Šiame straipsnyje aptariami darbuotojų atleidimo iš darbo motinystės atostogų metu bankroto atveju Lietuvoje teisiniai aspektai, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu ir kitais teisės aktais.
Pateikiama informacija yra bendrojo pobūdžio ir jokiu atžvilgiu negali būti vertinama kaip išsami ir galutinė teisinė konsultacija. Tai autorės nuomonė, grindžiama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kuri nėra absoliuti tiesa ir gali būti nuginčijama.
Darbo sutarties nutraukimas nėštumo metu
Pagal Darbo kodekso 61 straipsnį, darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai gali būti nutraukta šalių susitarimu, jos iniciatyva, jos iniciatyva išbandymo metu, nesant darbo sutarties šalių valios, taip pat kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui arba teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Ši norma numato galimybę atleisti darbuotoją, pasibaigus darbdaviui.
Taigi likvidavus darbdavį, pasibaigia nėščios ar motinystės atostogų išėjusios moters darbo sutartis, jeigu pagal įstatymus darbdavio darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo.
Pagal Darbo kodekso 180 straipsnį motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai ir per šį atostogų laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama.
Taip pat skaitykite: Slaugos namų sąlygos Lietuvoje
Svarbu paminėti, kad pagal Darbo kodekso 61 straipsnio 3 dalį, su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės (šio kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai).
Visgi nereikia manyti, kad darbuotojas, auginantis vaiką iki trejų metų, jokiais atvejais negali būti atleistas. Su tokiais darbuotojais gali būti atsisveikinama, kai jie padaro šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba per pastaruosius dvylika mėnesių padaro antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą. Labai svarbu, kad tokie pažeidimai būtų tinkamai įforminti.
Taigi Darbo kodekse numatyta išimtis, kuomet įmonė visiškai likviduojama.
Motinystės pašalpa
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta, kad moteriai, atleistai iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, taip pat dėl to, kad pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba Valstybės tarnybos įstatyme ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas, ir turinčiai šio įstatymo nustatytą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, mokama motinystės pašalpa.
Tačiau moteris vis tiek gauna motinystės pašalpą bendrąja tvarka pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytą tvarką.
Taip pat skaitykite: Padėkite beglobiams gyvūnams
Išeitinė kompensacija
Darbdavio bankroto atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, - pusės.
Jei darbo sutartis nutraukiama į darbą grąžinus darbuotoją, į kurio vietą buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas arba kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams - vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, - pusės mėnesio).
Kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės - išeitinė išmoka nemokama.
Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo, auginančio vaiką iki trejų metų prašymu, dėl svarbių priežasčių - dėl prastovos, atlyginimo vėlavimo, savo ar artimo ligos, pensinio amžiaus, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, - vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Kai darbuotojas atleidžiamas savo paties prašymu, išeitinė išmoka jam nemokama, nebent su darbdaviu susitariama kitaip.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo karjera Lietuvoje
Darbo kodekso pakeitimai
Nuo 2020 m. įsigaliojo tam tikri Darbo kodekso pakeitimai, susiję su darbuotojų atleidimu. Pavyzdžiui, 57 straipsnio 7 dalis leidžia įspėti ir nėščią darbuotoją apie būsimą atleidimą jos nėštumo metu, bet tik vienu atveju - jei nėščią darbuotoją ketinama atleisti, esant DK 61 str. 1 d. sąlygai, kad „teismas ar darbdavio organas priėmė sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys“.
Taip pat DK 61 str. 3 d. numato, kad su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės (šio kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai).
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad DK 147 str. 2 d. papildyta papildoma nuostata dėl netesybų apskaičiavimo, kai uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laikotarpis yra trumpesnis nei 1 mėnuo.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 122 straipsnyje reglamentuojami minimaliojo poilsio laiko reikalavimai. Minėto straipsnio 3 punkte numatyta, kad kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent trisdešimt penkių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas.
Atsižvelgdami į tai, paaiškiname, kad siekiant nustatyti, ar darbuotojas per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį ilsėsis bent trisdešimt penkias valandas, konkreti darbuotojo darbo savaitė, ar darbo pradžia/pabaiga, nėra svarbi, kadangi vertinamas bet kuris septynių paeiliui einančių dienų laikotarpis, per kurį darbuotojo poilsio trukmė turi būti ne trumpesnė nei trisdešimt penkios valandos. Darbdavys privalo darbą organizuoti taip, kad būtų laikomasi šio reikalavimo.
Pažymėtina, kad darbuotojo rašytinis sutikimas turi būti gaunamas visais atvejais, jeigu keičiama darbuotojui taikomo darbo laiko režimo (nurodyto Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 113 straipsnio 2 dalyje) rūšis, pavyzdžiui, iš nekintančio režimo keičiama į individualų darbo laiko režimą.
