Socialiniai tinklai siūlo daugybę galimybių - bendrauti, mokytis ir dalintis informacija, tačiau yra ir tamsioji to pusė, ypač jauniems suaugusiems, kurie vis dar ieško savęs. Priklausomybė nuo socialinių tinklų sparčiai plinta visame pasaulyje ir turi rimtų padarinių žmogaus psichinei sveikatai bei gyvenimo kokybei. Tai elgesio sutrikimas, pasireiškiantis nekontroliuojamu poreikiu naudotis socialiniais tinklais.
Naujausi tyrimai parodė, kad socialinė žiniasklaida susijusi su didesniu jaunų suaugusiųjų depresijos, nerimo bei perdegimo lygiu. Ši karta, kuri jau gimė ir užaugo vykstant skaitmeninei revoliucijai, yra itin aktyvi socialinių tinklų vartotoja.
Psichologinis poveikis
2022 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje beveik 40 proc. jaunų suaugusiųjų jautėsi prislėgti dėl to, ką pamatė socialiniuose tinkluose. Kiti 25 proc. tai sukuria iliuziją, kad visi yra laimingi, sėkmingi, pasiekę svajonių karjeros aukštumas ir gyvena tobulą gyvenimą.
„Toks nuolatinis „netobulo, kasdieninio“ savęs ir „idealaus kito“ lyginimas gali sukelti nepasitikėjimą savimi, depresiją ir nerimą. Jauni žmonės, kurie dar tik formuoja savo identitetą, yra ypač pažeidžiami. Jie gali jausti, kad neatitinka visuotinai priimtų grožio ir sėkmės standartų, o tai gali turėti rimtų pasekmių jų savivertei“, - pastebi S.
Žmonės, priklausomi nuo socialinių tinklų, dažnai jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Pasak medicinos psichologės: „Socialinių tinklų naudojimas stimuliuoja smegenų atlygio centrą, todėl gali išsivystyti priklausomybė, panaši į priklausomybę nuo narkotikų, kuri skatina mus vis dažniau grįžti prie telefonų.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Pastaruoju metu vis dažniau girdime terminą FOMO, kuris reiškia „Fear of Missing Out“ - baimę praleisti ką nors svarbaus. FOMO atsiranda dėl socialinių tinklų ir skaitmeninės erdvės, kurioje žmonės nuolat dalijasi sukurta iliuzija, kad jų gyvenimas yra pilnas nuotykių ir sėkmės. Kai matome kitus dalyvaujant įvairiose veiklose, lankančius renginius ar stebimi įspūdingus jų pasiekimus, gali atsirasti jausmas, kad mes patys kažką praleidžiame arba nesame tokie sėkmingi, nepakankamai geri.
Minėtas tyrimas atskleidė, kad net 15 proc. jaunų suaugusiųjų yra pagalvoję apie savižudybę dėl spaudimo ar beviltiškumo jausmo, kurį jautė lygindami save su kitais socialiniuose tinkluose. Nuolatinės pastangos būti prisijungus, skelbti naujienas, sekti tendencijas ir išlikti aktualiems bei įdomimiems sekina, veda link perdegimo. Įspūdis, kad niekada negali pasiekti tobulumo, kurį matai internete, gali kelti gilų nevilties jausmą. Jauni suaugę, kurie daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, dažniau patiria depresijos simptomų.
„Socialiniai tinklai gali būti lyginami su veidrodžiu, kuris iškreipia mūsų atspindį, parodydamas tik gražiąją pusę. Merginos ypač jaučia spaudimą atitikti visuotinus grožio standartus, kurie dažnai yra nepasiekiami ar net pavojingi sveikatai“, - teigia S. Socialiniai tinklai lengvai gali provokuoti žalingą elgesį, pavyzdžiui, ekstremalią dietą ar savo išvaizdos keitimą pasitelkus į pagalbą įvairias injekcijas ar plastines operacijas, vardan „tobulo, visuomenės standartus atitinkančio kūno“.
