Socialinis jautrumas - terminas, su kuriuo pirmiausia susijusi asociacija ateinanti į galvą - „empatija“. Supratimas, suvokimas, mokėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną. Kitokio priėmimas. Ši savybė susijusi su visuomenės gyvenimu. Nesavanaudiškas rūpinimasis kitų žmonių gerove, o ne tik savais asmeniniais interesais yra dvasiškai stiprios, brandžios ir gražios asmenybės bruožai.
Ar šiuolaikinei visuomenei pakanka socialinio jautrumo? Neatsižvelgiant į vyraujančią ideologijos, politikos ar socialinę struktūrą, visuomenė nuolat susiduria su skurdo ir socialinės atskirties problemomis. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga ir spartus ekonomikos vystymasis pastarąjį šimtą metų ne visada ir ne visur sumažino skurstančiųjų skaičių, tam tikrais atvejais jis net padidėjo.
Socialinio jautrumo raiška: nuo individualios empatijos iki struktūrinės atsakomybės
Vieni žmonės gali nebūti jautrūs silpnesniems ir skriaudžiamiem. O kiti bus empatiški, supratingi tiems kuriems reikalinga pagalba. Tačiau šiais laikais visuomenė yra įpratusi vertinti žmogų pagal tai, kokiame socialiniame sluoksnyje jis gyvena, kuo užsiima ar net kaip atrodo. Aplinkiniai diktuoja savas taisykles, į kurias įprastai neįsivelti neįmanoma.
Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Socialinės [apsaugos] išmokos, teikiamos namų ūkiams ir asmenims pagal socialinės apsaugos programas siekiant palengvinti jų poreikių naštą, dažnai siejamos su gerovės valstybės samprata, jos tikslais ir raidos bruožais, institucinėmis skurdo mažinimo priemonėmis.
Empatijos deficitas literatūros ir istorijos veidrodyje
Jonas Biliūnas - vienas lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas, kurio, kaip realizmo atstovo, kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, jose jis nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, įsijautęs į pasakotojo vaidmenį, reiškia savo, kaip autoriaus dorovines nuostatas ir kelia klausimą: taigi, ar visgi šiuolaikinei visuomenei pakanka jautrumo?
Taip pat skaitykite: Socialinių tinklų tyrimai
Tokią situaciją galime įžvelgti Jono Biliūno apsakyme „Vagis”. Jau pavadinimas atskleidžia asmens vaidmenį jo paties gyvenime. Pagrindinis novelės veikėjas Jokūbas, pamatęs nepažįstamąjį su peiliu, naktį, šalia numylėtojo arklio, iš karto pagalvoja - „vagis” ir užplūdus emocijoms vagį užmuša, juk tokį reikia bausti. Užmušęs senį jį įmeta į griovį ir kitą rytą žmonės radę negyvėlį sako, kad „taip tokiam ir reikia”.
Kristijonas Donelaitis XVIII amžiaus, apšvietos epochos poetas, grožinės literatūros pradininkas apie tai ir rašė poemoje „Metai“. Šioje knygoje jis rašė ne tik apie bajorų prastą ir nepagarbų elgesį, bet ir sunkų valstiečių gyvenimą. Kadangi buvo baudžiava, turtingieji turėjo daugiau valdžios nei paprastieji žmonės.
Pirmiausia turitingieji žmonės dažniausiai nebūna jautrūs silpnesniems ir skriaudžiamiems. Dėl savo pelningumo jie negerbdavo maisto, nesižegnodavo ir nepagarbiai elgėsi. Barjorai naudodavosi savo padėtimi ir viską pasiimdavo iš valstiečių, o jiems palikdavo tik pragyvenimui. Jie negalėdavo sukilti, nes kitaip iš jų atimtų maistą ir namus, todėl jie visiškai priklausydavo nuo turtingųjų.
