Autizmas: tinkamo elgesio modifikavimo metodai

Kasmet augantis vaikų, kuriems diagnozuojami autizmo spektro sutrikimai, skaičius didina ne tik poreikį ieškoti kuo efektyvesnių pagalbos būdų, bet ir skatina aktyviau šviesti visuomenę apie šiuos sutrikimus. Aiškinamajame psichologijos terminų žodyne autizmo spektro sutrikimas apibrėžiamas kaip nervų sistemos raidos sutrikimas, kuriam būdingi emocijų ir jausmų raiškos sunkumai, elgesio įkyrybės, bendravimo ydos (Bagdonas ir Bliumas, 2019).

Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų pažintiniai gebėjimai, tokie kaip atmintis, dėmesys, kalba, pasižymi kraštutinumais ir vaikų pasiekimai gali varijuoti nuo didelių gabumų turinčių vaikų iki turinčių didelių mokymosi sunkumų (Carpenter et al., 2002). Vaikams su autizmo spektro sutrikimais daugiausiai iššūkių kelia kognityviniai ir socialiniai sunkumai. Kognityviniai (arba pažintiniai) ir socialiniai gebėjimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir abipusiai veikia vieni kitus (Attwood, 2013).

Autizmo požymiai ir poveikis elgesiui

Dažniausi autizmo požymiai yra: bendravimo sunkumai; sutrikę socialiniai kontaktai; pasikartojantis stereotipinis elgesys; priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams; neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius. Kaip nurodo Attwood (2013) vienas iš autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bruožų yra kokybinis socialinės sąveikos sutrikimas, kuris pasireiškia per socialinio ir emocinio abipusio kontakto stoką bei vaiko amžių neatitinkinančius santykius su bendraamžiais.

Attwood (2013) išskiria šiuos socialinius sunkumus: sunku perskaityti informaciją iš kito žmogaus akių; kitų žmonių mintis supranta pažodžiui; kitiems žmonėms gali atrodyti kad elgiasi nemandagiai; ypatingai sąžiningi; gali persekioti paranojos jausmas; negebėjimas pamatyti, kad kitas asmuo galbūt žino ir nori padėti; nerimas; ilgesnė socialinės informacijos apdorojimo trukmė, nes remiasi ne intuicija, o informacija; greitesnis fizinis ir emocinis nuovargis.

Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai paprastai turi mažiau draugų, rečiau ir trumpiau žaidžia su kitais vaikais, nes jiems sunku įgyvendinti tokias draugystės sąlygas kaip dalijimąsi, pagalbą ir bendradarbiavimą (Bauminger & Kasari, 2000; Bauminger & Shulman, 2003; Bauminger et al., 2003 cit. iš Attwood, 2013).

Taip pat skaitykite: Konferencija apie autizmą Seime

Elgesio modifikavimo metodų įvairovė

Taikomąja elgesio analize (angl. ABA) paremtos terapijos yra bene labiausiai moksliškai ištirtos ir randama daug tyrimų, įrodančių jų efektyvumą. Taikomoji elgesio analizė (ABA), dar vadinama ABA terapija, yra moksliškai pagrįstas metodas, kuris padeda ugdyti autizmo spektro sutrikimą ir kitų raidos, elgesio ar mokymosi sutrikimų turinčius vaikus. ABA yra moksliniais tyrimais ir įrodymais paremtas metodas, kuris yra orientuotas į elgesio supratimą bei jo keitimą.

ABA terapijos esmė - stimulas - elgesys - rezultatas (pasekmė). Stimulas iššaukia tam tikrą elgesį, kurį motyvuoja atitinkamas rezultatas ar pasekmė. Paskatinimo principu formuojamas tinkamas elgesys, o paskatinimo trūkumas koreguoja ir iš esmės keičia netinkamą elgesį.

ABA metodo pagrindiniai elementai

• Programos tikslų mokymas vyksta tiek struktūruotoje mokymo aplinkoje, tiek natūralioje, kasdieninėje ir žaidimų aplinkoje.
• Išmoktų įgūdžių įtvirtinimas ir pritaikymas natūralioje aplinkoje.
• Pagalbos strategijos ir rezultatų pagrindu priimami sprendimai.
• Programos yra individualios, paremtos kiekvieno vaiko elgesio funkcine analize.