Socialiniai stereotipai ir jų įtaka
Socialiniai tinklai neišvengiamai daro įtaką tam, kaip žmonės supranta ir save, ir kitus, ir aplinką, kokį santykį kuria vieni su kitais. O jaunus žmones tai veikia dar stipriau. Vienas lietuvių atliktas tyrimas nustatė, kad merginų pasitenkinimo savo kūnu lygmuo neigiamai koreliuoja su „Instagram“ vartojimu. Reiškia, kad kuo daugiau merginos, ir ne tik jos, yra įsitraukusios į socialinį tinklą, emociškai investavusios save, tuo labiau jos nepatenkintos savo kūnu.
Nors jaunąją kartą įprasta laikyti progresyvia lyčių lygybės srityje, užfiksavau, kad tiek jos vartojamame, tiek kuriamame turinyje yra labai daug tipiškų lyčių stereotipų. Net, kai juokaujama, kažkas reklamuojama ar bandoma perteikti tam tikras situacijas, labai dažnai tai daroma pasitelkus vyrų/moterų, panų/bičų, mergų/bernų kategorijas ir vaidmenis. Jie beveik neišvengiamai yra stereotipiški.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Ryškiausi socialinėse medijose įsitvirtinę vyrų ir moterų stereotipai
Dauguma tų stereotipų mums jau yra pažįstami. Tyrimas tik patvirtino, kad jie egzistuoja ir toliau bei labai gyvybingai veikia. Atlikus analizę, paaiškėjo, kad socialinių tinklų turinyje išties brėžiami esminiai vyrų ir moterų skirtumai. Merginos tebėra labiau siejamos su buitimi. Tai pateikiama kaip merginų ir moterų erdvė. Tuo tarpu vaikinai vaizduojami kaip natūraliai tai erdvei svetimi, tarsi jų mąstymas būtų nepritaikytas kažkokiems veiksmams buityje atlikti. Norėčiau pabrėžti, kad apie tai kalbama kaip kažką natūralaus.
Taip pat pastebimi vyrų ir moterų emocinio intelekto, mąstymo principai. Pavyzdžiui, vyrų paveikslas kuriamas kaip tokių, kurie yra emociškai nepasiekiami, sunkiai suprantantys emocijas, pasižymintys tiesmuku mąstymu, nelinkę mąstyti kompleksiškai. O merginos - priešingai. Neretai išskiriami ir tipiniai abiejų lyčių veiklos laukai. Merginų sritims priskiriami grožis, makiažas, seksualumas. O vaikinų - sportas, automobiliai, žaidimai ir kita aktyvi veikla. Su tuo automatiškai siejamos tokios emocijos kaip drąsa, nerūpestingumas.
Vyrai ir vaikinai taipogi dažnai asocijuojami su finansine puse, moterų poreikių tenkinimu ar bent jau lūkesčiu juos patenkinti. Didelė dėmesio dalis jaunuolių kuriamame ir vartojamame turinyje tenka santykių modeliams tarp vyro ir moters, vaikino ir merginos. Moterys dažniau vaizduojamos kaip linkusios į emocinį nesaugumą, nuolatinį dalykų prisigalvojimą, didesnį prisirišimą. O vaikinai pateikiami kaip negalintys atpažinti emocijų, identifikuoti konfliktinių situacijų ir atitinkamai į tai sureaguoti. Netrūksta turinio, paliečiančio ir tėvo/motinos santykius. Jie pateikiami per konfliktą, nepasitenkinimą vienas kitu, nepagarbą. Aptikti tėvystės ir motinystės įvaizdžiai yra aštrūs, pastiprinti.
Stereotipų susiformavimas
Tai, kaip suprantame lytis, t. y. kaip turi atrodyti, kuo užsiimti, kaip elgtis, kuo domėtis ir kokius standartus atitikti vyrai ir moterys, mums augant suformuoja aplinka, kitaip sakant, visuomenėje vyraujantys lyčių vaidmenys ir jiems keliami lūkesčiai. Tai istoriškas reiškinys. Atlikdami bet kokius panašius tyrimus, atsispiriame nuo to, kad stereotipai yra, viena vertus, ribojantys, pavyzdžiui, kažkoks moteriškumo stereotipas gali apriboti moterų pasirinkimus, karjeros galimybes ir panašiai.