Skurdo ir atskirties dinamika Europoje: skaičiai, kurie kalba apie jautrumą
Kaip rodo „Eurostat“ (2017a) duomenys, ES (27) šalyse 2005-2016 metais kas šeštas namų ūkis patyrė skurdo riziką, ir situacija kasmet tik blogėjo. Per pastarąjį dešimtmetį nuolatinį skurdą patiriančių namų ūkių dalis ES išaugo 1 procentinį punktą (proc. p.). Labiausiai padidėjo vienišų gyventojų skurdas (1,8 proc. p.) ir namų ūkių, kuriuose gyvena vienas suaugęs su vienu ar daugiau vaikų (2,6 proc. p.).
Visuotinai pripažįstamose gerovės šalyse Švedijoje ir Danijoje gyventojų skurdo rizika atitinkamai padidėjo 6,7 proc. p. ir 1,7 proc. p., Vokietijoje - 4,3 proc. p., Liuksemburge - 2,8 proc. p. Skurdo rizika tampa viena iš svarbiausių Europos socialinės politikos problemų. Kaip teigia šios srites tyrimus atliekantys mokslininkai (Esping-Andersen, 2002; Kuivalainen, 2004), socialinė apsauga, jos išmokų kryptingumas ir efektyvumas yra svarbiausia skurdo mažinimo priemonė.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Raudonasis Kryžius: veikla ir įtaka
| Rodiklis | Tendencija | Pastabos |
|---|---|---|
| Skurdo rizikos lygis ES (27) | ~ kas 6 namų ūkis | 2005-2016 m. situacija blogėjo |
| Vienišų asmenų skurdas | +1,8 proc. p. | Padidėjo per dešimtmetį |
| Vieno suaugusio su vaikais | +2,6 proc. p. | Ypač pažeidžiami namų ūkiai |
| Švedija | +6,7 proc. p. | Skurdo rizikos augimas |
| Danija | +1,7 proc. p. | Skurdo rizikos augimas |
| Vokietija | +4,3 proc. p. | Skurdo rizikos augimas |
Per paskutiniuosius trisdešimt metų išsivysčiusiose ES šalyse ištobulintos socialinių išmokų schemos iš dalies leido stabilizuoti padėtį, tačiau skurdo rizikos lygis daugelyje šalių nors ir lėtai, tačiau augo, didėjo skurdo rizikos gylis. Ypač nepageidaujamos tendencijos matomos Rytų Europos šalyse, kuriose dar ieškoma tinkamų socialinės paramos būdų, o socialinų išmokų schemos yra formuojamos atsižvelgiant ne tik į senųjų ES šalių patirtį, bet ir į sparčius socialinės ir ekonominės aplinkos pokyčius.
Gerovės valstybės režimai ir socialinis jautrumas
Yra keletas gerovės valstybės tipologijų, pateikiamų sociologijos, socialinės ekonomikos mokslų darbuose. Titmuss (1974) vienas iš pirmųjų išsamiai aprašė skirtingas gerovės valstybės formas, atspindinčias tam tikrą individo (šeimos), visuomenės, rinkos ir valstybės sąveiką užtikrinant gyventojų gerovę. Jo pateikti trys gerovės valstybės tipų modeliai - liberalus arba „likutinės“ gerovės (angl. residual model of welfare), institucinio pajamų perskirstymo (angl. institutional redistributive) ir pramonės laimėjimų arba subsidiarinis (angl. industrial achievement-performance arba handmaiden model) - jų skirtumus parodo socialinių išmokų skyrimo būdas, valstybės tikslai ir dalyvavimas paskirstant socialinės apsaugos lėšas.
Naujesnė Esping-Andersen (1990) gerovės valstybės tipologijų išskiria tris gerovės režimus: konservatyvus-korporatyvinis (angl. conservative-corporatist), liberalus (angl. liberal) ir socialdemokratinis (angl. social-democratic), kurių panašumai ir skirtumai grindžiami gyventojų socialinių teisių, visuomenės struktūros, tam tikrų jos sluoksnių galių ir atsakomybės sąveikomis. Valstybės socialinė politika yra gerovės valstybės raiškos priemonių visuma, atspindinti gyventojų socialinės apsaugos tikslus.
