Diskusija apie valstybinio socialinio draudimo reformą ir galimą perėjimą prie savanoriško privataus kaupimo Lietuvoje pastaraisiais metais įgavo intensyvumo. LLRI pasiūlymai ir pateikti argumentai sukėlė daug teisinių, socialinių ir etinių prieštaravimų, kuriuos komentuoja įvairūs teisininkai ir socialinės apsaugos ekspertai.
Valstybės socialinės apsaugos prigimtis ir formos
Socialinė apsauga yra valstybės organizuojamų priemonių teikimas asmenims, susidūrusiems su kuria nors socialine rizika. Socialinių rizikų sąrašas yra visuotinai pripažįstamas, įtvirtintas tarptautiniuose teisės aktuose ir apima senatvę, neįgalumą, našlystę, ligą, nedarbą, motinystę, nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas, mirtį bei šeimos naštą.
Valstybės socialinė apsauga gali būti teikiama socialinio draudimo arba socialinės paramos forma (tiesa, šiuo atveju LLRI per siaurai supranta socialinę paramą kaip minimalią paramą, teikiamą tik nepasiturintiems asmenims ir tik įvertinus jų turtą bei pajamas). Į socialinės paramos sąvoką gali patekti ne tik tradicinė socialinė parama, bet ir taip vadinama universali arba kategorinė socialinė parama, skiriama neatsižvelgiant į asmens turtinę padėtį (pvz., Lietuvoje skiriama laidojimo pašalpa).
Valstybė gali laisvai pasirinkti, kokia iš šių formų bus naudojama socialinių rizikų atvejais. Lietuvoje socialinės apsaugos pagrindas yra socialinis draudimas, tačiau galima sutikti su LLRI nuomone, kad kai kurios socialinio draudimo išmokos gali būti „perduotos“ socialinei paramai, t.y. finansuojamos iš valstybės biudžeto, pvz., motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos tėvams, auginantiems vaikus iki dviejų metų. Tai būtų tik socialinės apsaugos formos pakeitimas, o pati apsauga išliktų.
LLRI koncepcijos kritika: teisės ir tarptautiniai įsipareigojimai
V. Petrylaitė pažymi, kad LLRI pateikta socialinio draudimo bei valstybinių pensijų sistemų permainų koncepcija yra paviršutiniška. Net ir svarstytini pasiūlymai pasimeta bendrame argumentacijos stygiaus ir epizodiškumo „katile“: apstu idėjų, laisvosios rinkos propaguojamų principų, šiek tiek ekonominių pagrindimų, tačiau visiškai nėra teisinio vertinimo, argumentų „už ir prieš“.
Taip pat skaitykite: Slaugos namų sąlygos Lietuvoje
Koncepcijos autoriai visiškai pamiršta, kad Lietuvoje egzistuoja teisės normų sistema, kuria remiantis būtina įvertinti visus siūlomus pakeitimus. Pirmiausia LLRI koncepcija neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens ir šeimos teisės į socialinę apsaugą principų.
Žinoma, net ir Konstituciją galima pakeisti, tačiau dar lieka ir tarptautiniai teisės aktai, prie kurių yra prisijungusi Lietuva ir kurių nuostatas privalu įgyvendinti, pvz., Europos socialinė chartija (pataisyta), Europos socialinės apsaugos kodeksas ir kt.
Motinystės išmoka kaip pavyzdys: direktyvų ir teisės reikalavimų reikšmė
Tikriausiai viena iš akivaizdžiausių LLRI koncepcijos klaidų yra siūlymas socialinio draudimo motinystės pašalpą, mokamą moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, pakeisti į savanorišką privatų draudimą ar kaupimą, o pašalpą iš valstybės biudžeto (socialinės paramos forma) mokėti tik toms moterims, kurioms reikalinga finansinė parama.
LLRI ekspertai, teikdami tokį siūlymą, privalėjo labiau įsigilinti į teisinį reguliavimą ir pastebėti, kad Lietuva kaip Europos Sąjungos narė privalo įgyvendinti Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo. Direktyvos 8 str. aiškiai įtvirtina reikalavimą, kad nėščioms moterims turi būti suteikiamos atitinkamos trukmės nėštumo ir gimdymo atostogos, kurių metu moterims būtų užtikrinamas prarastų darbinių pajamų (jų dalies) kompensavimas, nepriklausomai nuo jokio jų turtinės padėties vertinimo.
