Azija - didžiausias ir labiausiai apgyvendintas žemynas, kuriame telpa milžiniški kontrastai, sena civilizacija bei sparčiai besivystančios technologijos.
Azijos valstybės apima platų regioną nuo Šiaurės Ledynų vandenyno iki Indonezijos salyno, nuo Artimųjų Rytų iki Tolimųjų Rytų. Šios šalys išsiskiria ne tik geografine įvairove, bet ir gyventojų skaičiumi, ekonomika, kultūra, religijomis, politinėmis santvarkomis.
Azijoje gyvena daugiau nei 4,7 mlrd. žmonių, t. y. apie 60 % visos pasaulio populiacijos. Didžiausią gyventojų skaičių turi Kinija (per 1,41 mlrd.) ir Indija (per 1,42 mlrd.), kurios ir sudaro du tankiausiai gyvenamus regionus.
Azijoje susiformavo daugelis pasaulinių religijų: budizmas, hinduizmas, islamas, judaizmas, taoizmas, sikhizmas ir kitos. Be to, čia kalbama šimtais kalbų, kurios priklauso skirtingoms kalbų šeimoms: kinų-tibetiečių, indoeuropiečių, altaikų, dravidų, semitų ir kt.
Palyginti su kitais žemynais, Azijoje itin skiriasi šalių valdymo formos - nuo monarchijų ir absoliučių karalysčių (Saudo Arabija, Brunėjus) iki autoritarinių respublikų (Šiaurės Korėja), išplėtotų parlamentinių demokratijų (Japonija, Pietų Korėja, Indija) ar netgi valstybių federacijų (Indija, Malaizija).
Taip pat skaitykite: Azijos geriatrijos slaugos apžvalga
Azijos žemyne esti didžiausių pasaulio ekonomikų (Kinija, Japonija, Indija, Pietų Korėja) ir mažai išsivysčiusių šalių (Afganistanas, Nepalas, Kambodža). Didelę ekonominę įtaką turi energijos ištekliais turtingos šalys, tokios kaip Saudo Arabija, Iranas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai.
Azija susiduria su įvairiais globaliais iššūkiais: didžiule tarša, klimato kaita, vandenų trūkumu, oro kokybės prastėjimu bei gyventojų senėjimu (ypač Japonijoje ir Pietų Korėjoje). Socialiniai iššūkiai - didėjanti atskirtis tarp skurdžiausių ir turtingiausių sluoksnių, migracija, urbanizacija, nedarbo problema kai kuriose šalyse.
Regione gausu politinių bei karinių įtampų židinių.
Azijos valstybės - tai ne tik didžiulis gyventojų skaičius, įspūdinga ekonominė plėtra ir turtinga istorija. Tai - ir didžiulė kultūrinė bei kalbinė įvairovė, technologinės inovacijos, gilūs geopolitiniai bei socialiniai iššūkiai.
Norint pažinti Aziją ar planuoti kelionę, labai svarbu suprasti šio žemyno sudėtingą dinamiką ir šalių skirtumus.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pietų Azijos Urbanizacija: Priežastys ir Pasekmės
Pietų Azijos regionas, apimantis tokias šalis kaip Indija, Pakistanas, Bangladešas ir kitas, išgyvena itin spartų urbanizacijos procesą. Šiame straipsnyje nagrinėsime pagrindines urbanizacijos priežastis regione, jos sukeliamas pasekmes ir galimus ateities scenarijus.
Urbanizacija - tai procesas, kai didėja gyventojų skaičius miestuose, o kaimo gyventojų skaičius mažėja. Šis procesas neišvengiamai keičia socialinę, ekonominę ir aplinkosauginę situaciją regione.
Ekonominės priežastys
Viena svarbiausių urbanizacijos priežasčių Pietų Azijoje yra ekonominės galimybės, kurias siūlo miestai. Miestuose koncentruojasi pramonė, prekyba ir paslaugų sektorius, todėl jie pritraukia darbo ieškančius žmones iš kaimo vietovių.
Šiuolaikiniame pasaulyje svarbiausia savanoriškos tarpvalstybinės migracijos priežastis - imigrantų noras naujoje šalyje susirasti geriau atlyginamą darbą. Darbo migracijos srautai plaukia iš ekonomiškai silpnesnių į stipresnes šalis. Žmonės migruodami ieškojo naujų žemių, geresnių gyvenimo sąlygų. Šiais laikais žmonės tapo dar judresni. Intensyvi migracija didelės įtakos turi gyventojų pasiskirstymui, žmonių skaičiui bei sudėčiai.
