Apie dešimtadalį planetos gyventojų sudaro negalią turintys žmonės. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jų problemos nėra mažiau svarbios. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna bazinių specialiųjų poreikių įstatymas, reglamentuojantis šių asmenų ugdymą ir integraciją.
Specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymas: kokiam pokyčiui ruošiamės?
Tyrimo aktualumas
Šis įstatymas yra ypač svarbus, nes jis sudaro sąlygas negalią turintiems asmenims integruotis į bendrojo lavinimo įstaigas, ugdytis kartu su kitais vaikais, atsižvelgiant į individualius gebėjimus, taip didinant jų socialinę integraciją. Negalią turinčių asmenų teisę į ugdymą įtvirtina ratifikuoti tarptautiniai (JT Vaiko teisių konvencija; JT Neįgaliųjų teisių konvencija) bei nacionaliniai (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymas) dokumentai. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas yra pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys šalies švietimo sistemą.
Šis specialusis ugdymo(-si) poreikis, ugdymo integracijos ir inkliuzijos procesai yra svarbūs, atsižvelgiant į negalios situaciją, integruoto ugdymo tyrimus socialinės ir edukologijos mokslų srityje. Taip pat svarbus ugdymo įstaigų pasirengimas integruotam ugdymui (ugdymo diferencijavimu ir pritaikymu individualiems vaikų gebėjimams, aplinkos pritaikymu ir pan.). Mokslininkų teiginiai, jog „bendrojo lavinimo įstaigose integracijos procesai kartais labiau demonstruojami nei realizuojami“, pagrindžia integracijos bendrojo lavinimo mokykloje aktualumą.
Integruoto ugdymo tyrimai
Integruoto ugdymo tyrimus užsienyje aprašė Meijer (2003), Rose (2003), Bobel, Szymura (2005). Tyrimų rezultatai parodė, kad svarbus yra mokytojų požiūris į specialiųjų poreikių vaikus, jog jiems trūksta įgūdžių, žinių. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2007 metais atliktas tyrimas parodė, kad integracija bendrojo lavinimo mokykloje yra nepakankama dėl darbuotojų kvalifikacijos bei jų stygiaus; nepakankamo aplinkos pritaikymo mokyklose pagal negalią turinčių asmenų poreikius; specialiojo ugdymo priemonių stygiaus; pedagogų padėjėjų poreikio bendrojo lavinimo mokyklose.
Mokinių integracijos, ugdymo, pagalbos teikimo problematikai nuo 2003 metų buvo skirta 12 tyrimų, iš kurių 9 buvo kompleksinio tyrimo „Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas“ sudedamosios dalys („Švietimo būklės tyrimų apžvalga, 2008“). Mokinių situacija ugdymo procese yra gana komplikuota.
Taip pat skaitykite: Specialiųjų poreikių nustatymo tvarka Lietuvoje
Inkliuzinis ugdymas
Inkliuzinio ugdymo idėjų kontekste vis daugiau dėmesio skiriama visų ugdymo proceso dalyvių: specialistų, pedagogų ir šeimos (tarp jų ir vaiko) bendradarbiavimui, įtraukimui, dalyvavimui ugdymo procese. Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas (2006) rekomenduoja skatinti pagarbą vaiko nuomonei, užtikrinti jo dalyvavimą visose visuomenės srityse, tarp jų ir mokykloje. Vaiko įtraukimas tenkinant specialiuosius poreikius nagrinėtas Aliauskas ir Miltenienės (2001), Aliauskienės ir Miltenienės (2004), Aliauskienės ir kt. (2007), Miltenienės (2008) atliktuose tyrimuose.
Tačiau, nesiorientuojama į lygiavertį bendradarbiavimą. Tyrimas padeda atsižvelgti į probleminius integracijos aspektus, taip pat į gerąją proceso dalyvių patirtį.
Probleminiai klausimai
- Kaip užtikrinama negalią turinčių asmenų integracija į ugdymo procesą?
- Kokios yra negalią turinčių asmenų teisės į ugdymą?
- Kaip gerinti negalią turinčių asmenų ugdymąsi?
Pagrindinės sąvokos
Svarbu apibrėžti pagrindines sąvokas, susijusias su specialiaisiais poreikiais ir ugdymu:
- Adaptuota programa - valstybiniams išsilavinimo standartams neprilygstanti bendroji dalyko programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui.
- Dalinė integracija - specialiųjų poreikių asmens ugdymo derinimas bendrojo ugdymo įstaigos bendrojoje ir specialiojoje klasėse, grupėse; specialiųjų poreikių asmens ugdymas bendrojo ugdymo įstaigos specialiojoje klasėje, grupėje; specialiųjų poreikių asmens ugdymas derinant jų ugdymo procesą specialiojo ugdymo ir bendrojo ugdymo įstaigose.
- Individualioji programa - programa, skirta asmens individualiems gebėjimams ugdyti ir specialiesiems ugdymosi poreikiams tenkinti.