Savanoriškas privatus draudimas jokiu būdu negali būti laikomas tinkama tokios Direktyvos nuostatos įgyvendinimo forma.
Taip pat skaitykite: Padėkite beglobiams gyvūnams
Ar socialinis draudimas yra draudimas privačiu principu?
Galiausiai galima daryti išvadą, jog didžiausias visos koncepcijos trūkumas yra nepagrįstas siekis privataus draudimo principus automatiškai pritaikyti socialiniam draudimui ir viską vertinti būtent per privataus draudimo ir draudiminių įvykių prizmę. Tiesa, reikia sutikti su LLRI nurodomu teiginiu, jog dalis tų įvykių, kuriuos apima socialinis draudimas, negali būti laikomi draudiminiais įvykiais, todėl „daugeliui „Sodros“ teikiamų draudimų negali būti taikomi draudiminiai principai“.
Paradoksalu, tačiau būtent šis teiginys leidžia prieiti prie visiškai priešingos išvados, nei tai padaro LLRI (reikia priminti, kad galutinė LLRI koncepcijos vizija - visiškas socialinio draudimo sistemos panaikinimas). Įvykiai, kuriuos apima „Sodros“ sistema, nėra draudiminiai įvykiai, kaip juos suprantame privataus draudimo atveju, tokiais negali ir neturi būti laikomi. Tai - socialinės rizikos, su kuriomis susidūrusiam asmeniui valstybė turi pareigą teikti specialias apsaugos priemones.
Tam yra skirtos dvi socialinės apsaugos formos - socialinis draudimas ir socialinė parama. Kaip minėta, apsaugos nuo socialinių rizikų padarinių priemonės gali būti paskirstomos tarp šių dviejų formų įvairiai, bet nė viena iš šių formų neturėtų būti pakeista savanorišku privačiu draudimu.
Socialiniai ir etiniai aspektai
K. Čilinskas atkreipia dėmesį, kad etiniu požiūriu LLRI pasiūlytas variantas išreiškia stambaus kapitalo interesus: turtingajai visuomenės daliai pavyks privačiai sukaupti pakankamą sumą senatvei, ligai, nedarbui, motinystės atvejams, tokiu būdu išvengiant solidarumo su likusia visuomene, kuri šiuo metu sunkiai gyvena ir negali pradėti bent pakenčiamo privataus kaupimo.
Mūsų šalyje toliau egzistuoja “laisvoji rinka”, kurioje stiprieji monopolistai turtėja paprastų įmonių ir gyventojų sąskaita. Prancūzijos Respublikos Prezidentas N. Sarkozi tokį laisvosios rinkos modelį pavadino “laisvos lapės laisvų vištų vištidėje”. Socialiniu požiūriu LLRI pasiūlytos koncepcijos įgyvendinimas dar labiau padidintų socialinius skirtumus ir nelygybę, sudarytų prielaidas kilti visuomenės įtampai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo karjera Lietuvoje
O teisės požiūriu šis pasiūlymas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės, darnios valstybės ir socialinės lygybės principams, įžvelgiami diskriminacijos požymiai asmenų, kurie gautų savotišką valstybės pašalpą, atžvilgiu. Pagal savo teisinį modelį projektas priskirtinas prie XIX a. pb. - XX a. pr. modelių, lėmusių aštrią socialinę kovą.
Ką teisininkai sako apie galimybes visiškai atsisakyti valstybinio socialinio draudimo?
Apibendrinant teisininkų pateiktus komentarus, reikia pastebėti, kad dabartinė Lietuvos socialinio draudimo sistema yra itin problematiška, joje padaryta nemažai klaidų, ir ji turi būti pertvarkoma. Kaip teigia V. Petrylaitė, iš tiesų dalis socialinių išmokų galėtų būti perduota privačiam draudimui (pvz., nustatyta didesnė pensijos kaupimo privačiuose fonduose dalis, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimo dalies perkėlimas į privatų draudimą), o kita dalis išmokų perduota socialinės paramos sričiai, tačiau visiškai atsisakyti socialinio draudimo praktiškai neįmanoma, kadangi šiuolaikinei demokratinei socialinės gerovės vardą norinčiai turėti valstybei be socialinio draudimo principų panaudojimo nepavyktų užtikrinti bent minimalaus jos narių socialinio saugumo.
