Vien žodis gyvybė dažnai sukelia teigiamų emocijų, tai, ką norisi išsaugoti ir branginti. Tačiau būna, kad moteriai pastojus, gal dėl vienatvės ar kitų priežasčių, pasaulis ima griūti, apima panika, baimė, pyktis, gėda, kaltė... Gal ne laiku?
Apie krizes, kylančias dėl nėštumo ar jo nutraukimo, ir Krizinio nėštumo centro (KNC) veiklą Valdonė Miliuvienė kalbina šios organizacijos savanorę psichologę dr. Giedrę Širvinskienę.
Krizinio Nėštumo Centras: Pagalba ir Parama
Žinia apie nėštumą ne visada pradžiugina. Kartais ji sukelia daug išgąsčio, nerimo, abejonių. Todėl penkių moterų iniciatyva prieš penkerius metus, siekiant padėti moterims ir vyrams, kurie nėštumą išgyvena kaip krizę, buvo įsteigtas Krizinio nėštumo centras. Pagalba ir telefonu, ir gyvai teikiama nemokamai.
Centras plečiasi, šiuo metu jame dirba šeši darbuotojai ir apie 60 savanorių: psichologų, gydytojų, teisininkų, socialinių darbuotojų, dulų, taip pat moterų, kurios teikia palydėjimą auginant vaikelį, palaiko ryšį, kad pagalba nenutrūktų.
Dažnai į centrą kreipiasi moterys, svarstančios, ar gimdyti. Tačiau ir vėliau, auginant vaikelį, joms gali būti reikalinga tiek materialinė, tiek emocinė pagalba, nes patiriama krizė susijusi su palaikymo trūkumu. Kartais skambina vyrai, norėdami išsaugoti savo vaiko gyvybę, arba močiutės, norėdamos išsaugoti anūkus. Atvyksta ir porų. Centre taip pat teikiama pagalba išgyvenantiems skausmą po persileidimo ar aborto.
Taip pat skaitykite: Nedarbo išmokos gavimo sąlygos
Statistika:
- 2013-2014 m. į centrą kreipėsi apie 100 moterų.
- 2015 m. - dvigubai tiek.
- 2016 m. - jau daugiau kaip 300.
- 2017 m.
Kada Nėštumas Vadinamas Kriziniu?
Krizinis nėštumas - tai nėštumas, kuris sukelia asmeninę krizę; dažnai tai neplanuotas, nenorėtas gyvybės pradėjimas, bet nebūtinai. Neplanuotas nėštumas krizės gali ir nesukelti, o kartais planuotas nėštumas gali tapti krizinis, jei pašlyja santykiai, pasikeičia finansinė situacija ar sužinoma apie vaikelio vystymosi trūkumus.
Ši krizė būna susijusi su giluminiais dalykais, moters tapatybe, asmenybe. Matau, kaip giliai moterį paliečia gyvybės užsimezgimas. Tai labai svarbi moters egzistencijos dalis: mama tampama visam gyvenimui. Net ir patirtas persileidimas, abortas giliai įsirėžia moters atmintyje. Ji visada bus mama, praradusia savo vaiką.
Aplinkiniams sunku suprasti moterį, pasiryžusią atsisakyti vaikelio, bet paprastai tai būna nelengvas sprendimas. Aborto galimybė svarstoma apėmus abejonėms, nerimui, baimėms, pvz., moteris vieniša, santykiai su vaikelio tėčiu atsitiktiniai, arba draugas, su kuriuo iki tol laimingai draugauta, moteriai pastojus, sako: „Jokio vaikelio, jokių kalbų!“
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojamas pensijos stažas?
Būna situacijų, kai moterims grasinama, jos varomos iš namų, neturi, kur eiti, lieka vienos. Daug moterų yra nepatyrusios besąlygiškos savo mamų meilės, neturi teigiamo pavyzdžio, nepasitiki savimi, yra įsitikinusios, kad nesugebės būti geromis mamomis. Kartais moterys taip išsigąsta, kad pasirinkimas gimdyti joms atrodo kaip jų gyvenimo pabaiga.
Net tos, kurios sako: „Visada buvau prieš abortą“, priima skubotą, nebeatšaukiamą sprendimą, kurio paskui tenka gailėtis ir susidurti su dar didesniu skausmu. Gydytojai ragina: „Paskubėkit, kuo nėštumas trumpesnis, tuo mažesnė komplikacijų rizika.“ Abortų šalininkai sako: „Moteris turi turėti pasirinkimą.“ Bet ar turi?