Žala yra kitas reikšmingas dėmuo. Jis skaudžiai atsispindi smurto artimoje aplinkoje atvejus fiksuojančioje statistikoje: jos rodikliai moterų atžvilgiu yra neproporcingai didesni. Tuo tarpu savižudybių statistikoje vyrų savižudybių atvejų skaičiuojama kelis kartus daugiau negu moterų. Tai, žinoma, nėra tiesioginė stereotipų pasekmė. Tačiau šias tendencijas galima sieti su giliais archetipiniais stereotipais. Vyrus apibrėžiantys stereotipai nurodo, kad jie turi būti „šeimos galvos“, tvirti, nereikšti emocijų. Tad susidūrus su sunkumais, jiems gal būti ne tik apskritai sunku su tuo susidoroti emociškai, bet ir paprašyti pagalbos.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Stereotipai ir smurto kultūra
Manau, kad medijos įgalina tam tikrus dalykus, kurie jau kažkokiu būdu visuomenėje egzistuoja. Be to, jos tikrai gali prisidėti prie jų pastiprinimo, paplitimo masto. Pavyzdžiui, matyti, kad dalis vaikinų, jaunuolių renkasi konservatyvesnes pažiūras, seka tokiomis pažiūromis išgarsėjusių vyrų figūras, kurioms būdingas toksiškas vyriškumas. Visuomenėje normalizuoti įvairūs įsitikinimai kaip kad moteris yra linkusi į daug ką isteriškai reaguoti, „prisiprašyti“ tam tikro elgesio. Tuo pat metu normalu, kad vyras nereiškia emocijų, jas kaupia, o paskui jas išlieja demonstruodamas jėgą ar smurtaudamas. Tai tarsi pateisinama, nes vyras atseit yra natūraliai linkęs į agresiją. Visa tai tiesiogiai susiję su tuo, į kokius lyčių vaidmenis mes įaugame. Kaip ir miniu analizėje, net ir subtilesni stereotipai gali tam turėti įtakos.
Vienas iš tokių - vadinamasis merginų „sudėtingumas“ ir dviprasmiškas bendravimas. Liaudyje populiaru sakyti, kad, jeigu mergina arba moteris kažką sako, tai ji nebūtinai turi tai omenyje. Kartais net pabrėžiama, kad ji iš tikrųjų galvoja ką nors visiškai priešingo. Šis dėmuo itin svarbus priekabiavimo kultūros ir seksualinio smurto kontekste. Ribos yra labai svarbios. Labai svarbus ir tiesioginis bendravimas. Deja, kai kurios merginos dažnai pačios kuria ir sustiprina įvaizdį, kad yra labai sudėtingos ir neretai galvoja kažką kita, negu sako.
Esama ir kitų stereotipinių dėmenų. Pavyzdžiui, moterys yra gėdinamos, kad jos atsipalaiduoja, svaiginasi alkoholiu ar kažkaip ne taip apsirengia. Tyrimo metu analizavau ir trijų draugų - dviejų vaikinų ir merginos - kuriamą turinį, kuriame atsiskleidžia, kaip jie bendrauja. Pastebėjau, kad išryškėja vaikinų polinkis provokuoti merginą, kalbinti ją apie intymumą, seksualumą, fiziologinius, lytiškumo dalykus. Taip, kažkokia forma taip tarsi parodomas dėmesys, bet ir iš jos tuo pačiu tikimasi, kad ji neišduos tam tikrų ribų. Tai merginai padaryti sudėtinga, todėl man buvo sunku toliau vartoti tą turinį.