Teisinės nuostatos ir draudžiamųjų asmenų kategorijos
Įstatyme yra numatyta nemažai atvejų, kai tam tikros asmenų kategorijos yra draudžiamos valstybės lėšomis pensijų, motinystės ar nedarbo socialiniu draudimu. Pavyzdžiui, nesukakę senatvės pensijos amžiaus ir neturintys draudžiamųjų pajamų, valstybės tarnautojų, specialiųjų atašė, žvalgybos pareigūnų ir profesinės karo tarnybos karių bei deleguotų asmenų sutuoktiniai arba partneriai, gyvenantys užsienyje kartu su deleguotu asmeniu, draudžiami valstybės lėšomis pensijų, motinystės, nedarbo socialiniu draudimu.
Taip pat šeimos pasirinkimu vienas iš tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas vaiko globėju, auginantys vaiką iki 3 metų, draudžiami valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, jeigu tuo laikotarpiu neturi draudžiamųjų pajamų. Panašiai reglamentuojami ir su negalia susiję globos atvejai, meno kūrėjų, sportininkų bei kitų specifinių grupių draudimas.
Lentelė: pavyzdinės kategorijos, draudžiamos valstybės lėšomis
| Kategorija | Kokia apsauga | Komentaras |
|---|---|---|
| Valstybės tarnautojų deleguotų asmenų sutuoktiniai/partneriai | Pensijų, motinystės, nedarbo | Draudžiami gyvenant užsienyje su deleguotu asmeniu |
| Tėvas/įtėvis, auginantis vaiką iki 3 metų | Pensijų, nedarbo | Draudžiami, jei neturi draudžiamųjų pajamų |
| Slaugantys asmenys, prižiūrintys neįgalųjį | Pensijų, nedarbo | Draudžiami, jei neturi draudžiamųjų pajamų |
| Meno kūrėjai, sportininkai | Pensijų, ligos, motinystės | Esant tam tikroms pajamų riboms, draudžiami valstybės lėšomis |
Stažo ir įmokų reikšmė pensijų apskaičiavime
Netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti imamos visos Jūsų nuo 1994 m. sausio 1 d. įgytos įmokos. Iškart, kai Jūs esate pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, minimalaus ir būtinojo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimai nustatomi pagal nedarbingo ar iš dalies darbingo asmens amžiaus pripažinimo dieną.
Sumokėjus mažiau socialinio draudimo įmokų, įgyjama proporcinga dalis metų stažo. 1 taškas įgyjamas, jei per metus darbdavys ar žmogus savarankiškai sumoka pensijų draudimo įmokų nuo atlyginimo ar pajamų VERTĖS, kuri yra 12 tais metais nustatytų vidutinių darbo užmokesčių (VDU). Sumokėjus daugiau įmokų, įgyjama daugiau apskaitos vienetų (taškų).
Praktiniai ir politiniai niuansai
LLRI koncepcijoje ne kartą pabrėžiama, jog absoliuti dauguma socialinio draudimo išmokų turi socialinės pašalpos bruožų. Lieka ne visiškai aišku, kokiais kriterijais remiantis LLRI atskiria socialinio draudimo ir socialinės paramos bruožus. Tačiau socialinės apsaugos teisės požiūriu yra tik viena socialinio draudimo išmoka, kuri iš tiesų turi ryškius socialinės paramos bruožus, - tai našlių pensija (minimalaus dydžio išmoka, mokama visiems gavėjams vienodo dydžio, dydis nepriklauso nuo apdraustojo asmens įmokų mokėjimo laikotarpio ir buvusio darbo užmokesčio).
Perėjimas prie visiškai savanoriško privataus kaupimo reikalautų ne tik ekonomiškai pagrįstų sprendimų, bet ir esminių teisės aktų pakeitimų bei tarptautinių įsipareigojimų persvarstymo. Net ir jei įmanoma dalį išmokų perduoti privatiems fondams ar socialinei paramai, valstybė privalo išlaikyti mechanizmus, užtikrinančius minimalią socialinę apsaugą visiems gyventojams.
Santrauka
Visiškai atsisakyti valstybinio socialinio draudimo Lietuvoje, remiantis pateiktais teisės ir socialinės apsaugos argumentais, praktiškai neįmanoma be reikšmingų Konstitucijos pakeitimų ir tarptautinių įsipareigojimų peržiūros. Reforma gali apimti tam tikrų išmokų perkėlimą į socialinę paramą ar privatų kaupimą, tačiau socialinio draudimo funkcijos kaip valstybės atsakomybės už socialinių rizikų padarinių sušvelninimą iš esmės išlieka būtinos.