Šios programos yra individualios, paremtos kiekvieno vaiko elgesio funkcine analize. Jas vykdant, reikia daug kartoti, daug bandyti, o tai reiškia, kad terapijos intensyvumas siekia nuo 30 iki 40 valandų per savaitę. Dėl tokio intensyvumo, programa vaikui turi būti maloni - jis turi norėti daryti pažangą. Priešingu atveju, jei mokymasis vaikui taptų nuobodus, pažangos tikėtis sunku.

ABA efektyvumo veiksniai

Yu ir kitų (2020) atliktoje taikomąja elgesio analize grįstų intervencijų efektyvumą apžvelgiančioje meta analizėje išskiriama, jog ilgalaikis, visapusiškos taikomąja elgesio analize besiremiančios intervencijos taikymas yra naudingas vaiko su autizmo spektro sutrikimu viso gyvenimo vystymuisi. Virues-Ortega (2010) analizuodamas taikomąja elgesio analize grįstų intervencijų efektyvumą teigia, jog intervencijos intensyvumas ir trukmė turi akivaizdžią įtaką: kalbos įgūdžiams naudos turi intervencijos trukmė, o funkciniam ir psichosocialiniam elgesiui - intensyvumas.

Reed ir kitų (2007) tyrimas patvirtino, jog nauda vaikams iš intervencijos taikymo 40 val. per savaitę ženkliai labiau išreikšta nei iš 10 val. ar mažiau per savaitę trukmės. Vis dėlto tiek Virues-Ortega (2010), tiek Reed ir kiti (2007) svarsto, jog tam tikram etape intervencijos poveikis galimai išsenka.

Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai

Granpeesheh ir kiti (2009) teigia, jog didžiausia taikomąja elgesio analize paremtų intervencijų nauda gaunama, kai terapija teikiama pagal ankstyvosios intensyvios elgesio intervencijos (EIBI) modelį: nuo 30 iki 40 val. per savaitę, 2 ar daugiau metų pradedant iki 5 metų amžiaus. Taigi išskiriamas dar vienas svarbus veiksnys terapijos efektyvumui - vaiko amžius.

Harris ir Handleman (2000) tyrimas taip pat parodė reikšmingą koreliaciją tarp vaiko amžiaus intervencijos pradžioje ir galutinės mokymosi vietos: vaikai, pradėję intervenciją ankstesniame amžiuje, vėliau dažniau mokėsi įprasto, o ne specifinio ugdymo klasėje nei vaikai, intervenciją pradėję vėlesniame amžiuje.

Struktūruoto mokymo modeliai: TEACCH ir ESDM

Esminis struktūruoto mokymo programos (TEACCH) bruožas yra visos dienos aiškios struktūros išlaikymas, įtraukiant ir vaiko veiklas namuose. Siekiant išpildyti pastarąją sąlygą svarbus vaidmuo tenka ir tėvams. Tėvai yra specialiai apmokomi, tačiau programos įgyvendinimo efektyvumas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek nuosekliai tėvai išlaiko mokymo struktūrą ir kiek laiko namuose skiria vaiko mokymui. Taigi tėvų vaidmuo siekiant programos efektyvumo yra labai svarbus veiksnys (Ozonoff & Cathcart, 1998).

Taip pat yra svarbu paminėti, kad net ir įgiję žinių kaip dirbti su TEACCH programa tėvai ir mokytojai teigė, kad norint pasiekti rezultatų, reikia daugiau laiko ir praktikos taikant šią programą (Probst & Leppert, 2008). Vaikų su autizmo spektro sutrikimu integracija klasėje turi būti susijusi su ugdymo proceso pritaikymu, supaprastinimu ir aiškios struktūros sukūrimu.

Ankstyvosios pradžios Denverio modelis (ESDM) yra dar vienas veiksmingas metodas, skirtas ankstyvai intervencijai vaikams su autizmu. ESDM metodika pagrįsta mokymusi žaidžiant, nes tai organiškas ir mažyliams natūralus būdas mokytis įprastoje, jaukioje aplinkoje. Terapijos metu specialistai ir tėvai įsitraukia į smagias veiklas, padedančias vaikui lengviau įsisavinti įgūdžius, jaustis motyvuotam ir norėti mokytis.

Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti

ESDM programos yra individualizuotos, atsižvelgiant į kiekvieno mažylio stiprybes ir poreikius.

