kuris patarnauja žmonėms. Krikščionys tarnauja „Viešpačiui Kristui“ (Kol 3, 24), bet šis taip pat patarnauja mums: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28; Mk 10, 45); „aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27). Rūpintis skurstančiais ir silpnaisiais buvo svarbi Senojo Testamento etikos dalis.
Svarbus pirmųjų krikščionių bendruomenių bruožas buvo atsižvelgti į vargstantį bei stokojantį brolį ir dosniai su juo dalintis. Apie bendruomenę Jeruzalėje rašoma: „Tarp jų nebuvo vargšų. Todėl dar Paulius imasi tarpininkauti organizuodamas rinkliavą graikų bendruomenėse Jeruzalės broliams paremti. Reikalaudamas socialinės lygybės, Paulius metė iššūkį tuometinei visuomenės sandarai: honestiores kartais būdavo neapsakomai turtingi, o humiliores neretai stokodavo maisto ir badaudavo.
Bet šiandien įprasta kalbėti apie „tarnavimą“ ir „tarnystes“, omeny turint jas visas (t.y., taip vartojame žodžio diakonia vertimą). Ir tai yra viena iš pagrindinių bažnyčios užduočių! Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti vargšais, bet pirmiausiai - savo vargšais. Naujajame Testamente matome, kad socialinė veikla pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bažnyčią, į savos bendruomenės vidų. Paskui eina ir visų kitų krikščionių rėmimas (žr. viršuje). „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10).
Visų pirma (ir tai galioja visiems žmonėms) duotas įsakymas dirbti. Kiekvienas žmogus turi stengtis pasirūpinti savimi ir save išlaikyti. Kelios eilutės iš Naujojo Testamento nedviprasmiškai smerkia tinginystę ir nenorą dirbti (2 Tes 3, 10; Ef 4, 28). Be to, suaugę žmonės atsako ir už savo šeimas. Tad rūpinimosi eilės tvarka pagal Naująjį Testamentą tokia: kiekvienas tikintysis pirmiausiai privalo pasirūpinti savimi, t.y., jeigu įmanoma (žmogus fiziškai sveikas, ne per senas), užsidirbti pragyvenimui. Paskui jis turi ir privalo išlaikyti savo šeimą, o jeigu kuris šeimos narys skursta, turi pirmas jam ateiti į pagalbą.
Antrasis lygmuo yra vietinė bendruomenė. Jeigu bendruomenės narį ištinka nelaimė, kuri per sunki jam vienam pakelti, krikščionių šeima, bendruomenės broliai ir seserys privalo pirmieji suskubti į pagalbą. Trečiasis lygmuo - rūpestis kitomis krikščionių bendruomenėmis pagal konfesiją, gyvenamąją vietą, ir taip iki pat pasaulio pakraščių. Ši tvarka, kadangi kyla iš Dievo žodžio, yra neišvengiama ir gera. Daugelis kasdien susiduriame su įvairiomis bėdomis ir esame priversti apsispręsti, kada kam padėti. Kadangi laikas ir galimybės ribotos, tai vienu metu visiems nepagelbėsime.
Nors krikščionis turi būti pasirengęs kiekvienam žmogui daryti gera (Gal 6, 10), tačiau privalo ir žinoti, jog jam nėra įsakyta „mylėti visus žmones“. Tikinčiajam įsakyta mylėti savo artimą (Mt 5, 43 ir kt.). Tačiau dažniausiai artimasis būna tikrai arti esantis žmogus: sutuoktinis, vaikas, tikėjimo brolis. Krikščionys turi ypatingai mylėti savo tikėjimo brolius ir seseris (Jn 13, 4-15; Apd 4, 32; Rom 12, 10; 1 Tes 4, 9; 1 Jn 3, 14.16; 4, 20-21; 1 Pt 1, 22; 2 Pt 1, 7; Hbr 13, 1).
