Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų įstatymai sudaro pagrindą nepriklausomybės atkūrimui, o jų tikslas buvo ne tik deklaruoti valstybės tęstinumą, bet ir formaliai atkurti Lietuvos valstybę iš esmės pasikeitus politinei situacijai. Šio laikotarpio teisinė konstrukcija grindžiama Lietuvos valstybės tęstinumo principu ir penkių dokumentų rinkiniu, kuris buvo priimtas trečiajame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1990 m. kovo 11 dieną. Šie dokumentai tapo Nepriklausomybės atkūrimą grindžiančia teisine konstrukcija ir įtvirtino tautos suverenitetą per naujai įsteigtą instituciją.
Penki dokumentai: jų tikslai ir tarpusavio ryšys
Rinkinį sudaro šie dokumentai: Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ (I-10); Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ (I-11); Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (I-12); Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (I-13); Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (I-14). Šių dokumentų paketas tapo esminiu įstatymų rinkiniu, kuriuo buvo įtvirtintas valstybės tęstinumas ir nepriklausomybės atkūrimo teisiniai pamatai.
Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ paskelbė tautos apsisprendimo teises ir išskyrė naująją instituciją nuo ankstesniųjų sovietinių organų. Ji konstatavo, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė ir laikėsi tautos suverenieji galią - supremum potestas - per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. imta vadinti Lietuvos Aukščiausiaja Taryba. Taip buvo oficialiai atskirta nuo Lietuvos TSR ir priminta valstybės tęstinumo idėja.
Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ - vienas iš kertinių dokumentų, kuriuo buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir nutrauktas sovietų jurisdikcijos galiojimas Lietuvoje. Šis aktas suformavo politinę kryptį visoms vėlesnėms teisės aktų priėmimo procedūroms ir įtvirtino valstybės teisinį pagrindą.
1990 m. kovo 10-11 d.: posėdžių chronologija ir procesai
Pirmasis naujai išrinktos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos posėdis prasidėjo 1990 m. kovo 10 d. 21 val., dalyvavo 125 deputatai, o posėdžių salėje deputatai buvo susodinti pagal apygardas. Posėdžių transliacijos vyko per Lietuvos radiją ir televiziją, užtikrinant visuomenės įtraukimą ir skaidrumą. Prie posėdžio tribūnų sėdėjo svečių iš užsienio atstovai, tarp jų Juozas Kazickas, Romas Sakadolskis, Jonas Jurašas, Martas Tarmakas, Sergejus Kovaliovas, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai ir kiti.
Taip pat skaitykite: Įstatymas dėl reabilitacijos
Antrąjį posėdį, kuris prasidėjo kovo 11-osios rytą, atvyko ir du kovo 10 dieną išrinkti deputatai. Buvo išrinkta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija ir pirmosios sesijos sekretoriatas. Kadangi Mandatų komisijai prireikė daugiau laiko patikrinti deputatų įgaliojimus, pirmasis posėdis užbaigtas ir numatytas kitam posėdžiui - kovo 11 d. 9 val. ryto.
Tą pačią dieną vykusiame posėdyje vyko diskusijos dėl pirmininko rinkimo tvarkos. Buvo iškeltos keturios kandidatūros: Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kazimieras Motieka. Po balsavimų ir pasirodymų kandidatų programoms, buvo organizuotas slaptas balsavimas; rezultatai paskelbti vardiniu balsavimu.
1990 m. kovo 11 d. 22:44 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, gavęs 91 balsą „už“ ir 42 „prieš“. Tokiu būdu įvykęs pirmininko rinkimas tapo svarbiu žingsniu Lietuvos valstybės atkūrimo link. Po balsavimo išrinktas prezidiumas ir kiti įstaigos organai, kurie pradėjo formuoti naująją Lietuvos valstybės institucijų struktūrą.
Valstybės pavadinimo ir herbo grąžinimas, laikinasis įstatymas ir konstitucinės nuorodos
Nors iš pradžių įstaiga dar buvo vadinama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kovo 11 d. 18 val. įvykęs persivadinimas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą simboliškai atspindėjo valstybės tęstinumą ir nuo sovietinių struktūrų atsiribojančią teisinę kryptį. Tai buvo akivaizdus žingsnis į teisinį atkūrimą: buvo grąžintas Lietuvos Respublikos valstybės pavadinimas ir herbas - Vytis, o vėliau buvo pripažinti ir priimti įstatymai dėl 1938 metų Konstitucijos galiojimo atstatymo.