Tyrėjai lygindami vaikų pasiekimus išskyrė, kad tėvų arba kitų šeimos narių įsitraukimas į terapijos procesą buvo svarbus ESDM efektyvumą lemiantis veiksnys (Rogers et al., 2021). Dar vienas ESDM efektyvumą lemiantis veiksnys galėtų būti vaikų amžius: kuo ankstesniame amžiuje buvo skiriama terapija, tuo didesnį poveikį ji turėjo vaiko raidai.

Santykiais pagrįstos ir žaidimo formos terapijos

Santykiais pagrįstos terapijos (DIR) išskirtinumas yra į vaiko poreikius ir pomėgius orientuota veikla, kuri vyksta žaidimo forma natūralioje vaikui aplinkoje. Atsižvelgiant į šias terapijos sąlygas jos efektyvumui svarbiais veiksniais tampa suaugusiojo (dažniausiai tėvų) gebėjimas kuo tiksliau identifikuoti ir atliepti vaiko interesus bei sukurti vaiką įtraukiančią ir motyvuojančią žaidimų aplinką (Wieder & Greenspan, 2003).

Vieno tyrimo metu matuojant DIR terapijos efektyvumą, buvo nustatytas reikšmingas poveikis tyrime dalyvavusių vaikų su autizmo spektro sutrikimu abipusės komunikacijos įgūdžiams, elgesio organizavimui ir tarpusavio santykių kūrimui (Liao et al., 2014).

Savo paties elgesio valdymas: praktinis protokolas

Pagrindinis ugdymo tikslas - padėti vaikams tapti labiau nepriklausomais ir valdyti savo pačių elgesį. Daugumai autistiškų žmonių tapimas labiau nepriklausomais neįmanomas be sisteminio ir ilgai trunkančio mokymo. Savo paties elgesio valdymas - tai naudinga technika siekiant padėti individualių ypatumų turintiems žmonėms, įskaitant autistiškus. Šis būdas leidžia pasiekti didesnės nepriklausomybės įsidarbinant, moksle, laisvalaikyje ir socialinėse situacijose. Mokymas valdyti savo paties elgesį įrodė savo efektyvumą siekiant sumažinti netinkamą elgesį.

Koegel, Koegel ir Parks išskyrė penkis bendrus žingsnius mokant valdyti savo paties elgesį. Į šiuos žingsnius įeina: (1) apsibrėžti konkretų tikslinį elgesį; (2) nustatyti funkcionalų paskatinimą šiam elgesiui; (3) sukurti arba pasirinkti metodą ar prietaisą elgesio valdymui; (4) apmokyti mokinį naudotis prietaisu ar metodu valdyti savo elgesį; ir (5) apmokyti nepriklausomybės valdant savo paties elgesį.

Praktiniai patarimai elgesio valdymui

1. Pirmiausia, būtina aprašyti tikslinį elgesį taip, kad tas žmogus, kuris mokosi valdyti šį savo elgesį, o taip pat visi kiti žmonės, kurie jai ar jam padeda, galėtų nustatyti ir sutiktų su tuo, ar šis elgesys pasireiškė, ar ne.
2. Paskatinimas - tai, kas padidina elgesio, po kurio buvo suteiktas paskatinimas, dažnį. Geriausias būdas nustatyti reikšmingą paskatinimo priemonę - leisti žmogui pačiam jį išsirinkti.
3. Metodai ar prietaisai savo paties elgesio valdymui būtini, nes mokiniui reikia ko nors matomo ir jaučiamo, kad galėtų užfiksuoti savo elgesį.
4. Parenkant metodą arba prietaisą svarbu atsižvelgti į vaiko turimo įgūdžio lygį, paprastumą naudojime, patogumą nešioti su savimi, amžių ir tikslinių elgesio rūšis.
5. Dažniausiai, mokymo pradžioje pedagogas naudoja modeliavimą, tam, kad parodytų vaikui kaip naudoti šį metodą.

Įdomu tai, kad tyrimai rodo, kad net jei žmonės ne iki galo teisingai žymi to ar kito elgesio buvimą, tai vis tiek teigiamai veikia jų elgesį. Savo paties elgesio valdymas - tai plataus panaudojimo būdas. Nors ji gali būti apibrėžta nuosekliu žingsnių laikymusi, labai svarbu išlaikyti individualų požiūrį, kuris padidintų sėkmės tikimybę. Taip pat svarbu, kad būdai valdyti savo paties elgesį nebūtų naudojami kaip individualios ugdymo programos pakaitalas.