Tradiciniai režimai skiriasi instituciniu jautrumu socialinei rizikai: tradiciškai socialdemokratinėmis gerovės valstybėmis laikomos Skandinavijos šalys, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka valstybei, kuri per socialinį draudimą įtraukia visus gyventojus į socialinės apsaugos schemas. Socialinės išmokos yra dosnios, garantuojančios didelę visuomenės dekomodifikaciją. Vokietijai, Prancūzijai, Italijai būdingas pramonės laimėjimų arba korporatyvinis gerovės valstybės modelis, kuriame valstybės ir socialinio draudimo vaidmuo yra svarbus, tačiau socialine apsauga pirmiausiai priklauso nuo gyventojų dalyvavimo darbo rinkoje ir socialinio statuso.
Liberaliausia socialinė politika pasižymi JAV, Kanada, Europoje - Jungtinė Karalystė, kur valstybė užtikrina tik minimalią paramą, o socialines garantijas individai gauna dalyvaudami rinkoje kaip darbuotojai arba sukurdami sau (ir kitiems) darbo vietas. Šio tipo gerovės valstybėse svarbus vaidmuo tenka testuojamai paramai (Aidukaitė ir kt., 2012), teikiamai valstybės, gyventojams susidūrus su laikinais sunkumais. Nepaisant minėtų modelių skirtumų, „senosios“ Europos gerovės valstybės būdingiausi bruožai yra didelė valstybės atsakomybė už piliečių gerovę, solidarumas, universalizmas ir didelės viešosios išlaidos socialinei paramai.
Taip pat skaitykite: ĮSA nauda įmonėms
Panašu, kad naujosios ES narės Rytų Europos šalys vis dar ieško savojo gerovės valstybės modelio, tačiau yra požymių, kad joms artimiausias šiuo metu yra liberalusis gerovės režimas (Aidukaitė ir kt., 2012; Halleröd ir kt., 2015). Taip pat manoma, kad joms būdingas mišrus gerovės valstybės modelis, tačiau, skirtingai nuo senųjų ES šalių, įsitvirtinant rinkos santykiams jose pereinama nuo korporatyvinio prie liberalaus modelio nesukūrus šio tipo modeliui būtinų sąlygų ir reikiamo teisinio reglamentavimo.
Socialinės išmokos: apimtis, struktūra ir efektyvumo klausimas
Bendriausia prasme šiuolaikinėje valstybėje socialinių išmokų paskirstymą lemia šalies socialinė ir ekonominė politika, o jos dydį arba finansinių lėšų, reikalingų socialinėms išmokoms, apimtį - valstybės biudžeto pajamų perskirstymo politika. Ekonominiu požiūriu svarbu yra tai, kad socialinių išmokų poreikis ir apimtis beveik nepriklauso nuo piniginių išteklių, reikalingų gyventojų socialinei apsaugai, šaltinių ir jų surinkimo būdų.
Vertinant socialinių išmokų apimtį ES šalyse tarp senųjų ir naujųjų šalių, matoma didelių skirtumų: 2016 m. „Eurostat“ (2017c) duomenimis, EU (27) šalyse socialinėms išmokoms teko 27,6 proc. šių šalių sukuriamo BVP. Tokiose šalyse, kaip antai Danija, Suomija, Prancūzija, ši agreguotų išlaidų dalis sudarė daugiau kaip 30 proc. Šalys, kurioms būdingas didesnis pajamų perskirstymas, socialinei apsaugai gali skirti daugiau lėšų, tačiau jų panaudojimo efektyvumas savaime nėra garantuotas.
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinė parama yra papildomos naudos (piniginės ir(arba) nepiniginės) suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos (žemiau skurdo ribos) ir kurie negali pagerinti savo materialinės padėties gaudami socialinio draudimo išmokas (netekus darbo, vaiko auginimo, gydymo, būsto išlaikymo ir kt.).