Paminėčiau ir kai kuriuos kraštutinius - hypervyriškumo ir hypermoteriškumo - atvejus. Kai kurie turinio kūrėjai yra labai specifiški: jų įrašuose mergina yra objektas, seksualumo ikona. Tuo tarpu vyrų vyriškumas pasireiškia per fizinį, emocinį kietumą ir nerūpestingumą. Yra jaunuolių besidalinančių turiniu, kuriame matoma, kaip vystosi jų santykiai su merginomis. Viešai demonstruojama visiška nepagarba, jos menkinamos. Taip pat aptikau begalę necenzūrinio turinio, kuriame visokiausiais žodžiais keikiamos moterys.
Moters kūno objektifikavimas yra priekabiavimo dalis. Tai taip pat natūralizuoja įsitikinimą, kad nėra kažko blogo pliaukštelėti moteriai per užpakalį. Kaip bebūtų ta kultūra, kuri supranta, kad „ne“ yra „ne“, o moters kūnas nėra objektas - stiprėja. Tačiau moterys, patiriančios aplinkos spaudimą, pačios dažnai save pateikia kaip objektus. Net žinomos moterys ir merginos, prisipažinusios, kad jaučia didelį spaudimą ir susilaukia komentarų apie savo kūną, nesijaučia gerai, bet lygiagrečiai kelia seksualizuotą turinį.
Socialinių tinklų priklausomybė ir savijauta
Psichologė, Jaunimo linijos savanorė Gabrielė Lubauskaitė patikino, kad jos patirtis puikiai atskleidžia tai, jog tam tikroms jaunų žmonių gyvenimo situacijoms ir būsenoms įtakos turi būtent socialiniai tinklai. „Galbūt ne visada jauni žmonės paskambinę sako, kad taip jaučiamės dėl socialinių tinklų, bet neretai tai pokalbio metu pavyksta pastebėti. Kad sunkūs ir slogūs jausmai atsiranda po naudojimosi telefonu. Taigi tai nebūtinai visą laiką pavyksta pasakyti patiems, bet neretai išsako, kad lyginasi su kitais, patiria spaudimą. O socialiniai tinklai ir yra būtent ta vieta, kur žmonės tai patiria“, - laidoje „Delfi diena“ kalbėjo psichologė.
Anot jos, savaime socialiniai tinklai nėra koks nors blogis, tačiau labai svarbu yra tai, ką mes su jais veikiame. „Jie blogiu virsta tada, kai mes jaučiamės blogai jais naudodamiesi. Taigi gali kilti ir vienišumo jausmas, nes gali atrodyti, kad kiti laiką leidžia su labai daug žmonių, ir nerimas dėl paties savęs, jog yra nepakankamas, ar kokia nors baimė“, - pabrėžė G. Lubauskaitė. Pasak jos, dažniausiai socialinėje erdvėje matome gražių momentų montažą, tačiau nematome kitos pusės, kurią taip pat visi patiriame. Todėl tokiu atveju gali atrodyti, kad kitiems yra tik gerai, o man - sunku. Tačiau tokie įsivaizdavimai kyla dėl to, kad tiesiog žmonės socialiniuose tinkluose nerodo, kad jie patiria sunkaus.
Psichologė paklausta, kodėl nuo socialinių tinklų dažniausiai slepiame visų patiriamą realybę, sakė, kad žmogui yra pakankamai sunku pačiam susitikti su savo skausmu, o tai dar sunkiau rodyti socialinėje erdvėje. „Tai netgi nėra būtina. Tuomet, kai būna sunkiausi momentai, sunku būti matomam ir savo intymume bei pažeidžiamume norisi būti su pačiu artimiausiu žmogumi, kuris gali padėti, ar su specialistu. Tiesiog norisi išbūti sunkiausius jausmus su tais, kurie yra artimi. Socialinė erdvė dažniausiai nėra tinkamas būdas, nes žmonėms ten nėra saugu dalintis sunkiais jausmais, jie gali sulaukti įvairių komentarų“, - kalbėjo G. Lubauskaitė.
Anot jos, kalbant įžeidžiančius ar žeminančius komentarus, ne visada žmonės suvokia, kad ir socialiniuose tinkluose žodžiai reiškia tikra ir tiek pat gali žeisti. „Tai ekranas tarsi nuima atsakomybę, o tada dingsta ir ribos bei žmonės jaučiasi drąsiau rašydami piktus komentarus ar įžeidinėdami. Atrodo, kad skiria ekranas, gyvai žmogui retai tokius dalykus pasakytų“, - pabrėžė laidos pašnekovė. Jos tikinimu, tai netgi yra terpė nusikalstamam elgesiui.