Mūsų tikslas - padėti pamatyti, kad yra kitų galimybių, o krizė praeina. Skatiname neskubėti, ramiai pagalvoti, pasikalbėti apie situaciją, nerimą, baimes. Papasakojame, kokią pagalbą teikiame. Kartais vien žinia, kad bus vežimėlis, lovytė, sauskelnių ir drabužėlių, sumažina įtampą. Matome daug moterų, kurios norėjo nutraukti nėštumą, o paskui viskas pasikeitė: jos džiaugiasi motinyste, atgyja.
Būna ir taip, kad jauna moteris iš pradžių vos ne varoma iš namų, o paskui tie patys artimieji labai rūpinasi, globoja. Arba dukros pradeda bendrauti su savo mamomis, nors anksčiau nebuvo jokio ryšio.
Atrodytų, krizė kyla dėl materialinių dalykų, įgūdžių stokos. O gal tai veikiau susiję su vertybėmis? Būna situacijų, kai šeima neturi darbo, kyla sunkumų su gyvenamąja vieta, bet nesakyčiau, kad tokių dauguma. Net ir moteris, turinčias stabilų pagrindą, padariusias karjerą, savarankiškas, nepriklausomas, netikėtumas užsimezgus gyvybei išmuša iš vėžių.
Taip pat skaitykite: Pensijų gavimo sąlygos
Vertybės, be abejo, vaidina svarbų vaidmenį, tada svarstoma: koks mano gyvenimo tikslas? Kas man svarbu, kas ne taip svarbu? Santuoka tam tikru atžvilgiu yra apsaugantis veiksnys. Moteris santuokoje dažniau jaučiasi saugesnė, nes šalia yra žmogus, žinantis, kad nori su ja būti visą gyvenimą. Vertybės labai svarbios, tai tvirtas pagrindas gyvenime, sunkiose situacijose, tačiau ne visada apsaugo nuo krizės.
Jeigu vertybės perduodamos iš kartos į kartą, jau vaikystėje pradeda formuotis nuostatos, kas yra šeima, vaikai; ar nori būti mama, ar ne; ką reiškia ja tapti; gera ar baisu būti mama; gal tai atima kažką, trukdo karjerai ir pan.
Asmeninė Patirtis ir Motinystės Dovana
Dirbančius ar savanoriaujančius šioje veikloje dažniausiai šis klausimas būna asmeniškai palietęs. Daug savanorių išgyveno krizinį nėštumą, sulaukė pagalbos, pagimdė ir grįžo drąsinti kitų. Man pačiai motinystės patyrimas labai daug gyvenime suteikė - turiu tris vaikus. Tai didžiulė dovana, perkeičianti, praturtinanti ir tobulėti skatinanti patirtis. Kartu žinau, kaip nelengva auginti vaikus, kiek tai reikalauja stiprybės, jėgų. Suprantu moteris, kurioms nėštumas reiškia didelius iššūkius.
Būdama nėščia ar augindama vaiką, moteris labiau pažeidžiama, priklausoma nuo kitų. Sunku, jei ji girdi vyrą sakant: „Jokių kalbų, susitvarkyk“ arba tėvus: „Mes tau tikrai nepadėsim.“ Tenka susidurti su moterimis, kurios, pvz., prieš 20 metų patyrė abortą ir vis dar kenčia, joms skauda. Jeigu skausmas negydomas, jis sunkiai praeina. Matant jų skausmą, dar labiau noriu dirbti su nėščiosiomis, svarstančiomis, ką daryti.
Nuo kiekvieno iš mūsų daug priklauso. Gal šalia manęs šiandien yra moteris, kuri nėščia ir niekam nesako, nes bijo būti pasmerkta? Ar aš būčiau tas žmogus, kuriam ji galėtų pasisakyti?
Pavyzdžiai Iš Gyvenimo
Susilaukiau vaikelio 18-os metų. Žinia apie nėštumą sukrėtė. Sutrikau, abejojau, ar noriu vaikelio. Nerimavau dėl amžiaus, žinių stokos. Ieškodama informacijos apie nėštumą, atsitiktinai radau Krizinio nėštumo centrą, kurio darbuotoja jau po pirmo pokalbio išsklaidė abejones, gimdyti ar ne. Šiandien auginu vienerių metų mergytę, kuri man yra viskas. Vaikelis - didžiausias turtas, laimė ir džiaugsmas.