Praktinis pavyzdys: Adomo istorija

Adomas - devynerių metų berniukas, kuriam diagnozuotas autizmas ir sunkus intelekto sutrikimas. Jis labai aktyvus, savo ketvirtoje klasėje jis nuolat juda. Atlikus vertinimą paaiškėjo, kad Adomas (geriausiu atveju) sėdi prie savo suolo apie tris minutes. Adomo mokytojus ir tėvus neramina tai, kad tai mažina jo galimybes mokytis ir įsitraukti į ugdymo procesą.

Buvo nuspręsta išmokyti Adomą valdyti savo paties elgesį.

1. Pradžioje Adomui buvo iškeltas vienintelis tikslas - likti savo suole. Nes pamokos trukmė jo klasėje buvo 20 minučių, o ilgalaikis tikslas Adomui - sėdėti prie savo stalo 20 minučių.
2. Adomo stebėjimas labai greitai parodė, kad laisva galimybė judėti klasėje vaikui yra paskatinimas.
3. Adomas pažįstamas su įprastais virtuviniais laikmačiais. Jo tėvai sėkmingai naudojasi jais namuose, kad parodytų jam, kad laikas pereiti prie kitos užduoties. Buvo nuspręsta, kad virtuvinis laikmatis nurodys intervalą, kurio pabaigoje jis turės pastebėti savo elgesį. Be to, Adomas labai mėgsta filmukus.
4. Pradžioje mokytojos pasitelkė vieno iš Adomo klasiokų pagalbą modeliavimui. Taikant pagalbą Adomas žymėjo, ar jo klasiokas sėdi prie suolo (klijuodamas lipduką po fotografija, kur visi sėdi prie stalo, arba neklijavo jo). Pradžioje laikmatis buvo užstatytas dviem minutėms (viena minute trumpiau, nei įprastai išsėdi Adomas) įprastos pamokos metu.
5. Kiekvieno intervalo pabaigoje Adomo klausdavo, ar jis sėdi prie stalo. Jei jis sėdėjo ir teisingai atsakydavo į klausimą, ar jis sėdi, jis gaudavo lipduką. Jei jis sėdėdavo ir atsakydavo teisingai, jam sakydavo, kad taip, tu sėdi ir gauni lipduką. Jis klijavo lipduką po fotografija, po to mokytojas sakydavo, kad jis užsidirbo pertrauką. Jei Adomas intervalo pabaigoje nesėdėjo, tai jį nuvesdavo prie suolo, bet ne sodindavo. Jo klausdavo, sėdi jis ar ne. Jei jis atsakydavo teisingai, kad nesėdi, tai jį gyrė ir paprašydavo sėsti ir imtis darbo.

Ilgainiui Adomas išmoko sėdėti suole ilgą laiką. Laiko intervalai palaipsniui buvo ilginami, ir po 6 savaičių jis galėjo likti suole 10 minučių, o kartas nuo karto net ir 15 minučių! Akademinių užduočių, kurias gaudavo Adomas, skaičius žymiai padidėjo. Kartu su 5 žingsniu bus toliau mokoma, kaip savarankiškai naudotis savo paties elgesio valdymo metodika.

Kasdienio auklėjimo metodai ir šeimos vaidmuo

Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Siekiant parinkti vaikui ir šeimai tinkamiausią terapijos metodą ar jų derinius, svarbu yra atsižvelgti į vaiko turimus gebėjimus ir poreikius. Tačiau ne mažiau svarbu yra turėti mintyje ir šių metodų efektyvumą lemiančius veiksnius.

Elgesio ugdymo sistema - tai lentelė, kurioje surašytos vaiko pareigos, draudžiamas elgesys, dienos ir savaitės sėkmingumo vertinimo kriterijai ir privilegijos, kurias vaikas gali „užsidirbti“ tinkamu elgesiu. Pamažu tinkamas elgesys tampa įpročiu.

Elgesio koregavimo sistema „Dovanų savaitė“ žaismingai skatina vaikus keisti netinkamą elgesį ir parodo, jog viskas yra jų rankose. Paskatinimai - būtina šio metodo dalis. "Dovanų savaitė" - tai nuoseklus metodas, koreguojantis nepageidaujamą vaikų elgesį namuose arba ugdymo įstaigoje (darželyje, mokykloje). Žaidimas grįstas tinkamo elgesio stebėjimu, pažangos fiksavimu ir apdovanojimu. Veiklos metu vengiama bausmių taikymo, todėl vaiko ir specialisto santykis išlieka draugiškas, skatinantis keistis.