Socialinės priežastys
Be ekonominių priežasčių, urbanizaciją skatina ir socialiniai veiksniai. Miestai dažnai siūlo geresnę švietimo, sveikatos priežiūros ir kultūrines galimybes.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Klimato kaita ir gamtinės nelaimės
Klimato kaita ir gamtinės nelaimės taip pat verčia žmones palikti kaimo vietoves ir ieškoti prieglobsčio miestuose. Potvyniai, sausros ir kiti ekstremalūs orai gali sunaikinti derlių ir pragyvenimo šaltinius, todėl migracija į miestus tampa neišvengiama.
Žemės ūkio ypatumai
Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai.
Būdingas Pietų ir Pietryčių Azijos šalims, kur palankus musoninis klimatas, derlingi upių ir kalnų slėniai dirbami ištisus metus.
Urbanizacijos pasekmės Pietų Azijoje:
- Ekonomikos augimas: Urbanizacija skatina ekonomikos augimą, nes miestuose kuriamos naujos darbo vietos, didėja vartojimas ir investicijos.
- Švietimo ir sveikatos priežiūros prieinamumas: Miestuose paprastai yra geresnės švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurios tampa prieinamesnės didesniam gyventojų skaičiui.
- Inovacijos ir technologijos: Miestai yra inovacijų ir technologijų centrai, kurie skatina ekonomikos modernizavimą ir konkurencingumą.
Neigiamos pasekmės:
- Neturto didėjimas: Sparčiai augant miestams, didėja neturtas ir socialinė atskirtis. Daugelis migrantų neturi įgūdžių ir išsilavinimo, reikalingo gerai apmokamam darbui gauti, todėl jie gyvena lūšnynuose ir susiduria su skurdu.
- Infrastruktūros trūkumas: Sparti urbanizacija sukelia didelį spaudimą miestų infrastruktūrai, įskaitant būstą, transportą, vandens tiekimą ir sanitariją. Dėl to gali susidaryti spūstys, tarša ir prastos gyvenimo sąlygos.
- Aplinkosauga: Urbanizacija daro neigiamą poveikį aplinkai, nes didėja oro ir vandens tarša, nyksta žaliosios zonos ir didėja atliekų kiekis.
- Socialinės problemos: Miestuose didėja nusikalstamumas, smurtas ir kitos socialinės problemos, ypač lūšnynuose ir neturtinguose rajonuose.
- Žemės ūkio problemos: Dėl migracijos į miestus kaimuose trūksta darbo jėgos, o tai neigiamai veikia žemės ūkio sektorių. Ekstensyvusis prekinis ūkis plėtojamas gamtos požiūriu nepalankiose teritorijose (kalnuotose regionuose, vėsesnio klimato srityse, teritorijose, kur dažnokai pasitaiko gamtinės nelaimės) ir retai gyvenamose srityse.
Miestų plėtros iššūkiai ir galimybės
- Būsto krizė: Vienas didžiausių iššūkių yra būsto krizė, nes daugelis migrantų negali sau leisti tinkamo būsto miestuose. Vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos turi investuoti į prieinamo būsto programas, kad užtikrintų, jog visi gyventojai turėtų tinkamą gyvenamąją vietą.
- Infrastruktūros plėtra: Būtina investuoti į infrastruktūros plėtrą, įskaitant transporto sistemas, vandens tiekimą, sanitariją ir energijos tiekimą, kad būtų patenkinti augančių miestų poreikiai. Tai apima viešojo transporto sistemų plėtrą, kelių tinklų gerinimą ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą.
- Aplinkosaugos valdymas: Būtina įgyvendinti aplinkosaugos valdymo strategijas, kad būtų sumažintas urbanizacijos poveikis aplinkai. Tai apima oro ir vandens taršos mažinimą, atliekų tvarkymo sistemų gerinimą ir žaliųjų zonų išsaugojimą.
- Socialinės integracijos skatinimas: Svarbu skatinti socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį miestuose. Tai apima švietimo ir mokymo programų įgyvendinimą, darbo vietų kūrimą ir socialinės paramos paslaugų teikimą pažeidžiamoms gyventojų grupėms.
Žemės ūkio transformacija
Urbanizacija neatsiejama nuo žemės ūkio transformacijos. Svarbu skatinti tvarią žemės ūkio praktiką, kad būtų užtikrintas aprūpinimas maistu ir sumažintas kaimo gyventojų migracijos į miestus poreikis.