30-ies sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko. Buvome tik sugrįžę į Lietuvą ir pradėję kurtis. Santykiai su vyru buvo tikrai geri, bet aš siaubingai išsigandau. Pirmas vaikas buvo dvejų metukų, finansinė situacija nestabili, vyras užsienietis, gyvenome nuomojamame bute, tik neseniai buvau įsidarbinusi mokykloje. Paskaičiavau, kad gimus kūdikiui darbo stažo neužteks motinystės išmokai gauti. Mama nebendravo su manimi nuo vestuvių, o tėtis dar mokėjo alimentus už brolį, tad finansinė ir emocinė mano šeimos pagalba buvo negalima. Jaučiau, kad pasaulis slysta iš po kojų, apsisprendžiau darytis abortą. Paskambinau į Krizinio nėštumo centrą galvodama, kad kreipiuosi į kliniką. Kai atvykau, man suteikė emocinę pagalbą ir skatino neskubėti, pagalvoti, pažadėjo padėti finansiškai. Vyras sakė, kad palaikys mane, kad ir ką nuspręsčiau, nors buvo prieš gyvybės nutraukimą. Dabar suprantu, kad vos nepadariau didžiausio nusikaltimo šiame gyvenime. Jei ne Krizinio nėštumo centras, dabar neturėčiau mylimo vaikelio… Čia suradau visokeriopą paramą. Svarbiausia - kreiptis pagalbos, ir jos tikrai sulauksi.
Nedaug laiko praėjus po to, kai su vyru nusprendėme, jog užteks trijų atžalų, pajutau, kad laukiuosi. Niekada negalvojau, kad neplanuotas nėštumas gali atnešti tiek nerimo. Ašaros maišėsi su išgąsčiu. Ne lauktis bijojau - nerimavau, kad nesusitvarkysime. Finansai taip pat baugino, nors abu turėjome darbus ir gyvenome gražiame name. Padėjo susitikimas su Krizinio nėštumo centro įkūrėja Zita ir gydytoja Banga. Supratau, kad ne mes vieni esame tokioje situacijoje.
Pagalba neplanuotai pastojus - telefonu 8 603 579 12.
Šiandien knygų lentynose viena trokštamiausių saviugdos knygų - „Manifestavimas. 7 žingsniai į savo svajonių gyvenimą“. Ši gana liekna knyga talpina 7 stebuklingus patarimus apie trokštamą gyvenimą. Vis dėlto kartais pakanka pasitelkti šventųjų pavyzdį ir jis padiktuoja laimingo gyvenimo kryptį.
Štai šv. Juozapas šiomis dienomis tikriausiai nebūtų žinomas ir garsus influenceris. Jis nesirodytų TV ekranuose, vengtų pliurpalų prie vyno taurės ir nenorėtų atsidurti dėmesio centre. Bet jis tyliai austų iš tiesų vertingas ir ilgai išliekančias gyvenimo siūles. Ką galėtų šv. Kovo 19-ąją minime Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio šv. Juozapo, vieno svarbiausių ir labiausiai garbinamų Bažnyčios šventųjų, Visuotinės Bažnyčios globėjo, dieną. Juozapas Šventajame Rašte neištaria nė žodžio, tačiau yra Šventosios Šeimos galva.
Nors jis kilęs iš karališkosios Dovydo giminės, jo kilmingumas buvo tik teorinis. Iš tiesų Juozapas buvo paprastas kaimo amatininkas, turėjęs sukti galvą, kaip išlaikyti savo šeimą. Apie jį žinome tiek, kiek mums papasakojo evangelistai Matas ir Lukas.
Remdamiesi Evangelijomis ir popiežiaus Pranciškaus Apaštališkuoju laišku PATRIS CORDE (liet. Tėvo širdimi) minint 150-ąsias metines nuo šventojo Juozapo paskelbimo visuotinės Bažnyčios Globėju, pateikiame šv.