Kitos terapinės priemonės ir jų paskirtis

Be jau minėtų metodų, elgesio korekcijai gali būti naudojamos ir kitos terapinės priemonės:

• Theraplay: kūrybiška ir dinaminė terapinė priemonė, skirta vaikams ir jų šeimoms. Teraplijoje terapeutas dirba su vaiku ir jo šeima per žaidimus, kūrybiškas užduotis ir fizinius pratimus, kurie yra specifiški ir pritaikyti individualiam vaiko poreikiui.
• TBRI (Trust-Based Relational Intervention): terapinė ir auklėjimo metodika, skirta vaikams su traumomis ir sudėtingomis praeities patirtimis.
• Delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos: dažnai taikomos kaip papildomos priemonės integruojamai pagalbai.

Psichologinės ir pedagoginės priemonės: Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai.

Etiniai ir praktiniai aspektai renkantis metodus

Nors ABA terapija yra plačiai pripažinta kaip veiksminga intervencija autizmui, ji taip pat susilaukia kritikos. Individualizuotas požiūris: ABA programa turi būti pritaikyta individualiems vaiko poreikiams, gebėjimams ir pomėgiams. Teigiamas požiūris: terapeutas turi būti empatiškas, supratingas ir gerbti vaiko individualumą. Tėvų dalyvavimas: tėvai turėtų aktyviai dalyvauti terapijos procese ir bendradarbiauti su terapeutu. Etiniai aspektai: terapija neturėtų būti naudojama savistimuliacijos slopinimui, akių kontakto prievartavimui ar kitoms praktikoms, kurios gali sukelti vaikui nerimą ar diskomfortą.

Svarbiausi aspektai šeimai ir specialistams

• Ankstyva pagalba: Ankstyva intervencija yra ypač svarbi, nes būtent ankstyvoje vaikystėje smegenys yra itin imlios naujoms žinioms.
• Individualizuotas ugdymas: kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui.
• Tėvų įsitraukimas: vaikų, kurių tėvai aktyviai dalyvavo ugdymo procese, pažanga buvo kur kas didesnė.
• Vizualinės priemonės: naudokite daug vizualinių priemonių: paveikslėlius, nuotraukas, korteles, daiktus, gestus.
• Aiškumas ir konkretumas: užsiėmimo su vaiku metu kalbėkite aiškiai ir tikslingai. Kiekviena užduotis turi žodinę instrukciją, kurią dažniausiai sudaro 2-3 žodžiai.
• Pozityvus pastiprinimas: emocingai pagirkite vaiką už sėkmę, tačiau reaguokite santūriai jei užduotį atlieka netinkamai, ar ją atlikdamas elgiasi problemiškai.
• Kantrybė ir nuoseklumas: laikykitės kryptingumo bei nuoseklumo, kad kartu pasiektumėte realių rezultatų.

Autizmas nėra liga. Tai neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi sutrikę socialiniai įgūdžiai, bendravimo gebėjimai ir elgesio ypatumai. Žmogus, turintis autizmą, lygiai taip pat kaip ir kiti nori turėti draugų, būti mylimas ir mylėti, nori būti suprastas, gerbiamas ir vertinamas.

Metodas	Pagrindinė idėja	Pagrindiniai veiksniai
ABA	Elgesio analizė ir paskatinimai	Intensyvumas, trukmė, individualizavimas
TEACCH	Struktūruotas mokymas visai dienai	Tėvų įsitraukimas, nuoseklumas
ESDM	Ankstyva intervencija žaidimo forma	Ankstyvas startas, šeimos dalyvavimas
DIR	Pagrįsta vaiko pomėgiais, žaidimu	Suaugusiojo gebėjimas atliepti vaiko interesus
Savo elgesio valdymas	Įgūdžių mokymas per savistabą	Aiškūs tikslai, paskatinimai, prietaisai

Siekiant parinkti vaikui ir šeimai tinkamiausią terapijos metodą ar jų derinius, svarbu yra atsižvelgti į vaiko turimus gebėjimus ir poreikius bei įvertinti kiekvieno metodo efektyvumą lemiančius veiksnius. Greitas diagnozavimas ir tinkama pagalba turi didelę įtaką gydymo rezultatams.

tags: #autizmas #tinkamo #elgesio #modifikavimas