- Intensyvus ūkininkavimas: Produktyvus ūkininkavimo būdas. Rezultatas pasiekiamas naudojant dideles darbo arba kapitalo sąnaudas.
- Prekinis žemės ūkis: Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai išplėtotas transporto tinklas.
- Ekstensyvus ūkininkavimas: Nenašus ūkininkavimo būdas. Tokie ūkiai apima didelius žemės plotus, bet jiems įdirbti naudojamos mažos darbo ir kapitalo sąnaudos.
Demografiniai Pokyčiai ir Migracija Azijoje
Urbanizacija neatsiejama nuo demografinių pokyčių ir migracijos procesų. Svarbu suprasti migracijos priežastis ir pasekmes, kad būtų galima veiksmingai valdyti urbanizacijos procesą.
Emigracija
Emigracija per visą Nepriklausomybės laikotarpį labai išaugo. Nuo 1990 m. pagal oficialius duomenis iš Lietuvos emigravo apie 700 tūkst. žmonių. Gyventojų apklausos rodo, kad, susiklosčius palankioms sąlygoms, iš Lietuvos norėtų išvykti apie 25 % gyventojų (daugiausia jaunesni nei 35 m.). Emigracijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui Vidurio ir Rytų Europos šalių.
Svarbiausios emigracijos priežastys yra socialinės ir ekonominės, t. y. palyginti mažas darbo užmokestis, aukštas nedarbo lygis, bloga ekonominė situacija Lietuvoje. Daugiausia iš Lietuvos emigruoja darbo ieškantys iniciatyvūs žmonės. Ilgalaikiai bedarbiai sudaro apie 70-85 % emigrantų. Galima daryti prielaidą, jog Lietuvoje vyksta „protų nutekėjimas“, nes daugelis emigrantų (75 %) yra kvalifikuoti asmenys, turintys specialųjį vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą.
Lietuvių diaspora
Per pastaruosius kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė lietuvių paplitimo žemėlapis. Užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento duomenimis, apie 463 tūkst. lietuvių gyvena užsienyje. Daugelyje pasaulio šalių gyvenantys lietuviai yra susibūrę į bendruomenes. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia 47 pasaulio šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes.
Nedarbas Azijoje
Nedarbas - tai globalus reiškinys, nors jo mastai skirtinguose pasaulio regionuose gerokai skiriasi. Tradiciškai nedirbančių žmonių skaičius tarp jaunimo nuo 15 iki 24 metų yra beveik dvigubai didesnis palyginti su vyresniais (per 25 metų ) žmonėmis ir siekia 17-25 proc. Tačiau, pvz., Jemene jaunimo nedarbo lygis siekia beveik 40 proc. O į šią problemą dėmesys buvo atkreiptas tada, kai Šiaurės Afrikoje kilo politiniai neramumai, kurių viena iš priežasčių ir buvo jaunimo nedarbas.
Europos Sąjungos šalyse nedarbo lygis labai skiriasi: nuo 3,7 proc. Austrijoje iki 21,2 proc. Ispanijoje.
Socialinės Apsaugos Sistemos Rytų Azijoje
Šis klausimas apie esančias ar nesančias gerovės valstybes Rytų Azijoje iškyla ne tik europiečiams, bet ir kitų žemynų apžvalgininkams bei vertintojams. Bet kokiu atveju, norinčiųjų sekti Rytų Azija ir siūlyti kaip geidžiamą modelį, pavyzdžiui, Amerikoje, tiek Šiaurės, tiek Pietų, randasi žymiai mažiau, negu siūlančių europietiškąjį, ir dar ne bet kokį, o - skandinaviškąjį gerovės valstybės modelį. Kodėl taip yra?
Todėl, kad su didele pagarba kalbėdami apie Rytų Azijos ekonominio vystymosi tempus, jos gyventojų darbštumą ar įdomius kultūrinio gyvenimo faktus, kažkaip daug kas nelinkęs yra minėti apie jos socialinio išsivystymo lygį.