Skurdo matavimai: piniginis skurdas ir materialinis nepriteklius
Mokslinėje literatūroje skurdo samprata yra nagrinėjama įvairiais aspektais. Kaip teigia Zabarauskaitė ir Gruževskis (2015), šiuolaikinėje visuomenėje skurdas vis labiau suvokiamas kaip kultūros fenomenas, atspindintis tam tikrų vertybių, socialinių įgūdžių ir komunikacinių kompetencijų trūkumą, tačiau kartu pripažįstama, kad jis dažniausiai yra piniginio (finansinio), materialinio, bendriausia prasme ekonominio, nepritekliaus pasekmė.
Analizuojant gyventojų skurdo skirtumus ir jo pokyčius įvairiose šalyse dažniausiai naudojamas skurdo rizikos lygio rodiklis. Šis santykinis skurdo rodiklis gali įgyti kelias reikšmes, nelygu, kokį skurdo gylį siekiama įvertinti. Mokslo darbuose dažniausiai ši riba yra nustatoma kaip vienam gyventojui tenkanti pajamų dalis, sudaranti iki 60 proc. ekvivalentinių nacionalinių disponuojamųjų pajamų medianos. Tačiau gali būti skaičiuojama ir 70, 50 ir 40 proc. skurdo rizikos riba (Eurostat ilc_li duomenys), bei palyginami atitinkami skirtingų šalių skurdo rizikos rodikliai.
Tačiau ne visi mažas pajamas gaunantys gyventojai gali būti vadinami skurstančiais, o skurdo problema turėtų apimti kur kas platesnį požiūrį nei vien tik finansiniai sunkumai (Zabarauskaitė, Gruževskis, 2015). Taigi skurdas gali būti ne piniginis, t. y. kai susiduriama su bloga materialine padėtimi, ir minimalaus pragyvenimo lygis nebeužtikrinamas dėl namų ūkių turimo turto praradimo arba įsiskolinimų.
Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Tai rodo, kad, neatsižvelgiant į gyventojų perkamąją galią, materialinę padėtį ir socialinės apsaugos išmokų dydžio skirtumus, skurdo rizika ES šalyse yra panaši ir jai būdingos didėjimo tendencijos.
Institucinis jautrumas: ar parama pasiekia tuos, kam labiausiai reikia?
Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi. Pavyzdžiui, Danijoje testuojamoji parama sudaro 11,3 proc. sukuriamo BVP, o Baltijos šalyse ji nesiekia 0,5 proc. Per pastaruosius 15 metų naujosiose ES šalyse ir taip nedidelė, palyginti su senosiomis šalimis, socialinės paramos dalis dar labiau sumažėjo.
Kaip pažymi Ringen (1988) ir Nelson (2012), tiek kategorinėmis, tiek ir socialinei apsaugai skirtomis viešosiomis paslaugomis siekiama tolygaus jų paskirstymo, neatsižvelgiant į gyventojų pajamas ir materialinę padėtį. Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių. Per pastarąjį dešimtmetį ekonomikos augimas šiose šalyse buvo sparčiausias (pokyčiai siekė 1,3-1,5 karto) (Eurostat, 2017d), tačiau socialinėms išmokoms skiriama dalis išliko nepakitusi, o tam tikrose šalyse (Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje) net sumažėjo.
ES institucijos šią situaciją 2009 m. įvertino kaip nepakankamai gerą ir numatė, kad gyventojų minimalios pajamos turėtų siekti skurdo rizikos ribą (Europos Komisija, 2009). Tačiau tik nedaugelyje ES šalių gyventojų minimalios pajamos siekia 50 proc. šio dydžio, dažniausiai jos sudaro tik 20-40 proc. (Nelson, 2012; Van Mechelen ir kt., 2011).
Socialinis jautrumas ir politinės priemonės: ką rodo palyginamoji analizė?
Sudaromas socialinių išmokų poveikio skurdui mažinti vertinimo modelis įtraukiant ne tik gyventojų piniginį skurdą, bet ir materialinį nepriteklių. Atlikta lyginamoji šio poveikio analizė dviejose ES šalių grupėse. Per paskutiniuosius trisdešimt metų išsivysčiusiose ES šalyse ištobulintos socialinių išmokų schemos iš dalies leido stabilizuoti padėtį, tačiau skurdo rizikos lygis daugelyje šalių nors ir lėtai, tačiau augo, didėjo skurdo rizikos gylis.