Tuo atveju, jeigu darbo laiko režimo rūšis nesikeičia (išlieka nekintantis režimas), tačiau darbuotojo darbo laikas (t. y. darbo dienos pradžia, pabaiga ir pan.) yra nustatytas darbo sutartyje, prieš jį keičiant turi būti gaunamas darbuotojo rašytinis sutikimas DK 45 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi šios sąlygos tampa šalims privalomos, kai dėl jų susitariama.
Jeigu darbuotojo darbo laikas nenustatytas darbo sutartyje, jis gali būti keičiamas darbdavio vidaus norminiu teisės aktu (pavyzdžiui, įsakymu, nekeičiant režimo rūšies) ir darbuotojo sutikimas nėra privalomas.
Ar darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visas jo patirtas mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas?Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 37 straipsnyje reglamentuojamos susitarimo dėl mokymo išlaidų atlyginimo sąlygos. Vadovaujantis DK 37 straipsnio 2 dalimi, atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.
Pažymėtina, kad ne bet kokios darbdavio darbuotojo mokymui ar kvalifikacijos kėlimui patirtos išlaidos gali lemti darbuotojo pareigą jas atlyginti darbdaviui. Darbo santykių šalys galėtų darbo sutartyje sulygti ir darbuotojui atsirastų pareiga atlyginti tik darbdavio turėtas mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidas, kurios atitiktų DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, pavyzdžiui, jeigu darbuotojas darbdavio apmokamose mokymų ar kvalifikacijos tobulinimo renginiuose įgytų aukštesnio lygio žinias nei būtų reikalingos jo tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti, kurios suteiktų papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, jos būtų patirtos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, išskyrus atvejus, jeigu kolektyvinėje sutartyje būtų nustatytas ilgesnis terminas, tačiau neviršijantis trejų metų (DK 37 str. 3 d.), ir atlygintinos, tik tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 37 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau - DK) nėra reglamentuota, jog prieš sudarant darbo sutartį, darbuotojas turi pateikti darbdaviui prašymą priimti jį į darbą. Taigi darbuotojo prašymas priimti jį į darbą nėra privalomas, kadangi priėmimas į darbą išreiškiamas bendra šalių valia - sudarant darbo sutartį.
Tuo tarpu rašytiniai prašymai dėl kasmetinių atostogų privalomi (DK 25 straipsnio 2 dalis), išskyrus atvejus, kai darbovietėje sudarytas ir patvirtintas kasmetinių atostogų suteikimo grafikas. Pažymėtina, jog teisė darbuotojui į iš anksto suderintas kasmetines atostogas atsiranda vien tik šalių susitarimo dėl iš anksto sudaryto kasmetinių atostogų grafiko pagrindu ir joks papildomas darbuotojo prašymas dėl jų nėra reikalingas.
Dalį kasmetinių atostogų būtina panaudoti kartą per metus. Darbo kodekse nurodytas nepertraukiamos trukmės atostogų laikotarpis, dėl kurio panaudojimo abiem darbo santykių šalim kyla pareiga. Taigi darbuotojas turi pareigą pasinaudoti nurodytos trukmės kasmetinėmis atostogomis, o darbdavys - užtikrinti, kad šias atostogas darbuotojas panaudotų.
Bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip dešimt darbo dienų arba ne mažiau kaip dvylika darbo dienų, jeigu darbuotojas dirba šešias darbo dienas per savaitę). Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, atostogų dalis negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės. Likusios kasmetinės atostogos suteikiamos taip, kaip iš anksto nustatoma kasmetinių atostogų eilėje arba susitariama šalių susitarimu.
Kasmetinės atostogos skirtos darbuotojo darbingumui atkurti, taigi šiuo atveju darbuotojas įpareigotas kasmetinėmis atostogomis pasinaudoti, o darbdavys - jas suteikti bent vieną kartą per darbo metus. Anot Darbo teisės skyriaus vedėjos I. Piličiauskaitės, suprantant kasmetinių atostogų tikslą, neturėtų būti atvejų, kai darbuotojas kelis metus kaupia ir nenaudoja kasmetinių atostogų. Taigi Darbo kodekse numatyti apribojimai dėl kasmetinių atostogų kaupimo trukmės.
Atostogų dienų skaičius, pavyzdžiui, už trejų metų laikotarpį, gali skirtis, atsižvelgiant į darbuotojo pareigybę, statusą, darbo stažą konkrečioje darbovietėje. Pavyzdžiui, minimalioji atostogų trukmė - 20 darbo dienų, vadinasi, nebus galimybės pasinaudoti atostogomis daugiau kaip 60 darbo dienų. Pedagoginių darbuotojų atostogų trukmė - 40 darbo dienų, vadinasi, jie atitinkamai praras ilgesnes nei 120 darbo dienų atostogas.
Praėjus trejiems metams, kai darbuotojas įgijo teisę į visos trukmės kasmetines atostogas, tačiau jomis nepasinaudojo, atostogos tarsi nubraukiamos, t. y. jis praranda teisę pasinaudoti jomis arba gauti piniginę kompensaciją už jas, kaip tai nurodyta Darbo kodekse. Visgi yra išimčių. Išlyga - tie atvejai, kai darbuotojas faktiškai negalėjo pasinaudoti atostogomis.