Mes, tikintieji, esame „Naujosios Sandoros tarnai“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnai“ (2 Kor 6, 4) ar „Kristaus tarnai“ (Rom 6, 22). Be vyresniojo tarnystės Bažnyčia nuo pat pradžių žino ir diakono tarnystę, kuri labiau yra socialinės prigimties. Pirmųjų diakonų paskyrimas aprašomas Apd 6, 1-6 (nors žodis „diakonas“ ten nevartojamas). Tada apaštalai, o šiandien Žodžio tarnai - vyresnieji/pastoriai/kunigai - pastebėjo pavojų, kad dėl patarnavimo našlėms (tuo metu vienai iš remtiniausių grupių) apleidžia pamokslavimą ir mokymą - „Žodžio tarnybą“ (6, 2.4). Tuo aiškiai parodoma, kad ne vien Žodžio skelbimas ir mokymas yra svarbus tarp Bažnyčios patarnavimų.
Socialinė pakraipa yra pati svarbiausia diakono veikloje, tačiau tai nereiškia, kad vienintelė (žr. viršuje) yra orientuota į bendruomenės narius. Šios pareigos institucinė išraiška yra diakono tarnystė. Tai reiškia, kad vietinės bažnyčios geram funkcionavimu reikalingi ne vien tik vyresnieji/pastoriai/kunigai, bet ir diakonai. Reikalingas ne vien tik biblinis mokymas, bet ir socialinė rūpyba.
Krikščionys yra „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8; 1 Tes 5, 5) ir pašaukti būti „žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15). Turime mylėti savo priešus (Mt 5, 43-45) ir daryti gerus darbus, kurie šviestų netikinčiųjų akivaizdoje (žr. Mt 5, 16; 1 Pt 2, 12).
Institucinės Bažnyčios tiesioginis pašaukimas nėra pakeisti visą pasaulį, kovoti prieš visas pasaulio ydas ir padėti visiems, kurie pateko į bėdą. Kaip institucija, ji gali siūlyti, patarti ir paraginti savo narius steigti mokyklas, darželius, mokslo institutus, ligonines, šalpos ir labdaros organizacijas, vaikų dienos centrus, valgyklas, namus sergantiems priklausomybėmis ir t.t., nes visai tai yra gera ir reikalinga veikla. Bažnyčia kaip institucija nesiveržia į visas gyvenimo sferas. Savotiškai ji tarsi maitina Bažnyčią kaip organizmą, mokydama ir aiškindama savo tikintiesiems, kokia yra jų socialinė atsakomybė pasaulyje.
Abraham Kuyper
Pats A. Kuyperis savo veikla parodė, kaip visa tai praktiškai įgyvendinti. Jis buvo ordinuotas dvasininkas, veikė Nyderlandų bažnyčioje. Bet jis buvo ir aktyvus politikoje (nuo 1874 Nyderlandų valstybės parlamento narys ir pirmosios krikščionių demokratų partijos Europoje vadovas; 1901-1905 dirbo šalies Ministru pirmininku). 1880 m. Kuyperis su kitais įkūrė Amsterdamo „Laisvąjį universitetą“ (nepriklausomą nuo valstybės ir bažnyčios), be to, aktyviai reiškėsi publicistikoje, spausdindamas gausius straipsnius dienraštyje „De Standaard“ (paties įkurtame 1872). Valdymas, spauda, švietimas - Kuyperis siekė, kad šios sritys būtų pavaldžios ne Bažnyčiai kaip institucijai (Romos katalikų klaida), o kad jose reikštųsi Bažnyčia kaip organizmas.
Pirmieji krikščionys savo paslaugumu vargšams iš tikrųjų smarkiai skyrėsi nuo pagoniškos aplinkos. Tertulijonas (II a.) buvo įsitikinęs, jog „tai mūsų rūpesčiu vargšais, mūsų paslaugumu nuskriaustiesiems, kuris daro mus blogiems ir kelia nuostabą“.
Sinodo Asamblėjos apibendrinimas
2023 m. spalio 4-28 d. vykusioje pirmoje Sinodo asamblėjos sesijoje tema Dėl sinodinės Bažnyčios. Bendrystė, dalyvavimas, misija išgyvenome džiaugsmo ir dėkingumo kupiną patirtį. Bendros Krikšto malonės dėka galėjome tai išgyventi drauge viena širdimi ir viena siela, nepaisant kilmės, kalbų ir kultūrų įvairovės. Kaip choras siekėme giedoti įvairiais balsais išlaikydami sielų vienybę. Šventoji Dvasia leido mums patirti harmoniją, kurią tik Ji viena moka sukurti: tai dovana ir liudijimas draskomame ir susiskaldžiusiame pasaulyje.