Psichologė pabrėžė, kad socialiniuose tinkluose galima rasti ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, bendraminčių, su kuriais galima pasidalinti sunkiais jausmais. Tuomet galima patirti jausmą, kad žmogus nėra vienas. „Tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės sako, kad tai padeda. Tačiau svarbiausia, kad pačiame sunkiausiame taške, krizės pirmosiomis dienomis nesinori dalintis ir to kitiems parodyti“, - tvirtino laidos pašnekovė. Anot jos, poreikis dalintis gali atrasti po krizės, kai emocinis fonas nuslūgsta, ir tokių atvejų matome net iš viešų žmonių. „Tada atsiranda bendrystės jausmas ir sukuriamas pojūtis, kad esu ne vienas ir kitam taip gali būti“, - kalbėjo G. Lubauskaitė.
Ji paklausta, ar iš tiesų tam tikros grupės gali pagelbėti, sakė, kad neabejotinai. Gali padėti ne tik pasidalinimas ar vienas kito palaikymas, bet ir situacijos pamatymas iš kito kampo. „Dažniausia gyvename savo rutinoje, tai grupė yra išėjimas iš savo rutinos ir sustojimas ties savo problema, kuriai kasdienybėje kartais laiko ir nebūna sustoti, kad galėtume sustoti prie jos“, - pabrėžė G. Lubauskaitė.
Laidoje buvo paliestas ir dar vienas svarbus klausimas - kaip jauno žmogaus savijautą ir gyvenimą šiais laikais gali paliesti vadinamųjų nuomonės formuotojų fenomenas. „Jie daro įtaką, ypač jaunam žmogui, kuris dar tik formuojasi, bando suprasti, kas jam tinka, o kas ne. Yra labai svarbu sau priminti ir suprasti, kad tai, ką mes matome, yra ne jų gyvenimas, o gražių akimirkų montažas“, - kalbėjo psichologė. Anot jos, reikia suvokti ir tai, kad netgi tie patys influenceriai, netgi jauno amžiaus, kurie turi tūkstančius sekėjų, taip pat gali jaustis vieniši, neišgirsti ir nesuprasti. O kodėl taip gali nutikti?
„Socialinė erdvė nėra tai, kur sukuriamas ryšys. Nes tai vyksta per ekraną. Socialinėje erdvėje mes gauname dėmesio, bet ne artumo. Gauname matomumą, bet ne ryšį“, - pabrėžė G. Lubauskaitė. Kartais socialinėje erdvėje galima išvysti tikrai kraują stingdančių vaizdų, kaip, pavyzdžiui, žmogus paviešina, kaip prieš save pakelia ranką. Psichologė paaiškino, kodėl kartais asmuo pasirenka būtent tokį kelią. „Galbūt žmogus tuo metu neturi su kuo pasikalbėt, šalia nėra artimo, kuriuo pasitikėtų ir neatranda būdo, kaip pasakyti, kam man sunku. Kai socialinėje erdvėje pamatome tokius įvykius, tai yra ženklas, kad tai yra pagalbos šauksmas, o ne daroma dėl dėmesio. Kiti sako, kad taip yra manipuliuojama. Tikrai į tai nereikia žiūrėti, kaip į manipuliaciją“, - kalbėjo laidos pašnekovė.