- Juozapas pasirodo kaip jautrus ir rūpestingas vyras, kai priėmė Mariją nekeldamas išankstinių sąlygų. Jis apsisprendžia už Marijos reputaciją ir kilnumą (18). Tačiau ne mažiau svarbu jo meilė Jėzui. Lenkų rašytojas Janʼas Dobraczyńskiʼs savo knygoje „Tėvo šešėlis“ (24) pasakoja apie šv. Juozapo gyvenimą. Įtaigiu šešėlio įvaizdžiu jis apibūdina Juozapo asmenį - jis Jėzui yra dangiškojo Tėvo šešėlis žemėje, Jį saugo ir globoja. „Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi. Šių dienų visuomenėje vaikai dažnai atrodo it našlaičiai, nes būti tėvu reiškia daugiau nei pamaitinti ar nupirkti gerą telefoną. Būti tėvu sudėtinga, nes iš meilės savo vaikui ir baimės jo netekti tėvai neretai imasi įkalinti ar savintis savo vaikus, į savo rankas perima savo vaikų laisvę ir gyvenimo kontrolę. Tačiau, kaip teigia popiežius, tėvystė, kuri nepasiduoda pagundai gyventi vaikų gyvenimu, visuomet plačiai atveria netikėtas erdves, o būti tėvu reiškia įvesti vaiką į gyvenimo patirtį, į tikrovę: „Veikiausiai todėl pagal tradiciją Juozapas vadinamas tėvu. Meilė, kuri nori savintis, galiausiai visuomet tampa pavojinga, ji varžo, slopina, daro žmogų nelaimingą. Pats Dievas pamilo žmogų tyra meile, palikdamas jam laisvę klysti ir elgtis priešingai Jam. Meilės logika visuomet yra laisvės logika, o Juozapas gebėjo mylėti su ypatinga laisve. Jis niekuomet nesiekė būti centre. Juozapo laimė slypi dovanos, o ne aukos logikoje. Jis galėtų būti nusivylęs, priekaištaujantis dėl visų patiriamų gyvenimo negandų, tačiau jo tylėjimas reiškia pasitikėjimą.
- Pasak popiežiaus Pranciškaus, esame pašaukti saugoti. Saugoti gyvybę, saugoti žmogaus vystymąsi, saugoti žmogaus protą, saugoti žmogaus širdį, saugoti žmogaus darbą. Krikščionis yra kaip šventasis Juozapas, jo pašaukimas - saugoti. Būti krikščioniu - tai ne tik priimti ir išpažinti tikėjimą, bet ir saugoti gyvenimą, savo gyvenimą, kitų gyvenimą, Bažnyčios gyvenimą. „Šis Kūdikis sakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). „Todėl kiekvienas alkanas ir ištroškęs žmogus, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas žmogus, kuris neturi kuo apsirengti, kiekvienas ligonis, kiekvienas kalinys yra tas kūdikis, kuriuo rūpinasi Juozapas. Štai kodėl jo, kaip ypatingo globėjo, šaukiasi vargstantieji, ištremtieji, kenčiantieji ir mirštantieji.
- „Ryšys su darbu yra vienas iš šventajam Juozapui būdingų aspektų, kuris pabrėžiamas nuo popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum. Šventasis Juozapas buvo dailidė, kuris dorai dirbo, kad išlaikytų savo šeimą. Mūsų visuomenėje darbas įgauna vis didesnę reikšmę. Darbas tampa ne tik būdu užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet ir savirealizacijos galimybe. Kai kuriems vis dar aktuali bedarbystė ir tenka iš naujo įsisąmoninti orumą teikiančio darbo reikšmę. Dirbantis žmogus, nepriklausomai nuo to, kokią užduotį atlieka, bendradarbiauja su pačiu Dievu ir tampa mus supančio pasaulio kūrėju.
- „Tikro vidinio išgydymo pirmasis etapas yra savo istorijos priėmimas, suteikiant vietos taip pat tam, ko gyvenime nepasirinkome; vis dėlto tam reikia dar vieno svarbaus bruožo - kūrybingos drąsos. Ji pasireiškia ypač tuomet, kai susiduriame su sunkumais. Sunkumų akivaizdoje galima sustoti ir pasitraukti arba stengtis susidoroti su jais. Dangus veikia pasitikėdamas to žmogaus kūrybinga drąsa: atvykęs į Betliejų ir nerasdamas vietos, kur Marija galėtų gimdyti, jis pritaiko tam tvartą ir sutvarko jį taip, kad tai taptų kuo svetingesnė vieta į pasaulį ateinančiam Dievo Sūnui (plg. Lk 2, 6-7). Gyvenimas kartais atrodo pernelyg sudėtingas ar priklausomas nuo galingųjų, įtakingųjų malonės, tačiau Dievas įkvepia ir mums, kaip dailidei iš Nazareto, kūrybinės drąsos. Juozapas problemą paverčia galimybe visada pirmiausia pasitikėdamas Apvaizda. Tai itin aktualu šių dienų žmogui. Popiežius primena, kad kai atrodo, jog Dievas mums nepadeda, tai nereiškia, kad Jis mus apleido. Gali atrodyti, kad Šventoji Šeima visada buvo po Dievo didinamuoju stiklu su sustiprinta apsauga. Vis dėlto tai buvo eilinė šeima, nors joje ir augo Išganytojas. Šv.