- Modifikuota programa - specialiųjų poreikių asmeniui pritaikyta bendrojo lavinimo programa, leidžianti jam ugdytis pagal valstybinius išsilavinimo standartus.
- Neįgalumas - dėl asmens kūno sandaros ir funkcijos sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas.
- Specialiųjų poreikių asmenys - vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime.
- Specialusis poreikis - specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių.
- Visiaška integracija - specialiųjų poreikių asmens ugdymas bendrojo ugdymo įstaigos bendrojoje klasėje, grupėje.
Negalios samprata
Negalia - tai seniausias laikais visose tautose ir bendruomenėse egzistuojantis reiškinys. Ir visais laikais ji buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai pripažinta. Šiandien žmonija mėgina atsakyti į klausimus: kas tai yra negalia, kokia jos genezė ir pan. Tai negalios, ugdymo(si), veiklos, psichosocialinio funkcionavimo bei funkcionalumo pobūdis. Tačiau vienareikšmio atsakymo į minėtus klausimus nėra. Autoriai prognozuoja, „kad vienareikšmiškos negalios fenomeno traktuotės ir nebus jau vien dėl tos priežasties, kad visos tiesos yra santykinės“.
Negalia yra multidisciplininis, ne vienos mokslo srities tyrinėjimas: psichologijos, sociologijos, pedagogikos, medicinos. Todėl literatūroje pateikiami įvairūs negalios apibrėžimai, sampratos, vartojami skirtingi terminai. Lietuvių kalbos žodyne (2005) negalia apibrėžiama kaip „negalia“ („Kai darbuojuos, man užeina tokia negalia.“ „Jos tokia negalia kaip sveikata.“) ir kaip „negalėjimas, silpnumas, bejėgiškumas“.
Taip pat skaitykite: Pagrindinių socialinių išmokų apžvalga
Socialiniame darbe negalia apibūdinama kaip „stabili individo psichikos ar fizinė būklė, dėl kurios jis negali savarankiškai atlikti kasdieninių gyvenimo funkcijų“; „fizinė ar protinė kliūtis, kuri trukdo ar riboja individo gebėjimą funkcionuoti kaip kiti“. Taip pat nurodoma, jog negalia yra „ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“.
Berns (2009) nurodo, jog negalia reiškia tam tikros kūno dalies ar organo funkcijos susilpnėjimą arba visišką nebuvimą. Taip pat negalios yra subtilios būsenos - kurtumas - klausos negalia, aklumas - regos negalia ir pan. Ruaškus (2002) pažymi, jog negalia gali būti apibūdinama ne tik kaip terminas, bet ir suprantama kaip fenomenas. Filosofas Tomas Akvinietis apie protiškai negalų žmogų sakė, kad tai yra tas, kas nejuda. Protinę negalią turintys žmonės yra tie, kurių egzistencija yra paralyžuota. Organizmas yra pažeistas, ir siela nebeturi savo instrumento.
Egzistencinė filosofija akcentuoja kiekvieno asmens būties unikalumą. Žmogaus su negale būtis nėra patologinė, ji tiesiog unikali, o fenomenologija teigia ne tik negalios patirties unikalumą kaip nuostabų keliantį reiškinį, bet ir negalios patirties unikalų įsiliejimą į mūsų kasdieninio gyvenimo patirtis. Šio egzistavimo ne segreguotoje aplinkoje, bet tarp kitų žmonių, svarbu. Neįgalumas tampa net tik asmens, bet asmens ir visuomenės problema.
Tuo tarpu F. Šiam gyvenimui abejotiną pavidalą. Nuomonės ir vertinimai (jie dažnai susiformuoja jausmų, emocijų pagrindu. Negalėjimas kontaktuoti su neįgaliaisiais ir sutikus negalų žmogų - keistos, kitokios išvaizdos ir elgesio - pajuntamas gailestis, nerimas, net baimė. Socialinė politika ir intervencija (pvz. Šio neįgaliojo socialinio vaizdinio. Institucijos, sukurtos neįgaliesiems globoti ir ugdyti, pobūdis parodo, kaip buvo ir yra visuomenės suvokiama. Tačiau sutrikusio intelekto vaikai buvo traktuojami kaip nepajėgūs integruotis į socialinę aplinką, kaip korekcijos objektas, buvo išplėtotas uždarų institucijų, specialiųjų mokyklų, internatų tinklas. Socialinis struktūravimas (tai socialinės realybės klasifikavimas: „ugdytinis“, „globotinis“, „klientas“.