Psichologės tikinimu, technologijos ir socialiniai tinklai didina atstumą tarp vieni kitų. „Laikas daug kas yra nusikėlę yra socialinę erdvę ir mes to tikrai neišvengsime. Tai yra kasdienybės dalis. Bet taip pat labai svarbu nepamiršti atsitraukti nuo technologijų, socialinių tinklų tam, kad nepamestume ryšių“, - pabrėžė G. Lubauskaitė. Pasak jos, norint pasiekti kuo geresnių rezultatų, tėvai neturėtų kištis ar kontroliuoti, kiek jų atžalos, kalbant apie vyresnio amžiaus, turėtų naudotis socialiniais tinklais ar internetu. „Turi būti susitarimas, kad jeigu aš, pavyzdžiui, tau leidžiu naudotis telefonu, tai mes tam tikru metu kartu pasižiūrėsim, ką tu ten žiūri, kur lankaisi. Reikia paaiškinti, kad tai yra daroma dėl jo paties saugumo. Tai turi būti atvira, daroma kartu, prie vaikų akių, nes turi būti pasitikėjimas. Nes jeigu tėvai tą daro slapčia, paima telefoną, patikrina, kažką randa, tada nežino, kaip elgtis, nes „aš pažiūrėjau ir vaikais nebepasitikės“. Taigi labai svarbu šias taisykles ir ribas brėžti kartu su vaiku ir kartu su juo susikurti standartą, kai mes tame būsime“, - kalbėjo psichologė.
Paaugliai atvirai kalba apie socialinių tinklų poveikį jų gyvenimui
Fizinės sveikatos problemos
Per daug laiko, praleisto praleistas socialiniuose tinkluose, nuolatinis informacijos srautas, pranešimai ir socialinių tinklų naudojimas prieš miegą gali sukelti fizinių sveikatos problemų - akių įtampą, galvos skausmus, sutrikdyti miegą.
Sprendimai ir prevencija
Vienas pirmųjų ir bene svarbiausių žingsnių - suvokti, kokį poveikį socialiniai tinklai daro jauniems suaugusiems bei pripažinti, kad socialinių tinklų priklausomybė yra reali, rimta problema, tačiau įveikiama. Socialiniai tinklai pajėgūs tiek sujungti ir įkvėpti, tiek ir priversti žmones pasijusti netinkamais, beviltiškais ir vienišais. Jaunų žmonių skatinimas daryti pertraukas socialinėje erdvėje ir sutelkti dėmesį į realią veiklą gali padėti sumažinti jų jaučiamą spaudimą.
Padeda sveikų įpročių skatinimas: daugiau laiko užsiimti fizine veikla, leisti laiko gamtoje, bendrauti su draugais gyvai ir užsiimti kitais pomėgiais, ribų nustatymas - griežtai riboti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose, atviri pokalbiai.
„Socialiniai tinklai yra galingas įrankis, tačiau juo reikia naudotis atsakingai. Svarbu nepamiršti realaus gyvenimo. Pastebėjus nerimą keliančių ženklų ar pajautus, kad patiems įveikti šios priklausomybės nepavyks, svarbu nebijoti, nesigėdyti ir laiku kreiptis pagalbos į psichologus. Be to, labai svarbu ugdyti kritinį mąstymą bei suvokimą, kad tai, ką stebiu internete, dažnai nėra visa istorija - tai tik kruopščiai suredaguota tikrovės versija“, - teigia S.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad dažnas socialinių tinklų naudojimas lemia prastesnę tiriamųjų psichinę sveikatą. Vis dėlto, tarp merginų šis santykis buvo labiau susijęs su elektroninėmis patyčiomis ir nepakankamu miegu. Ankstesniuose tyrimuose taip pat buvo nustatyta, kad miegas ir internetinės patyčios yra galingesni jaunų žmonių gerovės veiksniai nei naudojimasis skaitmeniniu ekranu.
Mokslininkai skatina vykdyti kuo daugiau prevencinių ir intervencinių programų siekiant gerinti jaunų žmonių psichinę sveikatą.
Socialiniai tinklai keičia ne tik mūsų bendravimo įpročius, bet ir patį mąstymo būdą. Ar tikrai mes patys pasirenkame, ką matome savo naujienų sraute, ar šį sprendimą priima už mus nematomai veikiantys algoritmai? Kaip jie formuoja mūsų pasaulėžiūrą, emocijas, politines pažiūras ir net gyvenimo būdą?
tags: #socialiniu #tinklu #itaka #siuolaikinei #visuomenei