Svarbu paminėti ir tai, kad atostogų „nurašymo“ terminas skaičiuojamas dvejopai - šiuo atveju esminė informacija, į kurią atsižvelgus daromos išvados panaikinti atostogas, - kada darbuotojas įgijo teisę į atostogas.
Darbo kodekse nustatyta, kad už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus.
Pasak Darbo teisės skyriaus vedėjos I. Piličiauskaitės, darbuotojas turi teisę pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis arba gauti kompensaciją už jas už pirmuosius darbo metus tais kalendoriniais metais, kai jis pradėjo dirbti ir išdirbo pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus, ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus.
Specialistė pažymi, kad už antrus ir vėlesnius darbo metus darbuotojas gali pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis arba gauti kompensaciją už jas tais kalendoriniais metais, kai prasidėjo darbuotojo darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 144 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatyta, jog už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką bei už darbą švenčių dieną mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.
Už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandinį darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ar viršvalandinį darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o už viršvalandinį darbą švenčių dieną - ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis.
Taigi, darbo užmokestį sudaro ne tik bazinis darbo užmokestis (pareiginis atlyginimas ar valandinis įkainis), bet ir mokėjimai (priedai, priemokos ir kt.) pagal įmonėje patvirtintą ar darbo sutartyje numatytą darbo apmokėjimo sistemą, todėl apskaičiuojant darbuotojo darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis, įskaičiuojamos visos užmokesčio dalys, numatytos DK 139 straipsnio 2 dalyje.
Siekiant apskaičiuoti konkretaus darbuotojo mėnesio (pvz., lapkričio) darbo užmokesčio dydį (valandinį) apmokėjimui už darbą švenčių ar poilsio dieną, bazinio darbo užmokesčio suma yra dalinama iš darbuotojo to mėnesio darbo laiko normos (apskaičiuotos pagal darbuotojo darbo sutartyje nustatytą savaitinę darbo laiko normą t. y. 40 val., jeigu darbo sutarties šalys nėra sulygusios dėl ne viso darbo laiko ar darbuotojui nėra teisės aktais nustatytas sutrumpintas darbo laikas).
Jeigu darbo sutarties šalys yra sulygusios dėl priedo (premijos), tokiu atveju reikėtų vertinti ar priedas (premija) priklauso nuo darbuotojo darbo rezultatų. Jeigu priedas (premija) yra skirta už darbo rezultatus - priedas (premija) yra dalijama iš faktiškai tą mėnesį dirbto laiko; jeigu priedo (premijos) dydis nepriklauso nuo darbuotojo darbo rezultatų ir išdirbtų tą mėnesį valandų, ši suma dalijama iš darbuotojo darbo laiko normos.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apskaičiuojant darbuotojo darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, turi būti įtraukiamas darbuotojo pagrindinis darbo užmokestis ir visi apmokėjimai tiesiogiai susiję su atliekamu darbu (pvz., tą mėnesį išmokėti priedai, priemokos ar premijos už atliktą darbą).
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turintiems darbo ar tarnybos santykius apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje.
Darbuotojų lengvatos auginant vaikus
Pasirodo, jie turi teisę reikalauti sudaryti sąlygas dirbti ne visą darbo laiką, o pasikeitus aplinkybėms - be apribojimų gali grįžti dirbti visą darbo laiką.
Vaikus iki trejų metų auginantys darbuotojai turi pirmumo teisę pasirinkti pamainą, kai darbas yra pamaininis, taip pat pirmumo teisę pasirinkti atostogų laiką.
Darbuotojams taip pat priklauso tėvadieniai: auginantiems vieną vaiką iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per tris mėnesius, du vaikus iki dvylikos metų - viena diena per mėnesį, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų - dvi dienos per mėnesį, mokant jiems vidutinį jų darbo užmokestį.
Taip pat visiems darbuotojams, kurie augina vaikus iki keturiolikos metų, jiems prašant turi būti suteikiamos 14 kalendorinių dienų nemokamos atostogos.
Darbuotojai, kurie augina vaiką iki aštuonerių metų, gali prašyti dirbti nuotoliu. Darbdavys nesutikti su tokiu prašymu gali tik tada, kai darbas nuotoliu objektyviai neįmanomas, pavyzdžiui, darbuotojas yra statybininkas, kasininkas ir pan.
Kartais, nors darbas atrodo įmanomas nuotoliu, tačiau dėl darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, prašymas taip pat gali būti netenkintas (pavyzdžiui, dirbama su sudėtingomis programinėmis įrangomis, kurių įdiegimas į nešiojamą kompiuterį ar įrangos darbui nuotoliu įgijimas būtų labai brangus darbdaviui). Taigi, darbas nuotoliu pirmiausia turi būti objektyviai įmanomas ir nereikalauti labai didelių papildomų investicijų, tik tada darbdavys privalo su tokiu prašymu sutikti.
tags: #ar #galima #atleisti #darbuotoja #esant #motinystes