Mūsų asamblėja vyko tuo metu, kai pasaulyje siaučia seni ir nauji karai, kurių padariniai nesuskaičiuojamai daugybei žmonių yra dramatiški. Priverstų migruoti, kenčiančių nuo smurto ar patiriančių pražūtingus klimato kaitos padarinius vargšų šauksmas tarp mūsų skambėjo ne tik per žiniasklaidą, bet ir tiesiogiai iš daugelio žmonių, kurie asmeniškai kartu su savo šeimomis ir savo tautomis buvo įtraukti į tuos tragiškus įvykius. Visus juos kiekvienu momentu laikėme savo širdyse ir maldose svarstydami, kaip mūsų Bažnyčios gali puoselėti susitaikymo, vilties, teisingumo ir taikos kelius.
Vatikano II Susirinkimas buvo tarsi sėkla, pasėta pasaulio ir Bažnyčios lauke. Kasdienis tikinčiųjų gyvenimas, Bažnyčių patirtis visose tautose ir kultūrose, daugybė šventumo liudijimų, teologų apmąstymai - tai dirva, kurioje ši sėkla sudygo ir augo. 2021-2024 m. sinodas ir toliau semiasi tos sėklos energijos ir plėtoja jos potencialą. Sinodo kelias iš tiesų įgyvendina tai, ką Susirinkimas mokė apie Bažnyčią kaip slėpinį ir Dievo tautą, pašauktą į šventumą. Jame vertinamas indėlis, kuriuo visi pakrikštytieji, atsižvelgiant į jų pašaukimų įvairovę, padeda geriau suprasti Evangeliją ir gyventi pagal ją.
Po mėnesio darbo dabar Viešpats kviečia mus grįžti į savo Bažnyčias ir perduoti jums visiems mūsų darbo vaisius, idant tęstume kelionę kartu. Čia, Romoje, mūsų buvo tik keletas, tačiau Šventojo Tėvo paskelbto sinodinio proceso prasmė yra įtraukti visus pakrikštytuosius. Mes karštai trokštame, kad tai įvyktų, ir norime įsipareigoti, jog tai taptų įmanoma.
Šioje apibendrinamojoje ataskaitoje sintetiškai apibendrinome elementus, iškilusius per tų dienų dialogo, maldos ir diskusijų patirtis. Mūsų asmeniniai pasakojimai praturtins šią sintezę išgyventa patirtimi, kurios neįmanoma atkurti raštu. Taigi galėsime paliudyti, kokios turtingos buvo tylos ir klausymosi, dalijimosi ir maldos akimirkos. Taip pat pasidalinsime tuo, kad nėra lengva klausytis skirtingų idėjų nepasiduodant spontaniškai pagundai replikuoti; nelengva pasiūlyti savo indėlį kaip kitiems skirtą dovaną, o ne absoliutų įsitikinimą. Tačiau Viešpaties malonė mus paskatino tai daryti, nepaisant mūsų ribotumo, ir tai mums buvo tikra sinodiškumo patirtis. Ją praktikuodami geriau ją perpratome ir suvokėme jos vertę.
Evangelinė brolystė yra tarsi žiburys, kurio nevalia pavožti po indu, bet reikia įstatyti į žibintuvą, kad galėtų apšviesti visus namus (plg. Mt 5, 15). Šiandien pasauliui šio liudijimo reikia labiau nei bet kada anksčiau. Atsižvelgiant į per svarstymus pasiektą pažangą, apibendrinamojoje ataskaitoje neplėtojamas ir nekartojamas visas Instrumentum laboris turinys, bet iš naujo pristatomos prioritetinėmis pripažintos temos. Ji jokiu būdu nėra galutinis dokumentas, tai pagalbinė priemonė įžvalgos procese, kurį reikės tęsti. Savo širdyse nešiojamės vilties palaikomą troškimą, kad abipusio įsiklausymo ir nuoširdaus dialogo, kurį patyrėme per mūsų bendro darbo dienas Romoje, atmosfera skleisis mūsų bendruomenėse ir visame pasaulyje ir prisidės prie gerosios Dievo karalystės sėklos augimo.
tags: #kataliku #baznycios #socialinis #mokymas