Šių procesų priežastims suprasti atliekama nemažai mikro- ir institucinio lygmens tyrimų, tačiau aktualus išlieka socialinės apsaugos išmokų efektyvumo klausimas - ar teikiamos socialinės apsaugos išmokos leidžia sumažinti skurdą skirtingo išsivystymo ir gyventojų pajamų lygio Europos Sąjungos šalyse? Skurdo rizika tampa viena iš svarbiausių Europos socialinės politikos problemų.
Asmeninis ir bendruomeninis jautrumas kasdienybėje
Šiandien kaip ir visais laikais, kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra neįsivaizduojamas be altruizmo. Kaip jau minėjau, žmogų visuomenė yra įpratusi vertinti pagal jo išvaizdą, socialinį sluoksnį, gyvenimo būdą. Vieni žmonės gali nebūti jautrūs silpnesniems ir skriaudžiamiem. O kiti bus empatiški, supratingi tiems kuriems reikalinga pagalba.
Jei jie gyvena pasiturinčiuose namų ūkiuose ir yra visiškai išlaikomi kitų šeimos narių, turi paskolas, kurių grąžinimas yra atidėtas, naudojasi paveldėtu turtu, tada jų pragyvenimo lygis gali būti pakankamai geras ar net didelis. Taip pat galima ir priešinga situacija - dideles pajamas gaunantys gyventojai gali atsidurti skurde, jei dėl susidariusių aplinkybių turi paskolų, kurių grąžinimas negali būti atidėtas, ar dėl praeityje nesėkmingos individualios verslo veiklos, pasibaigusios bankrotu, gyventojai netenka gyvenamojo būsto.
Rytų Europos specifika: pereinamojo laikotarpio iššūkiai
Kaip pažymi Aidukaitė ir kt. (2012), pokomunistiniam gerovės valstybės režimui būdingas socialinio draudimo dominavimas socialinės apsaugos sistemoje, didelė apimtis, tačiau gana žemas išmokų lygis, ribotas privačių fondų dalyvavimas užtikrinant gyventojų socialinę apsaugą. Besiformuojanti šių šalių rinka, verslo subjektai neturi gilių korporatyvinės darbuotojų socialinės apsaugos tradicijų. Silpnos darbuotojų derybinės galios trukdo pasiekti didesnių socialinės apsaugos garantijų. Vidutiniškai 8-10 proc. dirbančiųjų šiose šalyse (išskyrus Čekijos Respubliką, Slovakiją ir Slovėniją) gauna darbo pajamas, mažesnes nei skurdo rizikos riba (Eurostat, 2017b).
Skurdo rizikos riba, nustatyta skaičiuojant PGS, ES senosiose ir naujosiose šalyse skiriasi daugiau nei du kartus (Balvočiūtė, 2017), tačiau skurdo rizikos lygio skirtumai tarp šalių nėra tokie akivaizdūs - 2016 m. 27 ES šalyse jis sudarė 17,3 proc., o standartinis nuokrypis buvo vos 4 proc. p. Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse ji išlieka vis dar didelė.
Ar socialinio jautrumo pakanka? Tarp empatijos normų ir realių sprendimų
Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių. Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai. Kaip parodė Kuivalainen (2004) tyrimas, tiek Skandinavijos, tiek ir kitose seniausias socialinių išmokų schemas taikančiose šalyse - Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vokietijoje - socialinės išmokos dažnai negali užtikrinti aukštesnio pragyvenimo lygio, nei siekia skurdo riba.
Socialinė parama yra papildomos naudos suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos, ir jos efektyvumą lemia ne tik finansiniai dydžiai, bet ir individualus bei bendruomeninis socialinis jautrumas. Socialinės apsaugos išmokos leidžia sumažinti skurdą tik tada, kai instituciniai sprendimai dera su visuomenės empatija, solidarumu ir universaliomis garantijomis.
tags: #ar #siuolaikinei #visuomenei #pakanka #socialinio #jautrumo