Negalios modeliai
Boyle (2006) teigia, kad medicininis negalios modelis žmogaus elgesį ir patirtis suvokia terminais, kuriais apibūdinami fiziologiniai procesai. Pasak Ruaškaus (2002) ir Pivorienės (2003), klinikinis (medicininis) požiūris orientuojasi į negalios korekciją, neįgaliesiems buvo teikiama specifinė medicininė ir pedagoginė pagalba. Negalia buvo suvokta kaip koreguotina, nepageidautina skirtybė, nukrypimas nuo normos, asmeninė individo problema.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie specialiuosius poreikius
Šios psichosocialinės kultūrinės ir fizinės kliūtys (Ruaškus, 2002). Ši negalia. Tai reiškia, kad socialinė aplinka ir joje vyraujantys požiūriai formuoja negalią. Anot Oliver (1996), socialinio negalios modelio idėja yra pasakyti, kad negalios problema turi būti sprendžiama kolektyvinio veikimo, o ne vien tik individualiomis pastangomis - gydant, reabilituojant, normalizuojant. Remiantis socialiniu negalios modeliu, neįgalūs žmonės turi galimybes vystytis, todėl pabrėžiamos asmens galimybės, o ne trūkumai. Socialinio darbo požiūriu „socialinis negalios modelis yra pageidaujamas, nes grindžiamas žmogaus sveikatos ir gerovės kompleksiniu supratimu“.
Tai naujausias modelis, kuris dar kuriasi - paramos modelis. Tai yra kokybiškai pažangesnis. Šis tyrimas objektas, aiškinamas daugiausia medicininiu arba socialiniu aspektu. Socialinio darbo požiūriu pageidaujamas socialinis negalios supratimo modelis, kai negalia traktuojama kaip sąveikos su aplinka išraiška, bendras visuomenei klausimas.
Andraaškienė (2007) Socialinio darbo terminų žodyne nurodo, kad negalus vaikas, tai „fizinius arba (ir) psichikos sutrikimus turintis vaikas, kurio socialinis prisitaikymas reikalauja specialios pagalbos. L. Šiovo (1992) nuomone, vaiko neįgalumas - tai žymus jo galimybių sumažėjimas, laiduojantis nesėkmingą socialinę adaptaciją, savarankiškumo stoką, judėjimo, orientacijos, savo elgesio kontrolės, bendravimo, taip pat mokymosi sutrikimus. Kitur pateikiama, kad vaikas su negalia - tai fizinius arba (ir) psichikos sutrikimus turintis vaikas, kurio socialinis prisitaikymas reikalauja specialios pagalbos.
Įvairiai vaiko su negalia sąvoka apibrėžiama Lietuvos teisės dokumentuose. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme sakoma, kad „negalios vaikas yra vaikas, turintis įgimtus ar įgytus fizinius ar psichinius trūkumus, nustatytus vaiko sveikatos priežiūros įstaigos, kurie kliudo jam normaliai vystytis, adaptuotis bei integruotis visuomenėje“ (27(1) str.). LR Socialinių paslaugų įstatyme. Berns (2009) teigia, kad neįgalūs yra tokie vaikai, kuriems diagnozuojamas protinis atsilikimas, klausos sutrikimai, kurtumas, kalbos arba regos sutrikimai, žymūs emociniai sutrikimai, autizmas, ortopediniai sutrikimai, kiti sveikatos sutrikimai, kurtumas kartu su aklumu, daugybinės negalios, trauminis smegenų sužalojimas, specifinės mokymosi negalios. Jiems dėl šių sutrikimų reikia specialaus mokymo ir kitų paslaugų.
Pedagoginėje literatūroje vaikai, turintys įvairius sutrikimus ir negalias, įvardijami kaip ypatingieji vaikai (Hallahan ir Kauffman, 2003). Nurodoma, kad „ypatingieji vaikai ir jaunuoliai yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų“ . Taip pat edukologijoje bei švietimo teisės dokumentuose vartojamas terminas specialiųjų poreikių, turintys vaikai, specialiųjų poreikių vaikai ar mokiniai. Tai „vaikai <...>, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime“ (Specialiojo ugdymo įstatymas) arba toks „mokinys, kurio galimybės mokytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų“ (Švietimo įstatymas).
Šiuos įvairius sutrikimus ir negalias, pradėtos vartoti įtvirtinus specialųjį ugdymą, kuris kaip nurodoma Specialiojo ugdymo įstatyme yra skirtas būtent specialiųjų poreikių asmenų mokymui, lavinimui, vertybinės nuostatos formavimui, pripažįstant vaikų gebėjimus ir galias. Šiais negalia buvo elgtasi įvairiai. Daugelyje šalių antika siejama su vaikžudyste, kai netinkami išnaudojimui ar aukojimui vaikai buvo nužudomi. Tiek Atėnuose, tiek Romoje neįgalūs vaikai buvo paliekami miškuose. Atėnuose ši praktika buvo įteisinta netgi juridiškai, vaikams buvo atsisakoma suteikti pilietiškumą. Garsūs graikų mąstytojai Platonas (427 - 348 m. pr. Kr.) ir Aristotelis (384 - 322 m. pr.. Šiame kontekste nei viena to meto auklėjimo teorija nepripažino neįgaliųjų teisių.
tags: #baziniu #specialiuju #poreikiu #istatymas