Laikotiniam teisės aktui - Laikiniam Pagrindiniam Įstatymui - atrodė, kad laikinosios konstitucinės nuostatos užtikrina stabilumą, kol bus įtvirtinti galutiniai įstatymai dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, teisinio tęstinumo ir santvarkos.
Taip pat skaitykite: Įstatymo poveikis reabilitacijai
Laiko nuorodos ir tiksliai suformuotos teisinės nukreiptos priemonės
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė kelis esminius teisės aktus, įskaitant Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (I-12), Deklaraciją (I-10) bei įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ (I-11). Šie dokumentai parengė teisinį atkūrimo pagrindą ir įtvirtino, kad 1990 metų Aktas buvo ne tik politinis, bet ir teisinis žingsnis Lietuvos valstybės nepriklausomybės konstitucionalizavime. Be to, buvo atstatytas Lietuvos Konstitucijos galiojimas, susijęs su 1938 metų Konstitucijos atstatymu, siekiant užtikrinti tęstinumą ir legitimumą.
Pagal šias nuostatas, 1991 metų plebiscitas patvirtino, kad Lietuvos gyventojai siekia nepriklausomos valstybės tęstinumo ir remiasi istoriniu įsigijimu. Plebiscito rezultatai parodė didelį visuomenės palaikymą nepriklausomybei, o Aukščiausioji Taryba toliau įtvirtino konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kurio tikslas - deklaruoti ir užtikrinti Lietuvos valstybės nepriklausomumą bei įtvirtinti valstybės santvarką kaip demokratinę respubliką.
Teisinės atminties įtaka 1990 metų pabaigai ir valstybės tęstinumui
Teisininkai pabrėžia, kad 1990 m. kovo 11 d. įvykiai modernizavo Lietuvos teisinę mintį ir nustatė valstybės tęstinumą tarp nepriklausomos Lietuvos valstybės ir prieš karą egzistavusių institucijų. Vytautas Sinkevičius pažymėjo, kad būtina atsiriboti nuo Lietuvos TSR kaip sovietinio dalinio ir nuo ankstesnių Aukščiausiųjų Tarybų, kurios buvo susijusios su Sovietų Sąjunga, kadangi tarp šios Aukščiausiosios Tarybos ir vadinamosios Lietuvos TSR neliktų nė menkiausios sąsajos. Šias užduotis įvykdė Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ - pirmasis dokumentas iš penkių Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketų, kuris aiškiai patvirtino deputatų mandatą atkurti valstybę ir išskyrė jas nuo ankstesnių teisinių institucijų.
Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tapo ne tik politine institucija, bet ir teisės aktų leidžiančia institucija, kuri priėmė visus pagrindinius įstatymus, užtikrinančius valstybės tęstinumą, nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką. Ši teisinė konstrukcija buvo naudojama kaip pamatas tolesniam Lietuvos teisinės sistemos vystymuisi ir Lietuvos valstybės tarptautiniam pripažinimui.
< tagimg>Infografika: Nepriklausomybės atkūrimo teisinių dokumentų ryšiai< tagvideo>Video: Kovo 11-osios Aktas ir jo teisinės nuostatos- 1990 m. kovo 10-11 d. posėdžiai - pirmasis posėdžių ciklas, balsavimų eiga ir pirmininko rinkimas.
- Pirmasis posėdis įforminęs mandatus - teisė priiminėti įstatymus, įgijimas teisinių įgaliojimų.
- Rinkimai - kandidatai į pirmininką (Ozolas, Landsbergis, Brazauskas, Motieka) ir jų pasisakymai, slaptas balsavimas bei rezultatų skelbimas.
- Aukščiausioji Taryba persivadina į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą; grąžinamas Lietuvos valstybės pavadinimas ir herbas - Vytis.
- Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimas naktį iš kovo 11 į 12 dieną.
Taip susiformavo teisinė bazė, kuria remiantis Lietuvos valstybė tęsė savo tęstinumą ir užtikrino nepriklausomybę, o plebiscito laikotarpiu išreikštas tautos valia tapo pagrindu naujai valstybės santvarkai.
Taip pat skaitykite: teisinė pagalba pasipriešinimo dalyviams
tags: #auksciauia #taruba #1990 #istatymas #reabilitacija