Iš tikrųjų, Rytų Azijos šalys pasižymėjo dramatiškais istoriniais posūkiais, kurie dažnai nuo vienos ekonominės ar socialinės-politinės sistemos keisdavosi į kitą. Taip, Kinija, daugelį pokarinių dešimtmečių, valdoma Mao Dzedongo vadovaujamų komunistų, buvo įdiegusi šalyje totalitarinę diktatūrą, kuri buvo kur kas „griežtesnė“ už sovietinio tipo socialistinę santvarką. Šiaurės Korėja, matyt, yra „griežčiausia“ politinė-ekonominė komunistinė diktatūra per visa panašaus pobūdžio egzistavusių diktatūrų istoriją pasaulyje.
Pietų Korėjai gi ilgą laiką po karo trūko demokratijos, nors ekonominiai rinkos santykiai joje dominavo, tačiau praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje šalis demokratizavosi, o ir ekonomika pradėjo augti didžiuliais tempais. Didžiausiu ekonominiu išsivystymu Rytų Azijoje pasižymi, aišku, Japonija ir Singapūras, tik Japonija, po pralaimėto antrojo pasaulinio karo, tapo demokratine šalimi, kurios ekonominis augimas buvo stačiai sukrečiantis iki pat 1990-ųjų metų, tačiau po to šalis ėmė stagnuoti. Singapūras yra nedidelė salos valstybė su puikia ekonomika ir viešuoju administravimu, tačiau tai yra tipiškas valstybinio kapitalizmo sistemos pavyzdys.
Kalbant apie šių šalių socialinės apsaugos sistemas, kurios yra metodologinis pagrindas vertinant, ar šalyse sukurtos gerovės valstybės, ar ne, galima pastebėti tai, kad nagrinėjant Rytų ir Pietryčių Azijos gerovės valstybes, gali būti išskiriami tris esminiai raidos etapai, apimantys laikotarpius iki 1990 - ųjų metų, socialinių programų plėtrą nuo 1990 - ųjų metų, ir nuo 2000-ųjų metų vystomas socialinės politikos programas.
Tačiau visaapimančių „europietiško tipo“ gerovės valstybių iki pat dabar čia nėra atsiradę, jos Rytų Azijoje tebėra riboto, dalinio išsivystymo. Taip, pavyzdžiui, nors kai kuriose iš šių šalių jau seniai veikia profesinio draudimo, ar įmonių draudimo sistemos, ne tik universalesnių, bet ir „bismarkinio“ tipo socialinės apsaugos schemų reikia ieškoti gerokai pasistengus. Tačiau, reikia pripažinti, kad COVID-19 pandemijos pasėkoje, čia, kaip ir daugelyje kitų pasaulio dalių, socialinės politikos pastangų padaugėjo, o socialinės apsaugos mastai išaugo.
Izuhara Misa 2013 metais išleistoje „Rytų Azijos socialinės politikos apžvalgoje“, analizuodamas socialinę politiką Rytų Azijoje, pažymi, kad ją stipriai, kartu su kolonializmo palikimu, veikė konfucionizmas, šeimyniškumas ir produktyvizmas.
Peter Abrahamson 2017 metų straipsnyje „Rytų Azijos gerovės režimas: pasenęs idealus tipas ar diversifikuota tikrovė”, pasirodžiusiame „Azijos viešosios politikos žurnale“, pažymi socialinės politikos priklausomybę nuo ekonominio vystymosi Rytų Azijoje, atkreipia dėmesį į socialinės globos paslaugas ir konfucionizmo įtaką socialinei politikai. Autorius išskiria šiuos skirtingus gerovės modelius Rytų Azijoje - konservatyvųjį režimą (Japonijoje), produktyvistinį-vystymosi gerovės (Makao, Hong Konge, Singapūre), universalų režimą (Kinijoje) ir „Chameleono“ (Pietų Korėjoje).
Peter Saunders ir Alex Jingwei He 2019 metais pasirodžiusioje monografijoje „Socialinė apsauga Rytų Azijos visuomenėse. Iššūkiai, atsakymai ir įtakos” pateikia įvairių socialinės apsaugos aspektų analizę Rytų Azijos kiniškose visuomenėse - Kinijoje, Taivane ir Honkonge. Autoriai identifikuoja egzistuojančius trūkumus ir atsirandančias socialinės politikos problemas, apžvelgia egzistuojančių programų efektyvumą. Šioje monografijoje parodomi tokie iššūkiai socialinei politikai Rytų Azijoje, kaip skurdas, atskirtis, nelygybė, stigma, globos trūkumas, maisto stoka ir jo bloga kokybė, kaimo izoliacija ir neigimas, šeimų konfliktų dinamika ir vaikų nepriežiūra.
tags: #azijos #socialines #priezastys